Audros laužė –
nepalūžom

Žaizdos

Pagerbtas partizanų vadas Ignas Šapkūnas

Vytautas MALŪKAS

Atminimo ženklą pašventino Pievėnų, Dauginių ir Rubikų klebonas kun. Saulius Styra

Elena Šapkūnienė, grįžusi iš lagerio, 1956 metais

Ignas Šapkūnas, Pranciškonų gimnazijos absolventas 1937 metais

Loreta Šapkūnaitė su močiute Skolastika Šapkauskiene ir pussesere Regina tremtyje 1950 metais

Mažeikių rajono Viekšnių seniūnijoje atsirado dar vienas atminimo ženklas žuvusiems partizanams: jis skirtas Žemaičių partizanų apygardos Šatrijos rinktinės vadui Ignui Šapkūnui-Buržujui pagerbti. Tai – jau 11-asis partizanams pagerbti skirtas ženklas Mažeikių rajone.

Aukotos šv. Mišios

Birbiliškės miške, Igno Šapkūno žūties vietoje, pastatytą atminimo ženklą pašventino Pievėnų klebonas kun. Saulius Styra. Prieš tai Dauginių bažnyčioje už jį ir kitus partizanus buvo aukojamos šv. Mišios. Apie Šatrijos rinktinę ir jos vadą pasakojo Lietuvos politinių kalinių sąjungos Mažeikių skyriaus pirmininkas Albertas Ruginis, giedojo Mažeikių kultūros centro pollitinių kalinių ir tremtinių choras „Atmintis“, vadovaujamas Zitos Gužauskienės.

11-asis atminimo ženklas partizanams pastatytas A. Ruginio ir jo bendraminčių iniciatyva.

„Tiesa, vienas tų ženklų pastatytas prie pat sienos su Skuodo rajonu, bet jau Skuodo rajono pusėje. Juo pagerbti žuvę partizanai mažeikiškiai, jo pastatymu irgi rūpinomės mes, todėl ir sakome, kad tai – jau vienuoliktas ženklas“, – kalbėjo A. Ruginis.

Paskutinis Atminimo ženklas atsirado praėjusių metų birželį Židikų seniūnijos Senmiestės kaime prie kelio Židikai–Lūšė. Jis skirtas Žemaičių apygardos Alkos rinktinės Žaibo būrio partizanams pagerbti.

Surado partizanų archyvą

Telšių rezistencijos istorijos tyrinėtojai broliai Alfredas ir Romualdas Jonušai po dešimties metų paieškų Dievo Krėslo miške, Krėpštų kaime, surado prieš daug metų žemėje užkastą Šatrijos rinktinės partizanų archyvą. Jo medžiaga dabar restauruojama ir tyrinėjama.

Archyvinėje medžiagoje pasakojama, kad Šatrijos rinktinė, veikusi Telšių, Plungės rajonuose, Žemaičių apygardos sudėtyje įkurta 1945 m. rugpjūčio 1 d. Pirmasis jos vadas  Stasys Beniulis žuvo 1947-ųjų gegužės viduryje – jam pagerbti Skardamiškės kaime (Telšių r.) ūkininkas Vytautas Kundrotas pastatė paminklinį akmenį. (Liepos 15-ąją V. Kondrato iniciatyva ir rūpesčiu Telšių rajone, netoli  Šatrijos kalno,   paminklas, skirtas Žemaitijos krikšto 600 metų sukakčiai paminėti – tai Vytauto Didžiojo skulptūra su kryžiumi vienoje rankoje ir karūna – kitoje. Plačiau apie tai – p. 11)

Po S. Beniulio žūties iki suėmimo, 1947 metų lapkričio 24 d., rinktinei vadovavo Šarūnas Jazdauskas. Tada Žemaičių apygardos vadas Vladas Montvydas 1948 metų pradžioje rinktinės vadu paskyrė I. Šapkūną-Meisterį, Buržujų. Jam žuvus Šatrijos rinktinei iki pat 1950 metų gegužės 22 dienos vadovavo Kazys Andriuška-Linksmasis: jis žuvo Telšių rajono Jomantų miške.

Partizanavo vokiečių karininkas

Paskutinysis Šatrijos rinktinės vadas, vadovavęs nuo 1950 metų gruodžio, buvo Ignas Čėsna-Benamis, Žentas, Vitoldas. Jis žuvo 1951 m. rugpjūčio 23 d. kautynių Telšių rajono Laukstėnų kaime metu. Tada kartu žuvo ir rinktinės štabo viršininkas Alfonsas Venckus, nuo 1945 metų partizanavęs Petras Lileikis bei vos pusę metų partzano duonos ragavęs Pranas Zimkus. Su jais kartu žuvo ir buvęs vokiečių karininkas, partizanas nuo 1945 metų Alfredas Cherlė.

Vedė mokytoją

Rastame Šatrijos rinktinės partizanų archyve yra nemažai informacijos ir apie I. Šapkūno kovos kelią. Meisterio ar Buržujaus slapyvardžiais veikęs I. Šapkūnas gimė 1918 metais Palangoje, amatininko šeimoje. Čia augo keturi vaikai. Ignas mokėsi Palangos progimnazijoje, vėliau Kretingos Pranciškonų gimnazijoje. Baigęs Lietuvos karo mokyklą kaip aspirantas, turėjo jaunesniojo leitenanto laipsnį. Paleistas į atsargą, mokytojavo Juozapavo, vėliau Nevarėnų pradinėse mokyklose. Iki tol turėtą Šapkausko pavardę sulietuvinęs į Šapkūno, 24 metų Ignas 1942 metų vasarą vedė mokytoją Eleną Keinytę iš gretimo Dadotkų kaimo. Abu buvo jauni, aukšti, gražūs, veiklūs, mylintys Tėvynę…

Pakeitė pavardę

Saugumo sumetimais I. Šapkausko žmonai Elenai pavyko išsiimti sovietinį pasą Pocienės pavarde, todėl 1945 metų spalį jiems gimusią dukrelę Loretą užregistravo svetima Pociutės pavarde. Beje, šiuo pasu Elena labai mažai tepasinaudojo, nes nuo 1946 metų, būdama partizanų ryšininke, slapstėsi.

Rusams vėl įžengus į Lietuvą, Ignas organizavo Lietuvos Laisvės Armijos būrį: 1945 metų pradžioje jo būryje jau buvo 20 vyrų. Jie laikėsi Nerimdaičių, Nevarėnų, Mitkaičių apylinkėse, pereidavo ir Mažeikių rajono Sedos, Ketūnų, Balėnų, Pievėnų, Plinkšių miškus. 1947 metų balandį Plinkšių miške vyko partizanų būrių susitikimas, juos užpuolė rusai – kautynėse dalyvavo ir I. Šapkūno vyrai.

Žuvo Birbiliškės miške

1949 metų balandžio 28 dieną pagal agento partizano A. Urbonavičiaus-Žirnio pranešimą šešiolikos Tryškių stribų ir kareivių būrys apsupo partizanų bunkerį Birbiliškės miške: kautynių metu žuvo Šatrijos rinktinės vadas I. Šapkūnas bei partizanas Gureckas. Kartu žuvo ir ,,liaudies gynėjų“ būrio narys stribas Makevičius, bet yra manančių, kad ten žuvo trys stribai.

Žuvusio I. Šapkūno kūnas buvo nugabentas į Tryškius ir kelias dienas gulėjo numestas ant miestelio grindinio. Manoma, jog užkastas Tryškių apylinkėse.

Atgimimo metais I. Šapkūnui po mirties suteiktas kario savanorio statusas ir dimisijos majoro laipsnis.

Užfiksuoti prisiminimai

Mažeikiškis A. Ruginis apie I. Šapkūną pateikė ir kitokios medžiagos: joje užfiksuoti telšiškio Zenono Jaškos užrašyti prisiminimai. Danutė Keinytė-Jakutienė pasakoja, kad 1947 metų vasarą aplankė I. Šapkūną Pievėnų miške (Mažeikių r.). „Partizanų buvo daugiau kaip dešimt. Ten sutikau ir buvusį klasės draugą Juozą Sobutą. Daugiau Igno Šapkūno nebemačiau. 1949 metų gegužės ar birželio mėnesį buvau iškviesta į Vilniaus saugumą. Parodė nuotrauką: ant akmeninio grindinio gulėjo Ignas Šapkūnas, nepasikeitęs, atmerktomis akimis, vėjo išplaikstytais plaukais, su šypsena ir nutekėjusia kraujo srovele lūpų kamputyje. Antroje nuotraukos pusėje pasirašiau atpažinimo tekstą“, – teigė D. Jakutienė.

Sakoma, kad Nevarėnų milicijos viršininkas Pranas Jonkus (vėliau Nevarėnų kolūkio pirmininkas) irgi buvo pakviestas atpažinti I. Šapkūno.

Draudė vartoti alkoholį

Buvęs kuopos ryšininkas Stasys Nika, gimęs 1926 metais, teigė: „Turėjome su broliu daug ginklų. Juos 1947 metais atidavėme I. Šapkūno vyrams. Ypač džiaugėsi gautu rankiniu kulkosvaidžiu būryje buvęs vokiečių karininkas Albertas (galbūt tai tas pats Alfredas Cherlė?). Vyrai turėjo du bunkerius: Nerimdaičiuose, Alfonso Beresnevičiaus trobos gale, ir Eigirdžiuose, prie pat kelio, partizanų siuvėjo Pilipavičiaus tvarte. I. Šapkūnas savo vyrams draudė vartoti alkoholį“.

1951 metais gimęs Kęstutis Čijunskas pasakojo, kad Birbiliškės miške tėvas varė samagoną. Išgirdęs šūvius, užgesino ugnį ir su mažuoju Kęstučiu suspėjo parbėgti namo. Greitai pamatė vora ateinančius ginkluotus kareivius. Jie šukavo mišką. Patikrino sodybą, patardė tėvą, bet nieko įtartino neradę nuėjo toliau.

Igno Šapkūno artimųjų likimai

1948 m. liepos 13 d. buvo suimta I. Šapkūno žmona E. Keinytė-Šapkūnienė. Ji kalinta ir tardyta Telšiuose, apkaltinta dėl to, kad žinojo vyro buvimo vietas ir nepranešė saugumui. Už tai Karinio Tribunolo buvo nuteista 25 metams lagerio ir penkeriems metams tremties. Turtas nekonfiskuotas, nes jo nebuvo. E. Keinytė-Šapkūnienė kalėjo Vorkutoje ir Dubrovlage, Mordovijoje. 1955 metais paleista, gimtoji žemė ją priglaudė 1976 metais Nevarėnų kapinėse.

Po mirties jai suteiktas Laisvės kovų dalyvio statusas.

Į Lietuvą grįžo ne visi

I. Šapkūno tėvai ir jo sesuo Irena Lapinskienė su dviem vaikais 1948 metų gegužę iš Palangos ištremti į Šamankos gyvenvietę Irkutsko srityje. Tremties metu ten buvo ir I. Šapkūno duktė – pustrečių metų Loreta. Trėmėjai tokios nerado tremiamųjų sąraše, tad įrašė Loretos Rimkūnaitės pavarde ir ištrėmė kartu su seneliais.

Igno tėvas Pranas Šapkūnas mirė tremtyje 1951 metų vasario 25 dieną. Motina Skolastika Šapkūnienė 1955 metais pabėgo iš tremties ir sugrįžo į Lietuvą. Su šiuo pasauliu atsisveikino 1969 metais. Jos sesuo Irena Lapinskienė iš tremties paleista 1957 metais. Į Lietuvą negrįžo, mirė Rusijoje 1980-aisiais. Jos sūnus Romas irgi mirė Rusijoje 1970 metais. Tik jos duktė Regina Ibiatova 1957 metais grįžo į tėvų žemę.

I. Šapkūno dukterį Loretą su svetimais žmonėmis nelegaliai pavyko parvežti į Lietuvą 1955 metais. Ji gyveno pas tetą, baigė Kauno politechnikos institutą. Su Jonu Valentinaičiu sukūrė šeimą, užaugino sūnų Tomą ir dukterį Mariją. Šiuo metu ji aktyviai darbuojasi Tremtinių sąjungos Kauno filiale.

Nuotraukos iš Loretos Valentinavičienės albumo bei A. Ruginio asmeninio archyvo

© 2017 „XXI amžius“