Audros laužė –
nepalūžom

Žaizdos

Ką mena Rūdšilio miškai

Romas BACEVIČIUS

Vysk. Jonas Kauneckas jaunimui dovanojo knygelę „Kodėl tikiu?“

Gieda Lekėčių bažnyčios giesmininkai

Pažintiniu maršrutu „Rūdšilio partizanų kovų takais“ ėjo vysk. Jonas Kauneckas. Dešinėje – Vincentas Aleknavičius

Jaunieji šauliai, būrys moksleivių bei žygeivių ir kitų minėjimo dalyvių

Minėjime Valkų kalvose dedamos gėlės prie paminklo 1945 m. gegužės 12 d. žuvusiems partizanams

Jaunieji šauliai ir žygeiviai

Vysk. Jonas Kauneckas prie atminimo kryžiaus Julijonui Būtėnui

Kalba Šakių „Varpo“ mokyklos istorijos mokytojas Vidmantas Zokas

Skambėjo Sintautų kultūros centro folklorinio ansamblio „Santaka“ (vadovė – Jūratė Navickienė) dainos

Gegužės 19 dieną Lekėčiuose, Rūdšilio girioje, prie partizanų slėptuvės, kur 1951 m. gegužės 22 dieną tragiškai nutrūko dviejų laisvės kovotojų – Julijono Būtėno-Stėvės bei Petro Jurkšaičio-Beržo – likimai, įvyko renginys, skirtas pagerbti partizanus bei paminėti Kariuomenės ir visuomenės vienybės dieną. Šv. Mišias už visos Lietuvos partizanus, kovotojus už laisvę aukojo Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas. Jis lankėsi čia antrąkart. Šv. Mišiose patarnavo Lekėčių klebonas kun. Audrius Kurapka. Tos dienos Evangelijoje sakoma, kad „nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15, 12–17). Būtent partizanai atidavė gyvybę už laisvę, kurią mes dabar turime. „Pirmiausia noriu pasakyti, kad mane į šią girią šiandien atvedė Julijonas Būtėnas – Aukštaitijos krašto sūnus, mano kraštietis, kad nusilenkčiau ir jam, ir kitiems partizanams, kad aplankyčiau tas vietas, kur jo draugai žeminėse gyveno, kovojo ir daugelis žuvo“, – homilijoje sakė vyskupas. Jis priminė kad J. Būtėnas buvo gabus Linkuvos gimnazistas bei ateitininkas, mokėjo kelias užsienio kalbas, dar besimokydamas gimnazijoje rašė straipsnius į tuometinę spaudą, vėliau tapo puikiu apžvalgininku. Ir Vakaruose jį vertino kaip gabų žurnalistą. Vyskupas sakė, kad J. Būtėno jam ypač gaila, nes būdamas puikus apžvalgininkas jis turbūt daugiau galėjo padėti Lietuvai savo ugningu, tikinčio ir mylinčio Tėvynę žmogaus žodžiu. Pasak vyskupo, sunkiai suvokiama, kaip toks išsilavinęs žmogus iš Vakarų nusprendė skristi į Lietuvą ir iššokti su parašiutu. Jis negalėjo nurimti matydamas, kaip Lietuva žūsta, jis turėjo viltį, kad pasaulis išgirs mūsų tautos kančią. Jis meldėsi: „Tu leidai, Viešpatie, patirti mūsų tautai daug aukų, kada buvo griaunama mūsų tautos dvasia, gniaužiamas tikėjimas. Tu vienas, Viešpatie, žinai, kiek mūsų Tėvynės vaikų kankinių mirtimi mirė dėl Tavo ir Tėvynės laisvės kankinami kalėjimuose, kovodami savo žemėje, išblaškyti Sibiro taigose. Tu vienas žinai, kiek jų žuvo karo kovose prieš baisų pasaulio marą – bolševizmą. Amžinąjį atilsį suteik visiems kariams, kurie paaukojo savo gyvybes už savo brangią Tėvynę Lietuvą“. Pasak vysk. J. Kaunecko, šie žodžiai tinka ir jam, ir visiems žuvusiems partizanams. Deja, šiandien vis dar nežinome jo ir tūkstančių kitų partizanų kapų. Meldžiamės šiandien už juos ir prašome Dievo, kad atlygintų jų gyvenimo auką, nes nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už kitus atiduoti“, – sakė vyskupas ir gausiai susirinkusiems moksleiviams linkėjo būti savo krašto patriotais.

Vyskupas perskaitė citatą iš laiško, kurį apie J. Būtėną parašė partizanas Klemensas Širvys-Sakalas: „Jo žūtis per daug baisi, per daug sunki visai Lietuvai. Jis buvo mūsų kelrodė žvaigždė, mūsų gyvenimo variklis. O dabar net jo kapo nežinome, nežinome, kur jį kagėbistai palaidojo“. Vysk. J. Kauneckas perskaitė eilėraštį „Neieškok mano kapo, dukrele...“ (dedikuotą kaip Adolfo Ramanausko-Vanago laišką dukrai Auksutei, lig šiol tebeieškančiai Tėvo kapo), kurį parašė Elvyra Valaitienė: „Neieškok mano kapo, dukrele, / Mano kapas – visa Lietuva: / Jis ir čia, kur prie vieškelio seno / Rymo kryžiaus auka atvira, / Jis ir čia, kur kepurėm jurginų / Moja dzūkų sodybų kiemai, / Kur sūduvių laukai smaragdiniais / Užsikloja rugių kilimais... / Mano kapas – prie žalio pušyno, / Kur gegutė skaičiuoja metus, / Mano kapas čia – pelkių maurynuos, / Ak(!) iškėlė žalius jie lapus, / Ant jų spanguolių sirpsta raudonis – / Lyg pralieto mūs kraujo lašai. / Mano kapas – tas žydintis klonis, / Vainikus ten dar pina vaikai. / Mano kapas – Dzūkijos pušyne, / Mano kapas – ir Kryžių kalne, / Mano kapas – Kalne Gedimino, / Kampo gatvėj žaliajam Kaune. / Pasimelsk, kad daugiau negimdytų / Mūsų žemė jokių Urbonų / Ar raslanų, dušanskių-sadistų, / Nepaspringstančių jūroj kraujų. / Jie išžudė, bet nenugalėjo! / Mūs auka nebeprasmė, dukryt, – / Štai trispalvė vėl plaikstosi vėjyj, / Mūs lemtis tepadės ją laikyt / Virš šviesiausių gyvenimų jūsų, / Virš mūs upių, miškų, ežerų... / Jeigu mes širdyse jūsų būsim – / Švyturių nereikės jums kitų. / Sužydės mūs švenčiausia žemelė / LLKS svajonių spalva –/ Neieškok mano kapo, dukrele, / Mano kapas – visa Lietuva...“

„Ar netiktų šie žodžiai ir Julijonui? – klausė vyskupas. – Juk tik apie 10 proc. partizanų kapų yra žinomi. Stribai jų palaikus mėtė į šulinius, išviečių duobes, užpildami kalkėmis. O štai Panemunyje, kur šventinau Angelo paminklą, iš 360 žuvusių partizanų žinomi tik šešiolikos kapai“. Vysk. J. Kauneckas kalbėjo ir apie Klaipėdos krašte, Endriejave, Veiviržėnuose, vykusias kovas, kai net kai kurie stribai pereidavo į partizanų pusę. Baigdamas vysk. J. Kauneckas papasakojo apie tai, kad 1958 metais komunistai paskelbė, jog, jei dar yra miškuose besislapstančių partizanų, tegul jie patys valdžiai prisistato, laisvė garantuojama. O iš tiesų apgavo, nuteisė mirties bausme. Aukštaitijos partizanas Juozapas Streikus-Stumbras (1923–1962), teisme paklaustas, kodėl žudęs tarybinius piliečius atsakė: „Aš nieko nežudžiau. Mes baudėme mirties bausme ne tarybinius piliečius, o išdavikus. Nė vieno nenušovėm, kas netarnavo saugumui, neišdavė partizanų, nežudė jų šeimų, nedegino mūsų namų ir netrėmė į Sibirą savo tėvynainių. Ar tai aš su savo vyrais įsibroviau į Rusijos platybes, gal mes, lietuviai, trėmėme rusus į negyvenamus šiaurės ledynus? Gal mes jus užpuolėme, jūsų namus plėšėme? Tai jūs atėjot į mūsų žemę, užgrobėt mūsų sodybas, pelenais pavertėt daugybę namų, tai jūs šaudėt į mus. Mes tik priešinomės, gynėme savo kraštą, savo laisvę, mes buvome priversti imtis ginklo“. Vienas stribas tame teisme jam padėkojo už išsaugotą gyvybę, kai viename mūšyje partizanai jo, sužeisto ir pargriuvusio, nepribaigė. „Mes gulinčių niekada nežudėme“, – atsakė Streikus, teigdamas, kad partizanai laikėsi žodžio ir kas prieš juos nekėlė ginklo, prieš tuos ir jie nekėlę. Jie nusprendė partizaną Streikų sušaudyti, kadangi jiems, teisėjams, joks žodis nėra šventas, jų tiesa pagrįsta melu, nes savanoriškai prisistačiusiems žadėjo laisvę, o iš tiesų suėmė ir sušaudė. Partizanas teisme išdrįso pasakyti, kad tas melas iškas jiems duobę, – ateis laikas, kai Lietuva bus laisva, plevėsuos trispalvė, o juos pražudys jų sukurta prievarta! „Ateis laikas, kai jūs būsite teisiami, kai reikės atsakyti žmonijai ir istorijai už jūsų padarytus nusikaltimus pavergtoms mažoms tautoms“, – sakė partizanas. Beje, J. Streikus buvo sušaudytas 1962 m. rugpjūčio 17 d. „Brangieji, ar nepasirašytumėte po šiais žodžiais? Ar neatėjo laisvės dienos, apie kurias šis partizanas kalbėjo? Prašykime, Viešpaties, kad atlygintų jų gyvenimo auką, nes nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už kitus atiduoti“, – sakė vysk. J. Kauneckas. Kreipdamasis į renginyje dalyvavusį jaunimą vyskupas klausė, ar šis pastebi, kad Lietuva žūsta? Daugiausiai išgeriame alkoholio, daugiausiai savižudybių, daug tautos prarandame dėl abortų ir emigracijos. „Galite paklausti, o kaip mums prisidėti prie Lietuvos gelbėjimo? – sakė vyskupas. – Jauni visada dega meile savam kraštui. Taip, ir jūs, ir vyresni kiekvienas galite prisidėti prie Lietuvos gelbėjimo. Vienas vokiečių tyrimų institutas išaiškino, kaip Europos Sąjungos tautos sekmadieniais lankosi bažnyčioje, ir paskelbė, kad mažiausiai bažnyčią lankanti tauta yra lietuviai. Tai – aiškus ženklas Lietuvai. Jeigu Dievas – toliausiai, tai velnias – arčiausiai. Tada ir alkoholis, narkotikai, paleistuvavimas, žudymai ir panašūs dalykai būna arti“. Vysk. J. Kauneckas sakė norįs jaunimui padovanoti knygelę „Kodėl tikiu?“, kurią perskaitę jauni žmonės ras atsakymus į įvairius klausimus ir sustiprins tikėjimą. „Kviečiu jus būti Lietuvos gelbėtojais. Pasiryžkite kasdien melstis, sekmadieniais eiti į bažnyčią. Kito kelio nėra, nes tyrimai rodo, kad būdami paskutiniai prie Dievo, liekame paskutiniai ir kitose srityse“, – baigdamas homiliją sakė vyskupas.

Daug metų buvo manoma, kad Rūdšilio girioje, kur įamžintos J. Būtėno ir P. Jurkšaičio žuvimo vietos, žuvo ir partizanė Onutė Guogaitė, apie tai bylojo ant pušies pritvirtinta atminimo lenta. Kaip teigė Lekėčių seniūnas Ričardas Krikštolaitis, įsigilinus į rašytinius šaltinius ir surinkus amžininkų prisiminimus, išaiškėjo, kad O. Guogaitė buvo nužudyta Beržo bunkeryje, gretimame Kelmerių kaime, vieną dieną anksčiau nei šie partizanai. Pasak seniūno, artimiausiu metu bus perkelta atminimo lenta į tikrąją partizanės žūties vietą. Seniūnas padėkojo Panevėžio Zanavykų bendrijos pirmininkui Vincentui Aleknavičiui, lekėtiškiui Zenonui Rakauskui, visiems, padedantiems plėtoti gražų partizanų atminimą Lekėčių krašte. V. Aleknavičiaus rūpesčiu šiais metais buvo įrengtas informacinis stendas ir pažintinis maršrutas „Rūdšilio partizanų kovų takais“, aplankant ne tik Žalgirio rinktinės Šturmo Tėvūnijos partizanų J. Būtėno-Stėvės, P. Jurkšaičio-Beržo, bet ir Algimanto Matuso-Našlaitėlio, Aleksandro Povilaičio-Riešuto, Kosto Zarankos-Bitės bunkerių vietas, kryžių partizanų rėmėjai Antaninai Naujokaitei-Aleknavičienei ir ąžuolą J. Būtėnui atminti.

Rūdšilio miškais partizanų pagerbimui nuskambėjo Lietuvos himno žodžiai bei orą suvirpinusios ginklų salvės – už Lietuvos valstybę ir jos žmones, už karius savanorius bei partizanus.

Šakių „Varpo“ mokyklos istorijos mokytojas Vidmantas Zokas pripažino, kad vargu ar jis ką gali naujo pasakyti apie partizanų kovas, nes lekėtiškiai žino kur kas daugiau už jį, ir sakė, kad mokyklų programoje partizanų tema aptariama keliose klasėse. „Aš atėjau nusilenkti tiems žmonėms, kurie čia žuvo, ir dar 20 tūkstančių, kurių kapai išbarstyti po visą Lietuvą. Apie partizaninį karą aš kalbu ir mokiniams per istorijos pamokas, ir dažnai paklausiu vaikų: „Ar jūs eitumėte į mišką partizanauti?“ Daugelis vaikų partizanavimą įsivaizduoja kaip romantišką galimybę įsiamžinti didvyriais. Bet juk partizaninis karas toks nebuvo. Aš jiems sakau, kad miške nebus mobilaus telefono, jokio ryšio, vandens, elektros, galimybės pareiti pas mamą pavalgyti. Tada visas jų pasiryžimas išgaruoja. Negaliu tvirtai pasakyti net to, ar aš pats eičiau į mišką...“ – kalbėjo V. Zokas ir sakė, kad pageidautų, jog jau nuo pradinių klasių vaikai gautų karinio parengimo pradmenis, dalyvautų stovyklose, išmoktų gyventi be mamos ir suprastų, kokia ji yra brangi. Mokytojas sakė, kad parašytos knygos ir kita informacija apie partizaninę veiklą jaunimo gali nesužavėti, todėl jis kvietė moksleivius jungtis į jaunųjų šaulių gretas. Mokytojas svarstė, kodėl vyrai ir moterys stojo į partizaninę kovą, anot jo, žmonės nepanoro taikstytis su neteisybe, kuri Lietuvoje prasidėjo 1944 metais. „Kai kurie partizanai miškuose išsilaikė apie 10 metų, vadinasi, jie turėjo tvirtą nusistatymą, stiprią valią ir labai mylėjo Laisvę, nes žinojo, kas jų laukia – mirtis arba tremtis“, – kalbėjo istorijos mokytojas ir priminė, kad didelę įtaką partizaninei kovai darė ir bendruomenė, kaimynai, visaip juos rėmę, bet būta ir išdavikų. Mokytojas dar sakė pastebėjęs, kad tikintys partizanai lengviau ištverdavo kankinimus.

Prisiminimais dalijosi Z. Rakauskas, perskaitė vieno partizano priešvelykinio laiško ištrauką, kalbėjo apie drąsius vyrus, kurie tada norėjo gyventi kaip ir mes dabar. Jis teigė, kad žmogaus dvasios, idėjos ir vilties niekas nenumarins.

Šakių rajono savivaldybės Kultūros ir turizmo skyriaus vedėja Augenija Kasparevičienė perskaitė tą dieną meru inauguruoto Edgaro Pilypaičio sveikinimo žodį.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) direktorė Teresė Birutė Burauskaitė sakė, kad laisvės kovotojų atminimas gyvas tol, kol saugomas, todėl ypatingą dėmesį turime kreipti į jaunimą, to atminimo saugotoją. LGGRTC direktorė, Memorialinio departamento direktorė Gintarė Jakubonienė, Memorialinio meno ir ekspertizės skyriaus vedėja Violeta Kolonaitienė, vyriausioji specialistė Evelina Raudytė, vyriausiasis skulptorius Jonas Jagėla ir Tuskulėnų rimties parko memorialinio komplekso vyriausioji dailininkė Elena Matulionienė, dėkodami už partizanų įamžinimą Panevėžio, Vilniaus Zanavykų bendrijos pirmininkams V. Aleknavičiui, Kęstučiui Vaičiūnui bei Šakių miškų urėdijai įteikė padėkos raštus.

Rūdšilio miškas mena sunkų, išbandymų kupiną, liūdesiu ir netektimi paženklintą laiką. Todėl čia skambėjusios Sintautų kultūros centro folklorinio ansamblio „Santaka“ (vadovė – Jūratė Navickienė) dainos tarsi sugrąžino į partizanų kovų laikus.

Gegužės mėnesį tikintieji meldžiasi kalbėdami arba giedodami Švč. Mergelės Marijos litaniją, todėl vysk. J. Kauneckas paragino visus ją sugiedoti. Giesmei vadovavo Lekėčių bažnyčios giesmininkai ir vargonėliais grojusi Milda Lepševičiūtė.

Pabaigoje renginio organizatoriai ir dalyviai pakvietė prie arbatos puodelio, o paskui visi, kas norėjo, ėjo pažintiniu maršrutu „Rūdšilio partizanų kovų takais“. Juo ėjo ir vysk. J. Kauneckas.

Po dviejų dienų, gegužės 21-ąją, Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės dienos renginys vyko Valkų kalvose. 1945 m. gegužės 12 d. į Valkų mišką, kuriame buvo įsikūrusi kapitono Jurgio Valčio-Tundros vadovaujamų partizanų stovykla ir bunkeriai, buvo nusiųsta apie 250 NKVD pasienio kariuomenės kareivių. Kautynių metu žuvo 78 pasieniečių kariai ir 19 partizanų. Daliai jų pavyko iš apsupties išsiveržti ir jie patraukė Agurkiškės kaimo, miško link, bet buvo apsupti kariuomenės. Per kautynes Staliorių ir Rugienių k. apylinkėse žuvo dar 18 partizanų. Šioms partizanų kovoms atminti 1990 metais Valkų kalvoje pastatytas paminklas iš lauko riedulių (autorius – V. Janulevičius). Paminklinėje lentoje išvardinti visi tame mūšyje žuvę partizanai. Dar ir dabar ten matomos partizanų žeminių vietos, žioji kadaise sviedinių išraustos duobės.

Pėsti ir važiuoti su gėlėmis ir atminimo žvakelėmis susirinko Šakių krašto žmonės, Suvalkijos šaulių 4-osios rinktinės Kudirkos Naumiesčio 10-oji, Šakių 405-oji šaulių kuopa, jaunieji šauliai ir moksleiviai, dviratininkai. Jaunieji šauliai Nežinomo partizano ir leitenanto Jono Laurinaičio-Liūto kapus papuošė trispalvėmis. Vėliau jaunieji šauliai ir gausus būrys moksleivių bei žygeivių dviratininkų lankė partizanų žūties vietas, pakeliui į Valkų kalvas buvo surengta karinių bei sportinių rungčių programa: šaudymo varžybos, jaunimas mokėsi leistis virvėmis, kybančiomis tarp medžių. Sekmadienio popietę keliavę per smėlynus, nepabūgę uodų spiečių žygio dalyviai rinkosi ant Valkų kalvų. Šv. Mišias partizanams atminti aukojo Ilguvos klebonas kun. Vytautas Sakavičius.

„Valkų kalvose susirinko vyrai iš Lukšių, Barzdų, Sintautų, Griškabūdžio ir kitų vietovių. 1945 m. gegužės 12 d. rusų kariuomenė iš visų pusių apsupo Valkų kalvas, užvirė mūšis. Du puolimus pavyko atremti, trečioji puolėjų banga įsiveržė į partizanų stovyklą, šiose kautynėse žuvo apie 20 partizanų, nes ryžtas kovoti ir laimėti, žūti, bet nepasiduoti buvo stipresnis už viską“, – prieš 72 metus vykusią kovą priminė Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Šakių skyriaus narys Arvydas Pyragas.

Kovotojai už laisvę buvo pagerbti tylos minute.

Atminimo salvėmis Tėvynę, laisvę, žuvusius partizanus pagerbė Krašto pasaugos savanorių pajėgų S. Dariaus ir S. Girėno apygardos 2-osios rinktinės 205-oji pėstininkų kuopa. Sugiedojus Lietuvos himną, rajono mero E. Pilypaičio sveikinimą dalyviams perskaitė tarybos narė Irena Hassė. Kalbėjo rajono savivaldybės tarybos narys Juozas Puodžiukaitis. Dramatiškas kovas priminė, apie žuvusiųjų ryžtą kalbėjo politinis kalinys ir tremtinys Jonas Matijošaitis, tremtinys Arvydas Pyragas, buvęs partizanų ryšininkas, šaulys Zenonas Rakauskas, rezistentas Antanas Bajerčius rajono vadovų prašė tinkamai įamžinti Valkų kalvose žuvusių atminimą, kalbėjo partizano dukra Martina Bikuličienė. Eilėraštį partizano sesei perskaitė poetė Danutė Batisienė. Renginį vedė Lina Eringienė.

Pavakare į kaimo sodybą „Poškynė“ susirinko renginio dalyviai, vaišinosi kareiviška koše, klausėsi patriotinės muzikos, gitarų skambesio ir karinių dainų, kurias atliko grupė „Thundertale“. Buvo apdovanoti įvairių karinių rungčių dalyviai.

Tegul laisvės kovotojai amžinai dalyvauja mūsų darbuose, padėdami gyventi ir įveikti pasitaikančius sunkumus ir kliūtis, kaip padėjo ir praeityje siekiant laisvės.

Šakių rajonas
Vido VENSLOVAIČIO nuotraukos

© 2017 „XXI amžius“