Audros laužė –
nepalūžom

Žaizdos

Knyga apie tremtinių šeimą

Bronius VERTELKA

Pasakoja knygos autorius Rimantas Kuprys

Ekrane – kaimo vaizdas, į jį įpinta I. Dirgėlaitės ir A. Giniočio atliekama daina „Jei ne auksinės vasaros“ ir klausimas: Sibiro kančios varganų valstiečių sūnui ir našlaitei – už ką? Taip prasidėjo Rimanto Kuprio knygos „Saugoti amžiams: vienos šeimos tremties istorija“ pristatymas, vykęs balandžio 12-ąją Panevėžio G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Konferencijų salėje.

Visada malonu paimti knygą, jei negali nuo jos atsitraukti tol, kol neperskaitai. Tokia yra R. Kuprio „Saugoti amžiams: vienos šeimos tremties istorija“.

Knygos autorius R. Kuprys sakė: „Knyga – kaip paminklas motinai, išėjusiai į Amžinybę prieš 20 metų, ir prieš 25 metus šį pasaulį palikusiam tėvui, palaidotiems kapinėse prie Ramygalos gatvės.

Tėvų rašyti prisiminimai ilgai neįgijo knygos pavidalo. Tiktai dramaturgo, Lietuvos Nepriklausomybės akto signataro Kazio Sajos dėka tai įvyko“. Prieš porą metų R. Kuprys buvo įtrauktas į tą kūrybos sūkurį. Surinko viską, ką turėjo sukaupęs: tėvų užrašytus prisiminimus, nuotraukas, brolio Povilo dailės kūrinius. Pripažino: joks jis rašytojas, o kas knygoje, tai „nuobliuota“, „ nudrožta“ yra rašytojo K. Sajos.

Knyga prasideda pasakojimu apie amerikietę Gertrūdą Klivans. Jos tėvas, Lietuvos žydas, emigravo į JAV ir ten įgijo šios šalies pilietybę. Savo pirmąją dukrą Gertrūdą, baigusią mokslus ir ėmusią mokytojauti, jis išleido į kelionę po pasaulį. Gyventi ir dirbti ši nutarė likti Maskvoje. 1930 metais Gertrūda rašė laiškus į JAV, pasakojo, koks iš tikrųjų yra gyvenimas Rusijoje. Čia sukūrė šeimą su Grampu, bet ją akylai stebėjo budri KGB akis. Būtent su Grampais, būdami Sibiro tremtyje, susipažino Kupriai. Tarp jų užsimezgusi šilta draugystė tęsėsi apie 40 metų. Rimantui teko ne kartą lankytis Grampų bute Maskvoje.

R. Kuprio dukra Jurgita dalį vaikystės praleido pas senelius Panevėžyje. Ji pasakojo, kad senelį Aleksandrą Kuprį dažnai matydavo prie rašomojo stalo. Apie regėtas negeroves jis vis rašydavo miesto laikraščiui. Senelio prisiminimų ciklą apie Sibiro lagerį ir tremtį spausdino Pasvalio laikraštis „Darbas“. O kad rašanti ir senelė Adelė Kuprienė, anūkė net nežinojo. Šiaip ji buvo kūrybiškas žmogus. Sovietinio deficito sąlygomis labai pravertė nagingos senelės rankos. Išardytus senus rūbus ji persiūdavo ir juos paversdavo gana madingais. Jos sukomponuotos gėlių puokštės laimėdavo prizines vietas parodose. Buvo išmani valgių gamintoja. Rašytojui K. Sajai patikę jos virti skryliai iš rupių miltų. Tik Jurgitai, jau tapusiai studente, senelė prisipažino, jog rašanti knygą apie savo gyvenimą, bet jos skaityti neleido. Sakė, jog tai bus kaip palikimas anūkei. Knygos įžangoje apie tai išspausdinta: „Jurgute, noriu tau papasakoti tikrą savo gyvenimo pasaką. Gal kada nors suprasi, kad gyvenime sunkumų būna daugiau nei linksmų ir laimingų dienų. Gal kurie mano išgyvenimai tau padės įveikti gyvenimo sunkumus, suteiks stiprybės ir gal kartais kantrybės“.

R. Kupriui porą kartų buvo kilusi abejonė, ar išvis reikia tokios knygos. Už tai, kad ji pasirodė, yra labai dėkingas rašytojui K. Sajai. Į knygą atrinko tai, kas yra svarbu, ir norėjo, kad ją būtų įdomu skaityti. Bet skaityti be ašarų jos neišeina. Iš 500 egzempliorių knygos tiražo greitai beliko tik apie šimtą. Vadinasi, tai, ko rašydami siekė Rimanto tėvai, išsipildė.

Tai, ką ir kaip R. Kuprys patyrė gyvenime, pasakojo buvusi ilgametė vieno Radviliškio ligoninės skyriaus vedėja Vida Obakevičiūtė-Petravičienė. Jos tėvai mokytojavo Vabalninke. Juos į tremtį kartu su Kupriais vežė viename traukinyje, tik atskiruose vagonuose. Abiejų tėčius nuo savų šeimų atskyrė Novosibirske ir įkalino Rešiotų lageryje. Atgavusios laisvę, šeimos artimai bendravo.

Dabar apie tai, ko skaitytojas neras knygoje.

Rimanto mama mokytoja Adelė Kuprienė 1940 metais dalyvavo Kaune vykusiame istoriniame mokytojų suvažiavime, kuriame paskutinį kartą buvo sugiedotas nepriklausomos Lietuvos himnas. Aleksandras Kuprys, kadangi puikiai išmanė raštvedybą, dirbo Biržų apskrities mokyklų inspekcijoje. Okupavus Lietuvą, visi dirbusieji pedagoginį darbą, privalėjo užpildyti 30 klausimų anketą. Nieko blogo nenumatydamas, Aleksandras viename jų įrašė, kad priklausė Naujosios Lietuvos ir Šaulių sąjungoms. Po kurio laiko anketa pateko į NKVD pirmos kategorijos vertėjo Josifo Mirskio rankas. Šis ją išvertė į rusų kalbą prirašydamas, kad A. Kuprys buvo fašistinių organizacijų narys. 1941 metų birželio 12 dieną NKVD išrašė orderį suimti A. Kuprį, o kitą dieną – ir orderį jį iškeldinti (ištremti). Birželio 14-ąją rusai pasirodė su tais popieriais, bet mokytojai Kupriai nemokėjo nė žodžio rusiškai. Tuomet pagalbon pasitelkiami du asmenys lietuviai: Vilniuje, lenkų laikraštyje dirbęs Jonas Karosas ir kažkurios pieninės netoli Biržų darbininkas komjaunuolis Adomas Trečiokas. J. Karosas pareiškė Kupriams, jog jų šeima yra iškeldinama, nors puikiai žinojo, kad orderis išduotas tik jos tėvui. Taip Adelė Kuprienė ir kelių savaičių sūnus Rimantas tapo „viršplaniniais“ tremtiniais.

Knygoje sutrumpinta ir R. Kuprio biografija, neminėta, kad jam trejus metus teko tarnauti armijoje Komijoje, ten, kur aštuonerius metus kalėjo jo tėvas.

Ilgai nebuvo žinoma tikroji Rimanto brolio Pauliaus (Povilo) ligos diagnozė. Ją pavyko nustatyti tik vienam Vilniaus klinikose dirbusiam chirurgui profesoriui, paėmus jaunuolio kepenų biopsiją. Išsikvietęs Rimantą jis pasakė, kad jo brolis nebeturi kepenų ir trumpai begyvens. Tiesą jis nuslėpė nuo koridoriuje laukusių tėvų. Pauliaus gyvybės siūlas nutrūko nesulaukus 30 metų. Tikrąją jo mirties priežastį tėvai sužinojo minėdami pirmąsias sūnaus netekties metines.

R. Kuprys po armijos studijavo Kijevo statybos institute, paskyrimą dirbti gavo į Vilnių.

Rimanto tėvai Panevėžyje išgyveno apie 40 metų. Tėvas dirbo spirito kombinate, tiekimo reikalais išvažinėjo visą Sovietų Sąjungą. Motina buvo vaikų darželio auklėtoja. Išeinant į pensiją, už gerą darbą jai buvo įteiktas vietinės valdžios garbės raštas ir paskyra elektriniam lygintuvui įsigyti.

Panevėžyje, Ramygalos gatvės kapinėse, visai prie centrinio tako, pamatytumėte Kuprių šeimos kapą. Ten ilsisi Aleksandro ir Adelės Kuprių bei jų sūnaus Pauliaus palaikai. Ant jų kapo pastatytas didelis Tremties kryžius. Jo autorius – buvęs Pauliaus bendramokslis Vilniaus dailės institute, skulptorius, jau a.a. Jonas Meškelevičius.

Renginį vedusi bibliotekos darbuotoja poetė Elvyra Pažemeckaitė sakė, kad R. Kuprio knygą vertėtų turėti dažnai lietuvių šeimai. Pati, baigdama ją skaityti, braukė ašaras. E. Pažemeckaitės kolegė Albina Saladūnaitė priminė, kad šie metai yra skirti arkivyskupui Teofiliui Matulioniui, jam kaip ir Kuprių šeimai teko nueiti ilgą sovietinių kančių kelią.

Autoriaus nuotrauka

© 2017 „XXI amžius“