|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Kauno arkivyskupijoje Raseinių dekanate Atlaidai kunigo senelio gimtinėje
LESČIAI. Liepos 30 dieną Dievo Apvaizdos bažnyčioje buvo švenčiami Šv. Ignaco Lojolos atlaidai. Nors parapijoje tėra apie 200 gyventojų, į atlaidus kasmet susirenka didelis po įvairius Lietuvos kampelius išsisklaidžiusių sugrįžusių tikinčiųjų kraštiečių būrys. Atlaidai būna juos sukviečiantis įvykis. Šį kartą atlaidų šv. Mišias aukojo Skriaudžių ir Ąžuolų Būdos parapijų klebonas kun. Arūnas Simonavičius. Jis į Lesčius, savo senelio gimtinę bei amžinojo poilsio vietą, atvyko ne vienas, o kartu su Ąžuolų Būdos parapijos choru, kuris ir giedojo šv. Mišiose. Iškilmingas šv. Mišias kunigas Arūnas pradėjo sugiedodamas Šv. Ignaco litaniją ir taip pagerbdamas šį dvasinio gyvenimo mokytoją, Jėzaus draugijos įsteigėją, prašant visiems šventojo užtarimo ir tikėjimo bei Bažnyčios sustiprinimo malonės. Ta malonė buvo jaučiama visų šv. Mišių metu, nes bažnyčioje vyravo tyro, nuoširdaus pamaldumo atmosfera, nuolat palaikoma darnaus svečių giedojimo. Pamoksle kun. A. Simonavičius priminė šv. Ignaco gyvenimo faktus, apžvelgė jo parašytus raštus ir išryškino kai kuriuos aspektus, ypač svarbius kiekvieno šių dienų žmogaus gyvenime. Tai savo darbų ir poelgių kasdienio apsvarstymo ir įvertinimo būtinybė, emocijų atpažinimo ir suvaldymo menas, mokslo, smalsumo svarba. Šv. Ignacas būdamas karvedžiu ir kasdien matydamas bei dirbdamas su būriais jaunų vyrų kareivių suprato, kaip svarbi yra kiekvienam žmogui jo emocinė būtis bei jausmų atpažinimas, įvertinimas, susidėliojimas, kad gyvenimas nepavirstų vidine kančia ar agresija. Tiesiog būtina apmąstyti kiekvieną pragyventą dieną, nes neapmąstyta diena yra pražuvusi. Svarbu atpažinti, įvardinti ir savo emocijas, ypač vyrams, atsiminti, kad bijoti, būti liūdnam, supykti ar nusivilti yra normalu, kad neįmanoma visados išlikti žvaliam, drąsiam, linksmam ar pakilios nuotaikos. Tik įvardijus, atradus savyje slegiančius sielą negatyvius jausmus, reikia stengtis juos pakeisti, iš jų išsivaduoti. Jei nepavyksta, būtina ieškoti pagalbos maldoje arba pas kitus žmones. Tai labai aktualu šiandienos skubančiam, į rutiną įsuktam žmogui, nes neapmąstytas gyvenimas, neįvardinti ir neperkeisti, o tik nuslopinti negatyvūs jausmai, dažnai net pačiam jų turėtojui netikėtu būdu, pavirsta agresija, nukreipta tiek prieš aplinkinius žmones, tiek prieš save patį. Kelias tobulėti mokslas bei žinojimas. Žmogus, nematantis toliau savo kūno poreikių ar toliau savo kiemo vartų, neplečiantis akiračio, neskaitantis knygų, yra bevertis. Net patį paprasčiausią darbą, pavyzdžiui, karvę pamelžti, reikia išmokti. Todėl mes visą savo gyvenimą nuolat turime mokytis, semtis žinių ir išmokti ne tik dirbti, bet ir ramiai, pilnavertiškai gyventi, patenkinti ne vien kūno, bet ir sielos poreikius. Kartu būtina skatinti ir kitus šeimos narius, pirmiausia vaikus, mokytis. Skatinti visais įmanomais būdais, kad jie neprarastų smalsumo, nesutingtų. Galbūt jie bus nepatenkinti, bet užaugę bus dėkingi. Baisiausia, kai žmogus kartoja posakį: Kaip radome, taip paliksime ir visai nenori, net nebando nei pats tobulėti, nei aplink esančių negerovių keisti. Kunigas rekomendavo nuolat skaityti Šventąjį Raštą ir neseniai išleistą Vagos leidyklos knygą Augant Kainui, kad galėtume lengviau suvokti žmonių jausmų vingius. Kiekvienas kunigo pamokslo žodis buvo labai įtaigus, ne teorinis, o rodos, išgyventas. Šv. Mišių pabaigoje vyko procesija aplink bažnyčią, Švč. Sakramento garbinimas ir palaiminimas. Po jo svečiams kunigui Arūnui Simonavičiui ir Ąžuolų Būdos choristams padėkojo Lesčių bažnyčią aptarnaujantis Ariogalos parapijos klebonas kun. Gintautas Jankauskas ir Lesčių parapijiečiai, svečiui įteikę kuklią kaimiškų gėrybių dovaną bei pasidžiaugę, kad Lesčiai, būdami maža kaimo parapija, yra tikrai ne prastesnė nei kuri kita Lietuvos žemė ir pagrįstai gali didžiuotis iš šios parapijos kilusiais žmonėmis, nes čia kasmet į atlaidus nori atvažiuoti, pasimelsti, padėkoti Dievui už jo teikiamas malones nemenkas būrys žmonių. Lesčių parapija kasmet su didele meile ruošiasi Šv. Ignaco Lojolos atlaidams. Negali nejaudinti tokie pavyzdžiai, kai aštuoniasdešimtmetė močiutė primygtinai išsireikalauja, kad ją iš Kauno, kur ji apsigyveno, dukra būtinai parvežtų į kaimą padėti buvusioms kaimynėms nupinti vainikus papuošti bažnyčią. Matyt, ir tie su meile atlikti bažnyčios tvarkymo, puošimo darbai didina atlaidų trauką. Atvažiavusiems stiprėja Dievo Apvaizdos veikimo ir globos pojūtis, gerų pamokslininkų skelbiamos tiesos gydo sužeistas sielas. Nuoširdi padėka kunigui Arūnui, kurio aukojamos šv. Mišios pavirto ypatinga dvasine dovana jo senelio Vaclovo gimtajai parapijai. Po šv. Mišių buvusios klebonijos vietoje kaip ir pernai vyko agapė. Dar ilgai svečiai iš Sūduvos, parapijiečiai ir išeiviai vaišinosi, kalbėjo, dainavo. Pasaulyje egzistuoja ir gėris, ir blogis. Bet paskutinį saulėtą šių metų liepos sekmadienį, didelį būrį žmonių vienijanti tyra malda, tikėjimas, meilė Dievui ir artimui, pasidalijimas nuoširdumu, vaišėmis, geromis emocijomis ir vidinis pasiryžimas tobulėti pasaulinį gėrį stipriai padidino. Viktorija Švedienė Kun. Gintauto JANKAUSKO nuotraukos
© 2017 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |