Audros laužė –
nepalūžom

Likimai

Kad nemirtų praeitis

Partizanų Petro, Vytauto, Antano ir Lionės Videikų atminimui

Savanoris, partizanų ryšininkas Antanas Videika

Partizanų motina Anelė Videikienė su dukra Birute ir anūkėmis

Merkinės kryžių kalnelyje Danutė Gaidytė-Sakalauskienė, buvusi šalia Lionės Videikaitės, kai ši žuvo

Kryžių šventina Merkinės klebonas kun. Kęstutis Kazlauskas

Namas Navikų kaime, kuriame gyveno Videikų šeima

Leipalingio kapinės

Petro Videikos kario savanorio pažymėjimas (po mirties)

Rūstūs pokario metų išbandymai smarkiai palietė mano mamos, o kartu ir mano šeimą. Savo kuklų pasakojimą skiriu partizanų Petro ir Vytauto Videikų bei partizanų ryšininkų Lionės Videikaitės ir Antano Videikos atminimui (Antanas Videika – mano senelis, mamos Birutės Videikaitės-Šimelionienės tėvas, Petras, Vytautas ir Lionė – dėdės ir teta – du mamos broliai ir sesuo). Šį pasakojimą skiriu ir savo močiutei Anelei Videikienei, 1949 metais palaidojusiai du sūnus ir dukrą, ir savo mamai Birutei Videikaitei-Šimelionienei, kurios vaikystė ir jaunystė prabėgo ne saugiuose namuose ir ne mokslo įstaigose, o besislapstant ir nuolat kaitaliojant gyvenamąją vietą. Ir šiandieną ją dar dažnai prisiminimai panardina į skaudžius gyvenimo laikotarpius.

Mano vaikystėje ir jaunystėje, sovietmečiu, šia tema buvo kalbama labai mažai. Mokykliniuose vadovėliuose partizanai buvo vadinti banditais ir kaltinti nekaltų žmonių žudymu. Šitaip falsifikuojant faktus buvo siekta ištrinti iš atminties partizanų žygius. Nei mano senelis Antanas Videika, nei močiutė Anelė Videikienė nesulaukė nepriklausomos Lietuvos, todėl daug kas taip ir liko apgaubta nežinios. A. Videika, išsekintas netekčių, susirgo ir mirė 1953 metais, būdamas vos 55-erių. Močiutė mirė 1974 metais. Mano mama Birutė Videikaitė tuo metu, kai žuvo jos sesuo Lionė ir broliai Petras ir Vytautas, buvo 11 metų vaikas, taigi, ji ne viską prisimena. Jai nepasimiršo tik tokie dalykai, jog kiekvieną to laikotarpio dieną lydėjo siaubas ir baimė. Giliai atminty išlikęs vaizdas, kai į jų trobelę Navikų kaime ateidavo partizanai ir, pasidėję šautuvus kampe, valgydavo, prausdavosi. O ji su savo trejais metais vyresne sese Irena turėdavo žiūrėti pro langus (viena į – Alytaus pusę, kita – į Leipalingio) ir stebėti, ar nepasirodys stribai. Buvo baisu, paslaptinga ir gal netgi savotiškai įdomu.

1949 m. balandžio 14 d. Žaliamiškio miške pirmoji iš Videikų šeimos žuvo partizanų ryšininkė Lionė Videikaitė-Vaiduoklis. Archyvo byloje yra išlikęs pasakojimas apie partizanų ryšininkės Lionės žūtį. Jis yra išspausdintas Broniaus Kašelionio knygoje „Dainavos partizanai“ (Vilnius, 1999, p. 342–343). Nuo pat vaikystės mano atmintyje yra išlikęs močiutės pasakojimas, kaip Lionė buvo pasislėpusi po eglaite kartu su drauge Danute... Lionė buvo nušauta vietoje, o Danutė sužeista. Ir netgi ne žūtis pati baisiausia, o tai, kaip buvo pasielgta su jos kūnu. Partizanų ryšininkės kūnas buvo išniekintas Merkinės aikštėje. Lionė gulėjo išrengta nuogai, o šalia jos (ir netgi ne šalia – baisiau... aš nedrįstu tai rašyti...) irgi gulėjo nuogas partizano vyro kūnas...

1949 metų lapkritį žuvo Vytautas Videika. Lietuvos SSR Valstybės saugumo komiteto (KGB) nepilnai išlikusiame archyviniame fonde yra žinių, kad MGB Lazdijų apskrities skyriaus karinės-čekistinės operacijos metu 1949 m. lapkričio 7 d. Lazdijų apskr., Leipalingio valsč. Gibinci kaime (taip dokumente) buvo nužudytas Videika Vytautas, turėjęs slapyvardį Trispalvis, gyvenantis Navikų k. Videika Vytautas buvo Dainavos apygardos, Šarūno rinktinės, Juozapavičiaus tėvūnijos, Gruodžio būrio narys.

Praėjus vos savaitei – trečioji netektis – nužudytas Petras Videika. Lietuvos SSR KGB nepilnai išlikusiame archyviniame fonde yra žinių, kad MGB Lazdijų apskr. skyriaus karinės-čekistinės operacijos metu 1949 m. lapkričio 14 d. Varėnos apskr. Merkinės valsč., Panerių miške buvo nužudyti keturi partizanai. Vienas iš jų buvo Videika Petras, turėjęs slapyvardį Klevas, gyvenantis Navikų kaime. Dzūkijos nacionalinio parko Kibyšių girininkijos Prieskyno miške Nukryžiuotojo skulptūrėlė medyje mena, kad 1949 m. lapkričio 14 d. čia žuvo Dainavos apygardos Šarūno rinktinės Juozapavičiaus tėvūnijos skyriaus vadas P. Videika-Klevas.

Po brolių ir sesers žūties Videikų šeima sužinojo, jog yra įtraukta į asmenų, numatytų ištremti iš Lietuvos, sąrašą. Šeima nebuvo ištremta, nes pabėgo iš namų ir slapstėsi iki 1956 metų (tikslios datos B. Videikaitė-Šimelionienė neprisimena) Ricielių, Takniškių, Balninkų ir kituose kaimuose. Tai buvo baimės metai. Bet apie tai jau būtų kitas pasakojimas. Noriu paminėti vieną įvykį, kai partizanų motina Anelė Videikienė parodė stribams špygą. Tai atsitiko, kai ji stribų buvo atvesdinta į Alovę (Alytaus r.) ir buvo klausinėjama apie sūnus, dukrą, vyrą, kodėl be dokumentų gyvena. Ir, kai stribų vyresnysis pagaliau leido susitvarkyti dokumentus bei gyventi Lietuvoje nesislapstant, tai tada A. Videikienė išeidama pro duris parodė špygą ją atvesdinusiems ir mušusiems stribams. Norėjau net šį straipsnį pavadinti „Špyga stribui“, bet rašinys – ne dėl pykčio, o kad nemirtų praeitis.

Videikų šeima slapstėsi ir gyveno be asmens dokumentų galimai iki 1956 metų. Teko miegoti ir partizanų bunkeriuose, ir pas žmones ant šieno. Kaip minėjau, partizanų tėvas ir partizanų ryšininkas A. Videika mirė 1953 metais, partizanų mama A. Videikienė – 1974 metais. Gaila, kad per visus savo gyvenimo metus A. Videikienė taip ir nesužinojo, kur ilsisi jos žuvusių vaikų kūnai. Negalėjo uždegti žvakės ant kapo ir pasimelsti. Melsdavosi namuose ir tyliai dainuodavo partizanų dainas. Nesiskundė, daug niekam nieko nepasakojo, nes prisiminimai buvo skaudūs, kaustė baimė dėl gyvųjų šeimos narių. Tačiau nuo pat vaikystės aš vis tiek jaučiau tą nesuprantamą tvyrančią liūdną atmosferą. Visada žinojau – mano šeima paliesta didelės tragedijos.

Dabar aš galiu drąsiai didžiuotis – mano dėdės, teta, senelis (Antanas Videika dar buvo ir 1918 metų Lietuvos savanoris) gynė Lietuvos laisvę. Žinau, kur ilsisi jų kūnai. Partizanų Videikų palaikai perlaidoti Leipalingio kapinėse. Paminklinėje lentoje yra iškaltos jų pavardės, vardai, slapyvardžiai: Videika Petras-Klevas, Videika Vytautas-Trispalvis ir Videikaitė Eleonora-Vaiduoklis. Kiekvienais metais važiuojame į Leipalingio kapines pagerbti žuvusiųjų ir uždegti žvakutes. Žinome ir žūties vietas, buvome ten nuvykę, uždegėme žvakeles, prie medžio prikalėme kryželius.

Partizanų Videikų atminimas yra pagerbtas ir Merkinės kryžių kalnelyje. Ten stovi kryžius, kaip kažkas rašė, tarsi genealoginis medis, taip ir neišaugęs į galingus giminės ąžuolus. Merkinės kryžių kalnelyje apsilankau dažnai, pasodinu gėlių, uždegu žvakutes ir mintyse kartoju: „Ačiū, Jums brangieji, mes Jūsų nepamiršime niekada“.

Ilgai praeitis buvo lyg užversta knyga. Nemažai prireikė dvasinės stiprybės atsigręžti atgal. Partizanų sesuo B. Videikaitė-Šimelionienė (dabar gyvenanti Alytuje) yra gavusi pagal Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusiųjų 1939–1990 metų okupacijų, nukentėjusio asmens teisinį statusą, turi nukentėjusiojo asmens pažymėjimą. Kario savanorio pažymėjimai (po mirties) įteikti partizanams Vytautui ir Petrui Videikoms. Kario savanorio pažymėjimo kol kas neturi Lionė Videikaitė ir Antanas Videika.

Laimutė Cibulskienė,
Varėnos viešosios bibliotekos bibliografė

© 2017 „XXI amžius“