|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Vasaros poezija
Žydinti vasara kviečia žmogų eiti ir gėrėtis ja, nesėdėti užsidarius namuose. Apsižvalgius gamtoje galima rasti poezijos. Juk gėlės žiedas jau poezija, medžio šlamėjimas poezija, lengvas vėjo šuoras, palietęs skruostą, irgi poezija. Dažnai tokia poezija sugula į knygas ir prašosi skaitoma. Pasigrožėti gražia gamta ir paskaityti kūrybos vieną šiltą liepos sekmadienį būrys literatų klubo Tėkmė poetų nuvyko į Panarą, kur įsikūrusi Pilnų namų bendruomenė. Čia melstis traukia šviesi ir jauki Dievo gailestingumo koplyčia. Malonu pavaikščioti koplyčios aplinkoje esančiais gėlėmis apsodintais takeliais, pasigrožėti visus metus matoma šventa Prakartėle, medžio skulptūromis, pasiklausyti miško ošimo. Tvyranti ramybė padeda susikaupti, prisipildyti malonių pojūčių. Prie koplyčios keletas namų, kai kuriuose iš jų gyvena Pilnų namų bendruomenės jaunimas, patekęs į atstumtųjų žmonių grupę. Šv. Mišias drauge su keletu kunigų aukojo šios bendruomenės įkūrėjas ir vadovas kun. Valerijus Rudzinskas. Koplyčia buvo pilna tikinčiųjų. Kai kas šv. Mišių eigos klausosi šventoriuje. Melstasi už mažuosius, nuskriaustuosius ir visus susirinkusiuosius. Gražiai, pakiliai skambėjo vargonininko giesmės. Įsiminė prasmingų pamąstymų suteikęs kunigo pamokslas. Kalbėta apie žmogaus būsenas, neretai apsunkinančias gyvenimą. Labai svarbu mokėti suvaldyti blogas emocijas. Kaip sakė kunigas, mokslo įrodyta, kad pikti žmonės gyvena septyneriais metais trumpiau. Taigi jie kenkia savo sveikatai. Reikėtų matyti teigiamus reiškinius, gražų poelgį, optimistiškai žvelgti į ateitį, skaityti dvasingumo teikiančias knygas. Ypač vienatvėje knyga gali atstoti gerą, bet nebylų draugą. Juk yra sakoma: Kambarys be knygų lyg kūnas be sielos. Didelė yra žodžio galia. Kaip sukalbėjęs maldą nuveji šalin blogas mintis, taip perskaitęs gerą dvasingą knygą, atgauni sielos ramybę. Stinga šiais laikais žmonėms gerumo, atlaidumo. Mokytis to galima ne tik klausant išmintingos kalbos, bet ir konkrečiai padedant žmogui, atsidūrusiam sunkioje padėtyje, ištikus nesėkmei. Pilnų namų bendruomenė veikia jau 20 metų, ir iki šiol jos vadovui kunigui nestinga kantrybės, gerumo vedant suklydusius, patekusius į alkoholio ar kitą priklausomybę jaunuolius į tiesų būsimo gyvenimo kelią. Ištvermės, sveikatos norisi palinkėti gerbiamam kunigui, dirbančiam nelengvą, bet kilnų darbą. Po šv. Mišių palaimintas vanduo, druska, žolynai, asmeniniai daiktai. Tada kun. V. Rudzinskas pakvietė poetus paskaityti savo kūrinius. O skaitoma poezija šioje koplyčioje nebe pirmą kartą. Tampa tradicija vasarą važiuoti į Panarą. Kažkokia geroji jėga primena, kad laikas skubėti ten ir atverti savo jausmų kraitę. Poetų atvyko nemažai: iš Alytaus, Punios, Varėnos ar kitų vietovių. Šių eilučių autorė džiaugėsi galimybe skaityti kūrybą sakralioje vietoje, bažnyčioje, trumpai apibūdino poetų kūrybos tematiką ir paskaitė eilėraštį, dedikuotą Palaimintajam Teofiliui Matulioniui. Vienas po kito skaitė savo poeziją ir kiti kūrėjai: Scholastika Kavaliauskienė, rašanti poeziją ir prozą, Onutė Baltrukevičienė išsakė jausmus tėviškei, motinai eiles skyrė prozininkas ir poetas Romaldas Zabulionis, sakraliniuose Vilmanto Adamukaičio posmuose išreikštas pasitikėjimas Dievo globa. Tėvynei, tėvų namams eilėraščius skyrė Palmyra Pracuvienė, Valė Volungevičiūtė. Raiškiai skambėjo Alfonso Mekionio ir Muditos Makaveckienės poezija. Birutė Orinienė paskaitė kun. V. Rudzinsko eilėraštį, o Alfonsas Vitkauskas Vinco Mykolaičio-Putino Rūpintojėlį. Gražių posmų atsivežė Varėnos poetai: Irena Malmygienė, Lidija Cichockienė ir Justinas Jaksebaga. Prisijungė ir jauna poetė Edita Pivorytė. Stebėjomės, kad žmonės po šv. Mišių neišėjo iš koplyčios, kad ilgai ir kantriai klausėsi poetų eilių. Vadinasi, poezijos žodis yra reikalingas, kaip reikalinga malda ar giesmė. Ir mes neskubėjome išvykti, norėjosi įsiamžinti gražios sakralinės aplinkos fone, todėl daug kartų fotografavomės ir džiaugėmės tuo grožiu. Grįždami pasukome į Subartonis, kur tebestovi senoji Vinco Krėvės-Mickevičiaus pirkia, tapusi muziejumi. Aplankėme greta įsikūrusį totorių muziejų, pasivaišinome totoriškais koldūnais, gamintais Liucės Gaidukevičienės, muziejaus vadovės. Kupini gerų įspūdžių, tarsi nusimetę nuo pečių metų naštą, pašviesėjusiomis mintimis, įgiję sparnus, grįžome į savo namus, pasiryžę nepamiršti gerų kunigo pamokslo minčių ir patarimų.
Emilija Lukšytė-Krušinienė,
© 2017 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |