Audros laužė –
nepalūžom

Dezinformacijos labirintuose

Ar diplomatus „tik grabas ištiesins“?

Linas ŠALNA

Birželio 12 dieną Lietuvoje viešėjęs Slovėnijos prezidentas Borutas Pahoras pareiškė esąs nustebęs dėl to, kad mūsų šalies piliečiai itin stipriai nerimauja dėl Rusijos grėsmės. Tačiau po susitikimų su valstybės atstovais svečias vis dėlto suprato Baltijos šalių susirūpinimą dėl rudenį Rusijoje ir Baltarusijoje vyksiančių pratybų „Zapad“. Prezidentė Dalia Grybauskaitė jam išaiškino, kad būsimi kariniai mokymai yra puolamojo pobūdžio ir nukreipti prieš Vakarus. Svečiui buvo taip pat paaiškinta, kad didžiausios grėsmės NATO kyla rytiniame jo flange. Todėl nuolat atnaujinami Baltijos šalių gynybos planai su priskirtais konkrečiais kariniais pajėgumais, sprendimai dėl regioninės oro gynybos, priemonės išvengti karinės izoliacijos Baltijos bei Juodojoje jūrose ir spartesnis sprendimų priėmimas NATO – žingsniai, kurie būtini ne tik Baltijos regiono, bet viso Aljanso saugumui užtikrinti. O tai, kad B. Pahorui Rusijos grėsmė neatrodo didelė, rodo, jog Slovėnija yra gana toli nuo Rusijos, tad jokio pavojaus ir nejaučia. Ne veltui Slovėnija yra išsaugojusi istoriškai draugiškus santykius su Maskva. Vis dėlto pagirtina, kad Slovėnija prisijungė prie Europos Sąjungos (ES) Rusijai taikomų sankcijų dėl Krymo aneksijos ir paramos separatistams Rytų Ukrainoje. Be to, Slovėnija atsiųs karių į Latvijoje dislokuotą tarptautinį NATO batalioną. Vilniuje B. Pahoras teigė suvokiantis, jog pastaraisiais metais saugumo situacija Europoje itin pasikeitė ir jis nepabijojo nors netiesiogiai pabarti Rusiją. Slovėnijos prezidentas Vilniuje kalbėjo: „Kas prieš dešimt metų galėjo pagalvoti, jog mes susidursime su Krymo okupacija? Kas galėjo pagalvoti, kad nestabilumas Ukrainoje bus toks didelis, koks dabar yra? Kas galėjo pagalvoti, kad Kaukazas susidurs su tokiomis didelėmis problemomis, ir kas galėjo pagalvoti, kad Artimuosiuose Rytuose mes susidursime su politine ir karine krize, tokia svarbia Europos Sąjungai?“. Jis pagaliau padarė išvadą, kad „mums reikia imtis priemonių, mes negalime delsti“, nes tikėti, kad Slovėnijai nieko „nenutiks“, būtų labai naivu“.

Kaip tik birželio viduryje mūsų žinomas kaimynas, Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka vėl prakalbo apie Rusijos ir Baltarusijos karinius mokymus „Zapad 2017“. Jis sakė, kad mokymai bus didelio masto ir rengiami labai rimtai. Kolektyvinio saugumo sutarties (su Rusija) organizacijos rėmuose Baltarusija atsakinga už Vakarų kryptį, o tai reiškia, kad „visa mūsų kariuomenė kartu su Rusijos Federacijos kariais koncentruojama būtent ten“. Todėl „kad ir kaip mus bespaustų, tie kariniai mokymai vyks, pasirūpinsime, kad jie būtų didelio masto ir rimti. Žinau, kad Rusija nusiteikusi taip pat. Nenorime nieko įbauginti, svetimo mums nereikia. Dėl šios priežasties tobulinsime tuos pačius įgūdžius, kuriuos tobulina mūsų priešininkai. Mokome savo kariuomenę ir neketiname liautis ją mokę ginti mūsų teritoriją, mūsų valstybę, mūsų tautas“, – tarsi jau būdamas karui pasirengęs su „priešininkais, tobulinančiais karinius įgūdžius“, gąsdino mūsų taikingasis kaimynas, su Rusijos pagalba statantis mūsų panosėje Astravo branduolinę elektrinę. Apie rugsėjį vyksiančius Rusijos ir Baltarusijos karinius mokymus „Zapad 2017“ abiejų šalių teritorijose A. Lukašenka dar sakė: „Dėsime visas pastangas, kad mokymai Baltarusijos teritorijoje būtų veiksmingi. Stengsimės, kad mokymai būtų didelio masto, įvairiapusiški. Sieksime, kad mūsų pajėgos – tiek Rusijos, tiek Baltarusijos – justų, jog dirba ne veltui, suvoktų, kokia atsakomybė ir įsipareigojimai joms tenka“. Taigi pasirengimai rimti ir netgi grėsmingi. To neslepia ilgametis Baltarusijos prezidentas, glaudžiai bendradarbiaujantis su Rusija visose srityse.

O kaipgi elgiasi Rusija? Ką ji kalba apie būsimus karinius mokymus Baltarusijos ir Rusijos teritorijose? Turėdama tokį ruporą, kaip Lukašenka, tuo klausimu ji beveik tyli. Bet užtat netyli jos ambasadorius Lietuvoje. Dar gegužę gėlių vainiką šalia monumento žuvusiems už Lietuvos laisvę padėjęs Rusijos ambasadorius Lietuvoje Aleksandras Udalcovas praėjusią savaitę privertė nustėrti: dienraščiui „Litovskij Kurjer“ duotame interviu „išaiškinęs“, kad Lietuvai neturėtų kelti grėsmės nei rudenį pasienyje rengiamos milžiniškos karinės pratybos „Zapad“, nei už Rusijos pinigus Baltarusijoje statoma Astravo AE, jis toliau porino, kad susumavus visą Rusijos įnašą per 1940–1990 metus Lietuva Rusijai esą gali būti skolinga 72 mlrd. dolerių. A. Udalcovo teigimu, „prisijungdama“ prie SSRS Lietuva tebuvo agrarinė valstybė, kuri pagal pramonės produkciją tris kartus atsiliko nuo kitų Sovietų Sąjungos respublikų ir visoje Europoje užėmė neva vieną paskutiniųjų vietų pagal pragyvenimo lygį. Todėl, jo teigimu, Lietuvos reikalavimas atlyginti okupacijos metų žalą yra „neteisingas ir netgi absurdiškas“. Kaip žinoma, Lietuva dar 2000-ųjų pavasarį priėmė įstatymą, įpareigojantį prašyti Rusijos atlyginti 1940–1990 metais SSRS okupacijos padarytą žalą, kuri įvertinta maždaug 23 mlrd. eurų. Nors, tiesą sakant, visų tų Lietuvos žmonių žudynių, trėmimų ir kankinimų, išvarymo iš gimtojo krašto ir visų patirtų kančių jokiais pinigais įkainoti negalima, tai – milijardų milijardai. Toks imperinis ambasadoriaus mąstymas leidžia jam pasakyti visišką nesąmonę: Rusija, kaip didžiausia buvusios Sovietų Sąjungos šalis, „įnešusi reikšmingiausią indėlį į Lietuvos biudžetą, yra teisi keldama klausimą Lietuvai dėl kompensacijos“. Taigi Lietuva, priėmusi įstatymą dėl 1940–1990 metais SSRS okupacijos maždaug 23 mlrd. eurų žalos, lieka „skolinga“ už visą nuo okupacijos patirtą žalą. Kuo nusikalto Lietuva? Lietuvai meilės nerodančio dienraščio „Litovskij Kurjer“ įsteigėjui Valerijui Tretjakovui A. Udalcovas aiškino, kad „litovcai“ esą dėjo pastangas nutraukti visus kontaktus tarp valstybių. Kur tai matyta ir girdėta, kad Lietuvoje vyko kelios Rusijos opozicionierių konferencijos, pradėta statyti tvora pasienyje su Kaliningrado sritimi (nors Rusija jau seniai atsitvėrusi siena nuo Lietuvos), o Lietuvos žvalgybos tarnybų ataskaitoje kalbama apie Rusijos šnipų veiklą?! Visa tai – ambasadoriaus nuomone, pavyzdžiai, rodantys „blogą“ „Rusijai priešiškos Lietuvos“ elgesį.

Visi Udalcovo paskaičiavimai ir skaičiai jau senokai plaukioja rusiško interneto portaluose, todėl galima manyti, kad ši dar 2010 metais tiražuota istorija vėl išvilkta į dienos šviesą. Labai keista, kad ambasadorius naudojasi kažkokiais internatiniais autoriais ir neoficialiais asmenimis, vis siekiančiais laikyti Lietuvą savo kolonija ir dar ir dabar nesiorientuojančiais, kuriais laikais gyvena. Latvijos Vidžemės taikomųjų mokslų universiteto rektorius Gatis Kruminis yra paskelbęs tyrimą, kuriuo įrodė, jog Lietuva kaip ir kitos šalys buvo ne SSRS išlaikytinės, o donorės. G. Kruminis pabrėžė, kad apie trečdalis Lietuvos nacionalinio biudžeto pirmąjį okupacijos dešimtmetį buvo skiriamas karinėms struktūroms, kovojusioms su lietuvių partizanais, taigi vykdė paprasčiausią okupacinių represinių priemonių finansavimą. Latvijos ir Lietuvos centriniuose valstybiniuose archyvuose mokslininko surinkti 1946–1949 metų dokumentai rodo, kad apie 30 proc. Lietuvoje tuo metu surenkamo biudžeto buvo išleidžiama kariuomenės ir nacionalinio saugumo sričiai. G. Kruminis kartu su Latvijos Vyriausybės sudaryta ekspertų komisija praėjusią savaitę Vilniuje pristatė sovietinės okupacijos žalos apskaičiavimo metodiką ir surinktus archyvinius finansinius dokumentus. Mokslininkų skaičiavimais, 1946–1990 metais Latvija SSRS skyrė apie 18 proc. nacionalinio biudžeto pajamų, arba 15,9 mlrd. rublių, skaičiuojant 1961-aisiais buvusiu rublio kursu. Šie metai pasirinkti kaip valiutos stabilumo atskaitos taškas. Lietuvoje šie skaičiavimai kol kas nėra atlikti, kadangi tam reikėtų surinkti daugiau archyvinės medžiagos. Ekspertų teigimu, skirtumas tarp Baltijos ir kitų SSRS valstybių nacionalinių biudžetų surenkamų pajamų ir išlaidų, kurios buvo mažesnės keliais procentais, buvo skiriamas SSRS biudžetui, tiesa, kaip minėta, dalis šių dotacijų vėliau grįždavo į nacionalinius biudžetus. Anot Kruminio, svarbiausia yra sugriauti tą dezinformaciją, kuri yra pateikiama ir kurią naudoja ne tik rusų internautai, bet ir pareigūnai.

Taigi toks A. Udalcovo pareiškimas išsklaido kai kurias užuominas apie neseniai pareikštą jo (o gal net ir Rusijos) politinį požiūrį į Lietuvos kovos už nepriklausomybę aukų atminimą: mat gegužės 8-ąją ambasadorius Antakalnio kapinėse iš pradžių padėjo gėlių vainiką ant memorialo sovietų kariams, o paskiau priėjo prie kito paminklo – už kelių šimtų metrų esančio monumento žuvusiems už Lietuvos laisvę. Skulptoriaus Kazio Venclovos sukurtas ir 2015 metais atidengtas paminklas skirtas visų Lietuvos karių, kurie žuvo partizaninio karo metais, tremtyse, kalėjimuose ir kurių palaidojimo vieta nėra žinoma, atminimui. Užrašas ant jo skelbia: „Žuvusiems už Tėvynę. Jų kapai žinomi Dievui“. Karių kapams skirtame sklype suprojektuotos ir kapavietės, kur galės būti laidojami kariai, žuvę eidami tarnybą, taip pat generolai, kariuomenės vadai, krašto apsaugos ministrai. Bet darant lyg ir pagarbos gestą, ambasados delegacijos padėtos raudonų gvazdikų puokštės buvo perrištos šv. Georgijaus juostelėmis, kurios, Lietuvoje, nors ir neuždraustos, vis dėlto yra nepageidaujamos ir siejamos su Rusijos agresija Ukrainoje. Tad kaip atsitiko, kad gegužės 8-ąją pademonstravęs lyg ir deramą žingsnį Lietuvos aukų okupacijos metais atžvilgiu, Rusijos ambasadorius nepasigėdino pareikalauti, o švelniau pasakius, gal tik svarstyti, kad Rusija neturi jokios pareigos grąžinti nuostolių už okupaciją, o štai Lietuva lieka skolinga net 72 mlrd. dolerių. Atrodytų, kad ne Rusija okupavo Lietuvą, Latviją, Estiją, bet Lietuva kartu su Latvija ir Estija okupavo Rusiją ir vežė jos piliečius į Sibiro taigas? Ambasadorius yra priklausomas žmogus, jis skelbia oficialią, o ne asmeninę, poziciją. Rusijos ambasadoriai Lietuvoje neduoda interviu tiesioginiame eteryje, Lietuvos žiniasklaidoje juos pamatyti galima itin retai. Jie kalba tik tada, kai patys to nori, suderinę klausimus (ir nušlifavę savo atsakymus kabinete) su pačių pasirinktų leidinių atstovais, duoda tuos interviu tik „savo“ žiniasklaidai, kuri padarys tai, ką reikia, ir kalba tai, ką nori pasakyti Kremlius. Taip ir padarė Udalcovas, interviu duodamas ne, pavyzdžiui, „Lietuvos žinioms“ ar „Lietuvos rytui“, bet lenkiškam, Lietuvoje leidžiamam, dienraščiui „Litovskij Kurjer“. Ambasadoriaus interviu rodo, kad imperinis požiūris į mažas šalis iš aukšto toliau išlieka kaip svarbiausia politinė kryptis. Bet juk tokia politika ir yra pagrindinė priežastis to, kad Rusija palei visą savo sienų perimetrą praktiškai neturi draugų, išskyrus kai kurias buvusias kolonijas, kurių tautos praradusios net savo pavardes, pridėdamos rusiškas galūnes.

Ambasadoriaus interviu pasirodė likus mažiau nei savaitei iki Lietuvoje minimos Gedulo ir vilties dienos, kai šalyje prisimenamas masinis Lietuvos gyventojų trėmimas. Rusijos ambasadoriaus įvardinta Lietuvos „skolos“ už okupaciją suma Lietuvos valstybei (net veikiau ne valstybei, o tautai) ypač svarbios atminimo dienos išvakarėse dar kartą parodo, kad žmogus ir jo gyvenimas šiuolaikinėje Rusijoje jokios vertės neturi, kaip tai buvo ir Sovietų Sąjungos laikais. Aiškindamas apie agrarinę atsilikusią Lietuvą 1940 metais, A. Udalcovas pamiršta prisiminti istorinius faktus, kai įkandin okupantų vaidmenį atlikusiems rusų kariškiams, besistebėjusius aukštu „agrarininkų“ lietuvių gyvenimo lygiu, lyginant su Rusija, į Lietuvą patraukusios jų žmonos irgi tiesiog su goduliu puolė švarinti lietuviškas parduotuves ir vietoj suknelių nusipirkdavo joms puikiai atrodančius moteriškus naktinius marškinius. Tikrai verta užmaršiems ambasadoriams prisiminti istoriją. Bet „kuprotą tik grabas ištiesins“, – sako lietuvių patarlė. Nuostata, kad „mes pastatėme jums gamyklas“, rodo, jog net nebandoma nė žodžiu užsiminti apie ištremtų ir represijas patyrusių lietuvių skaičių, kartu tai rodo, kad dabartinė Rusijos valstybė užėmusi sovietines pozicijas. Tokie ambasadoriaus „aiškinimai“ tikrai neskatina tarpusavio dialogo, Lietuvos ir Rusijos geros kaimynystės santykių. Kai didelė valstybė bando tyčiotis iš savo nedidelio kaimyno, tai – mažų mažiausiai liūdna, o, jeigu sąžiningai, paprasčiausiai niekšiška ir šlykštu. Tokio pobūdžio ambasadoriaus pareiškimai kalba tik viena – Rusijos vadovybė Lietuvos nelaiko pilnateise nepriklausoma valstybe, kurią, įskaitant ir jos istorinę atmintį, reikia gerbti. Rusijos piliečiai užsienyje, o šiuo atveju atsakingi pareigūnai, kalbėdami apie „skolas“ už okupacijos metus, neigia buvusio savo šalies režimo praeities nusikaltimus, kartu neigia savo nusikaltimus ir prieš visų tų Rusijos piliečių, kuriuos palietė beprotiška kruvinai raudona naikinimo mašina.

© 2017 „XXI amžius“