Audros laužė –
nepalūžom

Kazio Bradūno metai

Kaip lietuviams išsaugoti tapatybę

Žymiojo poeto ir ateitininko dukra Elena Bradūnaitė-Aglinskienė apie tėvų išgyventus ir tautiečių išgyvenamus iššūkius

Daiva Červokienė

Elena Bradūnaitė-Aglinskienė prie atminimo lentos tėvui Kaziui Bradūnui

JAV etnologė ir lietuvių bendruomenės veikėja, poeto, publicisto ir ateitininko Kazio Bradūno dukra Elena Bradūnaitė-Aglinskienė su vyru Audriumi, gydytoju, lietuviu, kone pusę metų gyvena Havajuose, o kitą pusę – Lietuvoje. Šiemet (2017-ieji Seimo paskelbti poeto, Nacionalinės premijos laureato Kazio Bradūno metais, nes sukako 100 metų nuo jo gimimo) ji Lietuvoje turi kilnią misiją – surengti 100 susitikimų, kuriuose pasakoja apie tėvų šeimos gyvenimą Amerikoje, Tėvynės ilgesį, santykius su išeivijos spauda, ryžtą grįžti į Lietuvą bei senatvę Vilniuje. Rūpinasi, kad tėvų gyvenamasis namas būtų pažymėtas atminimo lenta, kad mažėtų tautiečių menkavertiškumas, lyginantis su Vakarais.

Grįžimas į Lietuvą

Ar Bradūnai turėjo vilties, jog sulauks Lietuvos Nepriklausomybės? Pasak E. Bradūnaitės-Aglinskienės, iš pradžių jie kaip ir dauguma pasitraukusiųjų į Vakarus tikėjosi, kad JAV kažkaip padės. Žinios apie partizaninę veiklą palaikė viltį bene iki 1956 metų. Tada per radiją transliavo reportažą apie Vengrijos sukilimą, kaip tik vyko ir prezidento Dvaito Eizenhauerio (Dwight Eisenhower) rinkimai: žinutė apie sukilimą buvo trumpa, daugiausia kalbėta apie rinkimus. K. Bradūnas, supratęs, kad JAV Vengrijai nepadeda, nepadės ir Lietuvai, apsiverkė. Pirmąkart dukra matė jį verkiantį…

Šeimos grįžimas į Lietuvą 1990 metais nebuvo linksmas – prieš išvykdami daugiausia lankė bičiulių kapus. Tačiau po metų apsisprendė sugrįžti visam: pardavė namą Čikagoje ir persikėlė į butą Vilniaus senamiestyje, vaikams sakė, kad užuot Kūčioms skridę pas juos iš tolimų JAV kampelių, dabar skris į Vilnių. Taip ir buvo. Džiaugėsi grįžę į savo kraštą ir miestą, iš kurio širdyje niekad ir nebuvo išvažiavę. Lankydavosi kultūriniuose renginiuose, pirko knygas, skaitė spaudą, džiaugėsi radiju ir televizija. Jei kas buvo netobula, vis vien vertindavo optimistiškai, sakydami, jog tai palieka daug vietos tobulėti. Tėvų grįžimas į Lietuvą ir vaikams tapo akstinu čia nuolat atvykti. Ponia Elena dukrą Vaivą augino Havajuose, tačiau vasaras leisdavo Lietuvoje, tėveliai vaikaitei daug papasakojo, skaitė, net diktantus su ja rašė. Keliaudavo po Lietuvą, lankė piliakalnius, istorines vietas, nes jaunystėje neturėjo galimybės važinėti, po studijų kaimuose dirbdavo ūkio darbus.

Lietuvoje Bradūnai išgyveno, anot jų, „auksinį amželio rudenėlį“. Vaikščiodami po Vilnių sakydavo: jei tik nežiūri į savo atspindį vitrinose, jaučiasi lyg dvidešimt penkerių, ką tik susižiedavę Aušros Vartuose. Abu sulaukę 92 metų atgulė Antakalnio kapinėse „užsiklodami Lietuvos velėna“. Esą gyvendami Vilniaus senamiestyje ir stebėdami nors tik pro langą „gyvenimo spektaklį“, jautėsi laimingi.

Lietuvybė JAV

Vilniuje, „Žurnalistų namuose“ vykusiame susitikime su E. Bradūnaitė-Aglinskiene kalba daugiausia sukosi apie tai, kaip Bradūnai trims vaikams perdavė lietuviškus papročius, kultūrą ir kalbą. Ponia Elena iki šiol kalba be jokio amerikietiško akcento kiek tarmiškai suvalkietiškai, pagal iš jos išmoktas dainas folkloro ansamblis „Dijūta“ parengė ir rodo naują programą.

Viešnia pastebėjo, kad, kai jos, kaip antropologės, klausia, ką reiškia kultūra, atsako, jog tai visų pirma yra tai, ką šeima aptaria susėdusi vakare prie stalo. Su jais gyveno ir tėvelio tėvai, kuriuos vadino mamele ir tėtuku. Iš senelio išmoko giesmių iš kantičkų su labai vaizdingais žodžiais. Labai įsidėmėjo giesmę apie šv. Jurgį, kurioje minimos kautynės su slibinu: „Perdūrė smakui žandus ir nusuko sprandą“ – be televizijos ir kitų vizualinių dirgiklių augusio vaiko vaizduotei tai teikė daug peno. Senelis išmokė skutinėti margučius, o senelė juką virdavo, kepdavo kugelį bei labai skanius bulvinius blynus, darydavo šaltieną. Jie daug pasakodavo apie Lietuvą ir žemės ūkio darbus ten. Jų mažame kiemelyje augo rūtos, mėtos, laistydamos jas su senele dainuodavo: „Sėjau rūtą, sėjau mėtą, sėjau lelijėlę...“ Daug dainuodavo ir bet kur važiuodami automobiliu, kurį vairavo tėčio brolis, kad nebumbėtų. Tėtis prieš užmingant vaikams daug skaitydavo, pasakojo Lietuvos istoriją.

Bradūnai vaikams neleido namuose nė vieno žodžio angliškai ištarti, į mokyklą jie nuėjo nemokėdami angliškai, bet labai greitai išmoko. Netgi tapo pirmūnais. O tėveliams kas vakarą turėjo lietuviškai atpasakoti, ką išmokę mokykloje: daugybos lentelę, geografinius pavadinimus, istorinius faktus. Tėvai paaiškindavo, kad būtina gerai mokėti lietuvių kalbą, ne tik buitinę šneką, kuria prašytum dešros ar bulvinių blynų, daug dėmesio kreipė į jų tartį ir kirčiavimą, dažnai juos taisydavo – ugdė atsparumą spaudimui suamerikonėti.

Mokyklų ir ateitininkijos reikšmė

Bradūnai mokė vaikus išmanyti Europos ir Amerikos istoriją bei kultūrą, vesdavosi į viešąją biblioteką žiūrėti dokumentinių filmų apie Amerikos istoriją, gamtą, aplankyti Edgaro Alano Po (Edgar Allan Poe) kapą Baltimorėje, ten jo gimtadienį palikdavo raudonas rožes. „Tėvų dėka ir Amerikos kultūra buvom persiėmę labiau nei bendraamžiai amerikoniukai“, – sakė E. Bradūnaitė-Aglinskienė, pastebėdama, kad tėvų kartai metai, praleisti Vokietijoje, dipukų stovyklose (angl. displaced persons – išvietinti asmenys), išugdė supratimą, kokios reikšmės turi mokyklos, vadovėliai, šokių grupės, teatrai. Pirmųjų emigrantų karta įvairiuose Amerikoje miestuose pastatė savo bažnyčias, sales, mokyklas. Stiprus dvasinis užsiangažavimas išlaikyti lietuvybę susiformavo mokyklose, ateitininkų stovyklose. Be to, juos supo darbininkų luomo žmonės, kuriems rūpėjo futbolas, alus, o jie laisvalaikiu lankė šokius, chorą, tėvai vesdavosi į teatrus. Maži būdami nė nesuprato, kokius kultūrinius aruodus gavo iš tėvų.

„Tik laikui bėgant supratom, kaip skiriamės nuo amerikiečių. Visuomet švęsdavome Kūčias. Atsimenu, buvau penkerių, kai tuometinis Baltimorės lietuvių parapijos kunigas Kazimieras Pugevičius atvyko su vietinės spaudos atstovu fotografuoti mūsų šeimos Kūčių stalo. Man imponavo, kad mūsų tradicijos amerikiečiams – naujiena, jog kunigas apie mus pasakoja kitataučiams. Tuomet, matyt, ir gimė mano susidomėjimas antropologija: mes darome vienaip, kiti – kitaip, ir galime kitiems būti įdomūs“, – sakė viešnia.

Ir ta lietuviška dvasia namuose įskiepijo sampratą, kad kitataučiai sunkiai beįsilies į jų šeimą, skatino ieškoti gyvenimo draugų lietuvių. Visiems tai pavyko, už tai Bradūnai buvo labai dėkingi ir pastatė kryžių su įrašu Dėkingi Dievui ir „Dainavai“, nes būtent „Dainavos“ ateitininkų stovykloje vaikai susirado sau poras.

Antropologės žvilgsnis

Kaip ponia Elena pasirinko profesiją? Augdama dviejų kultūrų kontekste domėjosi jų panašumais bei skirtumais, norėjo geriau suprasti, kas juos nulemia. Todėl ir pasirinko kultūrinės antropologijos sritį, gilinasi į lyginamąją tautosaką ir mitologiją. Magistriniam darbui Pensilvanijoje iš garbaus amžiaus moterų užrašinėjo lietuvių dainas, tautosaką, prisiminimus, stebėdamasi, kaip puikiai jos išsaugojo tarmes ir žodyną. „Amerikos liaudies kultūros centre“ vadovavo įvairių etninių kultūrų dokumentavimo ir tyrinėjimo projektams. Ištekėjusi ir persikrausčiusi į Havajus turėjo galimybę stebėti, kaip havajiečiai stengiasi įvertinti Polinezijos kultūrą ir atgaivinti beveik užmirštą kalbą, kuri, beje, buvo prarasta per porą kartų. Ryškiai matė, kokie pavojai gresia mažoms kultūroms išsilaikyti, mato tai ir Lietuvoje.

Stebisi, kad Lietuvos gyventojai nori visko daug, greitai ir lengvai. Emigrantai užsienyje ilgai dirbo juodus darbus ir mažai galėjo sau leisti, daug lėšų skyrė vaikų mokslams ir lavinimui. Jos tėvelis skaldė akmenis ir juos šlifavo statyboms, bet tai netrukdė kūrybai. Ir vertino žmones ne pagal tai, ką jie dirba, o kam skiria savo laisvalaikį. Su dideliu užsidegimu jie ruošdavosi šeštadieninei mokyklai, kai darbininkų drabužius pakeisdavo kostiumais ir kaklaraiščiais. Mokytojai dirbo savanoriškai, algų jiems niekas nemokėjo. Tose lietuvių bendruomenėse kiekvieno žmogaus indėlis buvo labai vertinamas. Nuo pat vaikystės tėveliai vaikams diegė pagarbą kitų žmonių pastangoms ir darbui. Būtent to Lietuvoje šiandien pašnekovė labai pasigenda...

Jai keista, kad Lietuvoje vartojama labai daug „amerikonizmų“ – skolinių iš anglų kalbos, tarsi jie rodytų žmonių išsilavinimą.

Emigracijos iššūkiai

Ką E. Bradūnaitė-Aglinskienė mano apie tautiečių emigraciją? Pasak jos, tegu važiuoja jauni lietuviai į užsienį, tegu pamato pasaulį. Tiki, kad kuo daugiau matys, tuo labiau Lietuvą įvertins. Visiems nori priminti tėvelio devizą: „Parvežkit Lietuvai pasaulį, o pasauliui pristatykite Lietuvą!“ Blogiau, jog dabartiniai emigrantai išvažiuoja „nepersisunkę Lietuvos“, jaunimui menkai ugdomas pasididžiavimas Lietuva, jos istorija, tradicijomis. Tautiečiai turi menkavertiškumo kompleksą, lygindamiesi su Vakarais. Atsitiesime, kai išmoksime didžiuotis savųjų pasiekimais, nekabinsime iškabų anglų kalba. Atsitinka taip, jog imigrantų vaikai ar vaikaičiai susidomi tėvų išsižadėta kultūra. Tai sociologai vadina „grįžtančių vaikaičių“ fenomenu. Visgi tos atgaivintos kultūros turinys būna gerokai nuskurdęs, Amerikoje kartais telieka etninės virtuvės patiekalų receptai.

„Globalizacijos vienodinamame pasaulyje Lietuvai kyla daug iššūkių išsaugoti savo tapatybę. Mes tikrai turime kuo praturtinti pasaulį, tik pirmiausia reikia patiems tai įvertinti“, – teigė E. Bradūnaitė-Aglinskienė. Ji su vyru savo gyvenimą sieja su Lietuva – tikisi parduoti savo namus ir grįžti gyventi į Lietuvą. „Lietuviai galėtų labiau pasidžiaugti vieni kitais. Kraštas mažas, žmonių nedaug, giminėms ryšius išlaikyti lengva. Žmonės dabar džiaugiasi galėdami pasibastyti po pasaulį, bet neįvertina šio privalumo“.

Dažnai imigrantai, gyvendami tarp svetimų, pradeda suvokti savo papročių vertę. Havajuose atvykę lietuviukai renkasi pas E. Bradūnaitę-Aglinskienę mokytis margučių marginimo, prašo suruošti Kūčias, skolinasi tautinius rūbus, kad vaikams mokyklose galėtų pristatyti Lietuvą.

* * *

Gegužės 15 dieną Vilniaus senamiestyje, ant Didžiosios g. 13-ojo namo, atidengta atminimo lenta poetui, publicistui, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatui Kaziui Bradūnui (1917–2009). Šiame name K. Bradūnas po 50 metų emigracijos, 1994-aisiais, grįžęs į Lietuvą, gyveno su žmona Kazimiera iki mirties. Paskui Rašytojų sąjungoje vyko vakaras, skirtas 100-osioms K. Bradūno gimimo metinėms paminėti. Rašytojų klubo salėje atidaryta fotografijų paroda „Kazio Bradūno gyvenimo puslapiai“, kurioje eksponuojamos nuotraukos iš Onos Pajedaitės ir K. Bradūno archyvų.

Vlado BRAZIŪNO nuotrauka

© 2017 „XXI amžius“