|
Žmogaus dvasia neįveikiama
Prieš 30 metų, 1987 m. rugpjūčio 23 d., Vilniuje, prie Adomo Mickevičiaus paminklo, įvyko pirmas viešas protesto mitingas, pasisakęs prieš 1939 m. rugpjūčio 23 d. sudarytą slaptą MolotovoRibentropo paktą, leidusį nacistinei Vokietijai ir bolševikinei Rusijai pertvarkyti Europą ir okupuoti Lietuvą. Nors pagrindiniai Lietuvos Laisvės Lygos aktyvistai, iniciavę šį už Lietuvos nepriklausomybę pasisakiusį mitingą, dėl sovietinio saugumo pareigūnų grasinimų negalėjo pasisakyti, visgi jis įvyko, dalyvavo apie 1000 žmonių. Minėdami šio įvykio 30-metį, spausdiname jo dalyvės prisiminimus, kuriuose aprašomos ir kai kurios tų okupacijos metų aplinkybės.
Tarybinė tikrovė
Jovita NIŪNIAVAITĖ-LESIENĖ
1986 metų pabaigoje man paskambino mano geras pažįstamas Jonas Kareniauskas ir pranešė, kad suimtas Gediminas Jakubčionis. Supratau, kad gali būti atliekama krata, kad būsiu kviečiama tardymui, nes buvau su juo pažįstama iš įvairių nelegalių ar pusiau legalių renginių, į kuriuos būtent jis mane ir pakviesdavo. Svarbiausia buvo tai, kad namuose turėjau daug draudžiamų knygų (Z. Ivinskio, A. Šapokos, M. Gimbutienės, Griniaus ir kitų), pogrindinių leidinių (,,Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika, ,,Aušra), įvairių dokumentų, rašančių Lietuvos nepriklausomybės reikalais. Visa tai sudėjau į didelį krepšį ir mano geroji mama, kuri nė karto man nepriekaištavo dėl dalyvavimo šioje veikloje, išnešė viską į vaikų darželį, kur ji tuo metu dirbo, ir paslėpė.
Žinojau, kad Gediminą visi gerbia ir myli. Be jo nevykdavo Raskilos repeticijos, M. Valančiaus blaivystės sąjūdžio renginiai, etnografinių giesmių būrelio užsiėmimai, apskritai, jokie susibūrimai ar pasilinksminimai. Tuo metu tai buvo žmogus, žadinęs viltį niūrioje tarybinėje tikrovėje, padėjęs man dvasiškai augti ir tobulėti. Aš ir mano broliai, seserys iš tėvų gavome pilietiškumo, patriotizmo, nepriklausomos Lietuvos ilgesio pamokas. Mes, šeši vaikai, niekada nebuvome komjaunuoliai, nedalyvavome ateistiniuose renginiuose. Šeimoje šventėme religines, tautines šventes, meldėmės namuose ir bažnyčioje. Man to buvo per maža, aš troškau konkrečios veiklos. Tokią galimybę suteikė Gediminas, supažindinęs mane su etnografinio klubo ,,Raskila nariais, įtraukęs į M. Valančiaus blaivystės sąjūdžio veiklą. Jis aprūpindavo mane (suprantama, ir kitus) pogrindine spauda, kurią skaitant dar labiau stiprėjo atsakomybės už Lietuvos nepriklausomybę jausmas. Pogrindinės spaudos mano šeima gaudavo ir iš kunigo Antano Gražulio, kunigavusio Prienų bažnyčioje. Nepastebimai pati tapau knygneše ir perspausdindavau kai kuriuos gautus dokumentus bei pogrindinę literatūrą. Spausdinimo mašinėlę iki šiol tebeturiu, ją man davė Nerita Stašaitytė.
Kai kurie ,,Raskilos klubo nariai panoro pasimokyti religinių giesmių. Gedimino skatinamos aš ir Zita Karklelytė subūrėme juos ir organizavome repeticijas, kurios vykdavo privačiuose butuose. Kai susirinkdavome pas mane, mano mama Kazė Niūniavienė giedodavo su mumis giesmes ,,Marijos vardas, Marija Magdelena ir kitas. Pirmieji ir aktyviausi giedotojai buvo Jonas ir Giedrė Kareniauskai, Elvyra Lapinskienė, Zinaida Vepštaitė, Gediminas Jakubčionis, Juozas Tonkūnas, Juozas Kančys, Zita Vanagaitė, Inita Tamošiūnienė ir kiti. Pradžioje mums vadovavo Marytė Politikaitė (tik vėliau paaiškėjo, kad ji buvo slapta vienuolė). Irena Bražėnaitė paskatino mus giedoti būtent senąsias liaudies giesmes, padovanojo garso kasetę, kurioje buvo įrašytos jos mamos liaudies giedotojos Marijos Bražėnienės giedamos giesmės. Jų irgi mokėmės. Netrukus Zita Karklelytė tapo vadove ir giedotojų būrelį pavadinome Karunka.
Po kurio laiko dėl susidariusios situacijos susitarėme su draugais susitikti ir pasitarti. Susitikime dalyvavo Jonas ir Giedrė Kareniauskai, Elvyra Lapinskienė, Zita Karklelytė, Birutė Burauskaitė, Zina Vepštaitė, Zita Vanagaitė, aš (Jovita Niūniavaitė), Juozas Tonkūnas ir kiti, kurių dabar neprisimenu. Žinojome, kad mus kvies į saugumą, ir bandėme numatyti galimų klausimų pobūdį. Nutarėme neiti į susitikimus su saugumiečiais, kol negausime raštiškų pakvietimų, o tada neatsakinėti į jokius klausimus ir neliudyti. 1986 m. gruodžio 16 d. 9 val. aš buvau pakviesta į Lietuvos TSR valstybės saugumo komitetą pas tardytoją Sakolovskį V. M. (pakvietimą turiu iki šiol). Ėjau susijaudinusi, bet ir džiaugiausi, kad sužinosiu kažką apie Gediminą. Sutiktas saugumietis mane palydėjo į kabinetą. Paskui atėjo tardytojas. Kažkodėl nejaučiau jokios baimės. Pamiršau pažadą neatsakinėti į jokius klausimus, norėjau kalbėti apie Gediminą, jį ginti, girti, išteisinti... Prisimenu pirmą klausimą:
Ar jūs pažįstama su Gediminu Jakubčioniu?
Aš nesusimąsčiusi atsakiau:
Tai mano geriausias draugas...
Kvietime nurodyta, kad atvykau į saugumo rūmus 9 val., o išvykau 13 val. 20 min. Neprisimenu visų pokalbio smulkmenų, tik žinau, kad likau patenkinta, net slapčia savimi didžiavausi. Susitikimo pabaigoje tardytojas liepė man pasėdėti, o pats kažkur dingo. Tik tada pajutau nežmonišką nuovargį, užmerkiau akis ir ėmiau tyliai melstis. Grįžo jau kitas saugumietis, palydėjo iki durų, mandagiai atsisveikino. Susitikusi su Jonu Kareniausku, viską papasakojau. Į saugumą buvo kviečiami beveik visi Karunkos, Raskilos, M. Valančiaus blaivystės sąjūdžio aktyvistai. Susitikę aptardavome padėtį, planuodavome, kaip padėti Gediminui. Kažkam pasiūlius kas vakarą tuo pačiu metu individualiai meldėmės už jį.
Aš naiviai tikėjau, kad Gediminą galima teisiškai apginti. Birutė Burauskaitė pažinojo advokatą, gyvenantį Maskvoje, kuris sutiktų ginti politinį kalinį. Susiruošiau važiuoti į Maskvą, traukinys turėjo išvykti vėlai vakare. Jonas Kareniauskas smulkiai paruošė mano išvykimo planą, sužinojo traukinio išvykimo laiką, nupirko bilietą, numatė visas smulkmenas. Šiuo metu viskas atrodo paprasta, bet tada iš Viršuliškių į stotį aš turėjau taip nuvykti, kad saugumiečiai (jeigu sektų) pamestų mane iš akių. Jonas patarė kelionei reikalingus daiktus susidėti į krepšį ir nuduoti, kad einu į parduotuvę apsipirkti, vakarais čia būdavo pilna žmonių. Vykdydama Jono nurodymus, iš namų išėjau su balta kepure, kad atkreipčiau seklių dėmesį. Ten įsimaišiau tarp pirkėjų, nusiėmiau baltą kepurę ir užsidėjau tamsią, po to nuskubėjau iki taksi stotelės ir nuvažiavau į stotį. Jonas buvo viską apskaičiavęs minučių tikslumu. Įšokusi į traukinį, po kelių minučių jau važiavau į Maskvą. Birutė man buvo davusi savo maskvietės draugės Serafimos adresą ir telefonus. Be ypatingų nuotykių nuvykusi į vietą Serafimos neradau. Pašto dėžutėje jai palikau raštelį, o pati grįžau į stotį ir ruošiausi nakvynei. Maskvoje neturėjau nei draugų, nei giminių. Išaušus rytui, sutartoje vietoje susitikau su Serafima, išdėsčiau man rūpimus klausimus, Serafima apgailėjo, kad jai pažįstamas advokatas sergąs, o kito tuo metu ji pasiūlyti negalinti.
1987 metų pradžioje Gediminą paleido, kovo mėnesį šventėme jo 50-metį.
Politiniai įvykiai rutuliojosi labai greitai, 1987 m. rugpjūčio 23 d. buvo organizuojamas mitingas prie A. Mickevičiaus paminklo. Tarp mano draugų kilo įnirtingos diskusijos: eiti į mitingą ar neiti. Visiems buvo aišku, kad mitinge bus daugybė saugumiečių, kurie filmuos, fotografuos ir kitaip įamžins dalyvių atvaizdus. Supratome, kad sulauksime didelių nemalonumų. Žinojau, kad eisiu, dalyvausiu, nesislėpsiu... Jonas Kareniauskas galvojo panašiai, susitarėme, kad eisime kartu. Į mitingą vedžiausi sūnėnus 16-metį Nerijų Čepulį ir 6-metį Viktorą Bachmetjevą, ten susitikau su savo sese Silva Niūniavaite. Nuvykome prie A. Mickevičiaus paminklo, klausėmės oratorių, su visais šaukėme: Laisvę Lietuvai, kartu giedojome ir dainavome, verkėme, džiaugėmės ir liūdėjome. Tai buvo nepamirštamos akimirkos, vaikščiojome su Jonu nesislapstydami, demonstruodami savo pritarimą šiems įvykiams.
Tuo metu aš dirbau Vilniaus PKB (projektavimo-konstravimo biure) programuotoja. Supratau, kad už dalyvavimą mitinge turėsiu didelių nemalonumų. Nutariau pakeisti darbovietę, man pasisekė įsidarbinti Vilniaus universiteto mokslinėje bibliotekoje, čia pradėjau dirbti 1987 m. rugsėjo 1 d.
Rugsėjo 14 dieną aš sirgau ir gydžiausi namuose. Pasigirdus skambučiui, atidariau duris ir išvydau grupę žmonių: Vilkpėdės seniūnijos viršininką, partijos sekretorių ir nepažįstamą moterį. Griežtai buvau informuota, kad už dalyvavimą antitarybiniame mitinge mane svarstys namo gyventojai. Paaiškinau, kad sergu ir negalėsiu dalyvauti svarstyme, atvykėliai piktai atkirto, kad mano dalyvavimas nebūtinas.
1987 m. rugsėjo 15 d. įvyko Gerosios Vilties gatvės Nr. 18 gyventojų susirinkimas, kuriame aš buvau pasmerkta už dalyvavimą mitinge. Pašto dėžutėje radau šio susirinkimo rezoliuciją:
Vilniaus miesto Spalio rajono Gerosios Vilties gatvės Nr.18 gyventojų susirinkimo rezoliucija
Išklausę G. Vilties gatvės Nr. 18 gyventojų susirinkime pasisakymus, susirinkimas nusprendė:
1. Vienbalsiai pasmerkti G. Vilties gatvės Nr. 18, butas 31 gyventojos Niūniavaitės Jovitos, Aleksandro, dalyvavimą antitarybiniame susirinkime.
2. Pranešti Vilniaus valstybinio V. Kapsuko vardo universiteto rektoriui drg. Kubiliui J., kad Niūniavaitė Jovita, Aleksandro, dirba bibliotekininke Jūsų vadovaujamame universitete.
Pasirašė susirinkimo pirmininkas ir susirinkimo sekretorius (rezoliuciją turiu iki šiol).
Praėjus kelioms dienoms, aš, Gediminas Jakubčionis, Jonas Kareniauskas ir Elvyra Lapinskienė aplankėme ir apklausėme mano laiptinės gyventojus. Paaiškėjo, kad jie buvo sukviesti į susirinkimą tuo metu, kai nešė šiukšles. Penkių butų gyventojai sakė, kad susirinkime nedalyvavo. Dalyvavusieji pasakojo, kad svarstyme buvo keli laiptinės gyventojai, aštuoni svečiai ir dar du vaikinai, kurie atėjo pavėlavę. Pasiūlius balsuoti, rankas pakėlė maždaug penki žmonės.
Spalio 21 dieną 16 val. mane išsikvietė Vilniaus universiteto rektoriaus pavaduotojas, kabinete dar buvo pora žmonių, jie klausinėjo apie mitingą, domėjosi, ar aš buvau atsitiktinė praeivė ar dalyvė. Atvirai pasakiau, kad mitinge buvau kaip dalyvė ir kad pritariu mitinge išsakytoms mintims.
1988 metais Šv. Mikalojaus bažnyčioje buvo planuojamas Vasario 16-osios minėjimas. Universitete mane iškvietė skyriaus viršininkas ir pranešė, kad aš siunčiama į Kazanę. Mano komandiruotė buvo suplanuota būtent tuo metu, kai turėjo vykti Vasario 16-osios demonstracija. Supratau, kad mane siunčia į tolimą Kazanę, nenorėdami, kad aš dalyvaučiau mitinge. Man buvo pagrasinta, kad nevykdama į Kazanę turėsiu nemalonumų ir neteksiu darbo.
Į Kazanę atvykau vėlai vakare. Suradau viešbutį, kuriame buvo užsakyta nakvynė. Kambaryje buvau ne viena. Per visą komandiruotės laiką pasikeitė trys kambario kaimynės. Kazanės universitete manęs laukė darbuotojos, kurios visaip stengėsi, kad mano darbo diena praeitų turiningai. Atvirai kalbant, joms sunkiai sekėsi mane sudominti. Kazanės mokslinė biblioteka mažai kuo skyrėsi nuo Vilniaus mokslinės bibliotekos.
Universitete susipažinau su įdomiais žmonėmis, po darbo jie mane pakvietė į svečius. Tebeturiu jų adresus, telefonus. Užsirašiau kai kuriuos pasakojimus, mintis, informaciją. Jie teigė, kad tuo metu iš viso Kazanėje gyveno 1 milijonas 200 tūkstančių žmonių, iš jų tik 40% totorių; veikė viena totorių vidurinė mokykla; Kazanės universitete dirbo 30% totorių; Kazanėje įkurtas blaivybės klubas Feniksas. 1987 metų gegužę įvyko demonstracija, kelti ekologiniai reikalavimai; Universitete veikė diskusijų klubas, netrukus turėjo vykti diskusija Leninas ir Stalinas nacionaliniu klausimu.
Laimingai grįžau į Vilnių. Draugai papasakojo apie įvykusią Vasario 16-osios demonstraciją. Apgailestavau, kad negalėjau joje dalyvauti, kad buvau toli, atskirta nuo draugų.
1988 m. lapkričio 12 d. Vilniaus Arkikatedroje įvyko blaivystės konferencija. Kun. Robertas Grigas, mano sesuo Silva Niūniavaitė, aš ir kiti (daugiau pavardžių neatsimenu) pirmininkavome.
1989 metais vyko susitikimas su Šalčininkų rajono Švietimo skyriaus darbuotojais ir vadovais. Pedagogai buvo kviečiami dirbti Šalčininkų rajono mokyklose, susitikimą organizavo Kultūros ministerija ir Sąjūdis. Aš palikau darbą Vilniaus universitete ir 1989 m. rugsėjo 1 d. išvykau dirbti į Šalčininkų rajono Poškonių lietuvišką mokyklą (apie tai paskelbtas straipsnis 2006 m. Vorutos laikraštyje Nr. 7, 8).
© 2017 XXI amžius
|