Audros laužė –
nepalūžom

Žaizdos

Kodėl per karą sušaudė du Švenčionėlių kunigus?

Romas BACEVIČIUS

Kun. Bronius Sakavičius-Sakėnas (1913 09 08–1938 06 11–1991 11 29), 1942 metų gegužės 21-osios rytą palaidojęs abu nužudytus kunigus

Kun. Antanas Dilys prie nužudytų kunigų Boleslovo Bazevičiaus ir Jano Naumovičiaus kapo

Prie nužudytų kunigų kapo dega žvakutės, nevysta gėlės Mariano Paluškevičiaus („Kurier Wileński“) nuotrauka

Gegužės 20-ąją sukako 75 metai, kai vokiečių okupacijos metais prie Švenčionėlių drauge su daugiau kaip 20 asmenų buvo sušaudyti ir Švenčionėlių kunigai – dekanas klebonas Boleslovas Bazevičius ir mokyklų kapelionas Janas Naumovičius. Tuo metu Vilniaus kunigų seminarijoje studijavęs Antanas Dilys, dabar 95-uosius einantis Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo parapijos kunigas rezidentas, tada lankėsi pas tėvą Švenčionėliuose, kuris gyveno brolio Juozo išnuomotame bute prie bažnyčios. Tą 1942 metų gegužės 20-osios rytą žmonės išgirdo, kad vokiečiai suėmė apie 20 lenkų tautybės asmenų, tarp jų ir du minėtuosius Švenčionėlių kunigus. Tuomet trečiasis Švenčionėliuose dirbęs kun. Bronius Sakavičius-Sakėnas kreipėsi į vokiečių pareigūnus, kad šie paleistų kunigus. Gestapininkai pasiūlė jam pačiam eiti į jų vietą. Žmones vokiečiai suėmė už tai, kad kelyje Švenčionys–Lentupis buvo užpultas ir nužudytas jų viršininkas Bekas. Kas tai padarė, niekas nesiaiškino. Taigi švenčionėliškiai buvo suimti iš keršto už vokiečių pareigūno nužudymą. Apie 14 valandą suimtieji buvo nuvežti apie kilometrą Švenčionių link ir sušaudyti. Tuo metu apie Švenčionis, Lentupį, Adutiškį suimta ir sušaudyta apie 400 lenkų tautybės vyrų. Kunigas Bronius prašė vokiečių, kad nušautus kunigus bent leistų palaidoti Švenčionėlių parapijos kapinėse. Leido, bet tik su sąlyga, kad laidos ryte, be žmonių. Visų kitų tą dieną sušaudytų palaidoti neleido – iki šiol tebėra bendras kapas. Vakare nušautųjų kunigų palaikai buvo atvežti pašarvoti į kleboniją. Niekam neleista prie jų prieiti pasimelsti. Vienas kitas pažįstamas vis dėlto atėjo. Klierikas Antanas irgi užėjo, matė juos, apvilktus sutanomis, be batų. Kun. B. Sakavičius-Sakėnas juos palaidojo prie Švenčionėlių esančiose Miežionėlių kapinaitėse kitos dienos rytą, apie 4 valandą, be lydinčių parapijiečių. Šie kunigai buvo dar jauni. Klebonas kun. Boleslovas Bazevičius, kilęs nuo Alytaus, – 43, kapelionas kun. Janas Naumovičius, kilęs iš kažkurios prie Vilniaus esančios parapijos, – 40 metų.

Kaip pasakojo kun. A. Dilys, abu šie kunigai laisvai kalbėjo lietuviškai, buvo žmonių mylimi. „Nuo vaikystės pažinties su kunigais ir prasidėjo mano kelias į kunigystę, – pasakojo kun. A. Dilys. – Tarp jų buvo ne tik šie nužudyti kunigai, bet ir ankstesni kapelionai Stanislavas Liachovičius, Antanas Verikas. Jie mane žavėjo pavyzdingu gyvenimu. Man atrodė, kad jie labai gražiai, nuoširdžiai ir įsijautę pamaldžiai aukodavo šv. Mišias. Labai įdomūs ir jaudinantys buvo jų pamokslai. Nieko įtartino ar galinčių atstumti blogų dalykų jų gyvenime nepastebėjau, o tik vidinį ir išorinį pamaldumą, pasiaukojantį darbą Dievui ir Bažnyčiai. Jie buvo aktyvūs vadovaudami įvairioms organizacijoms“.

Ir dabar, po 75 metų, prie jų kapo vis dar dega žvakutės, nevysta gėlės. Kiekvienas, eidamas pro jų kapą, bent stabteli, daugelis pasimeldžia, prisimena tuos žiaurius karo metus.

Beje, kun. B. Sakavičius-Sakėnas 1941 m. sausio 1 d. palaidojo peršalusią, plaučių uždegimu susirgusią ir 1940 m. gruodžio 30 d. mirusią klieriko A. Dilio mamą.

Kun. B. Sakavičius-Sakėnas kelias savaites buvo vienintelis kunigas Švenčionėliuose, o 1942 m. birželio 11 d. klebonauti atvyko kun. Juozas Poškus. Iš šios parapijos kilę klierikai Antanas Dilys ir Vaclovas Šarka iš kurijos Vilniuje buvo įpareigoti atvežti jam paskyrimo raštą. Jį kurijoje įteikė kun. Edmundas Basys. Birželio 19 dieną kun. B. Sakavičius-Sakėnas jau buvo perkeltas į Naująją Vilnią. Kun. J. Poškus buvo labai nusiminęs – juk jam reikėjo gyventi ir dirbti ten, kur prieš kelias savaites gyveno sušaudyti kunigai. Žmonės šv. Mišių metu ašarojo, kūkčiojo, net ir garsiai verkė. Kun. J. Poškus vienas apsigyveno tuščioje klebonijoje. Ir klierikas Antanas joje nakvojo, nes vasaros atostogų metu naujajam klebonui padėjo Pirmajai Komunijai paruošti lietuvių ir lenkų vaikus. 1942 m. liepos 8 d. į Švenčionėlius atvyko kitas naujas klebonas kun. Norbertas Budzilas, o kun. J. Poškus grįžo vikaru į Švenčionis pas dekaną kun. Petrą Budrą. Rugpjūčio 12 dieną į Švenčionėlius naujajam klebonui talkinti iš Kuršėnų atvyko vikaras ir kapelionas kun. Stanislovas Gorodeckis. Jis buvo labai nuoširdus ir draugiškas, bet klebonui kun. Norbertui Budzilai nelabai patiko vikaro Stanislovo veiklumas. Klebonas buvo atsargesnis – juk ką gali žinoti, ką okupantai vėl gali sugalvoti, juk tiek žydų, lenkų, rusų sušaudė, Švenčionėlių žemė karo metais buvo gausiai aplaistyta nekaltų žmonių krauju.

Karo metais, kai okupantai keitė okupantus, nuolat grėsė pavojus ir kunigų gyvybei. Lietuvoje keli kunigai sovietinių aktyvistų buvo nužudyti pirmosiomis karo dienomis. Bet buvo ir nužudytų vėliau, jau vokiečių okupacijos metais. Štai kad ir ankstesnysis Švenčionėlių klebonas kun. Ambraziejus Jakavonis. Jis 1929 metais pradėjo statyti didelę mūrinę bažnyčią, su iš šios parapijos kilusiu kun. Kazimieru Pukėnu organizavo Liaudies namų statybą, 1934 metais juos pastatė. Dar nebaigus jų statybos, kun. A. Jakavonis buvo iškeltas į Eitminiškes. Mūrinės bažnyčios statybą tęsė naujasis klebonas, jau minėtasis kun. B. Bazevičius. Antanas Patackas knygelėje „Kunigas Ambraziejus Jakavonis“ rašo, kad kunigo iškėlimo iš Švenčionėlių priežastis buvo baigiami statyti Liaudies namai. Tai buvo lenkų ir jų dvasinio vadovo arkivyskupo Romualdo Jalbžykovskio (Romuald Jałbrzykowski) „atpildas“ kun. A. Jakavoniui už lietuvybės puoselėjimą. 1944 metais per Velykas jis Eitminiškėse buvo nužudytas Armijos krajovos kovotojų.

27 Vilniaus arkivyskupijos dvasininkai, vienuoliai ir pasauliečiai buvo įtraukti į Šventojo Tėvo noru minint 2000 metų krikščionybės Jubiliejų specialios Vatikano komisijos sudarytą daugiau kaip dvylikos tūkstančių viso pasaulio krikščionių, XX amžiaus tikėjimo kankinių, sąrašą. Tarp jų yra ne tik abu prieš 75 metus nužudyti kunigai B. Bazevičius ir J. Naumovičius, bet ir A. Jakavonis.

Lietuvoje lenkų kalba leidžiamas laikraštis „Kurier Wileński“ rašė: „Mūsų apylinkių žemės gausiai aplaistytos nekaltų žmonių krauju. Buvo šaudomi ne tik žydai, bet lenkai ir rusai. Nepagailėta ir mūsų dvasininkų. Už ką jie atgulė bendrame kape? Ogi kad lenkų tautybės buvo. Nebegaliu jau nueiti į sušaudymo vietą, kur atgulė 25 žmonės, – tarp jų du kunigai – Bazevičius ir Naumovičius. Šiuo metu kunigų palaikai perlaidoti Miežionėlių kapinaitėse. Kapinaitėms reikalinga nuolatinė priežiūra. Trūkstant kultūros ir tolerancijos, vandalai arba vietiniai nacionalistai dažnai nuo lenkataučių kryžių nuplėšia juostas, paminklus nuteplioja dažais. Einant žudynių vietos link, ponas Vaclav Vilkojc rodo paminklą, – aukštą metalinį monumentą su lentelėmis lietuvių ir rusų kalba. „Buvo ir lenkiškai, bet seniai nuplėšta. Žiūrėkite, – vien lenkiškos pavardės, o nuo kieno rankos krito, nėra. Senesni to laiko žmonės gerai prisimena, kad tai buvo Lietuvos policija, kuriai vadovavo Jonas Maciulevičius, kolaboravęs su vokiečiais. Toji policija 1942 metų gegužės 20 dieną sušaudė kelis šimtus lenkų iš Švenčionių ir 26 asmenis iš Švenčionėlių. Tarp jų buvo ir Švenčionėlių parapijos klebonas kunigas Boleslavas Bazevičius ir prefektas kunigas Janas Naumovičius. Užėmus miestelį Raudonajai Armijai, valdžios buvo prašoma ekshumuoti žuvusiųjų palaikus. Tai padaryti leido tik kunigų palaikams“ (Helena Gładkowska, Jubileusz 155-lecia Nowych Święcian – miasta w małej ojczyźnie Piłsudskiego, „Kurier Wileński“, 2016 08 12). Taigi galima būtų suprasti, kad kai kurie lenkų tautybės švenčionėliškiai įsitikinę, jog dėl jų kunigų nužudymo kalti lietuviai. Vis dėlto tautybės čia kaltinti nereikėtų nei vieniems, nei kitiems. Kuo kalti lietuviai, jei vokiečiai tada iš keršto sušaudyti nusprendė lenkų tautybės asmenis? Kuo kalti lietuviai, jei tarp jų buvo koks nors vokiečių nešvariems darbams atlikti talkinęs kolaborantas? Tokius kaltina ir lietuviai. O tai, kad žmonėms dar vis atrodo, kad kunigus palaidoti leido tik užėmus miestelį Raudonajai Armijai (taigi ne anksčiau kaip po dvejų metų, 1944-aisiais), nors dar yra gyvų liudininkų, tarp jų ir kun. A. Dilys, mačiusių laidotuves jau kitą rytą po sušaudymo, tikrai keista. Nejaugi niekas niekada jiems šito nepapasakojo, nejaugi nesidomėjo iš šios parapijos kilusio ir dar gyvo, galinčio visa tai paliudyti kun. A. Dilio sudėtingo gyvenimo istorija, jei ta žinia ir po 75 metų pasakojama kaip tiesa?

Iš tiesų, kai kam turbūt naudinga, kad dviejų kunigų žūties istorija būtų apipinta mįslėmis, nors tų mįslių čia mažai tėra. Bet kai kas tas mįsles bet kuriais klausimais labai mėgsta. Kaip pasakojo dabartinis Švenčionėlių klebonas kun. Raimundas Macidulskas, apie šių dviejų kunigų žūtį ir jų laidotuves parapijiečiai tikrai žino. O gegužės 20-ąją Švenčionėliuose minint abiejų kunigų B. Bazevičiaus ir J. Naumovičiaus bei kitų parapijiečių žūtį prieš 75-erius metus, įvyko minėjimas prie minėtojo monumento, klebonas pašventino atnaujintą lentelę lenkų kalba, kuri kadaise buvo nuplėšta. Dabar prie monumento vėl bus įrašai su lentelėmis lietuvių, lenkų ir rusų kalbomis. Kitą dieną klebonas kun. R. Macidulskas aukojo šv. Mišias už prieš 75-erius metus nužudytus parapijiečius.

Beje, lenkiškai kalbantiems Švenčionėlių parapijiečiams kiekvieną sekmadienį 10.30 val. klebonas kun. R. Macidulskas aukoja šv. Mišias lenkų kalba. Sekmadieniais jis dar dvejas šv. Mišias – 9 ir 12 val. – aukoja lietuviškai.     

© 2017 „XXI amžius“