Audros laužė –
nepalūžom

Likimai

Vokietijos menininkė, kilusi iš Lietuvos

Aldonos Gustas viešnagė ir paroda „Moterys ir burnos“ Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje

Laimutė Vasiliauskaitė-Rožukienė

Aldona Gustas bendrauja su parodos „Moterys ir burnos“ lankytojais Autorės nuotraukos

Aldonos Gustas piešinys „Meilė yra rieškutis oržemės“

Aldona Gustas skaito naujausius savo eilėraščius Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje

Vaikystėje karstėsi po medžius

Rašytoja ir dailininkė Aldona Gustas gimė 1932 m. kovo 2 d. Šilutės r., Karceviškių kaime. Vaikystėje jai patikdavo žaisti ne su lėlėmis, o su kardais, karstytis su berniukais po medžius, tad jau tada (kad išliktų) išmokusi jų kalbą (vėliau ta kalba padėjusi vadovauti jos įsteigtai Berliner Malerpoeten grupei). Antrasis pasaulinis karas jos šeimą nubloškė į Vakarų Berlyną. 1957 metais ji pradėjo rašyti, o nuo 1970 metų – tapyti ir piešti. Nuo 26-erių leidžia poezijos knygas vokiečių kalba (su savo iliustracijomis). Šiandien lietuviškai ji teatmena du žodžius – mano širdis. Nepaisant to, kad nebemoka gimtosios kalbos, save vadina lietuve, visa jos kūryba (tapyba, piešiniai ir eilės) persmelkta lietuviško miško, pievų nostalgija.

Eilėraščiai šalia piešinių

Viename eilėraštyje (eksponuojamas šalia piešinio šioje parodoje) rašo: „Lietuvoje yra upių, nenuilstančiai debesis ariančių, / Lietuvoje yra miškų, jų širdys – avietinės, / Lietuvoje ištikimai santuokoje žolė su žeme gyvena / Lietuvoje yra moterų, / kai į jas pažvelgi – džiaugiesi, kad viena tave pagimdė“ (vertė Giedrė Bartelt). Išleista per dešimtį eilėraščių knygų, jos išverstos į lietuvių, lenkų, ispanų, prancūzų ir kitas kalbas.

Parodos pavadinimas ir idėja

Net moterų plaukai ir burnos nedažnai vaizduojami stereotipiškai ir reklamoje, ir mene. Aldona tai pastebėjo (net moterų kolegių kūryboje) ir nutarė „išlaisvinti, išvaduoti moterį iš visuotinių grožio idealų pančių“ – kaprizingai sukritikuoti stereotipinį moteriškumo vaizdavimą.

Perprato berniukų kalbą, kuri vėliau leido vadovauti vokiečių intelektualams

A. Gustas 1972 metais įsteigė grupę „Berlyno dailininkai-poetai“ („Berliner Malerpoeten“), kurioje buvo vienintelė moteris ir kuriai vadovavo. Grupę sudarė 14 menininkų: tapytojų, kurie bandė plunksnos meną, ir rašytojų, kurie tapė. Tarp jų tokios garsenybės kaip Giunteris Bruno Fuchsas (Günter Bruno Fuchs), Robertas Volfgangas Šnelis (Robert Wolfgang Schnell) ar Giunteris Grasas (Günter Grass). A. Gustas buvo ir vadybininkė: rengė grupės parodas Pietų Amerikoje (Karakase, Medeljine, Buenos Airėse) bei Pietvakarių Europoje (Briuselyje, Romoje, Nansi, Strasbūre, Bordo), išleido parodų antologijas.

Ir Vokietijos, ir Lietuvos kultūros dalis

Atidarant parodą M. Mažvydo bibliotekoje, Gėtės (Goethe) instituto Lietuvoje vadovas Detlefas Gerikė (Detlef Gericke) kalbėjo, kad Aldonos kūryba yra ir Vokietijos, ir Lietuvos kultūros dalis, pasakojo apie jos šeimos pasitraukimą į Vokietiją, trumpai apžvelgė biografiją. Renginio metu Vilniaus gimnazistai skaitė A. Gustas eiles vokiečių ir lietuvių kalbomis, grojo gitaromis, fleita.

Ją galima laikyti lietuvių poete

Lietuvos rašytojų sąjungos vadovas Antanas A. Jonynas džiaugėsi, kad Lietuvoje išleistos keturios A. Gustas eilėraščių knygos lietuvių kalba, jis didžiuojasi, kad ją galima laikyti lietuvių poete kaip ir Simoną Dachau, Liudviką Rėzą, Johanesą Bobrovskį, paskaitė keletą 2006 metais savo verstų eilėraščių iš „Berlyno dienoraščio“ („Berliner Tagebuch“), sakė, juos labai norėtų išversti visus (nors tai nelengva).

Kūrybinis dualumas

Apie kūrybinį dualumą (Lietuva–Vokietija, poezija–dailė, netgi Karceviškių kaimas, kuriame gyveno Aldona Gustas, šiandien per pusę padalintas dviem savivaldybėms), giluminę žodžio ir vaizdo dermę (jų vienovę ir vientisumą) kalbėjo vyriausioji prezidentės patarėja Rūta Kačkutė.

Piešinio ir poezijos vientisumas

Ekspozicijos dailininkė Eglė Kuckaitė (jai buvo patikėtas visų eksponatų įrėminimas šioje erdvėje), prisipažino, kad jau pusę metų ją lydi A. Gustas darbai ir eilės, o sukeltus jausmus labai sunku apsakyti žodžiais, mat jai artimas jutiminis Aldonos vientiso piešinio aspektas (visi esame matę vaiką, kuris piešia, kalba ir visa tai vaizduoja nenutrūkstama linija). Šie minimalistiniai piešiniai primena japonišką kaligrafiją, haiku poetinę formą. Piešinys ir poezija dėliojasi natūraliai, kaip intymus dviejų žmonių pokalbis.

Moteriško laiko samprata

Renginio pabaigoje A. Gustas paskaitė savo ketureilių iš naujausio rinkinio „Zeit zeitigt“ („Laikinas laikas“, metaforiškai sunkiai išverčiamo) apie moterišką laiko sampratą, kuri yra kitokia. Čia keliami egzistenciniai filosofiniai klausimai. Yra skirtumas tarp vyriškos ir moteriškos laiko sampratos, ir tai yra gerai, akcentavo viešnia.

Pripažinimas

A. Gustas eilėraščiai įtraukti į 100 antologijų. Tekstai versti į lietuvių, italų, ispanų, prancūzų, anglų, rusų ir lenkų kalbas. A. Gustas už kūrybinę veiklą įteiktas Rahelės Varnhagen von Ense medalis (1997), Vokietijos kryžius už nuopelnus („Bundesverdienstkreuz“) (1999) ir ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medalis (2006).

Dovana Lietuvai ir moterų menininkių muziejaus idėja

Visus savo kūrinius A. Gustas yra padovanojusi Lietuvai. M. Žilinsko dailės galerijoje ateityje bus įsteigtas pirmasis Lietuvoje moterų muziejus su nuolatine A. Gustas kūrinių ekspozicija, vyks moterų menininkių parodos, bus ir moterų literatūros biblioteka.

Keliaujanti, kilnojamoji paroda

Paroda „Moterys ir burnos“ jau rodyta pernai rudenį Klaipėdoje (kur prabėgo menininkės vaikystė), užpernai – Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje Kaune (tada galerijos „Aukso pjūvis“ savininkė Lolita Vyžintienė atkreipė dėmesį į A. Gustas muziejui dovanotą rinkinį (70 darbų), kurie niekur nebuvo rodyti). A. Gustas darbai, atstovaujami „Aukso pjūvio“ galerijos, dalyvavo meno mugėje „ArtVilnius‘16“. Taigi per Klaipėdą, Kauną paroda (kuruojama Browse Gallery, Berlynas), pasiekė Vilnių. Ji ir toliau keliaus per Lietuvą dvejus metus.

© 2017 „XXI amžius“