Audros laužė –
nepalūžom

Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas „Naujajam amžiui“ skyrė 9000 eurų projektui „Audros laužė – nepalūžom“ „XXI amžiaus“ laikraštyje. vykdyti. Projekto rubrikos: „Akistata su Tėvyne“, „Dezinformacijos labirintuose“, „Eterio balsai iš anapus“, „Gailestingumas – lietuvių tautos bruožas“, „Kova be taisyklių“, „Laikas ir žmonės“, „Laisvės daigai nelaisvės tamsoje“, „Likimai“, „Nelietuviai – Lietuvai“, „Partizanų kovų ir disidentų darbų atspindžiai literatūroje“, „Slaptųjų tarnybų dokumentus pasklaidžius“, „Valstybės kūrėjai“, „Žmogaus dvasia – neįveikiama“.

Slaptųjų tarnybų dokumentus pasklaidžius

Blogio imperija nugalima

(Tęsinys. Pradžia nr. 18, 19, 20, 21, 22, 23)

Arkiv. Teofilius Matulionis 1933 metais grįžęs iš įkalinimo

Nuo 1947 m. vasario 20 d. vėl tęsėsi vyskupą Teofilių Matulionį kankinantis tardymas. Tą dieną tardymas pradėtas 13 valandą, o baigtas 17 valandą. Lyg ir nedaug, tik keturios valandos. Bet kaip jos alina dvasią, kaip išsekina, kaip kelia nerimą dėl jo pažįstamų žmonių, apie kurių tariamus nusikaltimus kvočia saugumietis Golicynas. Ypač kankinantys tardymo klausimai, tiesiog akivaizdžiai besirausiantys ir po kaltinamojo sąžinę, ir po bažnytinius, komunistinei imperijai visai nepavaldžius reikalus. Saugumietis knaisiojosi po Eucharistinio kongreso vokiečių okupacijos metais parengimą ir jo eigą. Nors kongresas dėl „raudonosios“ armijos atėjimo neįvyko, tačiau saugumietis atkakliai domėjosi kongresu, ieškodamas vysk. Matulionio „antisovietiškumo“. Klausiamas, ar Lietuvos katalikų dvasininkijos vadovybė numatė surengti 2-ąjį Eucharistinį kongresą, vyskupas T. Matulionis sakė, kad sprendimą sušaukti kongresą priėmė Vyskupų Konferencija, įvykusi 1943 metų rudenį Kaune, o jį sušaukti numatyta 1944 metų birželį Kaune. Paskiau, klausiamas atsakyti į kitą klausimą, vysk. Matulionis patikslino, kad kongreso iniciatorius buvo metropolitas Skvireckas, kuris iškėlė šį klausimą vyskupų konferencijai svarstyti. Kongresą buvo numatoma surengti minint I Eucharistinio kongreso 10-metį. Tardytojas, matyt, suteikdamas Eucharistiniam kongresui politinę reikšmę, reikalavo apibūdinti jo tikslus. Matulionis iškart pasakė, kad rengiant kongresą politinių tikslų neturėta, jie buvo grynai religiniai. Tardytojas pareikalavo nurodyti, kokias kongreso parengiamąsias priemones numatė Vyskupų Konferencija. Vysk. Matulionis išdėstė, kas buvo numatyta vyskupų konferencijoje: sudaryti centro komitetą, kuris atliktų visą parengiamąjį kongreso darbą ir parengti jo programą (centro komiteto narius skyrė metropolitas Skvireckas), rinkti lėšas kongresui, parengti ganytojišką laišką tikintiesiems, pasirašytą visų vyskupų, parengti sveikinimo laiško popiežiui Pijui XII tekstą, kurį pasirašytų visi tikintieji Lietuvos katalikai. Saugumietis toliau kvotė vysk. Matulionį, kas įėjo į kongreso parengiamojo centro komiteto sudėtį, bet tardomasis atsakė jo sudėties nežinantis. Tada saugumietis pareikalavo pasakyti, koks buvo Lietuvos katalikų parašų ant sveikinimo laiško Pijui XII rinkimo tikslas. Kaltinamasis atsakęs, jog parašai paliudytų, kad iš tikrųjų visi Lietuvos katalikai sveikina Popiežių, ir tai būtų ištikimybės Apaštalų Sostui išraiška. Vėl sekė klausimas, ar kongreso proga paskelbtą visų vyskupų parašytą ganytojišką laišką tikintiesiems pasirašė ir pats vysk. Matulionis. Tardomasis atsakęs, kad apie 1943 metų lapkričio pabaigą paskelbtą vyskupų laišką pasirašė.

Žaizdos

Partizanų vadas Vincas Žaliaduonis-Rokas

Povilas Šimkavičius

Poetas Leopoldas Stanevičius prie Vinco Žaliaduonio-Roko portreto perskaitė savo eilėraštį „Žuvusiojo laiškas motinai Tėvynei“

„Mano tėviškę užplūdo ordos iš Rytų. Ir pradėjo Lietuva kraujuoti: degė sodybos, aidėjo šūviai pagiriais, vaitojo žmonės vagonuose, dejavo žemė ir dangus. Ar aš galėjau sėdėti rankas sudėjęs? Ar aš galėjau? Surakino mane, supančiojo, bet sutraukiau pančius ir nuėjau į girią pas kovotojus. Ar galėjau neiti? Užrišo man akis, kad nieko nematyčiau, užkimšo man ausis, kad nieko negirdėčiau. Bet išgirdau pagalbos šauksmą. Ar galėjau negirdėti? Norėjo užkimšti man burną, kad neištarčiau žodžio „Laisvė“. Bet visu balsu šaukiau: „Laisvė Lietuvai! (...)“. Todėl ir tikėjau šventu stebuklu, ir šaukiau Karo tribunolui: „Lietuva atsibus, surankios mūsų kaulus iš griovių, iš raistų ir karstuose pastatys prie švento altoriaus! Uždegs žvakes. Sukalbės „Amžinąjį atilsį“. Ir gražiausioje Lietuvos aikštėje pastatys paminklą partizanui ir partizano motinai. O dabar sakau okupantų Karo tribunolui: „SUŠAUDYKIT MANE!“, – šiuos paskutiniojo Lietuvos partizano žodžius iš Antano Paulavičiaus knygos „Kraujo upeliai tekėjo“ perskaitė gydytoja Danutė Mačiulienė. Renginio dalyviams tylos minute pagerbus žuvusiuosius už Lietuvos laisvę ir gyvai sugiedojus Švenčionių krašto himną – Broniaus Jonušo maršą „Į kovą, į kovą“ – kovo 25 dieną Vilniaus įgulos karininkų ramovėje prasidėjo 65-ųjų Lietuvos kariuomenės pulkininko leitenanto, Vytauto partizanų apygardos Tigro rinktinės vado Vinco Žaliaduonio-Roko žūties metinių minėjimas.

Žmogaus dvasia – neįveikiama

Kaip akmeniškiai prikėlė paminklą

Elena GUBOVIENĖ

Atkasimo darbai

Bėgantis laikas gramzdina į užmaršties gelmes įvykius, darbus, šventes ir žmones. Atrodo, viskas neseniai buvo, o jau, žiūrėk, pralėkę dešimtmečiai. Rodos, tik vakar išgirdome apie Lietuvoje susikūrusį Persitvarkymo sąjūdį, skubėjome į jo organizuojamus mitingus, manifestacijas, kėlėme Lietuvos trispalves, atkasinėjome užkastus paminklus, statėme naujus... O jau ir 25 metų sukaktį nuo Sąjūdžio įsikūrimo sukaktį atšventėme... Toji sukaktis ir grąžina mintis į tas dienas, kai žmonės, tiesos sakymo pakylėti, entuziazmo pagauti, išdrįso viešai įvardinti tai, kas buvo dešimtmečiais slėpta, norėta ištrinti iš atminties. Juk žmogus be atminties, be savo istorijos yra tik mankurtas, vykdantis šeimininko nurodymus. O to didžiajam šeimininkui tik ir reikėjo.

Grįžkime į 1988-uosius, į tą laiką, kai daugelis mūsų, pakylėti Sąjūdžio tiesos sakymo, atmerkėme akis, įtempėme klausą ir godžiai gaudėme kiekvieną žodį apie savo tautos praeitį, jos tikrąją istoriją. Ir kūrėme naują. Šios istorijos, kurią dabar noriu priminti, iniciatorius buvo Sigitas Kryžius. Prieš 25 metus jis dirbo Akmenės MSV. Šiai organizacijai jau keleri metai vadovavo jaunas, energingas, labai veiklus žmogus Alvydas Adomaitis. S. Kryžius dar iš savo vaikystės prisiminė netoli bažnyčios, Sodų gatvės pradžioje stovėjusį gražų paminklą, kuris buvo pastatytas (jo autorius baltarusių kilmės architektas Klaudijus Dušauskas-Duž) apie 1928 metus Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečiui paminėti. Iš tėvų pasakojimų žinojo, kad statant paminklą savo aukomis buvo prisidėję visi akmeniškiai, įsigydami tam tikslui išleistas vadinamąsias indulgencijas po dešimt litų. Užėjęs sovietmetis griovė žmonių gyvenimus, laužė jų likimus, naikino visa, kas galėjo priminti nepriklausomą Lietuvos valstybę. To neišvengė ir mūsų miestelis. Nugriauti buvo koplytstulpiai, kryžiai. Nepriklausomybės paminklas irgi trukdė žengti ,,į komunizmą“. 1948 metų vasarą atėjo ir paminklo eilė. Jį apdėjo granatomis ir sprogdino. Trenksmas buvo didelis, bet paminklas nepasidavė, nesubyrėjo. Tada užtaisų kiekį dar padidino... Nugriuvusį paminklą užkasė ten pat, kur stovėjo. Sovietinė valdžia nesitikėjo, kad pati subyrės, kad melas ir smurtas nėra amžini... Užkastas paminklas išgulėjo ilgus metus. 1957 metais Sigitas su tėvu Alfonsu Kryžiumi dirbo statybos treste. Nuo statomų kultūros namų į kitą gatvės pusę reikėjo pakloti kanalizacijos vamzdžius. Taip vyrai prisikasė prie palaidoto paminklo. Ką daryti? Darbų vadovas liepė kastis pro paminklo apačią. Taip ir buvo padaryta. O užkasto paminklo vaizdas atgulė į jauno žmogaus atmintį ilgiems gyvenimo metams, kol atėjo viltingieji 1988-ieji, kai žmonės galėjo prabilti apie tai, ką žino, apie tai, dėl ko ilgus metus tylėjo... Sigitas apie užkastą paminklą papasakojo savo viršininkui A. Adomaičiui ir įkalbėjo jį imtis atkasimo. Tačiau tai padaryti nebuvo paprasta. Praėjo keli mėnesiai, kol Akmenės kompartijos rajono komitetas vis dėlto leido atkakliajam Alvydui Adomaičiui pradėti atkasimo darbus. „Jei paminklo čia nebus, tai ir tavęs Akmenėje nebebus“, – juokais pagąsdino S. Kryžių viršininkas Alvydas Adomaitis, nes pirmieji ekskavatoriaus kaušai paminklo neaptiko. Tačiau atmintis Sigito neapgavo. Dar kiek praardžius šaligatvį, nukasus žemes, pasirodė ir paminklo nuolaužos. Jis, suskaldytas į kelias dalis, po žemėmis išgulėjęs keturiasdešimt metų, sulaukė savo prisikėlimo, nenuėjo užmarštin. Tą žvarbią rudens dieną dirbę vyrai jau prie iš duobės iškelto paminklo sustojo istorinei nuotraukai. Iš kultūros namų išėjusi moteris perspėjo: „Ar saugumui nuotrauką darote?“ „Tačiau mes iškeltomis galvomis, pavargę, bet netveriantys džiaugsmu, jau nieko nebebijojome“, – pasakoja Sigitas Kryžius. Taip ir liko nuotraukoje grupelė entuziastų, stovinčių prie gulinčio apdaužyto paminklo... Skubantis laikas jau šešis iš jų pasišaukė amžinybėn. Tačiau liko padarytas gražus ir prasmingas darbas...