Pirmasis puslapis
Atmintis
Bibliotekose
Darbai
Gimtasis kraštas
Istorija
    ir dabartis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Likimai
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Audros laužė –
nepalūžom

Reklamos kaina - tik 0,30 € + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją

Darbuotis dėl Dievo garbės

Pirmojo Švedijos kardinolo paskyrimo ir veiklos aplinkybės

Mindaugas Buika

Popiežius Pranciškus ir Stokholmo vyskupas Andersas Arborelijus per vizitą Švedijoje

Dėmesys periferijos Bažnyčiai

Aptariant Lietuvos kaimynės Baltijos regione Švedijos pirmojo Katalikų Bažnyčios kardinolo paskyrimo aplinkybes, galima priminti, kad popiežius Pranciškus prioritetinį dėmesį rodo vadinamosioms katalikybės periferijoms ir iš ten skiria nemažai Kardinolų kolegijos narių. Taip atsitiko ir birželio 28 dienos konsistorijoje, kurioje iš penkių paskelbtų naujų kardinolų trys yra iš šalių – Laoso, Malio ir Švedijos, kuriose katalikai sudaro tik 1–2 proc. vietos gyventojų ir turi ypatingas veiklos sąlygas. Štai iš 6 milijonų Pietryčių Azijos valstybės Laoso, kurį valdo tikėjimui priešiški komunistai, gyventojų, dauguma yra budistai, o katalikų tėra 55 tūkstančiai ir jie net neturi savo vyskupijos. O Vakarų Afrikos valstybėje Malyje didžiąją gyventojų daugumą (90 proc.) sudaro musulmonai, o nedidelė 300 tūkstančių katalikų bendruomenė yra nuolatiniame islamiškojo terorizmo išpuolių pavojuje. Išskirtine katalikybės periferija laikytina ir Švedija, iš kurios 10 milijonų gyventojų 60 proc. yra protestantai liuteronai, o katalikų tėra 120 tūkstančių ir daugumą jų sudaro svetimšaliai migrantai. Beje, labai sekuliarizuotą Švediją galima laikyti krikščionybės periferija, nes mažiau nei trečdalis gyventojų iš viso save sieja su religija, o kiti, nors gal ir krikštyti, labai nutolę nuo tikėjimo arba tapę ateistais. Taigi apaštalavimo ir ekumeninio bendradarbiavimo aktualumas Švedijoje yra didelis kaip ir galimybės tarpreliginiam dialogui, nes tarp nuolat gausėjančių migrantų vyrauja musulmonai.

Kviečiai ir raugės

Kun. Vytenis Vaškelis

„Aukščiausia laisvės forma yra būti savo valios šeimininku“, – taip įžvalgiai rašė Bažnyčios Tėvas šv. Grigalius Nysietis. Begalinės laisvės pavyzdį mums paliko Išganytojas, kai savo laisvą apsisprendimą ateiti į klystančių žmonių pasaulį ir juos išvaduoti iš amžino nuodėmės prakeiksmo įkūnijo paaukodamas save ant kryžiaus meilės aukuro. Jis savo ugningu laisvės proveržiu uždegė negęstantį pasiaukojančios meilės fakelą, kad visi matytų ir suprastų, jog tikroji laisvė iš prigimties yra pašaukta tapti tobulos meilės dėmeniu, panašiai kaip vikšrui, veikiant gamtos dėsniams, yra skirta tapti Dievo kūrybos šedevru – margaspalviu drugeliu. Jei nebūtų pirmojo kūrybingo dieviškos malonės impulso, nebūtų ir viso genialaus Kūrėjo darbo apvainikavimo.

Šio sekmadienio Evangelija byloja apie Žmogaus Sūnų, sėjantįjį gerą sėklą į dirvą (plg. Mt 13, 24–43). Kas Sėjėjo žodžio grūdus priima į paruoštą dygti savo širdies žemę, tampa Dievo Karalystės vaiku ir amžinai džiaugsis savo tikėjimo darbų pjūties vaisiais. Kas nepriima Jo žodžio sėklos ir atmeta Kristų, paniekina kilniausią savo tapatybės atvaizdą, sukurtą pagal Jo panašumą, klaidingai manydamas, jog tik tada tinkamiausiai pasinaudojama savo laisve ir tampama savo valios šeimininku, kai daroma tik tai, ko užsigeidžiama.

Žaizdos

Šventė mons. A. Svarinsko įkurtame partizanų parke ir džiugino, ir ramino

Edvardas ŠIUGŽDA

Grupė minėjimo dalyvių prie mons. Alfonso Svarinsko kapo

Liepos 15-ąją į Ukmergės miesto (Dukstynos) kapines rinkosi žmonės iš visos Lietuvos. Prie monsinjoro Alfonso Svarinsko (1925 01 21–1954 10 03–2014 07 17) kapo buvo dedamos gėlės ir degamos žvakutės, prisimenant prieš trejus metus mirusį iškilų Lietuvos dvasininką. Kun. Mindaugas Martinaitis pasakė gilių minčių apie laisvės kainą, gyvenimo ir kovos prasmę. Buvo pasimelsta, pagiedotos giesmės ir, kaip visada to prašydavo mons. A. Svarinskas, sugiedotas Lietuvos himnas.

Paskui Vidiškių seniūnijos Kadrėnų kaime mons. A. Svarinsko įkurtame Didžiosios Kovos apygardos partizanų parke vyko Lietuvos partizanų ir visų laisvės kovų dalyvių atminimo šventė. Ją visuomet organizuodavo mons. A. Svarinskas, siekdamas, kad ji taptų tradiciniu kasmetiniu renginiu. Šiemet šventė sutapo su trečiosiomis Monsinjoro mirties metinėmis. Šįkart pasitaikė geras oras, gal todėl į šventę kaip niekad gausiai susirinko žmonių: dalyvavo Lietuvos valdžios, Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio, Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos, Lietuvos Sąjūdžio atstovai, šauliai, vietos gyventojai ir kiti svečiai. Iš kapinių į Partizanų parką susirinkę žmonės pirmiausia pagerbė Štuthofo kalinį kun. Alfonsą Lipniūną (1905 05 12–1930 06 14–1945 03 28). Įamžinant parko kalnelyje šio mons. A. Svarinsko labai gerbto kunigo atminimą, buvo pašventintas panevėžiečių pastatytas atminimo kryžius. Giedojo Ukmergės kultūros centro politinių kalinių ir tremtinių choras „Tremtinys“ (vadovė – Julė Juodienė).  Nusileidę į parko aikštelę, kurioje stovi keli kryžiai, statyti dar mons. A. Svarinsko kaip padėka garbingiems žmonėms, popiežiui Jonui Pauliui II, prie Monsinjoro išlaisvinimo iš lagerių prisidėjusiam JAV prezidentui Ronaldui Reiganui, generolui Jonui Juodišiui bei pernai pastatytas jau pačiam mons. A. Svarinskui skirtas kryžius, šv. Mišias už partizanus ir Lietuvos kariuomenę aukojo vyskupas Jonas Kauneckas, kartu koncelebravo arkivyskupas Sigitas Tamkevičius bei keletas kunigų. Šv. Mišių pradžioje vysk. J. Kauneckas pastebėjo, kad parke tvyro mons. A. Svarinsko dvasia, nes jis yra čia įdėjęs daug rūpesčio ir darbo, įkuriant ir puoselėjant šį Didžiosios Kovos partizanų apygardos parką. Kaip sakė vysk. J. Kauneckas, monsinjoras Svarinskas be perstojo vis reikalavo iš valdžios, kad būtina pastatyti kryžius okupantų nužudytiems ministrams įamžinti. Šiemet tokiems aštuoniolikai kryžių pastatyti lėšų nepavyko surinkti, bet vyskupas tikisi, kad bent kitais metais pavyks. Vyskupas priminė, kad mons. A. Svarinskas rūpinosi ne tik šiuo parku ar kitais klausimais, bet yra pateikęs daug literatūros į savo įkurtą internetinį tinklalapį partizanai.org, kuris yra labai įdomus.

Žaizdos

Pagerbtas pulkininkas Juozas Vitkus-Kazimieraitis

Dr. Aldona Vasiliauskienė

Iš kairės: dr. Aldona Vasiliauskienė, Kauno jėzuitų gimnazijos (KJG) lituanistė, parėmusi filmo pastatymą Marija Baltuškaitė, kun. Gintaras Vitkus SJ, KJG anglų kalbos mokytojos Jadvyga Kovienė ir Alina Gutauskienė, Kauno slaugos ligoninės direktorė dr. Rita Kabašinskienė

Pulkininkas Juozas Vitkus-Kazimieraitis (1901 12 10–1946 07 02) – kovotojas dėl Lietuvos laisvės, lietuvių rezistentas, Pietų Lietuvos partizanų vienytojas ir pirmasis vadas. Pagrindinis J. Vitkaus-Kazimieraičio talkininkas pasipriešinimo kovoje Adolfas Ramanauskas-Vanagas, po pirmo susitikimo pripažinęs jo lyderystę, o po apmaudžios vado žūties tęsęs jo darbus, savo atsiminimuose rašė: „Kazimieraičio asmenyje sąjūdis neteko vieno iš aukščiausių savo vadų, iki kraštutinumo atsidavusio Tėvynei. Dėl jo žuvimo buvo nepaprastai sujaudinti visi partizanai, nes beveik visi jie asmeniškai buvo matę Kazimieraitį ir ypač daug girdėję apie jį pasakojant.

Keliaudamas po dalinius aš visuomet partizanams pavyzdžiu kėliau Kazimieraičio asmenybę: žmogaus, kuris visas savo dvasines ir fizines jėgas pašventė Lietuvos laisvinimo kovai; karininko, kuris iki paskutinio atodūsio ištesėjo duotąją priesaiką; kovotojo, kuris pelnytai buvo ir yra laikomas partizano idealu“.

Žaizdos

Paminėtos pasieniečio žūties metinės

Rūta Averkienė

Prie paminklinio ženklo A. Barausko žūties vietoje Ūtos kaime

Ūtos kaime pagerbta pirmoji Lietuvos okupacijos auka – prieš 77 metus birželio 15-osios naktį žuvęs Lietuvos kariuomenės atsargos viršila, Šaulių sąjungos narys, Alytaus apskrities pasienio policijos Alytaus baro VI rajono 2-osios Ūtos sargybos viršininkas vyr. policininkas Aleksandras Barauskas.

Pirmiausia Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje už žuvusį pasienietį A. Barauską buvo aukojamos šv. Mišios. Vėliau jo atminimas pagerbtas prie paminklinio ženklo jo žūties vietoje Ūtos kaime. Čia, kur prieš 12 metų šalia kelio išaugo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro ir Varėnos šaulių pastangomis pastatytas atminimo ženklas – paminklas, amžinai priminsiantis šioje vietoje nutrūkusią A. Barausko gyvenimo giją, susirinko daug garbingų svečių. Minėjime dalyvavo Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, Varėnos rajono savivaldybės mero pavaduotojas Giedrius Samulevičius, administracijos direktorius Alvydas Verbickas, Kaniavos seniūnas Edvinas Grikšas, Valstybės sienos apsaugos tarnybos vadovai, tarnybos rinktinių ir užkardų vadai, Šaulių sąjungos nariai, įvairių organizacijų atstovai, Ūtos, Dubičių, Rudnios bendruomenių nariai ir kiti svečiai. Šiais metais minėjime dėl sveikatos, deja, nedalyvavo A. Barausko dukra Ona Brasiūnienė. Ji perdavė padėką visiems, dalyvavusiems pagerbiant jos tėvelį.

Žaizdos

Pagerbtas partizanų vadas Ignas Šapkūnas

Vytautas MALŪKAS

Atminimo ženklą pašventino Pievėnų, Dauginių ir Rubikų klebonas kun. Saulius Styra

Mažeikių rajono Viekšnių seniūnijoje atsirado dar vienas atminimo ženklas žuvusiems partizanams: jis skirtas Žemaičių partizanų apygardos Šatrijos rinktinės vadui Ignui Šapkūnui-Buržujui pagerbti. Tai – jau 11-asis partizanams pagerbti skirtas ženklas Mažeikių rajone.

Aukotos šv. Mišios

Birbiliškės miške, Igno Šapkūno žūties vietoje, pastatytą atminimo ženklą pašventino Pievėnų klebonas kun. Saulius Styra. Prieš tai Dauginių bažnyčioje už jį ir kitus partizanus buvo aukojamos šv. Mišios. Apie Šatrijos rinktinę ir jos vadą pasakojo Lietuvos politinių kalinių sąjungos Mažeikių skyriaus pirmininkas Albertas Ruginis, giedojo Mažeikių kultūros centro pollitinių kalinių ir tremtinių choras „Atmintis“, vadovaujamas Zitos Gužauskienės.

Žaizdos

Kur pasireiškia milžinų dvasia

Lidija Veličkaitė

Kalba prof. Kęstutis Skrupskelis

Vilnius. Vinco Krėvės-Mickevičiaus memorialiniame bute-muziejuje paruoštas renginių ciklas „Išeivijos šviesuoliai“ – „Milžinų dvasia...“, o jo birželio 29 dieną įvykęs renginys buvo skirtas 1941 metais buvusiam Laikinosios vyriausybės ministrui pirmininkui Juozui Ambrazevičiui-Brazaičiui (1903–1974) ir 1941 m. birželio 23 d. sukilimui atminti.

Memorialinio buto-muziejaus vadovas Vladas Turčinavičius pasidžiaugė, kad tokią karštą dieną susirinko daug žmonių, neabejingų pagerbiant iškilias tautos asmenybes. Pradėjęs renginį Lietuvos himnu vadovas priminė, kad terminą „Milžinų dvasia“ pirmasis istorijoje panaudojo V. Krėvė-Mickevičius, norėdamas atgaivinti tą didingą senovės praeities Lietuvos istoriją, kuria turime didžiuotis, Lietuvą, kuri kovojo prieš visą Europą ir buvo užėmusi didesnę pusę Rusijos. Mirtinose ir žūtbūtinėse kovose Lietuva atrėmė Azijos minias, kurioms atsispirti negalėjo visa Europa, tuo įrodydama savo galybę. Jeigu tie žmonės galėjo tai padaryti, jie turėjo būti milžinai, kuriais mes, lietuviai, turėtume didžiuotis ir jausti pagarbą.

Žaizdos

Kariškiai apdovanojo civilius

Apdovanotieji medaliu „Už nuopelnus“ Zigmas Tamakauskas, Elena Skaudvilaitė, Adolfas Gurskis ir Anatolijus Žibaitis

Lietuvos Valstybės – Karaliaus Mindaugo karūnavimo – diena iškilmingai buvo minima Lietuvos Krašto apsaugos ministerijos Baltojoje salėje. Šis minėjimas turėjo ne tik šventės, bet ir apdovanojimų paskirtį. Jame dalyvavo ne tik kariškiai, bet ir kviestiniai civiliai asmenys. Jiems skirtu medaliu „Už nuopelnus“, kuriame įrašyti žodžiai „Laisvė, Garbė, Tėvynė“, buvo apdovanoti buvę Vilniaus universiteto lituanistinių studijų studentai Marija Eidukevičiūtė-Trasauskienė, Adolfas Gurskis, Elena Skaudvilaitė, Zigmas Tamakauskas ir Anatolijus Žibaitis, kurie sovietinės okupacijos metais rizikuodami tvarkė lietuvių karių kapus Vilniaus Rasų ir kitose kapinėse, rūpinosi tautinių ir krikščioniškų vertybių bei nesuklastotos Lietuvos istorijos sklaida. Šiuos garbingus apdovanojimus įteikė Krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis.

Žaizdos

Knyga apie tremtinių šeimą

Bronius VERTELKA

Pasakoja knygos autorius Rimantas Kuprys

Ekrane – kaimo vaizdas, į jį įpinta I. Dirgėlaitės ir A. Giniočio atliekama daina „Jei ne auksinės vasaros“ ir klausimas: Sibiro kančios varganų valstiečių sūnui ir našlaitei – už ką? Taip prasidėjo Rimanto Kuprio knygos „Saugoti amžiams: vienos šeimos tremties istorija“ pristatymas, vykęs balandžio 12-ąją Panevėžio G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Konferencijų salėje.

Visada malonu paimti knygą, jei negali nuo jos atsitraukti tol, kol neperskaitai. Tokia yra R. Kuprio „Saugoti amžiams: vienos šeimos tremties istorija“.

Knygos autorius R. Kuprys sakė: „Knyga – kaip paminklas motinai, išėjusiai į Amžinybę prieš 20 metų, ir prieš 25 metus šį pasaulį palikusiam tėvui, palaidotiems kapinėse prie Ramygalos gatvės.

Likimai

Juozo Ukso būrio partizanai

Prie Genocido aukų muziejaus sienos – užrašas: Juozas Uksas-Gegužis 1917–1945.

Gedimino prospekte Vilniuje praeivio dėmesį patraukia namas, pažymėtas 40-uoju numeriu. Tai – buvusi sovietinės okupacijos represinių NKVD – NKGB – MGB organų būstinė su saugumo vidaus kalėjimu. Čia buvo rengiami Lietuvos gyventojų persekiojimo ir naikinimo planai, kankinami, tardomi, teisiami ir žudomi Lietuvos patriotai. Dabar čia įrengtas Genocido aukų muziejus. Viso pastato sienos išmargintos pavardėmis ir datomis. Tarp kitų už Lietuvos laisvę žuvusiųjų žmonių pavardžių, iškaltų ant pastato sienos, randame ir užrašą „Juozas Uksas-Gegužis 1917–1945“.

Kas buvo Juozas Uksas?

1945 metų Mažeikių NKVD suvestinėje minima: „Liepos 6 d., netoli Tirkšlių miestelio, Tirkšlių miške, karinės-čekistinės operacijos metu nukauti 8 Juozo Ukso būrio partizanai“.

Žaizdos

Paroda apie gyvenimą

Knygų serijos sudarytojas Romualdas Baltutis, vyr. muziejininkė Alma Būdvytienė ir dailininkė iliustratorė Aldona Traškinienė prie parodos eksponatų

„Mane Dievas užmiršo, maldų neišklauso... Už ką kenčiu – nepavogiau, neužmušiau... Už ką vargai – alkis, šaltis, kaulų gėla, panieka, stumdymas, nepatogumai, užmiršimas... Praradome brangenybių brangenybę – laisvę. Prašome išmelsti ją mums ir mus išmokyti ją branginti, mylėti ir ginti... Pažvelk, o Motina, į mūsų vargo ir ilgesio sutrintas širdis, į mūsų nuo šalčio ir alkio pamėlusias lūpas. Grąžinki mus į šalį, kurią mums pats dangus dovanojo, į kryžių ir bažnyčių žemę, į kraštą, kurį Tu nuo amžių pamėgai...“ (Adelė Dirsytė, „Marija, gelbėk mus“, 1953 02 16).

Tikėjimo ir vilties kupini žodžiai sudėti maldaknygėje, kuri per geležinę uždangą pateko į platų pasaulį. Žodis liko vienintelis turtas, kurio nepajėgė išplėšti čekistų teroras, badas, ledinės Sibiro naktys... Didžioji mūsų tautos dalis, 1941 m. birželio 14 d. prasidėjus mūsų tautos genocidui, atsidūrusi Sibiro platybėse, galvojo lygiai taip pat kaip Dievo tarnaitė A. Dirsytė.

Valstybinės tapatybės simbolis – Vytis

„Aš išvydau atvirą dangų, ir štai pasirodė baltas žirgas. Ant jo sėdėjo raitelis, vardu Ištikimasis ir Teisusis; jis teisingai teisia ir kovoja“ (Apr 19, 11).

Vyčio paminklo Vilniuje, Lukiškių aikštėje, maketas Jono BUROKO nuotrauka

Gerbiami Lietuvos Vyskupai, Broliai Kunigai, mūsų Tėvynės geros valios žmonės,   

šias Apreiškimo Apaštalui Jonui eilutes nuoširdus katalikas ir karštas Lietuvos patriotas Oskaras Milašius (1877–1939), kaip manoma, turėjęs mistinių dovanų, sunkiais mūsų Tėvynei laikais aiškino kaip viltingą ženklą, kad Apokalipsės minimas Šviesos raitelis, Dievo Sūnus, istorijos lėmimu yra vaizduojamas lietuvių tautinės  ir valstybinės tapatybės simbolyje – Vyčio herbe. O. Milašiui tai reiškė patvirtinimą, kad, nepaisant didelių sukrėtimų ir netekčių, Apvaizdos globa neapleis Lietuvos.

Galime poeto įžvalgą priimti kaip nuorodą tautos gyvenimo dvasinei krypčiai, galime laikyti tiktai gražia meninės vaizduotės išraiška. Visais atvejais turėtume džiaugtis, kad mūsų tautos emblema yra pasirinktas ne koks nors grėsmingas žvėris, ne plėšrus viengalvis ar dvigalvis paukštis, kaip daugelio pasaulio valstybių herbuose, o žmogus, valdantis žirgą, taip ženklinant ir civilizacinį, kultūrinį turinį – žmonijos ir kūrinijos, gamtos vienovę. Požiūrį, tokį artimą mūsų tautinei jausenai ir mentalitetui. Žmogus – vyras, pasirengęs ginti savo mylimuosius, savo namus ir dėl jų aukotis. Vyčio herbas yra ir vienas labai senų europinių valstybinių simbolių.

Žaizdos

Valstybės diena, paženklinta Viešpaties malone

Stasė Eitavičienė

Prie paminklo žuvusiems Papilio krašto partizanams meldžiasi katalikų kunigas, Biržų dekanas Algis Neverauskas ir evangelikų reformatų kunigė Sigita Veinzierl

Turbūt pirmą kartą Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) diena Biržų rajone buvo švenčiama visuose pagrindiniuose renginiuose, kurie susiejo skirtingų istorinių laikotarpių didvyrių atminimą, dalyvaujant kunigui. Ir dėl tvirtos Biržų dekano kun. Algio Neverausko nuomonės, ir nepakantumo šio pasaulio moraliniam nuosmukiui ir, be abejo, todėl, kad  renginius lydėjo malda ir ypatinga Viešpaties malonė, ši valstybinė šventė buvo išskirtinė.

Šventiniai liepos 6-osios renginiai prasidėjo Papilyje, kai skverelyje priešais Nekaltosios Švč. Mergelės Marijos bažnyčią buvo atidengta pirmoji Biržų rajone atminimo lenta, skirta 1918–1920 metų Nepriklausomybės kovų savanoriams – vyrams, kurie galbūt nuo šios bažnyčios vartų išėjo į karą už savo valstybę. Atminimo lentoje – aštuonių Papilio valsčiaus savanorių pavardės. Vienas iš jų, Vladas Ikamas – Vyčio kryžiaus ordino kavalierius.

Žaizdos

„Tautiška giesmė“ plazdant dvidešimt trims trispalvėms

Rūta Averkienė

Trispalves marcinkoniškiams dovanojęs Vytautas Paulaitis

MARCINKONYS. Šiemet Valstybės diena čia buvo minima tikrai prasmingai ir įsimintinai. Kaime gimė graži tradicija – šv. Mišių metu pašventintos 23 trispalvės po „Tautiškos giesmės“ giedojimo buvo padovanotos kaimo gyventojams, vėliau bendruomenės nariai rinkosi prie arbatos puodelio pabendrauti klebonijoje.

Prieš šv. Mišias klebonijoje buvo demonstruojamas jautria gaida kaimui ir jo gyventojams nuskambėjęs prieš septyniolika metų alytiškės lietuvių kalbos mokytojos Danutės Šalaševičienės sukurtas filmas apie Marcinkonių ansamblį bei kaimo tradicijas. Vėliau visi rinkosi į šv. Mišias Šv. apaštalų Simono ir Judo Tado bažnyčioje, kurias už marcinkoniškius bei Lietuvą aukojo Dubičių parapijos klebonas kun. Almantas Kibirkštis. Jis kvietė įsisąmoninti ir suprasti šios garbingos dienos svarbą. Skaitydamas Evangeliją, kunigas sakė, kad joje yra panašumų su mūsų tautos istorija. Klebonas linkėjo tikros vienybės, tikro pareigingumo, kvietė auginti pareigos jausmą ir perduoti kitiems, kad visi suprastų, jog pirmiausia Tėvynei reikia kažką prasmingo padaryti.

Kultūros mecenatė apdovanota garbės ženklu

Beatričė Kleizaitė-Vasaris

Gegužės 26 dieną teatralei, režisierei, pedagogei, aktyviai visuomenininkei, kultūros mecenatei Beatričei Kleizaitei-Vasaris įteiktas aukščiausias Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos apdovanojimas garbės ženklas „Nešk savo šviesą ir tikėk“. Jis skirtas už svarų indėlį į Lietuvos ir Sūduvos krašto kultūrą, už asmeninę iniciatyvą pristatant profesionaliosios dailės meno palikimą ir padovanotą meno kolekciją.

2013 metais kultūros mecenatė Beatričė Kleizaitė-Vasaris, atsidėkodama savo kraštui – Marijampolei, iš kurios pati yra kilusi, – dovanojo dešimtmečius kauptą meno kūrinių kolekciją: daugiau kaip 400 tapybos, grafikos ir skulptūros darbų, kuriuos kūrė per 30 autorių. Joje – žymiausių Lietuvos išeivijos menininkų Vytauto Kašubos, Adomo Galdiko, Vytauto Igno, Vytauto Kazimiero Jonyno, taip pat Lietuvoje kūrusių menininkų Aloyzo Stasiulevičiaus, Sofijos Veiverytės ir kitų autorių kūriniai. Tarp reikšmingiausių ir vertingiausių kolekcijos darbų – Vytauto Kašubos skulptūros. Mecenatė teigė niekada neabejojusi, kad meno kolekcija kada nors grįš į Marijampolę.

 Tautos Fondo stipendijos – Kauno jėzuitų gimnazijos mokiniams

Marija Gustainienė

Juozo Giedraičio fondo steigėjas ir komiteto narys Jonas Vainius išsamiai papasakojo apie Juozo Giedraičio asmenybę

Graži ir šilta liepos pradžios diena tapo šventinė Kauno jėzuitų gimnazijos bendruomenėje. Ir visai ne todėl, kad jau baigėsi egzaminų maratonas ir ,,parplaukė“  džiugesį keliantys rezultatai. Tai buvo kitoks renginys – Juozo Giedraičio vardo Lietuvos moksleivių fondo stipendijos buvo įteiktos Kauno jėzuitų gimnazijos mokiniams: Eglei Gustainytei, 8 c klasės mokinei, Pijui Stravinskui, 1 b klasės mokiniui, ir Emilijai Sadauskaitei, 8 d klasės mokinei. Metinę stipendiją sudaro 520 eurų už mokslą, uniformą ir rekolekcijas. Tai – ne tik didžiulė paspirtis ir pagalba šeimai, bet ir neapsakomai malonus jausmas tiek mokiniams, tiek jų tėveliams. Tai – ir materiali, ir dvasinė nauda, kai žmogus yra įvertinamas ir už tai jis sulaukia atlygio. Tokios stipendijos gimnazijai įteikiamos jau penktą kartą.

Nelietuviai Lietuvai

Kantorius

Senosios kantorinės mokyklos giedotojas Šmuelis Jatomas

Laimutė Vasiliauskaitė-Rožukienė

Šmuelis Jatomas – Vilniaus choralinės sinagogos maldų vadovas, Toros skaitovas, vienintelis Lietuvos kantorius Nuotrauka iš „Beigelių krautuvėlės naujienų“

Valstybinio Vilniaus Gaono žydų (VVGŽ) muziejaus Tolerancijos centro salėje vieną sekmadienį vyko edukacinė kantorinio giedojimo popietė. Tris valandas (be jokių instrumentų ir mikrofonų) skambėjo retos senovinės giesmės, graudulingu balso virpėjimu tarsi rauda, besiskverbianti į klausytojų širdis ir sąžinę, religinė žydų muzika. Jas atliko kuklus, betgi labai stipraus balso, vienintelis Lietuvos kantorius Šmuelis Jatomas (Shmuel Yatom). Jis kartu yra Vilniaus choralinės sinagogos maldų vadovas, Toros skaitovas. Š. Jatomas padainavo ir linksmesnių žydų liaudies dainų, daugiausia hebrajų, kelias idiš kalbomis. Popietės metu sugiedotos ir Šabo, ir pagrindinių švenčių, ir kasdienės giesmės, kelios dainos net aramėjų (!) kalba. Apie kantorinį giedojimą ir jo atlikėją Š. Jatomą pasakojo lektorė Natalja Cheifec.

Likimai

Vokietijos menininkė, kilusi iš Lietuvos

Aldonos Gustas viešnagė ir paroda „Moterys ir burnos“ Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje

Laimutė Vasiliauskaitė-Rožukienė

Aldona Gustas bendrauja su parodos „Moterys ir burnos“ lankytojais Autorės nuotraukos

Vaikystėje karstėsi po medžius

Rašytoja ir dailininkė Aldona Gustas gimė 1932 m. kovo 2 d. Šilutės r., Karceviškių kaime. Vaikystėje jai patikdavo žaisti ne su lėlėmis, o su kardais, karstytis su berniukais po medžius, tad jau tada (kad išliktų) išmokusi jų kalbą (vėliau ta kalba padėjusi vadovauti jos įsteigtai Berliner Malerpoeten grupei). Antrasis pasaulinis karas jos šeimą nubloškė į Vakarų Berlyną. 1957 metais ji pradėjo rašyti, o nuo 1970 metų – tapyti ir piešti. Nuo 26-erių leidžia poezijos knygas vokiečių kalba (su savo iliustracijomis). Šiandien lietuviškai ji teatmena du žodžius – mano širdis. Nepaisant to, kad nebemoka gimtosios kalbos, save vadina lietuve, visa jos kūryba (tapyba, piešiniai ir eilės) persmelkta lietuviško miško, pievų nostalgija.

Pagerbti tautosakos rinkėjai kraštiečiai

Kalba Puodžių bibliotekininkė Veronika Tiškevičienė

PUODŽIAI. Gegužės 17 dieną bibliotekoje vyko renginys, skirtas tautosakos rinkėjams ir pateikėjams Varėnos rajone. Ypatingas dėmesys buvo skirtas iš Puodžių kaimo kilusiai talentingai pateikėjai Anelei Čenkutei-Čepukienei (1904–1980).

Žmonėms įdomu sužinoti apie jau į istoriją nueinančius savo kraštiečius, prisiminti asmenybes, kilusias iš to krašto, jų likimus ir nuveiktus darbus. Puodžių bibliotekininkė Veronika Tiškevičienė pasikvietė Varėnos viešosios bibliotekos bibliografes Eleną Glavickienę ir Laimutę Cibulskienę, kad papasakotų apie tautosakos rinkėjus ir pateikėjus Varėnos rajone, didžiausią dėmesį skiriant iš Puodžių kaimo kilusiai Anelei Čepukienei. Dalyvavo ir Puodžių kaimo  etnografinis ansamblis „Keturnycis“, kuriame dainuoja ir bibliotekininkė V. Tiškevičienė. Moterys padainavo daug dainų iš A. Čepukienės repertuaro: „Kad aš turėtau pas tėvulį valalį“, „Vai tu sakal sakale“, „Pavasario dienelį“, „Jau žirgeliai sukinkyti“, „Devyni metai“, „Aš išėjau an dvaro“. V. Tiškevičienė įsigilino ir į A. Čepukienės kūrybą, jos atsiminimus ir renginio pabaigoje dalyviams bei svečiams perskaitė literatūrinį vaizdelį „Ežeras“.

Unikalios Lietuvos himno instaliacijos pristatymai

Lietuvos valstybės himno instaliaciją „Tautiška giesmė“ pristato vienas iš jos kūrėjų – Julius Žėkas (dešinėje)

PAGĖGIAI. Gegužės 29–30 dienomis Savivaldybės viešoji biblioteka, Algimanto Mackaus gimnazija ir Savivaldybės kultūros centras kvietė kraštiečius, moksleivius bei miesto svečius į himno instaliacijos „Tautiška giesmė“ pristatymus. Per dvi dienas surengti net penki pristatymai. Šis mokslo, meno ir technologijų sferas sujungiantis bei analogų viso pasaulio mastu neturintis kūrinys eksponuotas jau daugiau kaip 90-yje įvairių erdvių. Šio projekto vadovas, instaliacijos idėjos autorius, poetas, tarpdisciplininių menų kūrėjas Julius Žėkas iš Vilniaus sakė, kad tai – daugiausiai po pasaulį keliaujantis kūrinys. Briuselyje (Belgija) ši instaliacija pristatyta daugiau nei 600 registruotų dalyvių. Autorių lankytojams pristatė bibliotekos direktorė Milda Jašinskaitė-Jasevičienė.

Unikalios Lietuvos himno instaliacijos pristatymai

PAGĖGIAI. Gegužės 29–30 dienomis Savivaldybės viešoji biblioteka, Algimanto Mackaus gimnazija ir Savivaldybės kultūros centras kvietė kraštiečius, moksleivius bei miesto svečius į himno instaliacijos „Tautiška giesmė“ pristatymus. Per dvi dienas surengti net penki pristatymai. Šis mokslo, meno ir technologijų sferas sujungiantis bei analogų viso pasaulio mastu neturintis kūrinys eksponuotas jau daugiau kaip 90-yje įvairių erdvių. Šio projekto vadovas, instaliacijos idėjos autorius, poetas, tarpdisciplininių menų kūrėjas Julius Žėkas iš Vilniaus sakė, kad tai – daugiausiai po pasaulį keliaujantis kūrinys. Briuselyje (Belgija) ši instaliacija pristatyta daugiau nei 600 registruotų dalyvių. Autorių lankytojams pristatė bibliotekos direktorė Milda Jašinskaitė-Jasevičienė.

Kazio Bradūno metai

Kaip lietuviams išsaugoti tapatybę

Žymiojo poeto ir ateitininko dukra Elena Bradūnaitė-Aglinskienė apie tėvų išgyventus ir tautiečių išgyvenamus iššūkius

Daiva Červokienė

Elena Bradūnaitė-Aglinskienė prie atminimo lentos tėvui Kaziui Bradūnui

JAV etnologė ir lietuvių bendruomenės veikėja, poeto, publicisto ir ateitininko Kazio Bradūno dukra Elena Bradūnaitė-Aglinskienė su vyru Audriumi, gydytoju, lietuviu, kone pusę metų gyvena Havajuose, o kitą pusę – Lietuvoje. Šiemet (2017-ieji Seimo paskelbti poeto, Nacionalinės premijos laureato Kazio Bradūno metais, nes sukako 100 metų nuo jo gimimo) ji Lietuvoje turi kilnią misiją – surengti 100 susitikimų, kuriuose pasakoja apie tėvų šeimos gyvenimą Amerikoje, Tėvynės ilgesį, santykius su išeivijos spauda, ryžtą grįžti į Lietuvą bei senatvę Vilniuje. Rūpinasi, kad tėvų gyvenamasis namas būtų pažymėtas atminimo lenta, kad mažėtų tautiečių menkavertiškumas, lyginantis su Vakarais.

Grįžimas į Lietuvą

Ar Bradūnai turėjo vilties, jog sulauks Lietuvos Nepriklausomybės? Pasak E. Bradūnaitės-Aglinskienės, iš pradžių jie kaip ir dauguma pasitraukusiųjų į Vakarus tikėjosi, kad JAV kažkaip padės. Žinios apie partizaninę veiklą palaikė viltį bene iki 1956 metų. Tada per radiją transliavo reportažą apie Vengrijos sukilimą, kaip tik vyko ir prezidento Dvaito Eizenhauerio (Dwight Eisenhower) rinkimai: žinutė apie sukilimą buvo trumpa, daugiausia kalbėta apie rinkimus. K. Bradūnas, supratęs, kad JAV Vengrijai nepadeda, nepadės ir Lietuvai, apsiverkė. Pirmąkart dukra matė jį verkiantį…

Likimai

Lietuvos darbininkai Berchtesgadene ir Oberzalcberge 1944–1945 metais

Arūnas Bubnys

„Erelio lizdas“. Dabartinis vaizdas

Nacistinės okupacijos metais Lietuvos gyventojai masiškai buvo vežami prievartiniams darbams į Vokietiją ir jos aneksuotas šalis (Austriją, Čekiją, Prancūziją). Iš Lietuvos atgabenti žmonės dirbo įvairiose pramonės, transporto įmonėse ir žemės ūkyje. Naujausiais Lietuvos istorikų tyrimų duomenimis, iš viso iš Lietuvos į Vokietiją prievartiniams darbams 1941–1945 metais buvo išgabenta nuo 66 900 iki 75 000 žmonių. Kai kuriems į Vokietiją atvežtiems darbininkams teko dirbti unikaliose vietose. Vienas tokių buvo Leonas Lukšas, kuris pakliuvo į karo metais antrąja Trečiojo Reicho sostine vadintą Bavarijos Alpėse esantį Berchtesgadeną, Oberzalcbergą (Berchtesgaden, Obersalzberg). Iki XIX amžiaus vidurio Berchtesgadenas buvo niekuo nepasižymintis kalnų kaimelis, vėliau ši gyvenvietė ėmė sparčiau vystytis. Lemtingi ne tik Vokietijai, bet ir Berchtesgadenui bei jo priemiesčiui Oberzalcbergui buvo 1933 metai. Pirmą kartą nacionalsocialistų partijos vadas („fiureris“) Adolfas Hitleris Oberzalcberge apsilankė 1923 metais. Ši nuostabaus grožio vieta jam paliko didelį įspūdį, ir vėliau jis čia apsilankydavo beveik kiekvienais metais.

Kunigas Pranciškus Čivilis apdovanotas ženklu „Už nuopelnus Varėnos kraštui“

Rūta Averkienė

Kun. Pranciškų Čivilį sveikinimo artimieji – du broliai ir dvi sesės bei būrelis kitų giminaičių

Babriškėse buvo minimas visų mylimo Babriškių, Senosios Varėnos ir Akmens parapijų klebono Pranciškaus Čivilio 60 metų jubiliejus. Mažutė gražiausiomis pievų gėlėmis išpuošta Babriškių Šv. arkangelo Mykolo bažnytėlė negalėjo sutalpinti visų norinčių pasveikinti šį ypatingą asmenybės šviesą skleidžiantį dvasininką, kurio gerumą patiria ne tik Varėnos krašto, bet ir jį pažįstantys Lietuvos žmonės. Kunigui Pranciškui įteiktas pirmasis Varėnos rajono savivaldybės ženklas „Už nuopelnus Varėnos kraštui“, o maestro Virgilijus Noreika bei kiti muzikai dovanojo nuostabų koncertą. Kunigas nusipelno didžiausios pagarbos, nes, be daugybės jo prasmingų darbų, po dvasios rūmą jis sugeba pastatyti ir kiekvieno jį pažįstančio žmogaus širdyje. Jo dėka Babriškės tapo dideliu dvasinės traukos centru visos Lietuvos žmonėms. Apie tai liudijo daugybė kunigą norėjusių pasveikinti žmonių. Ypatinga kun. P. Čivilio asmenybės šviesa, šiluma ir bendrystės dovana kaskart sukviečia ne tik parapijiečius, bet ir daug tikinčiųjų iš svetur.

Susitikimas su garbės piliečiais

Nuotrauka atminčiai: prof. habil. dr. Domas Kaunas, doc. dr. Silva Pocytė, kultūrologė Giedrė Skipitienė, Pagėgių savivaldybės mero pavaduotojas Sigitas Stonys, Pagėgių savivaldybės mero patarėja Rita Vidraitė, Pagėgių savivaldybės Vyriausioji specialistė kultūrai Ingrida Jokšienė, mokytojos Birutė Žemgulienė, Stanislava Valužienė ir Pagėgių savivaldybės viešosios bibliotekos bendruomenė

PAGĖGIAI. Savivaldybės viešosios bibliotekos bendruomenė pakvietė etniniam istorijos, kultūros bei raštijos paveldui neabejingus kraštiečius bei miesto svečius į susitikimą su knygotyrininku, Mažosios Lietuvos knygos ir kultūros tyrinėtoju, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Knygotyros ir dokumentotyros instituto mokslininku, 2006 metų Pagėgių krašto Metų žmogumi bei Pagėgių krašto garbės piliečiu nuo 2015 metų prof. habil. dr. Domu Kaunu. Susitikime pristatyta 2016 metais išleista šio mokslininko knyga „Kristijono Donelaičio atminties paveldas“. Pagėgių savivaldybės viešosios bibliotekos direktorė Milda Jašinskaitė-Jasevičienė renginio žiūrovams pristatė knygos autorių – prof. habil. dr. D. Kauną bei apžvelgti jo knygą atvykusias popietės viešnias – Mažosios Lietuvos ir Pagėgių krašto istorijos, raštijos paminklų tyrinėtoją, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktorę, Pagėgių krašto garbės pilietę nuo 2011 metų doc. dr. Silvą Pocytę bei kultūrologę, Rambyno regioninio parko direkcijos vyriausiąją specialistę Giedrę Skipitienę.

Apie rankų darbo kilimus iš lino

Lankytojai susipažįsta su parodoje demonstruojamais kilimais

PANEVĖŽYS. Gegužės 11-ąją rankų darbo kilimų iš lino parodos rajono savivaldybės viešosios bibliotekos meno galerijoje „Prie knygų“ atidarymas sulaukė tiek žmonių, kad prireikė papildomų kėdžių. Tokius kilimus gaminanti UAB „Pluošto linija“ – vienintelė Baltijos šalyse. Įmonė įsikūrusi priemiestinėje Staniūnų gyvenvietėje.

Dizainerės Sandros Serapinienės (pati atvykti negalėjo) lininius kilimus prisistatė įmonės vadybininkė Regina Archipovienė. Ji sakė, kad nors įmonė, kurios gamybos ženklas – EcoLinum, – palyginti jauna, tačiau rinką savo gaminiams sugebėjo rasti ne tik Lietuvoje, bet ir Skandinavijos šalyse, Anglijoje. 2016 metais savo darbus eksponavo parodose Hanoveryje, Kiolne, Paryžiuje. Didžiausio susidomėjimo sulaukė R. Archipovienės pasakojimas apie kilimų gamybą (nusibodo matyti vien kilimų prekybos verslą „perku-parduodu“). Eskizas projekcijos pagalba perkeliamas ant drobės, tuomet atrenkami verpalai ir tik tada prasideda gamybos procesas. Audėjas valdo nedidukę vokišką mašinėlę, kuria gali išausti įvairaus dydžio dirbinius su 12–70 mm pūku. Kartą turėjo užsakymą 4x6 m dydžio kiliminei dangai. Išaudžiami patys sudėtingiausi raštai – tai, ko pageidauja klientas. Kilimai nėra pigūs – jų kvadratinis metras kainuoja nuo 200 iki 400 eurų. Tačiau tą kainą atsveria kokybė. Gaminiai – ekologiški, nekenkiantys sveikatai. Pripažinti kilimų audėjai belgai kraipė galvas, kaip lietuviai visa tai padaro. Indai, su kuriais susipažino vienoje parodoje, per pusantrų metų dar nesugebėjo to pasiekti.

Minutė sustojo knygai

RADVILIŠKIS. Gegužės 5-osios rytą būrys mokinių ir mokytojų, kitų radviliškiečių rinkosi į tradicinę Viešosios bibliotekos akciją „Sustabdyta minutė – knygai“ kartu paminint Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną. Šiemet, Radviliškio 450-aisiais metais, tuose renginiuose pagerbtas kraštietis, rašytojas, poetas, prozininkas ir satyrikas Vladas Kalvaitis. Pirmiausia vyko jam skirta atvira pamoka „Kai skruzdę bėgančią girdi – turbūt tada ir gimsta eilės?!“ Pamoką vedė Radviliškio Lizdeikos gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja ekspertė Rita Šimkuvienė ir IT mokytoja metodininkė Jolanta Kvedarienė. Susirinkusieji išgirdo Lizdeikos gimnazijos gimnazistų skaitomą rašytojo kūrybą, sužinojo jo biografijos faktų, pasakojimą apie gyvenimą tremtyje, kūrybinius polėkius, asmenybę, įvertinimus už nuopelnus lietuvių literatūrai. Pamokos dalyviai liko sužavėti šio rašytojo kalbos spalvingumu, bandė įminti jo kūryboje sutinkamų retų žodžių reikšmes: drėžėti – nenoromis duoti, galvotainis – debesis, panašus į galvą, dienugalis – gyvenimo pabaiga, didžiabulė – adymo adata, badmaišis – kas daug valgo ir kitų. Pamokos pabaigoje laukė užduotis raštu: moksleiviai rašė laiškus, palinkėjimus rašytojui.

Telšių vyskupijoje

Šilalės dekanate

Atlaidų dieną – ir miestelio šventė

Miestelio šventėje. Iš kairės: kunigai Tadas Šeputis ir Virgilijus Pocius, Šilalės rajono meras Jonas Gudauskas Autoriaus nuotraukos

LAUKUVA. Liepos 16 dieną čia rinkosi ne tik laukuviškiai, bet ir iš toliau atvykusieji, nes Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčioje vyko Švč. Mergelės Marijos (Škaplierinės) atlaidai. Diena prasidėjo Votyvos šv. Mišiomis, kurias aukojo klebonas kun. Virgilijus Pocius, o Rietavo vikaras kun. Tadas Šeputis klausė išpažinčių, sakė homiliją. Vėliau jis aukojo Sumos šv. Mišias, pasakė homiliją. Vyko iškilminga procesija aplink bažnyčią. Giedojo Laukuvos parapijos choras.

Pasibaigus pamaldoms, miestelio aikštėje įvyko Laukuvos miestelio šventės atidarymas, kurį pradėjo Laukuvos seniūnas Virgilijus Ačas. Jis ir Šilalės rajono meras Jonas Gudauskas pasveikino šventės dalyvius su miestelio švente. Buvo pakelta vėliava, sugiedotas Lietuvos himnas, įteiktas baltame audekle padarytas įrašas, kuriame pažymėta, kad „Laukuva – 2018-ųjų metų Mažoji Lietuvos kultūros sostinė“. Beje, neseniai įvykusio festivalio „Naisių vasara – 2017“ metu į Mažųjų Lietuvos kultūros sostinių sąrašą tarp dešimties išrinktųjų pateko ir Laukuva. Kaip tai pavyko? Mat mažosios kultūros sostinės atrenkamos konkurso būdu pagal nustatytus Kultūros ministerijos reikalavimus. Pirmąja Mažąja Lietuvos kultūros sostine 2015 metais tapo Naisiai. Norint tapti Mažąja Lietuvos kultūros sostine reikia visapusiškai garsinti rajono ir miestelio vardą įvairiais renginiais. Dabar jau kasmet renkama iki dešimt miestelių, kurie yra paskelbiami mažosiomis Lietuvos kultūros sostinėmis. Taigi, šiemet tokia laimė nusišypsojo laukuviškiams.

Telšių vyskupijoje

Žemaičių Kalvarijos dekanate

Garbingos sukaktys ir dideli darbai

Tverų klebonas kun. dr. Saulius Stumbra bučiuoja pašventintą jubiliejinį kryžių

TVERAI. Miestelis įsikūręs vakariniame Žemaičių aukštumos šlaite. Nuo greta esančių kalvų atsiveria nuostabus Žemaitijos kraštovaizdis. Miestelio centre ant kalvos stovi didžiausia Lietuvoje medinė bažnyčia – Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia. Didžiausia, iškiliausia šventė Tveruose būna Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo atlaidai, kurie vyksta pirmąjį liepos sekmadienį.

Nors sakoma, kad Lietuva yra išvažinėjusi, bet atlaidų metu mūsų didžiulė bažnyčia būna pilna. Stebėtis nereikėtų. Gyvuoja sena tradicija, kad į atlaidus suvažiuoja, sueina piligrimai iš aplinkinių parapijų: Varnių, Laukuvos, Rietavo, Žarėnų. O šiemet kaip niekada daug atvyko iš Klaipėdos. Nuo vaikystės prisimenu, kaip Tverų miestelis ir aplinkinių kaimų pievos atlaidų metu buvo pristatomos arkliais kinkytų vežimų. Kai kuriuose jų vykdavo prekyba braškėmis, saldainiais, „pypkėmis“ ir kitais skanumynais. O kaip laukdavau, kad į atlaidus atvažiuotų mano seneliai iš Laukuvos ir pripirktų tų saldumynų! Aišku, nusivilti netekdavo.

Panevėžio vyskupijoje

Biržų dekanate

Kunigo Aleksandro Papučkos pagerbimas

Biržų grigališkojo choralo grupė su klebonu kun. Algiu Neverausku prie kun. A. Papučkos kapo

KUPRELIŠKIS. Birželio 17 dieną Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje, kurią aptarnauja Papilio Nekaltosios Švč. Mergelės Marijos parapijos klebonas kun. Virgilijus Liuima, iškilmingai paminėtos kun. Aleksandro Papučkos (1914 02 14–1946 04 07–1977 06 16) 40-osios mirties metinės. Kun. A. Papučka – Dievo meilės skelbėjas ir liudytojas savo gyvenimu, jaunų žmonių dvasingumo ugdytojas, kovotojas už Lietuvos laisvę („Lietuvos Katalių Bažnyčios kronikos“ platintojas), tautosakos rinkėjas, palikęs visų jį pažinojusiųjų širdyse ir atmintyje gerumo pėdsaką.

Būsimasis kunigas gimė Sausalaukės kaime prie Svėdasų, buvo aštuntas vaikas šeimoje (tačiau trys broliai ir sesuo mirė maži, išaugo tik Aleksandras, Marija (Indriūnienė, 1899–1984), Ona (Balaišienė) ir Zofija Papučkaitė. Aleksandras mokėsi Svėdasų pradžios mokykloje (1922–1926), Užpalių keturklasėje, deja, susirgo. Pasveikęs, liko silpno regėjimo. Svėdasuose mokėsi groti vargonais, net įkūrė kaimo kapelą. Dirbo vargonininku Andrioniškio (1931–1932) ir Adomynės (1932–1938) bažnyčiose, vadovavo įvairioms katalikiškoms organizacijoms. Kupiškio gimnazijoje eksternu išlaikė baigiamuosius keturių klasių egzaminus (1938), Kaune mokėsi savarankiškai (1938–1940), baigęs dar dvi gimnazijos klases (eksternu), mokėsi Tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje Kaune (1940–1946). 1946 m. balandžio 6 d. Kauno Jėzuitų bažnyčioje Kaišiadorių vyskupas – dabar jau palaimintasis Teofilius Matulionis (1873 06 22–1900 03 04–1929 02 09–1962 08 20) įšventino jį subdiakonu, o balandžio 7 dieną – diakonu. 1946 m. birželio 16 d. Kauno Arkikatedroje Bazilikoje Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas (1875 10 22–1902 03 22–1926 04 05–1958 01 03) jį įšventino kunigu. Pirmąsias šv. Mišias A. Papučka aukojo ir Primicijų palaiminimą teikė Kaune, Adomynėje ir Svėdasuose, vikaru dirbo Vabalninke (1946–1947), Anykščiuose (1947) ir Salake (1947–1949), klebonu – Skiemonyse (1950–1964),  Sudergyje (1964–1965) ir Kupreliškyje (1965–1977). Jam teko aptarnauti ir Papilio parapiją (1975–1977). Kun. A. Papučka mirė 1977 m. birželio 16 d. Kupreliškyje. Palaidotas Kupreliškio parapijos kapinėse, esančiose už šventoriaus tvoros. Jo kapą ženklina iškilus paminklas su Švč. Mergelės Marijos atvaizdu ir iškaltais paties dvasininko pasirinktais žodžiais: „Tavyje, o Dieve, visa mano viltis!“ (autorius – vilnietis skulptorius Dominykas Čepas).

Vilkaviškio vyskupijoje

Lazdijų dekanate

Marijos, Krikščioniškų šeimų Karalienės, atlaidai

Šv. Mišias aukoja mons. Vytautas Grigaravičius

ŠLAVANTAI. Liepos 2 dieną Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai parapija iškilmingai šventė Marijos, Krikščioniškų šeimų Karalienės, atlaidus. Nors oras buvo ir nepalankus, tačiau ištikimieji parapijos maldininkai ir svečiai rinkosi į jų pamėgtą bažnytėlę bendrai maldai, pelnyti atlaidus, po liturginių pamaldų pabendrauti, pasidalinti rūpesčiais ir džiaugsmais... Šventovė buvo išpuošta parapijiečių nupintais žolynų vainikais, altoriai – lelijų žiedais. Prie šventoriaus įrengtoje palapinėje bendruomenės nariai pristatė ir gyvai demonstravo tradicinius amatus.

Atlaidų iškilmei vadovavo, homiliją sakė Kauno mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Prisikėlimo parapijos klebonas, mons. teol. lic. Vytautas Grigaravičius. Jis komentavo, lygino su dabartiniu laikmečiu sekmadienio Evangeliją (Mt 10, 37–42). Nors Jėzus kantriai aiškinęs ir stebėjęs žmonių abejones apie jo skelbiamus stebuklus, matydamas apaštalų neryžtingumą, prabilo: „Kas myli tėvą ar motiną (...), sūnų ar dukterį labiau negu mane – nevertas manęs“ (Mt 10, 37), nors šie žodžiai esantys griežti ir prieštaraujantys Dievo įsakymui mylėti bei gerbti tėvą ir motiną, tačiau tai reikia suprasti ne kaip savanaudišką prieraišumą žmogui, o kaip artimo ir Dievo meilę. Juk žemiškoji meilė šeimoje paprastai yra kaip žmogaus prieraišumas, pripratimas prie vienas kito. Tėvai dažnai stengiasi vaikus nukreipti pagal savus norus. Šeimoje vyras ir žmona irgi siekia vadovauti vienas kitam. O Jėzus tvirtina, kad meilė Jam turi būti aukštesnė už bet kokią žemišką meilę. „Dėl Kristaus verta išsižadėti tėvų, vaikų, brangiausių asmenų, nes tik taip bus įmanoma atsisakyti bet kokio prieraišumo, bet kokios savanaudiškos, egoistinės meilės. Tik tokia meilė veda į išganymą, amžintąją sielos ramybę“. Dienos Evangelijos žodžiai: „Kas neima savo kryžiaus ir neseka paskui mane – nevertas manęs“ (Mt 10, 38) – aiškiai nusako, jog tik per kryžių galime pelnyti Dievo malonių. Kiekvienas, sekantis Kristų, išgyvena ir Jo Kryžiaus kelią. Meilė tada tikra, kai žmogus širdyje patiria skausmą. Tačiau kai kurie žmonės dirbtinai ieško kančios, kursto neapykantą visiems ir viskam: jaunimui, kuris, jų manymu, lengvabūdiškai leidžia laiką, kunigams, kurie, anot jų, nepakankamai šventi, bažnyčiai, kuri nepakankamai išpuošta ir daugeliui kitų dalykų, kurie sukelia skausmą ir neleidžia nuoširdžiai mylėti, aukotis ir būti panašiais į Kristų... Monsinjoras priminė šv. Pranciškaus Asyžiečio mintį, jog „tik save pamiršdamas žmogus atranda save“ ir homiliją užbaigė žodžiais: „Jėzus kviečia mus išsižadėti savęs, materialiųjų vertybių ir dalinti savo meilę kitiems, tik tada būsime panašūs į Jį, tik tada patirsime gyvenimo pilnatvę. Lietuvoje visada buvo ir dabar mes turime daug pavyzdžių, kai žmonės nepaiso jokių šmeižtų, apkalbinėjimų, ištikimai pildo Dievo valią, vykdydami jiems skirtą pašaukimą. Turime daug puikių šeimų, neabejoju, ir tarp jūsų yra tokių, kur palaikomos gražios krikščioniškos tradicijos, puoselėjama dieviškoji tarpusavio meilė, per kurią garbinamas ir šlovinamas Visagalis Dievas Tėvas, nes per Jo malonę ir dosnias rankas viską gauname šioje žemėje“.