Audros laužė –
nepalūžom

Žaizdos

Paminklas 1918–1920 metų savanoriams

Algis Vaškevičius

Prie paminklo 1918–1920 metų savanoriams skaitomi savanorių vardai

Klebonas kun. Virgilijus Balnys šventinant naująjį paminklą

Vasario 16-osios akto signataro kun. Alfonso Petrulio kapą papuošė gėlės ir žvakės

Šaulių priesaika

Šv. Mišiose Musninkų bažnyčioje

Parodoje senojoje varpinėje – Marijos Remienės daiktai

Iškilminga eisena prie paminklo

Minėjimas prie Musninkų bažnyčios

Žurnalistas Vilius Kavaliauskas dėkojo Musninkų krašto žmonėms

MUSNINKAI. Nedidelis miestelis rugpjūčio 19-ąją, šeštadienį, pasitikdamas valstybės atkūrimo 100-metį, vienas pirmųjų Lietuvoje atidengė įspūdingą paminklą krašto savanoriams, 1918–1920 metais kovojusiems už šalies Nepriklausomybę. Todėl čia surengtos didelės iškilmės, į kurias, nepaisant didelio karščio, susirinko gausus būrys dalyvių iš visos Lietuvos.

Visuomenine iniciatyva kiekvienos iš seniūnijų centruose pakabinti atminimo lentas iš čia kilusiems ar palaidotiems Vyties Kryžiaus kavalieriams arba oficialiai pripažintiems 1918–1920 metų savanoriams kilo prieš kelerius metus. Pavyzdinį lentos dizainą nemokamai parengė skulptorius prof. Stasys Žirgulis. Nemažai rajonų centrų ir miestelių šią idėją jau įprasmino atminimo lentose, bet naujų paminklų iki šiol dar nebūta.

Iškilmės prasidėjo šv. Mišiomis Musninkų Švč. Trejybės bažnyčioje. Jas aukojo klebonas kun. Virgilijus Balnys. Pamoksle jis sakė, kad yra pagerbiami savanoriai, kurie svajonę turėti nepriklausomą valstybę pavertė realybe ir už tai paaukojo savo gyvybes. Klebonas pabrėžė, jog per daugiau kaip du nepriklausomybės dešimtmečius nueita toli, daug kas padaryta, bet būta ir daug klaidų. Jis priminė pasakojimą apie brolius Kainą ir Abelį, ragino neiti Kaino keliu, vengti klystkelių ir nuodėmių, nors visais laikais žmogus buvo gundomas tapti Kainu. Klebonas kvietė mylėti artimą ir Lietuvą, turėti kantrybės, ištvermės ir vilties.

Po šv. Mišių eisena, kurioje buvo krašto apsaugos savanoriai, šauliai, lydimi į Musninkus atvykusio karinio oro pajėgų orkestro, pajudėjo link naujojo paminklo, kuris iškilo šalia bažnyčios ir senosios varpinės. Čia susirinko gausus būrys musninkiečių, svečių iš kitur, savanorių artimųjų. Kreipdamasis į gausiai susirinkusius šventės dalyvius Musninkų kultūros puoselėtojų bendruomenės „Spindulys“ pirmininkas Alvydas Rolis papasakojo, kaip kilo idėja pastatyti paminklą 1918–1920 metų savanoriams. Jis sakė: „Man malonu, kad galėjau prisidėti prie šio darbo ir įamžinti 52 žuvusių savanorių, kurie pirmieji kūrė Lietuvą, atminimą. Šią idėją pasiūlė žurnalistas Vilius Kavaliauskas, kuris daug daro įamžinant savanorių atminimą. Pagaminome lentas su jų pavardėmis, o paskui galvodami, kur jas įtvirtinti su klebonu bei seniūne Birute Jankauskiene nutarėme, kad čia, šalia bažnyčios, kur anksčiau stovėjo pirmoji medinė bažnyčia, o iš jos rąstų pastatyta stovi šalia esanti varpinė, būtų pati tinkamiausia vieta pagerbti savanorius. Paminklą sutiko kurti skulptorius Algirdas Kuzma, techninį projektą parengė architektas Tumas Mazūras, vietos archeologijos tyrimus atliko archeologė Birutė Lisauskaitė“.

Bendruomenės pirmininkas pasakojo, kad prie šios idėjos įgyvendinimo prisidėjo daug žmonių, jis sutelkė visą bendruomenę, musninkiečius, aplinkinių vietovių gyventojus ir padėjo kas kiek galėdamas. Įgyvendinant projektą „Savanorių auka mūsų širdyse gyva“, kurį finansavo Lietuvos krašto apsaugos ministerija, buvo sutvarkytas savanorių kapas Musninkų kapinėse, atnaujinti užrašai, restauruota tvorelė bei atlikti kiti darbai.

Klebonui kun. V. Balniui pašventinus naująjį paminklą, perskaitytos visų 52 žuvusių savanorių pavardės, o po to nuaidėjo Garbės sargybos kuopos kariškių atliktos trys salvės, pagerbiant Musninkų savanorius, visus žuvusius už nepriklausomą Lietuvą bei už Lietuvos valstybę.

Iškilmėse žurnalistas V. Kavaliauskas sakė, kad paminklui Musninkuose pasirinkta puiki vieta dar ir dėl to, kad būtent nuo bažnyčios savanoriai vyko ginti tėvynės. Jis priminė, kad Musninkai buvo Lietuvos pakraščio miestelis, per kurį 1920 metais ėjo Širvintų–Giedraičių–Musninkų fronto linija, ir čia reikėjo atsilaikyti prieš daug galingesnį priešą. „1928 metais, minint nepriklausomos valstybės 10-metį, specialiai sudaryta komisija nustatė, kad iš viso buvo 10 254 savanoriai. Aš esu įsitikinęs, kad jų tikrai buvo gerokai daugiau, ir šis skaičius neatspindi tikros padėties. Jūs, musninkiečiai, pastatydami šį paminklą, prie Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečio jau prisidėjote pačiu geriausiu įmanomu būdu, įkaldami į Musninkų ir Lietuvos istoriją 52 savanorių vardus, kurių dėka turime Lietuvos valstybę. Ačiū jums už tai“, – sakė V. Kavaliauskas.

Skulptorius A. Kuzma papasakojo, kaip kilo tokio paminklo idėja, dėkojo už pasitikėjimą juo ir sakė, kad darbas buvo neįprastas tuo, jog teko dirbti tarsi nuo pabaigos, kai plokštės su pavardėmis jau buvo pagamintos ir jas reikėjo įkomponuoti į būsimą paminklą. Jis kalbėjo ir apie sudėtingus akmens pjaustymo darbus bei džiaugėsi pagalbininkais, kurie padėjo įgyvendinti šią idėją.

Idėjos autoriams ir įgyvendintojams dėkojo Širvintų rajono vicemerė Irena Vasiliauskienė, Seimo narys Laurynas Kasčiūnas. Padėkos žodžių sulaukė vietos tautodailininkas Juozas Kalinauskas, sudaręs sąlygas savo sodyboje kurti paminklą.

Paminklas iš viso kainavo 14 000 eurų, o parama projektui iš Krašto apsaugos ministerijos siekė vos 2 000 eurų, tad paminklo būtų nebuvę be rėmėjų. Itin nuoširdi padėka pareikšta kraštietei, Širvintų rajono garbės pilietei, ilgametei „Draugo“ fondo pirmininkei Marijai Bareikaitei-Remienei, kuri jau daug metų remia gimtųjų Musninkų iniciatyvas, už finansinę auką dėkota ir A. Roliui bei jo šeimai, kitiems rėmėjams. Jų sąrašas yra pateiktas netoli paminklo įrengtoje informacinėje lentoje.

Ant žuvusių savanorių kapų buvo nunešta gėlių, jų padėta ir uždegtos žvakės bažnyčios šventoriuje, kur yra Vasario 16-osios akto signataro kun. Alfonso Petrulio kapas. Šauliai ir jaunieji šauliai prie naujojo paminklo davė priesaiką, jiems buvo įteikti ženkleliai ir šaulių pažymėjimai.

Pasibaigus oficialiajai šventės daliai, visi pakviesti aplankyti varpinėje parengtas parodas. Viena jų pasakoja apie 1918–1920 metų Musninkų krašto savanorius, kitoje – nuotraukose įamžinti naujojo paminklo kūrimo darbai. Čia yra ir pora stendų, skirtų kraštietei Marijai Remienei ir jos šeimai. Čia – M. Remienės knygos, šeimos fotografijos, jos apdovanojimai, artimųjų nuotraukos, asmeniniai daiktai. Parodos buvo gausiai lankomos šventės dalyvių, kurie varpinėje galėjo atsigaivinti nuo alinančios kaitros.

Šioje varpinėje prieš savaitę buvo surengta konferencija, kurioje kabėta apie Musninkų krašto savanorius, pranešimus skaitė Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos Karo mokslų instituto Karo istorijos centro viršininkas majoras Gintautas Jakštys ir šio centro vyresnysis mokslo darbuotojas kraštietis, daktaras Manvydas Vitkūnas.

G. Jakštys papasakojo apie lietuvių tautos kelią į Nepriklausomybės atgavimą, Lietuvos kariuomenės atkūrimą bei raidą, 1918–1920 metų savanorius bei jų žygius, Nepriklausomybės kovas, o M. Vitkūnas pasakojo kraštiečiams apie šių apylinkių gyvenimo realijas XX amžiaus pradžioje, kai šis kraštas buvo smarkiai polonizuotas, bei apie lemtingas Nepriklausomybės kovas, kurios nulėmė visos Lietuvos istorinį likimą ir Musninkų apylinkių gyventojų savimonę. Daug dėmesio konferencijoje buvo skirta 1920 metų rudenį šiose apylinkėse vykusioms itin intensyvioms kovoms su lenkų pajėgomis, kai Musninkų bei Kernavės apylinkės buvo pietinis garsiųjų Širvintų–Giedraičių kautynių ruožas.

Koncerte susirinkusius linksmino Musninkų kaimo kapela, scenoje puikiai pasirodė solistas Domantas Rolis, kuris yra M. Remienės stipendininkas, bei muzikinė grupė iš Kauno. Susirinkusieji galėjo susipažinti su nauja knygele „Musninkų valsčiaus savanoriai kariuomenės kūrėjai 1918–1920“. Joje trumpai aprašyti Musninkų valsčiaus savanoriai, o įžangoje spausdinamas M. Bareikaitės-Remienės straipsnis „Vaikystės prisiminimuose“.

„Tik lietuvių savanorių dėka Musninkai pasiliko Lietuvos pusėje, ir todėl aš užaugau Lietuvoje bei likau lietuve. Už keturių kilometrų buvo nubrėžta demarkacijos linija, ir dalis Lietuvos apgaulingai atiteko Lenkijai su sostine Vilniumi“, – prisimena ponia Marija, baigdama įdomų straipsnį paraginimu nekartoti buvusių klaidų, neužmiršti istorinių pamokų, nes ir pasauliui, ir Lietuvai vėl yra grasinama. „Mums gali padėti, mus išgelbėti tik bendras visų mūsų darbas „vardan tos Lietuvos“, atsidavimas savo žemei, kuri yra mums šventa, nuo amžių vienintelė mūsų lietuviška žemė“, – baigia straipsnį ji.

Šventės dalyviai dar ilgai vakarojo ir bendravo, klausėsi koncerto, ragavo vietos bendruomenės išvirtos sriubos, kitų vaišių. Renginys buvo įspūdingas, ir iš Musninkų organizuotumo, susitelkimo bendram darbui tikrai galėtų pasimokyti ir kitų Lietuvos miestelių bendruomenių žmonės.

Širvintų rajonas
Autoriaus nuotraukos

© 2017 „XXI amžius“