Pirmasis puslapis
Istorijos vingiai
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Žemaičių vyskupijos įkūrimo 600 metų jubiliejaus šventimą vainikavo renginys Varniuose

Kan. Andriejus Sabaliauskas

Šv. Mišias aukojo apaštalinis nuncijus ir septyni vyskupai

Iškilmėse dalyvavo daugiau kaip 100 kunigų

Procesija iš Medininkų aikštės į Senąją Katedrą

Giedojo jungtinis septynių bažnyčių choras

Adoracija Senojoje Katedroje

Visus, susirinkusius į Medininkų aikštę prie Šv. Aleksandro bažnyčios, Telšių vyskupų vardu sveikina kanauninkas Andriejus Sabaliauskas. Už jo – Šiaulių berniukų ir jaunuolių choras „Dagilėlis“, dešinėje – renginį vedęs Marijus Budraitis

Į Žemaičių vyskupystės 600 metų jubiliejų gausiai susirinko tikintieji ne tik iš Žemaitijos

Senosios Katedros vargonais groja Balys Vaitkus

Švęsti Žemaičių vyskupystės 600 metų jubiliejaus atvyko valdžios atstovai

Meninės programos dalis – taikos balandžių paleidimas. Iš kairės – aktorės Valda Bičkutė ir Nomeda Bėčiūtė

Šv. Mišių metu menininkas, juvelyras Alfredas Jonušas padovanojo išskirtinę ir unikalią dovaną – gintarais padabintą Varnių Šv. Aleksandro bažnyčios maketą. Dešinėje – Varnių klebonas kan. Domas Gatautas

Vyskupai procesijoje atėjo į Senąją Katedrą

Šv. Mišios Medininkų aikštėje

Šventinį minėjimą papuošė nuotaikingas ir įspūdingas grupės „Quorum“ koncertas

Rugpjūčio 19–20 dienomis Varniuose vyko iškilmingas Žemaičių Vyskupijos 600 metų įkūrimo jubiliejaus šventimas ir Penktasis Telšių vyskupijos Eucharistinis kongresas.

Iškilmės prasidėjo rugpjūčio 19 dienos pavakarę, 18 val., šv. Mišiomis senojoje buvusioje Varnių Šv. apaštalų Petro ir Povilo Katedroje, šiuo metu parapijos bažnyčioje. Iškilmingoms šv. Mišioms vadovavo Telšių vyskupijos vyskupas koadjutorius Kęstutis Kėvalas, koncelebravo Telšių vyskupas ordinaras Jonas Boruta SJ ir apie 30 kunigų, liturgijoje patarnavo 2 diakonai ir Telšių vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijos klierikai. Šv. Mišių metu giedojo Telšių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų parapijos Votyvos choras, vadovaujamas vargonininkės Ernestos Dargužienės. Šv. Mišias tiesiogiai transliavo „Marijos radijas“.

Šv. Mišiose į gausiai susirinkusius maldininkus kreipėsi vysk. K. Kėvalas, pasidžiaugė prasidėjusiomis iškilmėmis ir visus pakvietė padėkos intencija kreiptis į Dievą, kad jis ir toliau laimintų Žemaitiją, kuri prieš 600 metų tapo krikščionišku kraštu ir čia buvo įkurta vyskupija. Jis džiaugėsi atvykusia į šv. Mišias Seimo nare Rimante Šalaševičiūte, Telšių rajono savivaldybės meru Petru Kuizinu, svečių delegacija iš Lenkijos ir kitais garbiais svečiais bei piligrimais.

Pamoksle vyskupas J. Boruta SJ kalbėjo: „Žemaičių vyskupijos įkūrimo 600 metų jubiliejus yra puiki galimybė mūsų žmonėms pateikti krikščionybės bei Bažnyčios sampratą apie dažnai kultūros istorijoje minimus žodžius: „krikštas“, „misijos“, „parapija“, „atlaidai“. Šiais žodžiais įvardijami fenomenai susiformavo nuoširdaus krikščioniško tikėjimo persmelktoje visuomenėje. Mūsų sekuliarios epochos žmonėms jau sunkiai suprantama religinė aplinka, kurioje išsiskleidė tais žodžiais įvardijami reiškiniai. Verta prisiminti, ką apie parapijų fenomeną, žvelgdamas į praeitį bei mėgindamas prognozuoti jų ateitį, yra kalbėjęs popiežius Benediktas XVI: Laiškas žydams primena, kad šiame pasaulyje mes esame tik laikini keleiviai. Girdėta laiško ištrauka kalba apie Abraomą, apsivilkusį kelionės rūbą, gyvenantį klajoklių palapinėje svetimame krašte. Abraomą veda tikėjimas. Jo tikslas – pasiekti miestą tvirtais pamatais, kurio statytojas yra Dievas. Tas miestas yra ne šiame pasaulyje, bet Danguje. Šią tiesą puikiai suvokė jau pirmųjų amžių krikščionys, kurie save vadino svetimšaliais šiame pasaulyje, o savo bendruomenes – svetimšalių kolonijomis. Iki mūsų dienų vartojamas žodis „parapija“ yra kilęs iš graikiško termino „paroikoi“, reiškiančio miestuose įsikūrusias svetimšalių kolonijas. Tai liudija, kad pirmųjų amžių krikščionys neabejodami Danguje matė savo tikslą. Bažnyčios liturgija ragina neišleisti iš akių būsimo amžino gyvenimo, kurį išpažįstame kalbėdami „Credo“. Esame kviečiami gyventi išmintingai ir apdairiai, niekados neužmiršti mūsų visų laukiančio likimo, tų dalykų, kuriuos vadiname paskutiniais – mirties, paskutiniojo teismo, amžinybės, pragaro ir Dangaus.

Anot to paties popiežiaus: Būti krikščioniu niekada negalima vienam, būti krikščioniu visada reiškia būti kelionės draugijoje. Juk ir atsiskyrėlis priklauso kelionės draugijai ir yra jos remiamas. Todėl Bažnyčiai turi rūpėti kelionės draugijų kūrimas. Europos ir Amerikos visuomenių kultūra šių draugijų nebekuria. Tai mus grąžina prie ankstesnio klausimo, kaip Bažnyčia gyvens šioje, vis labiau nukrikščionėjančioje visuomenėje. Vadinasi, ji turės kurti naujus draugijų būdus, bendruomenės turės formuotis, tvirčiau remdamos viena kitą ir gyvendamos tikėjimu.

Vien visuomenės aplinkos šiandien nebepakanka, visuotinės krikščioniškos atmosferos nebėra. Todėl krikščionys iš tikrųjų turi remti vienas kitą. Jau esama kitoniškų formų, įvairių „sąjūdžių“, su kurių pagalba kuriasi kelionės draugijos. Būtina atnaujinti katechumenatą, kuriame būtų mokoma krikščionybės, supažindinama su ja; galima šlietis prie vienuolių bendruomenių, norint įgyti krikščionybės patirties. Kitaip tariant, visuomenei, kaip visetui, nebesudarant krikščioniškos aplinkos, kokia gyvavo pirmus keturis–penkis amžius, Bažnyčia pati turi kurti ląsteles, kuriose miniatiūriniu pavidalu galima patirti ir praktiškai išgyventi didžiąją Bažnyčios gyvavimo erdvę – atsiremti vienam į kitą, palaikyti vienam kitą ir eiti kartu. Mano įsitikinimu, parapija liks esminė krikščionių bendruomenės gyvavimo ląstelė. Tačiau visą dabartinę parapijų sistemą, turinčią ne tiek jau daug metų, kažin ar pavyks išlaikyti. Reikės išmokti lankyti vieniems kitus, ir tai bus praturtinimas. Kaip beveik visada istorijoje, šalia egzistuos grupės, telkiamos tam tikros charizmos, steigėjo asmenybės, noro žengti ypatingu dvasiniu keliu. Tarp parapijos ir sąjūdžio turi vykti vaisingi mainai: sąjūdžiui reikalingas ryšys su parapija, kad jis netaptų sekta, o parapijai reikalingi sąjūdžiai, kad ji nesustingtų. Jau dabar pasaulyje esama naujų dvasinių gyvenimo formų. Kas stebi, tas jau dabar gali pamatyti nuostabiausią įvairovę krikščioniškojo gyvenimo formų, kuriomis regimu pavidalu jau dabar tarp mūsų reiškiasi rytdienos Bažnyčia.

Taigi, popiežiaus Benedikto XVI teigimu, parapija ir ateityje bus esminė krikščioniško bendruomeninio gyvenimo forma. Kaip ir buvo praeityje, taip ir šiandien ir ateityje bus. Jei nėra parapijų, tai negalime kalbėti nei apie tautos, nei apie valstybės krikštą. Neseniai minėjome pirmojo lietuvių katecheto Šv. Brunono Kverfutiečio žūties ir Lietuvos vardo tūkstantmetį, bet 1009 metų negalime laikyti Lietuvos (tiksliau lietuvių) krikšto data, nes nėra žinių, kad Lietuvoje tuo metu būtų įkurtas parapijų tinklas.

1251 metai – pirmojo Lietuvos valdovo karaliaus Mindaugo (ne lietuvių) krikšto metai, nes, nepaisant to, kad istorijos šaltiniuose minimi tuomet net trijų Lietuvos teritorijoje mėgintų įsteigti vyskupijų pavadinimai (Lietuvos, Pietų Lietuvos ir Klaipėdos–Kuršių), nėra nė žinutės apie tuomet įkurtą vieną ar kitą parapiją. Taigi, 1387 metais pakrikštyti lietuviai, įkurta Vilniaus vyskupija ir septynios parapijos (Ukmergėje, Maišiagaloje, Nemenčinėje, Medininkuose, Kreve (Krėvoje), Obolcuose ir Ainoje). Tuo metu Žemaitijoje, kaip matyti iš žemaičių skundo Konstancos bažnytiniame susirinkime, kryžiuočiai nepastatė nė vienos bažnyčios, neįkūrė nė vienos parapijos ar vyskupijos, į Žemaitiją nepakvietė nė vieno kunigo, nors Žemaitiją valdė beveik 40 metų. Taigi, jų valdymo metais nebuvo nei žemaičių krikšto, nei parapijų tinklo, neįkurta net Žemaičių vyskupija. Tik po Žalgirio mūšio pergalės Lietuvos valdovai Vytautas Didysis ir Jogaila ėmėsi žemaičių krikšto. 1413–1417 metais dauguma žemaičių priėmė krikštą, įkurta 10 parapijų, jose 1416–1421 metais pastatyta apie dešimt bažnyčių. Taigi Žemaičių vyskupija ėmė nuo to laiko gyvuoti ir mums, čia susirinkusiems, belieka dėkoti Dievui ir švęsti“, – sakė baigdamas pamokslą vysk. J. Boruta SJ.

Po šv. Mišių senojoje Varnių Katedroje prasidėjo visą naktį trukusi Švč. Sakramento adoracija, kurią tiesiogiai transliavo „Marijos radijas“. Visą naktį buvo meldžiamasi įvairiomis intencijomis. Meldėsi maldos grupių ir judėjimų atstovai, Telšių vyskupijos dekanatų centrų darbuotojai bei savanoriai, jaunimo grupės, giedotojų ansambliai. Kunigai visą naktį klausė tikinčiųjų išpažinčių, buvo giedami Žemaičių Kalvarijos Kalnai, kalbamas Rožinis, pateikti mąstymai.

Tą patį vakarą į Varnių aikštę rinkosi jaunimas, vyko grupės „Thundertale“ koncertas.

Rugpjūčio 20 dienos rytą, 9 valandą, iškilmingai užbaigta Švč. Sakramento adoracija, po jos Senosios Varnių Katedros vargonais grojo ir sakraliosios muzikos valandą susirinkusiesiems surengė vargonų virtuozas Balys Vaitkus.

10.30 val. centrinėje aikštėje prie Šv. Aleksandro bažnyčios vyko režisierės Laimutės Pocevičienės režisuota meninė programa „Palaimingoji Krikšto šviesa“, pasirodė Šiaulių berniukų ir jaunuolių choras „Dagilėlis“, kurio meno vadovas – Remigijus Adomaitis, o koncertmeisterė – Daiva Šulcaitė. Renginį vedė Marijus Budraitis, aktorės Nomeda Bėčiūtė ir Valda Bičkutė. Poetės Elenos Borusevičiūtės-Šidlauskienės sukurti tekstai apie Žemaičių vyskupijos 600 metų istoriją puikiai pagelbėjo gausiai susirinkusiems žiūrovams įsijausti į praeities ir dabarties vyskupijos gyvenimo aktualijas, padėjo geriau pažinti pačias ryškiausias praėjusių amžių asmenybes bei įvykius.

Pirmiausia čia susirinkusiuosius sveikino Telšių vyskupų atstovas kan. Andriejus Sabaliauskas, Telšių miesto ir rajono savivaldybės meras Petras Kuizinas, perskaityti prezidentės Dalios Grybauskaitės ir ministro pirmininko Sauliaus Skvernelio atsiųsti sveikinimai, gyvai į garbius renginio dalyvius kreipėsi Seimo pirmininkas prof. Viktoras Pranckietis. Renginyje, o vėliau ir iškilmingose šv. Mišiose dalyvavo daug garbių svečių – Seimo narių, ambasadorių, miestų ir rajonų savivaldybių merų bei savivaldybių atstovų. Centrinė Varnių miesto – Medininkų – aikštė buvo sausakimša maldininkų, atvykusių iš visos Lietuvos. Meninę programą ir iškilmingas Šv. Mišias tiesiogiai transliavo LRT. Šv. Mišių, kurias tiesiogiai transliavo ir „Marijos radijas“, liturgiją komentavo kan. A. Sabaliauskas.

Pagrindinėms 12 val. šv. Mišioms vadovavo apaštalinis nuncijus Pabaltijui arkivyskupas Pedras Lopesas Kvintana (Pedro López Quintana), koncelebravo abu Telšių vyskupai – Jonas Boruta SJ ir Kęstutis Kėvalas – ir svečiai vyskupai – Kauno arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius SJ, Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila, Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis, Vilniaus arkivyskupo augziliaras vyskupas Arūnas Poniškaitis, Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas, apštalinio nuncijaus asmeninis sekretorius kun. Mindaugas Šlaustas. Jis vertė Nuncijaus pamokslą į lietuvių kalbą. Šv. Mišias koncelebravo daugiau kaip šimtas kunigų ne tik iš Telšių vyskupijos.

Šv. Mišiose ir eucharistinėje procesijoje giedojo jungtinis Klaipėdos Marijos, Taikos Karalienės, (vadovė – Laura Gedgaudaitė), Šv. Kazimiero (vadovas – Mindaugas Gudžiūnas), Telšių Švč. Mergelės Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų (vadovė – Ernesta Dargužienė), Šv. Pranciškaus Asyžiečio (vadovas – Paulius Poškus), Skuodo Švč. Trejybės (vadovas – Bronislovas Anužis), Gargždų Šv. arkangelo Mykolo (vadovas – Petras Katauskis) ir Plungės Šv. Jono Krikštytojo (vadovė – Irena Bakanauskienė) parapijų choras. Iškilmingoje liturgijoje patarnavo Telšių Vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijos klierikai.

Pamoksle apaštalinis nuncijus kalbėjo:

Mieli broliai ir seserys! Mes šiandien susibūrėme ypatingam šventimui ir dėkoti Dievui už prieš šešis šimtus metų Žemaitijos vyskupijos įsteigimą (1417 m. spalio 24 d.) su sostu Varniuose (Medininkuose), už jos pirmojo vyskupo kanauninko Mato, Vilniaus katedros rektoriaus, konsekravimą ir apmąstyti Žemaitijos gyventojų atsivertimą. Šiuo įvykiu pilnas Lietuvos evangelizavimas atrado dar reikšmingesnį savo atsiskleidimą ir išsipildymą. Džiaugiuosi galėdamas jus visus čia esančius nuoširdžiai pasveikinti, ypatingai vyskupus Joną Borutą ir Kęstutį Kėvalą, kunigus, pašvęstuosius ir tikinčiuosius, ir jums perduoti mūsų Šventojo Tėvo Pranciškaus meilę ir solidarumą bei jo Apaštalinį Palaiminimą. Jūsų tautos krikščioniškojo tikėjimo pradžios prisiminimas yra visų pirmiausia prisiminimas tos absoliučios evangelijos skelbiamos naujienos, kuri pati savyje atveria kelią į bendrystę, neturinčią ribų. Šventasis Paulius suprato šią gerosios naujienos realybę, kurią išreiškia nepakartojamu būdu laiške Galatams (Gal 3, 27–28): „Ir visi, kurie esate pakrikštyti Kristuje, apsivilkote Kristumi. Nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro nei moters; visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje“. Ten, kur Dievo žodžio skelbimas patiria įvairias kliūtis, jis yra priimamas ir giliai įsiskverbia į tautos sąmonę, ir visam laikui užtvirtina tos pačios tautos ir istorijos suvokimą. Tauta, klausydama Dievo žodžio, atpažįsta savo tikrąjį identitetą; tai yra, ji suvokia, kad yra Dievo nuo amžių išrinkta ir pripažįsta, jog yra Kristaus mylima dabar ir visada. Identitetas, kurį savyje turi tikėjimas Kristumi, kaip dovana įsikūnija savoje kultūroje ir joje tampa šviesa; žmogiškieji žodžiai tampa dialogo su Dievu įrankiu, kuris per Kristų tapo pradžia, ir jame visi yra pašaukti būti dalyviais. Lietuvių tautos istorijos formavimasis sutampa su jos evangelizavimu.

Evangelizacija, kuri buvo pastoracinio darbo vaisius, visų pirmiausia, – vienuolinių dominikonų ir pranciškonų ordinų darbas, nes jie pirmieji atvyko pas jus, taip pat benediktinų, naujosios regulos pranciškonų (pagal šv. Bernardą iš Sienos populiariai vadinami bernardinais), bazilijonų ir galiausiai jėzuitų. Į šį atsidavusį pastoracinį darbą su ypatingu atvirumu atsiliepė jūsų protėviai. Krikščionybė buvo tikras evangelinis raugas tautai, persmelkė kasdienį gyvenimą, sustiprino gilias šaknis ir tapo, galima teigti, jos siela. Jūsų tauta leidosi būti permerkta tikėjimo ir davė stiprų ir nuoširdų liudijimą net pačiais sunkiausiais istorijos momentais, kančios ir aukos valandomis. Išbandytas ir išgrynintas tikėjimas kaip auksas ugnyje (plg. 1 Pt 1, 7) jūsų tautoje yra ypatingas iš senų laikų likęs pamaldumas į kenčiantį Kristų, vaizduojamas nesuskaitomuose pakelių kryžiuose, daugybėje kenčiančio Jėzaus atvaizdų, tipiškame liaudies meistrų mene, vietose pavadintose „Kalvarijos“ su „Kryžiaus kelio“ stotimis, dėl kurių jūsų žemė nusipelno būti vadinama kryžių žeme. Prie viso šito reikia pridėti tai, kad jūs be galo mylite Dievo Motiną, Švenčiausiąją Mergelę, Gailestingumo Motiną, ypatingai garbinamą Aušros Vartuose, Žemaičių Kalvarijoje, Šiluvoje, Krekenavoje, Pivašiūnuose ir kitose šventovėse. Nuo amžių ir iki šios dienos į šiuos tikėjimo ir gailestingumo centrus vyksta tikinčiųjų piligrimystės iš visų vyskupijų, degančiomis širdimis patiriant sunkumus ir aukas, siekiant save patikėti tai, kurią aukščiausios meilės aktu Kristus nuo kryžiaus mums dovanojo kaip motiną ir malonių tarpininkę. Po daugybės krikščioniškosios istorijos amžių, nepaisant kruvinų konfliktų, kurie trikdė šią žemę, ir socialinių ir dvasinių krizių, paženklinusių jos gyvenimą, dar reikia pabrėžti tai, kad lietuviškas ir žemaitiškas identitetas nesuprantamas be krikščionybės, kad būtent joje randamos šaknys, kurios subrandino civilizaciją, kultūrą, jėgą, darbštumą, jos gebėjimą atsistatyti ir atsinaujinti, visa tai, iš ko kyla tautos garbė. Lietuvos ir ypatingai Žemaitijos istorija, mums duoda daugybę nuolatinio Šventosios Dvasios veikimo liudijimų, kurie savo vaisiais išgražino jūsų Bažnyčią (plg. Gal 522), kuri pažadino vyrų ir moterų gretas, kurios yra vertos būti pripažintais tikrais Kristaus mokiniais. Dabar galime prisiminti kai kuriuos asmenis iš Žemaitijos sūnų, tautos širdyje palikusių neišdildomą dorybių ir apaštalinio uolumo ženklą. Pirmiausia prisiminkime Žemaitijos vyskupą Merkelį Giedraitį, tikrą Tridento reformos apaštalą, vyrą, pilną gailestingumo ir kunigiškų dorybių, stiprų ir išmintingą, būtent dėl to Šventasis Popiežius Jonas XXIII jį rodė kaip Lietuvos Bažnyčios ganytojo pavyzdį. Savo intensyviu apaštalavimu vyskupas Giedraitis parodė, „ką reiškia kovoti už katalikų tikėjimą ir ginti jį visomis jėgomis“ atkaklaus protestantizmo plitimo akivaizdoje, kai kuriose vietovėse, prieš senosios pagonybės naudojimą, ir buvo autentiško dvasinio atgimimo skleidėjas, rūpinosi kunigų formacija, statė bažnyčias ir viską darė pats asmeniškai katechizuodamas tautą, vykdydamas tai savo gimtąja kalba. Praėjusiame amžiuje tomis pačiomis pėdomis ėjo jo įpėdinis Žemaičių vyskupijoje vyskupas Motiejus Valančius. Jo vyskupiška tarnystė sutapo su liūdnais ir tamsiais tautai laikais, kur jis matė didelį pavojų tautiniam ir religiniam identitetui. Tose sunkiose situacijose vyskupas Valančius nebuvo vien tik rūpestingas ir dėmesingas Dievo kaimenės ganytojas, bet jis buvo tikras tautos moralinis vadovas. Yra išlikę jo garsieji ir energingi kreipimaisi į kunigus ir į krikščionių tėvus, kad suvoktų asmeninę atsakomybę už tikėjimo perdavimą jaunosioms kartoms kartu su tėvų tikėjimu, visais tradicijos ir tautos religiniais turtais.

Vyskupas Valančius įsipareigojo sudėtingam tautos pertvarkymui religinėje srityje, per katechezę ir mokymus, organizuotus pogrindyje didžiulės rizikos akivaizdoje. Tais laikais vaikai, būdami šalia savo motinų, skaityti ir rašyti lietuviškai mokėsi iš katekizmo tekstų. Didžiulė vyskupo Valančiaus širdis ir jo išmintis, kurią jūsų tėvai priėmė atviromis širdimis, leido, kad net tais sunkiais laikais Dievo žodžio sėkla nepražūtų, nes kaip tik Dievo žodis vienijo tautą. Pagaliau negalime pamiršti didžiulės armijos sūnų ir dukterų, jūsų žemiečių, kurie bėgant amžiams su atvira drąsa išpažino tikėjimą, gautą per „krikštą“, ir joks išbandymas, net pats sunkiausias, negalėjo atskirti nuo Kristaus meilės (plg. Rom 8, 35). Yra vyskupai (pvz., Vincentas Borisevičius), kunigai ir vienuoliai, katechetai, paprasti tikintieji, kurie kentėjo pažeminimus, diskriminaciją, kančias, tuometinius persekiojimus ir galų gale tremtį, kalėjimą, deportaciją ir mirtį „džiaugdamiesi, kad dėl Jėzaus vardo užsitarnavo panieką“ (Apd 5, 41). Ir šiandien jūsų tautos siela yra gyva, nes joje gyvos yra krikščioniškos ir žmogiškos vertybės, tokios kaip žmogiškasis orumas, gilus teisingumo ir laisvės jausmas, darbštumas, iniciatyvos dvasia, šeimos meilė, pagarba gyvybei, tolerancija, bendradarbiavimo dėl taikos troškimas, visa tai yra matoma, tai – jūsų bruožas. Tačiau kai šloviname Viešpatį už tai, kad jis apšvietė Žemaitiją savo evangelijos šviesa, negalime nuslėpti krizės, kurioje ji yra, kuri susijusi tiek su civiliniu, tiek su religiniu gyvenimu. Civilinis gyvenimas yra paženklintas ideologinio sekuliarizmo, kuris ateina:

- iš Dievo neigimo arba religinės laisvės suvaržymo, iš per didelės reikšmės teikimo ekonominei sėkmei lyginant juos su žmogiškomis vertybėmis, darbu ir produkcija;

- iš materializmo ir hedonizmo, kurie daro įtaką šeimos vaisingumui ir vienybei, ką tik užsimezgusiai gyvybei ir jaunimo moralės apsaugai;

- iš atmetimo kultūros, kuri atstumia pačius silpniausius, iš „nihilizmo“, kuris nuginkluoja valią priešintis esminėms problemoms, tokioms kaip naujieji vargšai, emigrantai, etninės ir religinės mažumos, sveiko masinės komunikacijos priemonių naudojimo, kuri atriša rankas terorizmui.

Ir Lietuvos religiniame lygmenyje matoma krizė, kai tyliai gina pakrikštytuosius ir tikinčiuosius nuo gilaus jų tikėjimo suvokimo ir moralinės doktrinos jėgos, ir nuo krikščioniškos gyvenimo vizijos, kuri garantuoja pusiausvyrą žmonėms ir bendruomenėms. Šiandien mes esame realaus pavojaus akivaizdoje, kad Kristaus vardas bus ištrintas iš naujųjų kartų širdžių dėl mūsų nerūpestingumo ir entuziazmo stygiaus gyventi mūsų tikėjimu. Kaip mums šiandien reikia naujų ganytojų, tokių kaip Giedraitis, Valančius ir Borisevičius! Todėl būdamas aidu žodžiams, kuriuos popiežius Jonas Paulius II skyrė Europai ir juos pasakė 1982 metų lapkričio 9 dieną Santjago de Compostela, juos jums pasakysiu dabar čia: „Lietuva, Žemaitija, atrask save, būk savimi“! Atrask savo krikščionišką prigimtį. Atgaivink savo šaknis. Grįžk ir gyvenk autentiškomis Evangelijos vertybėmis, kurios suteikė garbės tavo istorijai... ir tave lydėjo išbandymų ir kančios momentais, ir davė tau jėgų vėl atgauti tavo laisvę. Išmokite džiaugsmingai ir su tikėjimu surinkti jūsų tėvų palikimą! Priimkite į savo širdis Kristaus ir Bažnyčios meilės liudijimą, anuomet buvusį herojišką, kurį jie jums paliko! Padarykite savą šią jūsų neįkainojamą vertybę ir tapkite verti! Tai jumyse taps didžios vilties daigu. Taip pat ir Bažnyčia turi suvokti jai priklausantį indėlį į dvasinį ir žmogišką tautos atsinaujinimą.

Nereikalaudama savo pozicijų, kurias turėjo praeityje ir kurios dabar yra visiškai pasenusios, Bažnyčia privalo tęsti savo tarnystės ir meilės liudijimą, kad tokiu būdu prisidėtų prie autentiško tikslo siekimo, kuris yra materialinis, kultūrinis ir dvasinis tautos gėris. Visuomet pasitikėkime Dievo pagalba. Visų tikinčiųjų malda mus telydi. Tautų Viešpatie ir visos žmonijos Tėve, palaimink šią tavo šeimą, Žemaitiją ir Lietuvą, kad galėtų sekti, klausydama savo sąžinės, tavo kviečiančiojo balso, per visą kelionę nuo tada, kai prieš šešis amžius pirmą kartą jį išgirdo. Jos priklausymas tavo šventumo karalystei ir gyvenimui te nebūna priimtas kaip priešingybė žemiškos tėvynės gėriui. Kad visuomet ir visada tau teiktų šlovę, kuri tau priklauso, ir laisvai bei džiugiai liudytų tiesą, teisingumą ir meilę. Laimink, Viešpatie, šią Žemaitijos Bažnyčią, apreikšk jai savo veidą ir suteik jai savo ramybę ir drąsą skelbti tave! Švenčiausioji Kristaus Motina ir mūsų Motina, vienijuosi su tavo Lietuvos vaikų balsais ir pasitikėdami meldžiame tavo užtarimo. Gailestingumo Motina patikiu tau Žemaitijos brolius ir seseris jau šešis šimtus metų krikščioniškai gyvenančius, ir prašau tavęs, padėk jiems būti dar ištikimesniems Kristui ir Bažnyčiai“.

Po iškilmingų šv. Mišių padėkos žodžius visiems svečiams bei piligrimams išsakė vysk. K. Kėvalas, o po to giedant giesmes, mušant būgnus, skambant abiejų Varnių bažnyčių varpams, nešant bažnytines vėliavas ir baldakimą didžiulė minia kartu su Eucharistijoje pasilikusiu ir monstrancijoje nešamu Viešpačiu Kristumi patraukė Varnių miesto gatvėmis link senosios buvusiosios Žemaičių vyskupijos Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus Katedros. Čia iškilmių dalyviai buvo palaiminti Švč. Sakramentu, dar kartą nuskambėjo visiems padėkos žodžiai iš vysk. K. Kėvalo lūpų. Užbaigdamas iškilmes vysk. K. Kėvalas kvietė organizuotis į Romą ir lapkritį vykti prie apaštalų Petro ir Pauliaus kapų padėkoti Dievui už visas malones, sėkmingai suorganizuotą ir įvykusį Jubiliejaus ir Penktojo Telšių vyskupijos Eucharistinio kongreso šventimą.

Po visų iškilmių šventinį minėjimą papuošė nuotaikingas ir įspūdingas grupės „Quorum“ koncertas. Jis užtruko apie pusantros valandos.

Garbiems iškilmių dalyviams šventinė agapė buvo surengta Varnių Kultūros centre, o piligrimai bendrystės nuotaiką išgyveno Telšių vyskupijos „Carito“ pastangomis surengtoje agapėje prie senosios Varnių Katedros.

Rugpjūčio 19–20 dienomis įvyko paskutinis jubiliejaus minėjimo etapas. Per visą Žemaičių krikšto ir Žemaičių vyskupijos įsteigimo 600 metų jubiliejaus minėjimo programos laikotarpį surengta daug įvairių renginių, įsimintinų parodų ne tik Žemaitijoje, bet ir Vilniuje, išleista mokslinių ir informacinių leidinių, sutvarkyta ir suremontuota šventovių ir kitų sakralių objektų.

Šis Jubiliejus akivaizdžiai įrodo, jog Viešpats neapleido Telšių vyskupijos, jos ganytojų ir tikinčiųjų ištisus 600 metų ir tai suteikia vilties, kad tokia pati Jo globa ir palaima lydės Žemaitijos žemės žmones dar ilgus amžius.

Telšių rajonas
Vido VENSLOVAIČIO nuotraukos

© 2017 „XXI amžius“