Audros laužė –
nepalūžom

Žaizdos

Oratorija monsinjorui Alfonsui Svarinskui

Povilas Šimkavičius

Renginio dalyviai dvasininkai (iš kairės): vysk. Jonas Kauneckas, kan. Gvidonas Dovidaitis, kun. Vaclovas Stakėnas, arkiv. Sigitas Tamkevičius, kun. Alvydas Vaitkevičius

Tarp renginio dalyvių – Lietuvos nacionalinės premijos laureatas kompozitorius Algirdas Martinaitis (pirmoje eilėje centre)

Kalba mokytoja Marija Baltuškaitė

Renginio dalyviai

Birželio 12 dieną Vilniaus rotušėje pagerbtas ginkluotos pokario rezistencijos dalyvio, politinio kalinio, Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto nario, „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ leidėjo, Atkuriamojo Seimo nario monsinjoro Alfonso Svarinsko ir Lietuvos partizanų atminimas. Gausiai susirinkę vakaro dalyviai pirmą kartą išgirdo Lietuvos nacionalinės premijos laureato kompozitoriaus Algirdo Martinaičio oratorijos „Himnas Meilei“, skirtos mons. A. Svarinskui atminti, dalį. Vilniaus Dievo Gailestingumo šventovėje aukotos šv. Mišios už mons. A. Svarinską.

Monsinjoro asmenybei abejingų nebuvo

Iškilmingą renginį pradėjo ilgametis mons. A. Svarinsko bendražygis, Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas. Jis minėjo Donato Stakišaičio ir Linos Šulcienės parengtą pirmąją atsiminimų knygą apie mons. A. Svarinską „Nepataisomasis. Vardan Dievo, Tėvynės ir Laisvės“, kurioje pasigedo atsiminimų tų žmonių, kurie buvo nepatenkinti A. Svarinsku, griežtai pasisakydavo prieš jį ir labai kritikuodavo. Vyskupas sakė, kad A. Svarinsko asmenybei abejingų nebuvo. Vieni už jį galvą guldė, net jeigu ir klaidų padarydavo, o kiti jį kritikuodavo ir sakydavo, kad viskas per daug aštru. Taip yra ir su partizanais, vieni juos vadina didvyriais, o kiti – banditais. „Kodėl su partizanais ir su Svarinsku buvo greta tie vardai. Vienas dalykas, jų buvo tokių ir tokių. Ir ką kaltinti dėl kai kurių partizanų virsmo į išdavikus ir smogikus klausia Juozas Prapiestis savo knygoje „Pūščios slėpiniai. Arba uždraustojo laiko beieškant“. Jo knygos herojus klausia, kas tie vyrai, vienas vabalo neužmina, o kitas žmogų užmuša. Gal kokia Viešpaties klaida? Juk viskas Viešpaties valioje“, – tęsė pasakojimą vysk. J. Kauneckas. Paaiškindamas okupanto tikslus vyskupas pasikliovė J. Prapiesčio tyrinėjimais ir analize: „Pagrindinis tikslas buvo ne partizanų sunaikinimas, bet pasiekti, kad partizanas, tėvynės kilnios žmonių gynėjas, būtų paverstas žmonių galvose plėšiku, banditu“.

Pabaigoje vysk. J. Kauneckas perskaitė ištrauką iš minėtos J. Prapiesčio knygos: „Gal viskas bus mums aiškiau, kai aiškiai nubrėšime skirties ribą tarp partizano ir bandito, kurį dabar žinome, kaip vadinti. Tai – vidaus agentas-smogikas. Ir buvo jų ne vienas, ir ne du. Tai – akivaizdus pavyzdys, kaip lengvai okupantai manipuliavo žmonių likimais ir naudojosi jų silpnybėmis. Patriotinės idėjos subliūkšdavo, kai žmogų užgriūdavo milžiniškas spaudimas sunaikinti jo artimuosius. Kiti galbūt pasiryžtų žūti patys, bet leisti sunaikinti vaikus jokiam žmogui nepakeliama. Tokia tad yra virsmo iš partizano į banditą kaina“.

Atminimo vakaro ašis – oratorija „Himnas Meilei“

Įspūdingai tarp minėjimo svečių pasisakymų nuskambėjo A. Martinaičio oratorijos „Himnas Meilei“, skirtos mons. A. Svarinskui atminti, dalis. Susirinkusieji išklausė tris jos dalis: „Atleisk, Viešpatie“, „Tremties traukinys“ ir „Himnas Meilei“, kurias atliko choras „Brevis“ (dirigentas – Gintautas Venislovas),  instrumentinė grupė: Vytautas Mikeliūnas (smuikas), Daumantas Slipkus (klavišiniai), Vytis Nivinskas (kontrabosas), Tomas Kulikauskas (perkusiniai instrumentai). Marcelijaus Martinaičio eilėraštį „Einantys trėmimai“ bei A. Svarinsko 1955 m. gegužės 30 d. laiško iš tremties vietos Abezėje (Komija, Rusija) Jonui Čeponiui fragmentus skaitė aktorius Ridas Jasiulionis. Skambėjo Č. Sasnausko giesmė „Marija, Marija, skaisčiausia lelija“, kuri buvo giedama tremties traukiniuose, pirmojo laiško Korintiečiams žodžiai, o kartu ir traukinio palydovo – aktoriaus Valentino Krulikovskio – komandos rusų kalba.

Kompozitorius A. Martinaitis sakė, kad šią oratorijos dalį jis parašė vysk. J. Kaunecko prašymu.

Renginio dalyviai, tarp jų Audronis Ažubalis, Teresė Birutė Burauskaitė, Antanas ir Jonas Burokai, Arūnas Dudavičius, kun. Robertas Grigas, kun. Gintautas Jankauskas, Rytas Kupčinskas, Jeronimas Kraulys, Petras Plumpa, Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė, Vytautas Sinica, Romas Petras Šaulys, Agnė Širinskienė, arkiv. Sigitas Tamkevičius, prof. Ona Voverienė ir daugelis kitų, padėkojo atlikėjams už puikiai atliktą kūrinį šiltais plojimais. Norisi tikėti, kad ten, aukštybėse, šį kūrinį išgirdo ir mons. A. Svarinskas ir tarsi davė ženklą – prasisklaidė debesys ir nušvito saulė, nors iškilmingo atminimo vakaro pradžioje dangus verkė ir liūdėjo.

Bažnyčios ir tikėjimo, tautos bei šeimos gynėjas

Apie mons. A. Svarinsko darbus ir idealus kalbėjo politologas dr. Vincentas Vobolevičius, mokytoja Marija Baltuškaitė ir prof. dr. Vytautas Radžvilas.

Dr. V. Vobolevičius prisiminė, kad prisidėjo tiesiogiai prie aukos mons. A. Svarinskui, su mamos pagalba pasirašydamas peticiją dėl monsinjoro paleidimo iš įkalinimo vietos Sibire. O per „Amerikos balsą“ išgirdęs apie mons. A. Svarinsko susitikimą su JAV prezidentu Ronaldu Reiganu (Ronald Reagan) pranešėjas prisiminė pajutęs didžiulį džiaugsmą: „Štai pagaliau atėjo laikai, dėl kurių senelis buvo išvežtas, o kita giminės pusė sušaudyta ar mirė kalėjime“.

Mokytoja Marija Baltuškaitė labai jautriai ir nuoširdžiai pasakojo, kad bendraudama su mokiniais žmones pagal vertybes skirsto į keturias pakopas: malonumų, prestižo ir konkurencijos, įnašo (ką aš galiu duoti?) ir aukščiausią – mistinę (žmogaus auka, kančia ir net mirtis už Tėvynę). O mons. A. Svarinsko – kunigo ir partizano – gyvenimas ir kova už gėrį yra gražus pavyzdys mokiniams.

Prof. V. Radžvilas sakė, kad kalbant apie mons. A. Svarinską šiandien reikia suvokti, ką jis reiškia dabarčiai ir ką labai greitai reikš ateičiai. Kalbėdamas apie Bažnyčią ir tikėjimą profesorius pabrėžė, kad monsinjoras buvo vienas iš tų nepalaužiamųjų, kuris iki paskutinės gyvenimo minutės visada gynė tikrąjį, neiškreiptą, nesuklastotą mūsų tikėjimą. Lygiai taip pat monsinjoras liko nepalaužiamas gindamas tautą ir šeimą. Kas iš tiesų sieja Bažnyčios ir tikėjimo, tautos ir šeimos gynimą? Tai – vienas pamatinis bruožas – gyvenimo formos, be kurių žmogus paprasčiausiai subyra. Jis savo asmeniu įkūnijo ir gynė didžiuosius mūsų gyvenimo simbolius, be kurių mes negalėtume išlikti. „Turime aiškiai suprasti, kad kiekviena karta, vis ateinantys nauji į šį pasaulį žmonės, privalo apginti tai, kas juos daro žmonėmis – šeimą, tautą ir Lietuvą“.

Minėjimo pabaigoje oratorijos „Himnas Meilei“ atlikėjai ir visi susirinkusieji atsistoję sugiedojo Lietuvos himną.

Patikimas švyturys

„Net ir didžiausioj tamsoj gera keliauti, kai yra švyturių, kurie rodo kryptį gyvenimui, kančiai – vertę, darbams – prasmę, o džiaugsmui – išmintį“, – Dievo Gailestingumo šventovėje pradėjo pamokslą kun. Kęstutis Brilius. Jis pabrėžė, kad A. Svarinsko asmuo tapo gyvenimo švyturiu daugeliui dabartinės kartos žmonių.

Šv. Mišioms vadovavo vysk. J. Kauneckas, koncelebravo vysk. Juozas Matulaitis, kunigai Kęstutis Brilius, Robertas Grigas, Gintautas Jankauskas, Vytautas Sakavičius, Mindaugas Martinaits, Algirdas Petras Kanapka ir kiti.

Mons. A. Svarinsko ir Lietuvos partizanų atminimo vakarą organizavo jaunimo sambūris „Pro Patria“, žurnalo „Ateitis“ redakcija, Lietuvos visuomenės institutas ir Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga.

Renginį vedė politologijos absolventas, klierikas Linas Braukyla.

Autoriaus nuotraukos

© 2017 „XXI amžius“