Audros laužė –
nepalūžom

Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas „Naujajam amžiui“ skyrė 9000 eurų projektui „Audros laužė – nepalūžom“ „XXI amžiaus“ laikraštyje. vykdyti. Projekto rubrikos: „Akistata su Tėvyne“, „Dezinformacijos labirintuose“, „Eterio balsai iš anapus“, „Gailestingumas – lietuvių tautos bruožas“, „Kova be taisyklių“, „Laikas ir žmonės“, „Laisvės daigai nelaisvės tamsoje“, „Likimai“, „Nelietuviai – Lietuvai“, „Partizanų kovų ir disidentų darbų atspindžiai literatūroje“, „Slaptųjų tarnybų dokumentus pasklaidžius“, „Valstybės kūrėjai“, „Žmogaus dvasia – neįveikiama“.

Žaizdos

Oratorija monsinjorui Alfonsui Svarinskui

Povilas Šimkavičius

Renginio dalyviai dvasininkai (iš kairės): vysk. Jonas Kauneckas, kan. Gvidonas Dovidaitis, kun. Vaclovas Stakėnas, arkiv. Sigitas Tamkevičius, kun. Alvydas Vaitkevičius

Birželio 12 dieną Vilniaus rotušėje pagerbtas ginkluotos pokario rezistencijos dalyvio, politinio kalinio, Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto nario, „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ leidėjo, Atkuriamojo Seimo nario monsinjoro Alfonso Svarinsko ir Lietuvos partizanų atminimas. Gausiai susirinkę vakaro dalyviai pirmą kartą išgirdo Lietuvos nacionalinės premijos laureato kompozitoriaus Algirdo Martinaičio oratorijos „Himnas Meilei“, skirtos mons. A. Svarinskui atminti, dalį. Vilniaus Dievo Gailestingumo šventovėje aukotos šv. Mišios už mons. A. Svarinską.

Monsinjoro asmenybei abejingų nebuvo

Iškilmingą renginį pradėjo ilgametis mons. A. Svarinsko bendražygis, Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas. Jis minėjo Donato Stakišaičio ir Linos Šulcienės parengtą pirmąją atsiminimų knygą apie mons. A. Svarinską „Nepataisomasis. Vardan Dievo, Tėvynės ir Laisvės“, kurioje pasigedo atsiminimų tų žmonių, kurie buvo nepatenkinti A. Svarinsku, griežtai pasisakydavo prieš jį ir labai kritikuodavo. Vyskupas sakė, kad A. Svarinsko asmenybei abejingų nebuvo. Vieni už jį galvą guldė, net jeigu ir klaidų padarydavo, o kiti jį kritikuodavo ir sakydavo, kad viskas per daug aštru. Taip yra ir su partizanais, vieni juos vadina didvyriais, o kiti – banditais. „Kodėl su partizanais ir su Svarinsku buvo greta tie vardai. Vienas dalykas, jų buvo tokių ir tokių. Ir ką kaltinti dėl kai kurių partizanų virsmo į išdavikus ir smogikus klausia Juozas Prapiestis savo knygoje „Pūščios slėpiniai. Arba uždraustojo laiko beieškant“. Jo knygos herojus klausia, kas tie vyrai, vienas vabalo neužmina, o kitas žmogų užmuša. Gal kokia Viešpaties klaida? Juk viskas Viešpaties valioje“, – tęsė pasakojimą vysk. J. Kauneckas. Paaiškindamas okupanto tikslus vyskupas pasikliovė J. Prapiesčio tyrinėjimais ir analize: „Pagrindinis tikslas buvo ne partizanų sunaikinimas, bet pasiekti, kad partizanas, tėvynės kilnios žmonių gynėjas, būtų paverstas žmonių galvose plėšiku, banditu“.

Valstybės kūrėjai

Atminimo lenta Vasario 16-osios Akto signatarui

Grupė kauniečių prie atminimo lentos Vladui Mironui

Birželio 15 dieną Kaune, ant pastato Laisvės al. 53, atidengta atminimo lenta Vasario 16-osios Akto signatarui, Lietuvos ministrui pirmininkui (XVIII ir XIX Vyriausybėse) ir sovietinių represijų aukai kun. Vladui Mironui (1880–1904–1953) atminti. Šiame name jis gyveno ir dirbo. Atminimo lentą pašventino Kauno Šv. Jurgio konvento gvardijonas br. kun. dr. Paulius Saulius Bytautas OFM. Mintimis apie V. Mironą bei Okupacijos ir genocido dienos reikšmę dalinosi Kauno miesto garbės pilietė, Kauno miesto savivaldybės narė dr. Jūratė Elena Norvaišienė, buvęs Lietuvos Sąjūdžio pirmininkas Rytas Kupčinskas, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Kauno skyriaus narys, istorikas Algirdas Markūnas bei sovietų okupacijos 1940 m. birželio 15 d. liudininkas, Kovo 11-osios gatvės bendrijos narys Povilas Andriuškevičius. Kauno pilietinio bendruomenės centro „Dainava“ ansamblis „Brydė“ atliko keletą lietuvių liaudies dainų.

Dezinformacijos labirintuose

Ar diplomatus „tik grabas ištiesins“?

Linas ŠALNA

Birželio 12 dieną Lietuvoje viešėjęs Slovėnijos prezidentas Borutas Pahoras pareiškė esąs nustebęs dėl to, kad mūsų šalies piliečiai itin stipriai nerimauja dėl Rusijos grėsmės. Tačiau po susitikimų su valstybės atstovais svečias vis dėlto suprato Baltijos šalių susirūpinimą dėl rudenį Rusijoje ir Baltarusijoje vyksiančių pratybų „Zapad“. Prezidentė Dalia Grybauskaitė jam išaiškino, kad būsimi kariniai mokymai yra puolamojo pobūdžio ir nukreipti prieš Vakarus. Svečiui buvo taip pat paaiškinta, kad didžiausios grėsmės NATO kyla rytiniame jo flange. Todėl nuolat atnaujinami Baltijos šalių gynybos planai su priskirtais konkrečiais kariniais pajėgumais, sprendimai dėl regioninės oro gynybos, priemonės išvengti karinės izoliacijos Baltijos bei Juodojoje jūrose ir spartesnis sprendimų priėmimas NATO – žingsniai, kurie būtini ne tik Baltijos regiono, bet viso Aljanso saugumui užtikrinti. O tai, kad B. Pahorui Rusijos grėsmė neatrodo didelė, rodo, jog Slovėnija yra gana toli nuo Rusijos, tad jokio pavojaus ir nejaučia. Ne veltui Slovėnija yra išsaugojusi istoriškai draugiškus santykius su Maskva. Vis dėlto pagirtina, kad Slovėnija prisijungė prie Europos Sąjungos (ES) Rusijai taikomų sankcijų dėl Krymo aneksijos ir paramos separatistams Rytų Ukrainoje. Be to, Slovėnija atsiųs karių į Latvijoje dislokuotą tarptautinį NATO batalioną. Vilniuje B. Pahoras teigė suvokiantis, jog pastaraisiais metais saugumo situacija Europoje itin pasikeitė ir jis nepabijojo nors netiesiogiai pabarti Rusiją. Slovėnijos prezidentas Vilniuje kalbėjo: „Kas prieš dešimt metų galėjo pagalvoti, jog mes susidursime su Krymo okupacija? Kas galėjo pagalvoti, kad nestabilumas Ukrainoje bus toks didelis, koks dabar yra? Kas galėjo pagalvoti, kad Kaukazas susidurs su tokiomis didelėmis problemomis, ir kas galėjo pagalvoti, kad Artimuosiuose Rytuose mes susidursime su politine ir karine krize, tokia svarbia Europos Sąjungai?“. Jis pagaliau padarė išvadą, kad „mums reikia imtis priemonių, mes negalime delsti“, nes tikėti, kad Slovėnijai nieko „nenutiks“, būtų labai naivu“.

Slaptųjų tarnybų dokumentus pasklaidžius

Blogio imperija nugalima

(Tęsinys. Pradžia nr. 18, 19, 20, 21, 22, 23, 24)

Arkivyskupas Teofilius Matulionis sovietinėje tremtyje Birštone 1957 m. Teofiliaus Pilkos nuotrauka

1947 m. kovo 27 d. vėl atnaujintas vyskupo Teofiliaus Matulionio tardymas, prasidėjęs 21 valandą ir baigęsis 24 valandą, vyko dėl lyg ir ne visai sudėtingo klausimo, jau ankstesniame tardyme nagrinėto. Buvo aiškinamasi dėl 1944 metų birželį planuoto, bet taip ir neįvykusio 2-ojo Eucharistinio kongreso. Tačiau ir šį kartą kaip ir per ankstesnius tardymus net ir paprastais klausimais buvo daromas psichologinis ir bauginamasis spaudimas. Saugumiečiui Golicynui knietėjo kuo daugiau išsiaiškinti apie sveikinimo Popiežiui laišką, kuris būtų buvęs pasirašytas visų tikinčiųjų Lietuvos katalikų vardu. Todėl pirmasis klausimas – kam buvo pavesta parengti sveikinimo laiško Popiežiui projektą. Tardomasis vysk. Matulionis atsakė, kad laiško projektą buvo pavesta parengti vyskupui Padolskiui, vyskupų konferencijos metu ėjusiam sekretoriaus pareigas.

Slaptųjų tarnybų dokumentus pasklaidžius

Paskutinieji arkivyskupo Teofiliaus Matulionio gyvenimo metai

Arkivyskupas Teofilius Matulionis

Teofilius Matulionis, s. Jurgio, gimė 1873 06 22, 1900 03 04 įšventintas kunigu. 1900–1901 m. – Varaklianų (Latvija) katalikų parapijos vikaras, 1901–1910 m. – Bikavos Švč. Jėzaus Širdies (Latvija) katalikų parapijos klebonas. 1910–1929 m. gyveno Sankt Peterburge (1914–1924 m. – Petrogradas, nuo 1924 m. – Leningradas). 1910 m. dvasininkas skiriamas Šv. Kotrynos bažnyčios vikaru, jam pavesta organizuoti Švč. Jėzaus Širdies parapiją ir rūpintis bažnyčios statyba. 1923 m. kun. T. Matulionis su vyskupu Jonu Ciepliaku ir 15 kitų Petrogrado katalikų kunigų nuteisiamas trejus metus kalėti. Sutrumpinus bausmės laiką kun. Teofilius 1925 m. grįžo į parapiją Leningrade. 1928 12 08 popiežius Pijus XI nominavo T. Matulionį tituliniu Matregos vyskupu, 1929 02 09 jis slapta konsekruotas vyskupu. 1930 m. vyskupas dešimčiai metų ištremtas į Solovkų salas Baltojoje jūroje, paskui perkeltas į Leningrado kalėjimą, išsiųstas į prie Ladogos ežero esančią vietovę (Ledianoje Pole), 1933 m. vyskupas perkeltas į Maskvos kalėjimą.

Likimai

Kad nemirtų praeitis

Partizanų Petro, Vytauto, Antano ir Lionės Videikų atminimui

Savanoris, partizanų ryšininkas Antanas Videika

Rūstūs pokario metų išbandymai smarkiai palietė mano mamos, o kartu ir mano šeimą. Savo kuklų pasakojimą skiriu partizanų Petro ir Vytauto Videikų bei partizanų ryšininkų Lionės Videikaitės ir Antano Videikos atminimui (Antanas Videika – mano senelis, mamos Birutės Videikaitės-Šimelionienės tėvas, Petras, Vytautas ir Lionė – dėdės ir teta – du mamos broliai ir sesuo). Šį pasakojimą skiriu ir savo močiutei Anelei Videikienei, 1949 metais palaidojusiai du sūnus ir dukrą, ir savo mamai Birutei Videikaitei-Šimelionienei, kurios vaikystė ir jaunystė prabėgo ne saugiuose namuose ir ne mokslo įstaigose, o besislapstant ir nuolat kaitaliojant gyvenamąją vietą. Ir šiandieną ją dar dažnai prisiminimai panardina į skaudžius gyvenimo laikotarpius.

Mano vaikystėje ir jaunystėje, sovietmečiu, šia tema buvo kalbama labai mažai. Mokykliniuose vadovėliuose partizanai buvo vadinti banditais ir kaltinti nekaltų žmonių žudymu. Šitaip falsifikuojant faktus buvo siekta ištrinti iš atminties partizanų žygius. Nei mano senelis Antanas Videika, nei močiutė Anelė Videikienė nesulaukė nepriklausomos Lietuvos, todėl daug kas taip ir liko apgaubta nežinios. A. Videika, išsekintas netekčių, susirgo ir mirė 1953 metais, būdamas vos 55-erių. Močiutė mirė 1974 metais. Mano mama Birutė Videikaitė tuo metu, kai žuvo jos sesuo Lionė ir broliai Petras ir Vytautas, buvo 11 metų vaikas, taigi, ji ne viską prisimena. Jai nepasimiršo tik tokie dalykai, jog kiekvieną to laikotarpio dieną lydėjo siaubas ir baimė. Giliai atminty išlikęs vaizdas, kai į jų trobelę Navikų kaime ateidavo partizanai ir, pasidėję šautuvus kampe, valgydavo, prausdavosi. O ji su savo trejais metais vyresne sese Irena turėdavo žiūrėti pro langus (viena į – Alytaus pusę, kita – į Leipalingio) ir stebėti, ar nepasirodys stribai. Buvo baisu, paslaptinga ir gal netgi savotiškai įdomu.

Likimai

Kai mus gaudė ir šaudė

Ilgai ir sąžiningai, kaip būdinga lietuviško kaimo žmogui, triūsė Kazys Radzevičius, užsieniuose liejo prakaitą karštose plieno liejyklose, fabrikuose, kad galėtų sugrįžęs į Tėvynę nusipirkti žemės pėdą, tapti jos šeimininku. Be trobesių, Pagirių valsčiuje Gumbių kaime, pirko užmirkusios, krūmais apaugusios žemės. Nemažai įdėjo triūso, kol pastatė trobas, išrovė kelmus, sukultivavo žemę. Atrodė, kad netrukus ateis tas tikrasis išsvajotas gyvenimas. Šeši prakutę vaikai pradėjo krutėti ūkyje. Vyriausiam Petrui – jau dvidešimt dveji, jauniausiai dukrai – dešimt.

Dingo Lietuvos valdžia, pradėjo valdyti kita valstybė, keikti gražiau, turtingiau gyvenančius, tremti juos į Sibirą. Šeimos galva jautė besiartinantį pavojų. Visos trobos dengtos cinkuota skarda. Nors nuplėšk stogus ir denk šiaudais – būtų ramiau. Nelengva viską palikus trauktis iš ūkio su tokia gausia šeima.

Laikas ir žmonės

Tremtyje buvo mama broliams ir seserims

Bronius VERTELKA

Panevėžietė Emilija Sereikaitė, Sibiro tremtyje sugebėjusi broliams ir seserims pavaduoti motiną

1948 metų gegužės 22 dieną dešimtys tūkstančių Lietuvos gyventojų buvo pasmerkti vergovei – ištremti į Sibirą. Gausios Sereikų šeimos vaikus iš Surviliškio valsčiaus nuvežė į Krasnojarsko kraštą.

Nepagailėjo net neįgaliu paversto brolio

Magdalenos ir Jono Sereikų šeima Naujųjų Bakainių kaime buvo didelė: penki sūnūs ir penkios dukros (dar trys mirė maži). Vertėsi sunkiai, nors turėjo apie 10 ha žemės. Dešimtmetė Emilija jau prižiūrėjo turtingesnių kaimynų vaikus. Išmoko visus ūkiškus darbus.

Partizaninis karas neaplenkė ir Naujųjų Bakainių. Trys Emilijos broliai, įtarti, kad palaiko ryšį su besislapstančiais miškuose, suimti ir uždaryti į Kauno IX fortą. Pasitaikė geras sargybinis, kuris atvėrė duris ir tarė: „Jeigu norite, bėkite“. Po kurio laiko į tėvų trobos langą vieną vakarą kažkas atsargiai pasibeldė. „Juk tai mūsų trys vaikai už jo stovi“, – sušuko mama.