Audros laužė –
nepalūžom

Likimai

Lietuvos darbininkai Berchtesgadene ir Oberzalcberge 1944–1945 metais

Arūnas Bubnys

Leonas Lukšas

„Erelio lizdas“. Dabartinis vaizdas

Nacistinės okupacijos metais Lietuvos gyventojai masiškai buvo vežami prievartiniams darbams į Vokietiją ir jos aneksuotas šalis (Austriją, Čekiją, Prancūziją). Iš Lietuvos atgabenti žmonės dirbo įvairiose pramonės, transporto įmonėse ir žemės ūkyje. Naujausiais Lietuvos istorikų tyrimų duomenimis, iš viso iš Lietuvos į Vokietiją prievartiniams darbams 1941–1945 metais buvo išgabenta nuo 66 900 iki 75 000 žmonių¹. Kai kuriems į Vokietiją atvežtiems darbininkams teko dirbti unikaliose vietose. Vienas tokių buvo Leonas Lukšas, kuris pakliuvo į karo metais antrąja Trečiojo Reicho sostine vadintą Bavarijos Alpėse esantį Berchtesgadeną, Oberzalcbergą (Berchtesgaden, Obersalzberg). Iki XIX amžiaus vidurio Berchtesgadenas buvo niekuo nepasižymintis kalnų kaimelis, vėliau ši gyvenvietė ėmė sparčiau vystytis. Lemtingi ne tik Vokietijai, bet ir Berchtesgadenui bei jo priemiesčiui Oberzalcbergui buvo 1933 metai. Pirmą kartą nacionalsocialistų partijos vadas („fiureris“) Adolfas Hitleris Oberzalcberge apsilankė 1923 metais. Ši nuostabaus grožio vieta jam paliko didelį įspūdį, ir vėliau jis čia apsilankydavo beveik kiekvienais metais. 1933 metais Hitleris, atėjęs į valdžią, nusipirko vasarnamį (Haus Wachenfeld), kuriame anksčiau dažnai poilsiaudavo. Nuo 1936 metų Oberzalcberge prasidėjo didelės statybos, kurios tęsėsi beveik iki pat Trečiojo reicho žlugimo. Vienu metu statybose dirbo apie 6 tūkstančiai darbininkų, kurie buvo apgyvendinti keturiolikoje didelių barakų. Daugumą darbininkų iki 1942 metų sudarė vokiečiai, vėliau labai išaugo užsienio šalių darbininkų skaičius: čia dirbo italai, čekai, olandai, lenkai ir estai. Šio komplekso statybose dalyvavo ir lietuviai. Berchtesgadene ir Oberzalcberge darbininkai buvo geresnėje padėtyje negu kiti į Vokietiją atvežti užsienio šalių darbininkai. Jie gaudavo didesnius atlyginimus, turėjo geresnes buitines sąlygas (maitinimas, galimybė lankyti įvairius kultūrinius renginius ir t. t.). „Fiurerio srities“ statybose nebuvo naudojami koncentracijos stovyklų kaliniai, nes Trečiojo reicho vadai nepageidavo šiame „rojaus kampelyje“ matyti dryžuotais kalinių drabužiais aprengtų žmonių. Čia savo rezidenciją pasistatė ne tik A. Hitleris, bet ir kiti aukščiausieji Trečiojo reicho vadai (H. Gėringas, M. Bormanas, A. Špėras ir kt.)². Ilgainiui Oberzalcbergas tapo smarkiai saugomu vyriausybinių vilų ir pagalbinių pastatų rajonu bei faktiškai antrąja po Berlyno nacistinės Vokietijos sostine. Nuo 1936 metų Hitleris Oberzalcberge pradėjo priiminėti užsienio valstybių vadovus ir diplomatus. Apie trečdalį iš dvylikos savo valdymo metų (3,5 metų) fiureris praleido Oberzalcberge. Daug svarbių politinių sprendimų, tarp jų ir sprendimą atplėšti nuo Lietuvos Klaipėdos kraštą, Hitleris priėmė Oberzalcberge³. Paskutinį kartą ilgesniam laikui Oberzalcberge Hitleris apsigyveno po Stalingrado mūšio. 1944 m. liepos 14 d. fiureris išvyko į savo būstinę („Vilko guolį“) Rytprūsiuose ir daugiau į Oberzalcbergą nesugrįžo⁴. Nors Oberzalcbergas buvo vienas svarbiausių Trečiojo reicho valdžios centrų, beveik iki pat karo pabaigos jis liko nepaliestas karo vargų ir kančių. Britų aviacija Oberzalcbergą subombardavo 1945 m. balandžio 25 d., likus penkioms dienoms iki A. Hitlerio savižudybės Reicho kanceliarijos požemiuose Berlyne⁵. Vienintelis nesubombarduotas pastatas Oberzalcbergo apylinkėse išliko vadinamasis „Erelio lizdas“ Kėlštainhauze (Kehlsteinhaus), kurį Hitleriui 50-mečio proga padovanojo M. Bormanas. Šis objektas pastaruoju metu pritraukia minias turistų, daugiausia iš Vakarų šalių. Dabar „Erelio lizde“ yra įkurdintas viešbutis.

Toliau pasakojame apie vieną paprastą Lietuvos vyriškį, kuriam likimas lėmė karo metais dirbti Berchtesgadene ir Oberzalcberge. Leonas Lukšas, Juozo, gimęs 1911 metais Telšių apskrities Maudžiorų kaime, valstiečių šeimoje. Iki 1929 metų jis dirbo tėvų ūkyje, vėliau tarnavo samdomu darbininku turtingų savininkų ūkiuose. Leonas dažnai pereidavo dirbti iš vieno ūkininko pas kitą. Toks gyvenimas truko iki 1940 metų sovietinės okupacijos ir aneksijos⁶. 1931 metais L. Lukšas vedė Oną, su kuria vėliau susilaukė trijų dukrų – Ievos, Stasės ir Marijos⁷. Vokiečių okupacijos metais L. Lukšas toliau dirbo žemės ūkyje Užvenčio valsčiuje. 1943 m. gruodžio 30 d. jis kartu su kitais vyrais buvo išvežtas traukiniu į Vokietiją prievartiniams darbams. Iš pradžių traukinys atvyko į Dachau miestą netoli Miuncheno. Šiame mieste nacistai 1933 metais įsteigė pirmąją Vokietijoje koncentracijos stovyklą. 1944 m. sausio 8 d. Lukšas buvo atvežtas į Berchtesgadeną ir čia iki pat JAV kariuomenės atėjimo 1945 m. gegužės 5 d. dirbo daugiausia miško kirtimo darbus⁸. Vienoje iš Lietuvos ypatingojo archyvo (LYA) filtracinių bylų atsitiktinai pavyko surasti dokumentą, kuriame minimas ir Leonas Lukšas (pavardė iškraipyta, vokiškai parašyta Luschkas Leon). Tai yra 1944 m. rugpjūčio 8 d. Berchtesgadeno miesto policijos ir statybinės firmos raštas, kuriame išvardinti aštuoni darbininkai, tarp jų ir Lukšas, patvirtinantis, jog šie Rytų darbininkai (Ostarbeiter) yra miško kirtėjai, jie dirba įvairiose vietose ir dėl to turi naudotis geležinkeliu. Rašte prašoma leisti jiems nevaržomai keliauti penkiolikos kilometrų spinduliu aplink Berchtesgadeną. Įdomu tai, kad tarp aštuonių išvardintų darbininkų, dar bent trys turi lietuviškas pavardes (jos taip pat yra iškraipytos).⁹  Deja, apie kitus Berchtesgadene dirbusius Lietuvos gyventojus informacijos nepavyko surasti.

Kai Berchtesgadeną užėmė JAV kariuomenė, L. Lukšas nusprendė grįžti į Lietuvą. Grįžtančius iš Vokietijos ir kitų Europos šalių į SSRS piliečius tikrindavo sovietinėse filtracijos stovyklose ir punktuose. Įtariamus nusikaltimais Sovietų Sąjungai asmenis perkeldavo į sovietinius lagerius, „švarius“ išveždavo prievartiniams darbams arba paleisdavo namo. L. Lukšas buvo filtruotas 199-ame filtraciniame lageryje Eberau (Austrijoje)¹⁰. 1945 m. birželio 13 d. jis atvyko į Lvovo srities Zimnije Vody miestelį, bet negalėjo grįžti į Tėvynę, nes buvo priverstas dirbti sovietinio lagerio virtuvėje. 1945 m. gruodžio 23 d. jis buvo nuvežtas į Rostovo srities Šachtų miestą ir turėjo dirbti Donbaso anglies pramonėje „Rostovstroj“ tresto 20-ame darbo batalione akmenskaldžiu¹¹. Taigi, iš prievartinių darbų Vokietijoje L. Lukšas pateko į Sovietų Sąjungos prievartinius darbus. Kaip sako liaudies patarlė, bėgdamas nuo vilko, užšoko ant meškos. 1946 m. rugpjūčio 29 d. L. Lukšą apklausė Šachtų miesto milicija, po apklausos L. Lukšas pasirašė pasižadėjimą nedelsiant išvykti į savo gimtinę – Lietuvos SSR Užvenčio valsčiaus Kolainių bažnytkaimį. Sugrįžęs į Lietuvą, L. Lukšas privalėjo registruotis milicijoje¹². Kaip galima spręsti iš jo filtracinėje byloje esančios Lietuvos SSR MGB Užvenčio rajono skyriaus kortelės, L. Lukšas iš tikrųjų sugrįžo į Lietuvą ir dirbo Kolainių kooperatyve sargu¹³.

Tolesnė L. Lukšo gyvenimo istorija ir likimas straipsnio autoriui nėra žinomas. Galbūt, apie tai galėtų papasakoti jo šeimos nariai arba giminaičiai. L. Lukšo gyvenimas atspindi daugelio tūkstančių paprastų Lietuvos žmonių gyvenimą Antrojo pasaulinio karo ir pokario metais totalitarinių režimų (nacistinio ir sovietinio) valdomose šalyse.

¹ N. Kairiūkštytė, „Lietuvos gyventojų dinamika ir jos įtaka gyventojų skaičiui, tautiniam pasiskirstymui 5–6-ajame dešimtmetyje“, Darbai, t. 1, Vilnius, 1996, p. 104–114.

² Die tödliche Utopie. Bilder, Texte, Dokumente, Daten zum Dritten Reich, München-Berlin, 2010, S. 17, 78.

³ Die tödliche Utopie. Bilder, Texte, Dokumente, Daten zum Dritten Reich, München-Berlin, 2010, S. 90, 93.

⁴ Ten pat, S. 103.

⁵ Die tödliche Utopie. Bilder, Texte, Dokumente, Daten zum Dritten Reich, München-Berlin, 2010, S. 107.

⁶ L. Lukšo 1946 m. kovo 5 d. rašyta autobiografija, LYA, f. K-1, ap. 59, b. 4399, l. 3.

⁷ Į SSRS sugrįžusio piliečio anketa, užpildyta 1946 m. kovo 10 d. Šachtų mieste, LYA, f. K-1, ap. 59, b. 4399, l. 2.

⁸ L. Lukšo 1946 m. kovo 5 d. rašyta autobiografija, LYA, f. K-1, ap. 59, b. 4399, l. 3 a. p.

⁹ Berchtesgadeno policijos įstaigos ir statybos firmos 1944 m. rugpjūčio 2 d. raštas, LYA, f. K-1, ap. 59, b. 39852, l. 7.

¹⁰ L. Lukšo registracijos lapas, be datos, LYA, f. K-1, ap. 59, b. 4399, l. 1.

¹¹ L. Lukšo 1946 m. kovo 5 d. rašyta autobiografija, LYA, f. K-1, ap. 59, b. 4399, l. 3 a. p.

¹² L. Lukšo 1946 m. rugpjūčio 29 d. pasižadėjimas, LYA, f. K-1, ap. 59, b. 4399, l. 10.

¹³ L. Lukšui užvesta MGB kortelė, 1951 m. gegužės 18 d., LYA, f. K-1, ap. 59, b. 4399, l. 11.

© 2017 „XXI amžius“