Audros laužė –
nepalūžom

Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas „Naujajam amžiui“ skyrė 9000 eurų projektui „Audros laužė – nepalūžom“ „XXI amžiaus“ laikraštyje. vykdyti. Projekto rubrikos: „Akistata su Tėvyne“, „Dezinformacijos labirintuose“, „Eterio balsai iš anapus“, „Gailestingumas – lietuvių tautos bruožas“, „Kova be taisyklių“, „Laikas ir žmonės“, „Laisvės daigai nelaisvės tamsoje“, „Likimai“, „Nelietuviai – Lietuvai“, „Partizanų kovų ir disidentų darbų atspindžiai literatūroje“, „Slaptųjų tarnybų dokumentus pasklaidžius“, „Valstybės kūrėjai“, „Žmogaus dvasia – neįveikiama“.

Žaizdos

Paminklas 1918–1920 metų savanoriams

Algis Vaškevičius

Prie paminklo 1918–1920 metų savanoriams skaitomi savanorių vardai

MUSNINKAI. Nedidelis miestelis rugpjūčio 19-ąją, šeštadienį, pasitikdamas valstybės atkūrimo 100-metį, vienas pirmųjų Lietuvoje atidengė įspūdingą paminklą krašto savanoriams, 1918–1920 metais kovojusiems už šalies Nepriklausomybę. Todėl čia surengtos didelės iškilmės, į kurias, nepaisant didelio karščio, susirinko gausus būrys dalyvių iš visos Lietuvos.

Visuomenine iniciatyva kiekvienos iš seniūnijų centruose pakabinti atminimo lentas iš čia kilusiems ar palaidotiems Vyties Kryžiaus kavalieriams arba oficialiai pripažintiems 1918–1920 metų savanoriams kilo prieš kelerius metus. Pavyzdinį lentos dizainą nemokamai parengė skulptorius prof. Stasys Žirgulis. Nemažai rajonų centrų ir miestelių šią idėją jau įprasmino atminimo lentose, bet naujų paminklų iki šiol dar nebūta.

Žmogaus dvasia – neįveikiama

Mokslo metus pradėjo susikaupimu prie signataro kun. A. Petrulio kapo ir paminklo savanoriams

Neringa Tuskevičienė

Prie Vasario 16-osios Akto signataro kun. Alfonso Petrulio paminklo mokiniai padėjo gėlių. Dešinėje – A. Petrulio gimnazijos direktorius Vladas Trakimavičius

Prabėgo vasara, ir mokyklinis varpelis sukvietė mokinius į mokyklas. Širvintų rajono Musninkų Alfonso Petrulio gimnazijos duris atvėrė 194 mokiniai. „Po ilgesnės pertraukos mokinių daugėja. Praėjusius mokslo metus pradėjo 174 mokiniai“, – padidėjusiu mokinių skaičiumi džiaugėsi gimnazijos direktorius Vladas Trakimavičius. Tai ypač svarbu žinant, kad visoje Lietuvoje mokinių skaičius kasmet mažėja.

Susitikę klasėse ir pasidalinę atostogų įspūdžiais, mokiniai rikiavosi kieme. Jau tradicija tapo Rugsėjo pirmosios eisena miestelio gatvėmis. Tradiciškai eita prie bažnyčios šventoriuje palaidoto Lietuvos Nepriklausomybės akto signataro, kun. Alfonso Petrulio (1873–1899–1928) kapo. Čia direktorius V. Trakimavičius gimnazijos bendruomenei priminė šio iškilaus žmogaus, gyvenimą baigusio Musninkuose, istoriją, svarbą mūsų valstybei. Pagerbę tylos minute kun. A. Petrulio ir visų išėjusiųjų atminimą, mokiniai ant kapo padėjo gėlių, uždegė žvakutes. Čia pat skambėjo „Tėve mūsų…“ ir „Sveika, Marija…“, jaunimo dainuojamos patriotinės dainos.

Žmogaus dvasia – neįveikiama

„Mūsų miesteliai“, tikėjimas ir žurnalistika

Nijolė Baužytė apdovanota Petro Babicko premija Ričardo ŠAKNIO nuotrauka

Šiemet žurnalistė Nijolė Baužytė apdovanota Petro Babicko premija, skiriama radijo ir televizijos žurnalistui už brandžius kūrinius. Su viena iš daugiausiai apdovanojimų pelniusia televizijos žurnaliste, sukūrusia daug literatūrinių laidų apie žymius kultūros ir meno veikėjus, jų kūrybą ir laidų ciklą „Mūsų miesteliai“, kalbėjomės apie žurnalistiką, Lietuvą ir tikėjimą. Net du N. Baužytės dėdės, tėvo broliai, buvo kunigai.

Gal pradėkime nuo to, kad Jūsų šeimoje tikėjimas buvo labai svarbus?

Mamos tėvas Simonas Bačiulis buvo Seredžiaus bažnyčios zakristijonas ir vaikus auklėjo maldoje. Į didelę šeimą laisvamanybės įnešė iš Amerikos atvykęs žentas, vyriausios dukros vyras.

Senelis iš tėvelio pusės Karolis Baužys irgi buvo zakristijonas. Jam daug įtakos turėjo kunigas Jonas Burba. 18-metį senelį kunigas iš Tverečiaus atsivežė į Labanorą, padarė knygnešiu ir daraktoriumi. Karolis Baužys buvo didelis lietuvininkas, palaidotas Kernavėje. Ir močiutė Karolina sąmoningai priešinosi krašto nutautinimui, platino knygas ir laikraščius. Jie niekada nepateko į žandarų pinkles, spaudą slėpdavo ant bažnyčios lubų, močiutė – ir savo plačiuose sijonuose, kuriuos segėjo vieną ant kito. Apatinių sijonų kišenėse prireikus slėpdavo knygas, maldaknyges, tais laikais net bjauriausi žandarai nekaišiodavo rankų po moterų sijonais. Močiutė norėjo, kad visi keturi sūnūs taptų kunigais, bet vyriausias sūnus Alfonsas ir mano tėvelis pasirinko kitą kelią. Tačiau tėvelis buvo labai giliai ir nuoširdžiai tikintis. Negalima buvo eiti į bažnyčią – neidavo. Tačiau namuose visada švęsdavom Šv. Velykas, Kalėdas. Mes, vaikai, kur bebūtume, visada susirinkdavome per šias šventes. Man tikėjimas ir bažnyčia davė daug stiprybės ir nusiraminimo sunkiausiomis akimirkomis. Dažniausiai eidavau į Šv. Mikalojaus bažnyčią, ten buvo pašarvota ir močiutė Karolina. Kai tėvelis ir dėdės mokėsi Vilniuje, tai buvo vienintelė lenkų neuždaryta lietuviška bažnyčia – ji mums tapo svarbiausia. Dabar lankau parapijinę Šv. arkangelo Rapolo bažnyčią, nueinu ir į Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčią – ją labai mėgo vyriausioji sesuo.