Audros laužė –
nepalūžom

Laikas ir žmonės

Tremtyje buvo mama broliams ir seserims

Bronius VERTELKA

Panevėžietė Emilija Sereikaitė, Sibiro tremtyje sugebėjusi broliams ir seserims pavaduoti motiną

1948 metų gegužės 22 dieną dešimtys tūkstančių Lietuvos gyventojų buvo pasmerkti vergovei – ištremti į Sibirą. Gausios Sereikų šeimos vaikus iš Surviliškio valsčiaus nuvežė į Krasnojarsko kraštą.

Nepagailėjo net neįgaliu paversto brolio

Magdalenos ir Jono Sereikų šeima Naujųjų Bakainių kaime buvo didelė: penki sūnūs ir penkios dukros (dar trys mirė maži). Vertėsi sunkiai, nors turėjo apie 10 ha žemės. Dešimtmetė Emilija jau prižiūrėjo turtingesnių kaimynų vaikus. Išmoko visus ūkiškus darbus.

Partizaninis karas neaplenkė ir Naujųjų Bakainių. Trys Emilijos broliai, įtarti, kad palaiko ryšį su besislapstančiais miškuose, suimti ir uždaryti į Kauno IX fortą. Pasitaikė geras sargybinis, kuris atvėrė duris ir tarė: „Jeigu norite, bėkite“. Po kurio laiko į tėvų trobos langą vieną vakarą kažkas atsargiai pasibeldė. „Juk tai mūsų trys vaikai už jo stovi“, – sušuko mama.

Kur bėgliams dėtis? Sereikos turėjo didelį mūrinį tvartą. Prie gardo, kur stovėjo avys, iškasė nemažą bunkerį. Kad nesukeltų įtarimo, namiškiai į tvartą eidavo su pilnu kibiru vandens. Brolis Alfonsas po poros savaičių žuvo miške netoli Krekenavos. Kiti du broliai tuo metu buvo išėję ieškotis maisto. Peršautas brolis Juozas sugebėjo parslinkti iki namų. Rytą juos apsupo stribai. Virtuvėje gulėjusį Juozą numetė ant aslos, grasindami prikalti prie sienos. Paskui brolis 10 metų kalėjo lageryje.

Šešiolikmetį brolį Adolfą Surviliškyje žiauriai sumušė stribai. Jis grįžo į namus prieš pat Kūčias taip sumuštas, kad išsikviestas iš Kėdainių daktaras pasakė: „Nieko gero iš jo nebus“. 1948 metų gegužės 22-ąją, kaip kokį rąstą, neįgalų Adolfą įmetė į mašiną. Paėmė ir penkiolikmetę Emiliją, pusantrų metų už ją vyresnę seserį Elenutę, trejų metukų sesutę Levutę ir penkerių metukų broliuką Mykoliuką. Kartu ištrėmė ir seserį Onutę, jau ištekėjusią už tokio Štaro. Jų tėvai tuo metu jau buvo lageryje. Tremtyje Sereikos sužinojo, kad žuvo jų brolis Vincas.

Ėmėsi motinos pareigų

Atvežtus į tremtį apgyvendino tvarte, kuriame anksčiau buvo laikomi arkliai. Išmėžus mėšlą tvarte sukalė narus (gultus). Kartą užsuko žilabarzdis senukas, galbūt ukrainietis ar rusas, ir prisėdęs tarė: „Aš jus pamokysiu, kaip gyventi, nes iš bado išmirsite“. Jis išvardijo maistingus, gydomųjų savybių turinčius augalus, patarė, kaip juos naudoti.

Liaunučius Emilijos pečius užgulė ne mažesnis rūpestis: kaip pastatyti ant kojų mažuosius brolį Mykolą ir sesutę Eleną, kaip tinkamai prižiūrėti neįgaliu stribų paverstą brolį Adolfą. Nors jis dažniau gulėdavo lovoje, tačiau galėdavo šiek tiek vakščioti. Vaikinas turėjo nagingas rankas, sugebėjo bet ką iš medžio padaryti ar siuvimo mašiną suremontuoti. Turėjo labai gražų balsą, grojo akordeonu. Tikriausiai būtų buvęs neblogas artistas. Pralinksminti jį kviesdavosi kaimynai. Mirtis Adolfą užklupo Krasnojarsko ligoninėje, tremtyje išbuvus nemažai metų.

Mažieji augo labai paklusnūs, neraginami siekė mokslo. Padėdavo pasiruošti maisto atsargas žiemai, parinkdavo Ezagašo upės pakrantėse augančių juodųjų ir raudonųjų serbentų uogų, kitokių gamtos gėrybių. Emilijos nunertu tinklu nesraunioje upėje pagaudavo žuvų. Brolio Adolfo dėka atsirado siuvamoji mašina. Emilija ardė senus drabužius, juos sukirpdavo ir pasiūdavo kitus. Kartą svečių sulaukę kaimynai paprašė Adolfo, kad šis ateitų pagroti. Pakalbino ir Emiliją. Abu grįžo su lauktuvėmis. Tai bent šventė buvo šeimoje!

Būti pirmąja tapo pareiga

Sereikų šeimai gyvenimas pagerėjo įsigijus karvutę, nors tam ilgai taupė. Parsivedė nedidukę, mat už ją mažiau reikėjo sumokėti. Kai kas iš tokio gyvulio pasišaipė, sakė, kad už katiną ne ką didesnis. Bet ta karvutė buvo Sereikoms tikras džiaugsmas – ji kasdien duodavo iki 30 litrų pieno. Juo dalydavusi su kaimynais. Patys jai ir tvartelį surentė. Būdavo, kai nupjauna kokį medį, tada visi jį tempia. Prisišienaudavo irgi patys. Elena išmoko ne tik pagaląsti dalgį, bet ir jį išplakti. Išdžiovintą žolę sukraudavo į kupetas. Šieną parveždavo, kai kolūkyje dirbę lietuviai atvykdavo vykdyti miško ruošos normų.

Trąši Krasnojarsko žemė, joje gerai augs bet ką pasodinus. Susikasė daržiuką. Bulvių sėklos siuntinį iš Lietuvos gavo. Sodino jų daigus, bet nukasė gausų bulvių derlių.

Sunkiausius darbus teko dirbti Emilijai prie miško ruošos. Būdavo, neša rąstą, o jis pačią į šonus mėto. Nepadarysi normos, mažiau duonos namo parneši. O ten ne viena alkana burna laukė. Labiausiai gaila buvo mažųjų. Levutę išleido mokytis į Ezagašą už 25 km, o ši, pasiilgusi savųjų, nelauktai parsirasdavo namo. Bet ką jai grįžtant įdėti, jeigu karvutės dar neturėjo?

Emilija įsiprašė savaitgaliais parvežti iš pašto siuntinių. Kelias tolokas, pirmyn ir atgal pusšimtis kilometrų susidarys. Su rogutėmis išeidavo labai anksti. O grįžusi su siuntiniais, namo parnešdavo lašinių gabaliuką, kitokių valgomų dalykų.

Tiktai džiaugėsi buvusiais kaimynais

Prie Ezagašo upės, kuri panaši į Lietuvos Nevėžį, buvo apsistojusios 55 lietuvių tremtinių šeimos.

E. Sereikaitė pasakojo, jog visi buvę vieningi, nemėgę kažko apkalbėti, sugebėję užjausti nelaimėje ar šiaip nesėkmėje. Levutės baigiamiesiems egzaminams viena kaimynė dovanojo audinio gabalą, kad iš jo Emilija mergaitei pasiūtų suknelę.

Lietuvių bendruomenė, matydama, kad Sereikos sunkiai verčiasi, Emilijai leido eiti į kolūkį talkinti kasant bulves. Pati ten pavalgydavo, o už darbo dieną kibirą bulvių parsinešdavo. Darydavo taip: susipila į du maišus, per jų tuštumą suriša ir visa tai per pečius persisveria. Su tokia našta tekdavo eiti namo 20 km. Nebuvo taip, kad kažkas kelią užstotų ir bandytų atimti. Lietuviai džiaugėsi ir Sereikomis: „Visur kaip skruzdėlės, vienas kitam padeda ir tarpusavyje nesipyksta“.

Tarp tremtinių buvo ukrainiečių, baltarusių, čiuvašų, kalmukų. Visi buvo patenkinti lietuvių geranoriškumu, darbštumu. Vietinis rusas sakydavo: imsiąsis brigadininko pareigų, jeigu kartu dirbs lietuviai. Niekas čia neskirstydavo pagal tautybę. Kartą vežant brolį Adolfą į ligoninę, naktis užklupo pakelyje, todėl reikėjo kažkur apsistoti. Pravėrę vieno namo duris, apie nakvynę prakalbo rusiškai. Gulėjęs ant lovos vietą užleido ligoniui, o pats įsitaisė ant grindų.

Sekmadieniais lietuviai eidavo pasimelsti į kapines ant kalniuko. Prašydavo pasiimti kartu ir kitų tautybių tremtiniai – krikščionių vienas Dievas. Švęsdami Kalėdas ar Velykas rinkdavosi į kuo didesnį kambarį. Toks Gudžinskas, labai tikintis žmogus, melsdavosi tarsi kunigas, o jam patarnaudavo E. Sereikaitė.

Kaip tekančios saulės šviesa buvo motinos sugrįžimas

Tik po aštuonerių nežinios metų Sereikų šeima sulaukė motinos. Nors prieš tai rašė prašymus į Maskvą ir į Vilnių, kad leistų būti kartu su ja. Sužinoję, kada parvyksta, išsiruošė ne tik Sereikos, bet ir jų kaimynai. Pamatė nuo kalno besileidžiančias dvi moteris. „Kurie bus mano vaikai?“ – paklausė viena jų. Šie pažinę apstojo mamą. Kaimynai kvietė ir pas juos paviešėti, bet ji tarė: „Pirmiausia noriu pabūti su savo vaikais“. Grįžę į baraką, visi aptūpė mamą, padėjo galvas ant jos kojų.

Kitaip pasielgė tėvas. Išėjęs iš lagerio, jis susirado kitą moterį ir į savo šeimą nebegrįžo. Tik 1962 metais Sereikos galėjo vykti į gimtąją Lietuvą. Mama pasakė, kad nereikia apsistoti kaime, nes tektų eiti į kolūkį, o geriau rinktis kokį miestelį, kur būtų galima rasti darbo ir yra bažnyčia. Parvykę į gimtinę, savo dviejų galų pirkią rado apgyvendintą kitų. Tačiau tai buvo labai padorūs žmonės, pasakę: „Jeigu jūs norite čia gyventi, sau mes ieškosimės kitos vietos“. Dar visus pavaišino arbata, mamai įdėjo kaimiškų skanumynų.

Lietuvoje buvo nereikalingi

Apsistojo Kupiškio rajone, Šepetoje. Emilija atvyko iš tremties mūvėdama vatines kelnes ir užsivilkusi vatinuką. Dvejus metus neregistravo. Iš ko gyventi, jeigu nėra pajamų? Dar vis klibina: „Grįžkite ten, iš kur atvykote“. Palydi su keiksmais, kumščiu stalą daužymi. Laimė, kad Emilija sutiko tokį inžinierių Žuką, atvykusį iš Kauno statyti Šepetos. Pasirodė, kad tai – labai padorus žmogus. Išsipasakojo jam apie save niekam negirdint. Daug negalvojęs jis patarė eiti dirbti pas jį prie statybų. Bet vis tiek kai kurie šaukia, ragina dingti iš Šepetos. Tada pats inžinierius pratrūko: „Vyrai, ką jūs, proto nebeturite, kur jai dėtis. Tai ką – gyvą ją užkasti?“

Bedirbant Šepetoje, pakalbino į Panevėžį. Atsilaisvino kampas ten, gal priims? Namo šeimininkai, irgi buvę tremtiniai, sutiko priglausti. Iš ten persikėlė jau į nuosavo, pačios pinigais pirktą palėpę. Vėliau skolindamasi Panevėžyje įsigijo vieno kambario butą.

Įsidarbino metalo dirbinių gamykloje, bet džiaugsmo nejuto: sunkus, sveikatai kenkiantis darbas. Pateko į ligoninę. Gydytojas patarė pasiieškoti lengvesnio, kad ir ligoninėje. Ir čia laimė šyptelėjo. Kaip tik atsirado laisva vieta Respublikinėje ligoninėje, dirbo dispečerinėje, keleivinius liftus prižiūrėjo, buvo naktine slaugute. Visur kaip koks paukštis lekiojo. Čia jau niekas nesišaipė, niekas nepriminė, kad ji – buvusi Sibiro tremtinė.

Susirasti sau tinkamo vyro nepavyko

E. Sereikaitė savo šeimos nesukūrė. Tremtyje apie ją sukiojosi vienas, bet vis tepaluotas ir būtinai išgėręs. Emilija nevengė šokių, užsukdavo ir į klubą. Jame buvo demonstruojami filmai, bet už tai reikėdavo susimokėti, o kišenė tuščia. Įsigudrindavo stebėti juos pro lango plyšį, atitraukus užuolaidą. Pas Sereikas, jau esant mamai, dažnai užsukdavo du broliai rusai. Kai tik šie pasirodydavo, Emilija – į klubą. Šiaip gana padorūs žmonės. Bet nesinorėjo tekėti už ruso. Su vienu lietuviu tremtiniu rimtai draugavo. Jis anksčiau grįžo į Lietuvą. Įsidarbino Kaune, jau turėjo savo butą. Sutvarkęs, ko reikėtų pradžiai šeimos gyvenimui, parašė laišką Emilijai, kad laukiąs. Apie tai sužinoję, jaunesnieji sesutė Levutė ir broliukas Mykoliukas apsikabino ją ir nebeišleido. „O gal jų nebūtų pamilęs, juk tai – mano giminės kraujas“, – svarstė E. Sereikaitė.

Grįžo ji iš tremties, kaip pati prisipažino, jau senmergė. Ne vienas bandė jai pirštis. Bet vis nerado sau tinkamo. Emilija turėjo, kuo užsiimti. Daug ką sau yra nusimezgusi. Dirbdama Šepetoje, dainavo ansamblyje, vaidino agitmeninėje brigadoje. Noriūnuose vykusiose jų varžytuvėse pelnė pirmą vietą rajone.

Atėjus vasarai, skubėdavo į kapines tvarkyti artimųjų kapų ar lėkdavo pas draugę prie Šėtos, irgi buvusią tremtinę, padėti prižiūrėti daržo. Prisirpus uogoms ar dygstant grybams Žaliojoje girioje, skubėdavo jų rinkti. Miške puikiai orientavosi, jame jautėsi kaip savo namuose.

Nepritapo slaugos namuose

E. Sereikaitė iškentė 12 operacijų, patyrė stuburo slankstelių, rankų lūžius. Tremtyje, nukritus nuo medžių rietuvės, kojas, rankas paralyžiavo. Naminiais vaistais, įvairiomis žolelėmis išsigydė. Vėliau gydytojai stebėjosi, kaip ji pasveikusi. Prieš kurį laiką pasijuto nekaip. Ilgokai ligos nenustatė. Tik paguldytai į ligoninę diagnozavo vėžį. Penkis mėnesius praleido slaugos ligoninėje, procedūroms vežiojo į Vilnių. Pasitarusi su savaisiais, pagalvojo: vieną kas prižiūrės, verčiau apsigyvens Šv. Juozapo globos namuose. Kambaryje rado kaimynę iš Kupiškio rajono, gerokai vyresnę. Matyt, buvusi arši komunistė, kad vis likdavo nepatenkinta, kai Emilija imdavo kalbėti Rožinį. Ir šiaip nesijautė čia laiminga. Po penkių mėnesių grįžo į savo vieno kambario butą.

Dirbti tingi, bet valgyti nori

Butą buvo išnuomojusi vienai moteriai, ši pasirodė baisi apsileidėlė – 50 metų, o darbo stažo neturinti. Jeigu kur įsidarbina, vis būna nepatenkinta. Verčiau pašalpą ima. Kartą Emilijai pasakė: „Tau gera, nedirbdama gauni pinigus“. Stipriai tai moterį užgavo. E. Sereikaitė surinko 52 metų darbo stažą, užtat gauna neblogą pensiją.

Nuo kovo 2-osios 85-uosius gyvenimo metus pradėjusi panevėžietė E. Sereikaitė sako, kad visas kliūtis ir išbandymus įveikti padėjo gilus, mamos įskiepytas tikėjimas. Išsiruošus į Šlapaberžės bažnyčią, vyresniesiems ji liepdavo pasiimti ir mažesniuosius. Trejų metukų Levutė jau barstė gėles, bet atsisėdusi prie altoriaus užmigo. Tremtyje Emilija galvodavo, kaip, grįžusi į Lietuvą, nueis į bažnyčią ir bus ten labai gera. Senolė yra įsitikinusi, jog tikėjimas į Dievą jai daug kur pagelbėjo. Tiktai tikėjimas padėjo įveikti tremties negandas.

Iš dešimties Sereikų šeimos vaikų gyvi tėra du – E. Sereikaitė ir Rokiškyje gyvenanti jos sesuo Levutė (Leonora).

Panevėžys
Autoriaus nuotrauka

© 2017 „XXI amžius“