Audros laužė –
nepalūžom

Žmogaus dvasia – neįveikiama

Kaip akmeniškiai prikėlė paminklą

Elena GUBOVIENĖ

Atkasimo darbai

Prie atkasto paminklo. Iš kairės: pirmoje eilėje antras – Sigitas Kryžius, ketvirtas – Alvydas Adomaitis

Paminklą šventina vyskupas Antanas Vaičius

Nepriklausomybės paminklo Akmenėje inž. K. Butausko projektas

Bėgantis laikas gramzdina į užmaršties gelmes įvykius, darbus, šventes ir žmones. Atrodo, viskas neseniai buvo, o jau, žiūrėk, pralėkę dešimtmečiai. Rodos, tik vakar išgirdome apie Lietuvoje susikūrusį Persitvarkymo sąjūdį, skubėjome į jo organizuojamus mitingus, manifestacijas, kėlėme Lietuvos trispalves, atkasinėjome užkastus paminklus, statėme naujus... O jau ir 25 metų sukaktį nuo Sąjūdžio įsikūrimo sukaktį atšventėme... Toji sukaktis ir grąžina mintis į tas dienas, kai žmonės, tiesos sakymo pakylėti, entuziazmo pagauti, išdrįso viešai įvardinti tai, kas buvo dešimtmečiais slėpta, norėta ištrinti iš atminties. Juk žmogus be atminties, be savo istorijos yra tik mankurtas, vykdantis šeimininko nurodymus. O to didžiajam šeimininkui tik ir reikėjo.

Grįžkime į 1988-uosius, į tą laiką, kai daugelis mūsų, pakylėti Sąjūdžio tiesos sakymo, atmerkėme akis, įtempėme klausą ir godžiai gaudėme kiekvieną žodį apie savo tautos praeitį, jos tikrąją istoriją. Ir kūrėme naują. Šios istorijos, kurią dabar noriu priminti, iniciatorius buvo Sigitas Kryžius. Prieš 25 metus jis dirbo Akmenės MSV. Šiai organizacijai jau keleri metai vadovavo jaunas, energingas, labai veiklus žmogus Alvydas Adomaitis. S. Kryžius dar iš savo vaikystės prisiminė netoli bažnyčios, Sodų gatvės pradžioje stovėjusį gražų paminklą, kuris buvo pastatytas (jo autorius baltarusių kilmės architektas Klaudijus Dušauskas-Duž) apie 1928 metus Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečiui paminėti. Iš tėvų pasakojimų žinojo, kad statant paminklą savo aukomis buvo prisidėję visi akmeniškiai, įsigydami tam tikslui išleistas vadinamąsias indulgencijas po dešimt litų. Užėjęs sovietmetis griovė žmonių gyvenimus, laužė jų likimus, naikino visa, kas galėjo priminti nepriklausomą Lietuvos valstybę. To neišvengė ir mūsų miestelis. Nugriauti buvo koplytstulpiai, kryžiai. Nepriklausomybės paminklas irgi trukdė žengti ,,į komunizmą“. 1948 metų vasarą atėjo ir paminklo eilė. Jį apdėjo granatomis ir sprogdino. Trenksmas buvo didelis, bet paminklas nepasidavė, nesubyrėjo. Tada užtaisų kiekį dar padidino... Nugriuvusį paminklą užkasė ten pat, kur stovėjo. Sovietinė valdžia nesitikėjo, kad pati subyrės, kad melas ir smurtas nėra amžini... Užkastas paminklas išgulėjo ilgus metus. 1957 metais Sigitas su tėvu Alfonsu Kryžiumi dirbo statybos treste. Nuo statomų kultūros namų į kitą gatvės pusę reikėjo pakloti kanalizacijos vamzdžius. Taip vyrai prisikasė prie palaidoto paminklo. Ką daryti? Darbų vadovas liepė kastis pro paminklo apačią. Taip ir buvo padaryta. O užkasto paminklo vaizdas atgulė į jauno žmogaus atmintį ilgiems gyvenimo metams, kol atėjo viltingieji 1988-ieji, kai žmonės galėjo prabilti apie tai, ką žino, apie tai, dėl ko ilgus metus tylėjo... Sigitas apie užkastą paminklą papasakojo savo viršininkui A. Adomaičiui ir įkalbėjo jį imtis atkasimo. Tačiau tai padaryti nebuvo paprasta. Praėjo keli mėnesiai, kol Akmenės kompartijos rajono komitetas vis dėlto leido atkakliajam Alvydui Adomaičiui pradėti atkasimo darbus. „Jei paminklo čia nebus, tai ir tavęs Akmenėje nebebus“, – juokais pagąsdino S. Kryžių viršininkas Alvydas Adomaitis, nes pirmieji ekskavatoriaus kaušai paminklo neaptiko. Tačiau atmintis Sigito neapgavo. Dar kiek praardžius šaligatvį, nukasus žemes, pasirodė ir paminklo nuolaužos. Jis, suskaldytas į kelias dalis, po žemėmis išgulėjęs keturiasdešimt metų, sulaukė savo prisikėlimo, nenuėjo užmarštin. Tą žvarbią rudens dieną dirbę vyrai jau prie iš duobės iškelto paminklo sustojo istorinei nuotraukai. Iš kultūros namų išėjusi moteris perspėjo: „Ar saugumui nuotrauką darote?“ „Tačiau mes iškeltomis galvomis, pavargę, bet netveriantys džiaugsmu, jau nieko nebebijojome“, – pasakoja Sigitas Kryžius. Taip ir liko nuotraukoje grupelė entuziastų, stovinčių prie gulinčio apdaužyto paminklo... Skubantis laikas jau šešis iš jų pasišaukė amžinybėn. Tačiau liko padarytas gražus ir prasmingas darbas...

Paskui prasidėjo ne mažiau painūs ir konfliktų nestokoję paminklo atstatymo darbai. Juk viskam dar tebevadovavo komunistų partija. Buvo bandoma įrodyti, kad paminklas menkavertis, nereikėtų jo atstatyti. Kai tai nepavyko, buvo bandoma įtikinti žmones, kad prie gatvės, senojoje vietoje, paminklas netinkąs. Jį reikią statyti už kultūros namų. Kad būtų svariau, partijos komitetas net du architektus iš Vilniaus pasikvietė. Tačiau akmeniškiai tvirtai laikėsi savo nuomonės – paminklas turi stovėti ten, kur stovėjęs, ir toks, kaip stovėjęs. O paminklui atstatyti reikėjo pinigų. Vėl S. Kryžius, pasitaręs su savo įmonės administracija, nusprendė, kad reikėtų prašyti visų akmeniškių pagalbos. Surinkti iš žmonių aukas apsiėmė A. Švilpienė, dirbusi Akmenės komiso parduotuvėje. Buvo surinkti 1092 rubliai, pinigus aukojo 249 žmonės. Pamatus paminklui klojo Akmenės melioratoriai, laiptelius apie paminklą išmūrijo Elena ir Stanislovas Adomaičiai, patį paminklą restauravo A. Poškus, P. Pečiauskas, R. Adomaitis. Anot S. Kryžiaus, paminklas, daugybę metų išgulėjęs po žeme, dabar prikeltas vis verkia. Mat po žeme jis prisigėrė drėgmės, kuri dabar ir sunkiasi per sujungimo siūles... Tuo pačiu metu buvo pro paminklą išasfaltuotas kelias į bažnyčią, paklotas šaligatvis, sutvarkytas šlaitas. Kai klojo šaligatvį prie bažnyčios, tuometinis klebonas A. Striukis negalėjo patikėti Alvydo Adomaičio pažadais, kad prie bažnyčios bus įrengta ir mašinų stovėjimo aikštelė... Pagaliau atėjo 1989 metų vasara. Paminklą buvo nutarta atidengti ir pašventinti per Švč. Mergelės Marijos (Škaplierinės) atlaidus, liepos šešioliktąją. Į iškilmes pakviestas atvyko Telšių vyskupas A. Vaičius. Tą pačią dieną buvo šventinamas atstatytas koplytstulpis prie Laižuvos ir Birutės gatvės kampo. Žmonių prisirinko minių minios. Tiek Akmenės miestelis tikriausiai dar nebuvo matęs. Po šv. Mišių su bažnytinėmis vėliavomis, didžiuliu šv. Mišioms adoravusių vaikų pulku, giedodami giesmes, žmonės plūstelėjo prie atstatyto paminklo, kurį pašventino vyskupas. Čia kalbėjo Alvydas Adomaitis, Sigitas Žalneravičius, Aldona Bačiulienė. Skambėjo eilėraščiai, aidėjo dainos apie Tėvynę, jos ilgesį, apie tremtį ir kitus išbandymus, tekusius mūsų tautai. Grojo dūdų orkestras. Šventė buvo didelė ir šviesi...

Ir stovi štai dabar mūsų paminklas jau beveik ketvirtį amžiaus vienoje gražiausių Akmenės vietų, pakeliui į bažnyčią, atkaklių, savo Tėvynę mylinčių žmonių prikeltas, savo rimtimi, savo didingumu ir savo „ašaromis“ primena, kad nevalia griauti praeities atminimo, laužyti, sprogdinti ar kitaip žaloti tai, kas tautai brangu, kas išreiškia jos savastį. Juk ir didžiausioje tamsioje užmarštyje atsiras šviesos plyšelis, atsiras bent vienas žmogus, kuris savo atmintyje išsaugos tai, kas buvo norėta nuslėpti.

© 2017 „XXI amžius“