Audros laužė –
nepalūžom

Nelietuviai – Lietuvai

Žygdarbiai suartina tautas

Livija ŠIUGŽDIENĖ

Čijunės Sugiharos atminimo lenta prie „Metropolio“

Autorė su kimono apsirėdžiusiais japonais

Festivaliu patenkintos ir jaunosios japonės

Japonišką kulinariją lietuviams siūlė atstovai Tekančios saulės šalies

Po baigiamojo koncerto apdovanojami į sceną sukviesti svečiai iš Japonijos

Japoniškas kimono tinka ir lietuvėms

Emocingai būgnus mušė į Laisvės alėją atėjusi japoniškų būgnų trupė „Daimen-gumi“

Japonė mandagiai rytietišku būdu dėkinga už pokalbį

Praėjusios savaitės penktadienį, rugsėjo 8-ąją, galingu japoniškų būgnų trenksmu baigėsi Kaune vykusios „Sugiharos savaitės“ renginiai, prasidėję rugsėjo 2-ąją, šeštadienį. Šiais renginiais, įamžinančiais buvusio Japonijos konsulo Lietuvoje Čijunės Sugiharos gerųjų darbų atminimą, Lietuva buvo susijusi su tolimąja Japonija. Kartu galėjome suprasti, kas sieja lietuvių, japonų ir Lietuvoje (bei Lenkijoje, ypač iki Antrojo pasaulinio karo jai priklausiusiame Vilniaus krašte) gyvenusių žydų kultūras. 1939–1940 metais Kaune Japonijos vicekonsulu dirbęs Čijunė Sugihara, su olandų konsulu Janu Zvartendijku išdavė vadinamąsias „gyvenimo vizas“, leidusias išsigelbėti daugiau nei 6 tūkst. žydų iš Lenkijos, Lietuvos ir Vokietijos.

Vienas svarbiausių šios savaitės renginių organizatorių, Vytauto Didžiojo universiteto Azijos studijų centro vadovas Aurelijus Zykas siekė festivalį paruošti taip, kad būtų galimybė pažinti ne vien tik japonų kultūrą, bet ir kad renginiai būtų tiltas, jungiantis tris – japonų, lietuvių, žydų – kultūras ir du skirtingus laikotarpius – prieš Antrąjį pasaulinį karą ir XXI amžių.

Iškilmingu koncertu Vytauto Didžiojo universiteto didžiojoje salėje šeštadienio vakare buvo atidaryta „Sugiharos savaitė”. Skambėjo japonų kilmės džiazo atlikėjos Keiko Borjeson, Kauno berniukų ir jaunuolių choro „Varpelis” atliekami kūriniai. Atidaryme dalyvavo ir Kauno šokio teatras „Aura” bei iš Izraelio į Kauną gyventi neseniai grįžusi Bella Shirin, kurios tėvai išgyveno Dachau koncentracijos stovykloje.

Šeštadienį, dar prieš festivalio atidarymą, vyko renginiai. Po pietų kauniečiai ir miesto svečiai buvo kviečiami susipažinti su japonų, žydų ir lietuvių kultūrų jungtimis gatvės pasirodymuose erdvėje tarp Laisvės alėjos fontano ir Studentų skvero. S. Daukanto gatvėje paskelbus litvakų fotografijos koliažo kūrimo pradžią, Kaune gyvenantis britų fotomenininkas Richard Schofield ir jo vadovaujamas Tarptautinis litvakų fotografijos centras pristatė fotokoliažą, kuriame vienos litvakų šemos, išgyvenusios Holokaustą, akimis žvelgiant nagrinėjami tautiškumo, asmeninės laisvės bei tapatybės klausimai. Didžiulis meno kūrinys, kurio plotis siekė penkis metrus, primena triptiką. Jis buvo kuriamas ant laikinos sienos priešais „Metropolito“ viešbutį. Dalyvavo Kauno šokio teatro „Aura“, baltų improvizacijos ansamblis „Skaidrumos“, solistė Skaidra Jančaitė (sopranas), kovų menų klubo „Kyumeikan Kendo“ ir aikido klubo nariai. Dar vėliau V. Kudirkos bibliotekoje buvo atidaryta japoniškų pasakų iliustracijų paroda – galima buvo susipažinti su japoniškų pasakų pasauliu per menininkės Kotrynos Šešelgytės, išvertusios ir iliustravusios japonų liaudies pasakų rinkinį, darbus. Kartu menininkė atskleidė lietuvių liaudies pasakų prasmę ir grožį. Betgi ir penktadienio vakarą salone „Jaukūs namai“ A. Juozapavičiaus prospekte buvo surengtas savotiškas susipažinimo vakaras „Prieš prasidedant „Sugiharos savaitei“. Čia buvo sutikta džiazo atlikėja iš Japonijos Keiko Borjeson.

Kauniečiams ir miesto svečiams buvo pasiūlyta itin turininga ir įdomi programa – nuo pasaulinio džiazo, klasikinės bei tautinės žydų ir japonų muzikos koncertų iki šokio spektaklio geležinkelio stotyje, kendo varžybų, beigelių ragavimo bei kaligrafijos dirbtuvių. Trijų tautų menų ir amatų mugė, filmų peržiūros, paskaitos, simpoziumas, japoniškos arbatos ceremonija, aitvarų festivalis, įvairios kūrybinės dirbtuvės – tik dalis nemokamų „Sugiharos savaitės“ renginių. Savaitės renginių programoje buvo koncertai, filmų peržiūros, viešos paskaitos „Diplomatinis Kaunas“ ir „Japonijos pėdsakai Kaune“, simpoziumas, parodos, įvairios kūrybinės dirbtuvės. Vyko įspūdinga savanorystės akcija – iš Japonijos su šeimomis atskridę 80 profesionalių savanorių dažytojų perdažė buvusių Sugiharos namų Vaižganto gatvėje fasadą.

Nespėjusieji pamatyti vos keliskart Lietuvoje rodyto, Japonijoje vienu didžiausių visų laikų kino hitu tapusio filmo apie Č. Sugiharą „Persona Non Grata“ galėjo tai padaryti rugsėjo 3-iąją Kauno kino centre „Romuva“, kuris tą dieną buvo pilnas žiūrovų. Trečiadienį, rugsėjo 6-ąją, dar vienas filmas apie konsulą, šįkart dokumentinis, buvo rodomas Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje. Gaila, kad šį kartą filmo apie Č. Sugiharą peržiūroje buvo nedaug žiūrovų.

Vienu iš galbūt netikėtų, tačiau itin svarbių savaitės akcentų tapo rugsėjo 4-ąją pradėti Sugiharos namų, buvusio Japonijos konsulato, esančio Vaižganto g. 30, dažymo darbai. Net 80 statybininkų atvažiavo iš Japonijos kaip savanoriai, savo iniciatyva ir savo lėšomis. Buvusiame Japonijos konsulato pastate (Vaižganto g. 30, Kaune) įrengtas Memorialinis Sugiharos namų muziejus su ekspozicija lankytojams, rengiami seminarai moksleiviams ir jaunimui, edukacinės programos. 2008 metais ekspozicija buvo labai atnaujinta ir modernizuota Japonijos vyriausybės lėšomis. Eksponuojami iš Japonijos archyvų atvežti dokumentai, iki šiol nematyti Lietuvoje – prezidento Antano Smetonos įgaliojimai vicekonsului Č. Sugiharai, diplomato ataskaitos apie darbą Lietuvoje, telegramos Japonijos vyriausybei apie padėtį Lietuvoje 1940 metais, išduotų vizų sąrašas. Kasmet Sugiharos namus aplanko apie 7000 turistų iš Japonijos ir daugiau kaip 2000 turistų iš kitų užsienio šalių ir Lietuvos.

Apie Č. Sugiharos atliktus žygdarbius rugsėjo 6-ąją diskutavo būrys mokslininkų, visuomenės veikėjų, politikų ir diplomatų iš Lietuvos ir Japonijos. Kaune vykusiame simpoziume, skirtame įamžinti japono diplomato Č. Sugiharos atminimą, buvo skiriamas didžiulis dėmesys jo veiklai. Kaip sakė simpoziume dalyvavęs Japonijos Gifu prefektūros gubernatorius Hazime Furuta, nors Japonija ir Lietuva viena nuo kitos yra toli, bet tokie įvykiai, kai Sugihara pasiaukojančiai gelbėjo žydus, prašiusius pagalbos Lietuvoje rezidavusio vicekonsulo, suartina tautas. Japonijos diplomatas Č. Sugihara Kaune gyveno ir dirbo pirmaisiais Antrojo pasaulinio karo metais. 1939 metų rugsėjį Vokietijai okupavus Lenkiją, nemaža dalis Lenkijos žydų pabėgėlių Lietuvoje bandė gauti vizas, norėdami išvykti į užsienį. Be vizų kelionės buvo pavojingos, o surasti diplomatinę atstovybę, kuri sutiktų išduoti vizą, buvo itin sunku. Šimtai pabėgėlių kreipėsi į Japonijos konsulatą Kaune, prašydami išduoti vizas į Japoniją. Tuo metu Japonijos vyriausybė laikėsi neutralumo politikos žydų klausimu. Išduodant imigracines vizas reikalauta, kad būtų laikomasi imigracijos formalumų, o asmenys turėtų pakankamai lėšų pragyvenimui. Dauguma pabėgėlių neatitiko šių reikalavimų. Č. Sugihara tris kartus konsultavosi su Japonijos Užsienio reikalų ministerija (URM) dėl tolesnio elgesio, instrukcijų. Ministerija kiekvienąkart atsakydavo, jog be išimties visi norintys gauti vizą privalo turėti trečiosios valstybės vizą, kad vėliau galėtų išvykti iš Japonijos. 1940 metų liepą. Č. Sugihara kartu su žmona konsulate pradėjo išdavinėti vizas asmenine iniciatyva. Jis daug kartų ignoravo taisykles išduoti 10 dienų galiojančias tranzitines vizas į Japoniją. Atsižvelgiant į jo pareigas (jis nebuvo diplomatinis atstovas-ambasadorius, o tik konsulinis pareigūnas) bei Japonijos URM praktiką, tarnybos kultūrą, tai buvo beprecedentinis atvejis. Č. Sugihara susitarė su SSRS tarnautojais dėl žydų kelionės Transsibiro geležinkeliu penkiaguba kaina nei buvo įprasta. Per dieną dirbdamas iki 18 valandų, jis išduodavo ranka pasirašytas vizas, viršydamas įprastinę mėnesio statistiką. Vizos buvo išduodamos ir šeimos galvoms, turėjusioms teisę kartu vykti su visa šeima. Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai, 1940 m. rugsėjo 4 d. konsulatas buvo uždarytas. Liudininkų teigimu, paskutinėmis akimirkomis prieš išvažiuodamas į Vokietiją, konsulas pildęs vizas netgi traukinyje Ryga–Berlynas, jas pasirašytas mesdavęs pro traukinio langą. 1940 metų vasarą Č. Sugihara išgelbėjo apie 6 tūkst. Lietuvos, Lenkijos ir Vokietijos žydų, suteikdamas jiems tranzitines vizas į Japoniją. Nė neturėdamas vyriausybės sutikimo, paskutinėmis lemiamomis akimirkomis jis išduodavo „gyvenimo vizomis“ vėliau pavadintus leidimus net Kauno traukinių stotyje. Padedamas kolegos iš Nyderlandų, išgelbėjo ne mažiau nei 6000 žydų gyvybių. 1947 metais, atvykęs į Japoniją, Č. Sugihara atsistatydino. Japonijos vyriausybė jam išmokėjo išeitinę kompensaciją ir suteikė pensiją. 1985 m., prieš pat mirtį, suteiktas Pasaulio tautų teisuolio vardas.

Šeštadienį „Sugiharos savaitė“ baigėsi japoniškų būgnų ritmais. Šeši mokytojai, sukūrę japoniškų būgnų grupę „Daigen-gumi“, kviesti į šventės pabaigą VDU didžiojoje salėje, atėjo net į Laisvės alėją, priešais buvusį „Metropolio“ restoraną, kur tuo laiku šurmuliavo mugė, tačiau į mugės prekybą įsijautusių lankytojų net triukšmingu būgnijimu jie nelabai suviliojo – universiteto salė buvo ne visa užpildyta, o į sceną išėjus apdovanotiesiems svečiams iš Japonijos, salėje teliko gal tik kita tiek. Japoniškų būgnų grupėje būgnus emocingai mušė keturi vyrai, kartais padedant ir dviems moterims. Buvo atliktas ir japonų pasakų motyvais parengtas kūrinys su mistiniu liūtu – juk apsieiti be šio gyvūno japonų etnografija tikrai negali.

Po baigiamojo koncerto kalbėjo Č. Sugiharos sūnus Nobuki. Jis gimė Č. Sugiharai sugrįžus į Japoniją (Lietuvoje gimęs sūnus mirė Japonijoje Č. Sugiharai grįžus į Japoniją po 8 metų.) Nobuki Sugihara sakė, kad tėvas gelbėjo iš nacių okupuotos Lenkijos ir Vilniaus krašto atbėgusius į Kauną žydus: jis parūpindavo jiems visas, o jie paskiau per Rusiją geležinkeliu vykdavo į Japoniją. Svečias iš Japonijos liko sužavėtas visą savaitę Kaune vykusiais renginiais ir susitikimais.

Diplomato sūnus N. Sugihara sakė: „Tai – nuostabus renginys šalims keistis kultūra ir mokymais. Tai – gera patirtis. Tikiuosi, kad Sugiharos savaitė bus rengiama kiekvienais metais. Per šią savaitę buvo pristatyta nemažai japonų kultūros elementų. Japonija yra toli, tad per tokius renginius lietuviai gali prie jos priartėti ir susidomėti mūsų šalimi. Juk šią savaitę buvo net arbatos gėrimo ceremonijos ir kitų tradicijų pristatymų. Manau, kad lietuvių ir japonų kultūra yra labai skirtinga, bet žmonės vieni kitus labai gerai supranta ir stengiasi pažinti“.

Galiausiai organizatoriai surengė apdovanojimus, daugiausia japonams. Į sceną suėjo beveik pusė salės. Gaila, žiūrovų liko nedaug. Buvo ir visa didžiulė savanorių statybininkų grupė.

Įdomus buvo japonų svečių reagavimas į mūsų pasisveikinimus ir padėkas, pareikštas japoniškai. Kai trečiadienį rodyto filmo apie Č. Sugiharą režisieriui Juničiui Kazijokai padėkojome japoniškai, jis labai apsidžiaugė. Paskiau po dviejų dienų mus pamatęs atpažino ir vėl maloniai sveikinosi ir kalbėjo. Ketvirtadienį apsilankius Gifu prefektūros (iš kurios kilęs Sugihara) delegacijos surengtoje parodoje, pasisveikinus japoniškai konničiva, jie maloniai tiesdavo savo reklaminius ir informacinius lapelius, o padėkojus ir atsisveikinus japoniškai domo arigato gozaimas ir sajonara, dar maloniau pradėdavo lankstytis. Tas pat buvo ir kitomis dienomis, ypač kai susidomėję japoniška arbata ar japoniškais kukuliais, dėkojome japoniškai: Domo arigato gozaimas. Penktadienį, kai padėkojome už skanų, bet lietuvio skrandžiui nelabai įprastą kukulį, labai patenkintos japonės lankstėsi dėkodamos už gražiai joms pareikštas padėkas. Maloni japonė, demonstruojanti tekstilę, labai mielai sutiko nusifotografuoti ir netgi pasiūlė apsirengti jos kimono. Beje, kai kurias lietuves, pareiškusias norą, japonės aprengdavo kimono ir tas spalvingasis japonių aprėdas tikrai labai gerai joms tiko. O prieš baigiamąjį koncertą į Laisvės alėją išėjusi japoniškų būgnų grupė buvo labai pagerbta, kai jai sugrojus trankią muziką, garsiai sušukome: Domo arigato gozaimas. Tada visi japonų trupės nariai kartu staigiai, tą pačią sekundę, sureagavo, sušukdami hai ir nusilenkdami. Bet ypač didelio palankumo festivalio uždarymo metu susilaukėme iš tų paprastų statybininkų japonų, kurie savo lėšomis atvyko į Lietuvą. Mums sakant sajonara (iki pasimatymo), jie tiesiog eilute išsirikiavę tiesdavo atsisveikinimui savo tikrai darbininkiškas rankas. Ir nors jų veidai buvo rūstūs lyg samurajų, tačiau jautėsi, kaip jie susižavėję tais paprastais padėkos ir atsisveikinimo žodžiais.

Šventę prasmingai vainikavo ketvirtadienį žydų muzikos grupės koncerto besiklausanti žydė, mums pasakydama: Mes visi čia, į žemę, atsiųsti tam, kad skleistume gėrį. Didelio tikėjimo ir meilės visiems. Išties turėtume visi mes, katalikai ir krikščionys Lietuvoje, vadovautis jais gyvenime bei savo poelgiuose.

Redakcijos prierašas. Pažymėtina ir apgailestautina, kad Lietuvoje šiais laikais be gailesčio iškraipoma istorija. Ir tai pasireiškia net su Sugihara. Štai „Kauno dienoje“ (rugpjūčio 23 d. ir rugsėjo 1 d., http://kauno.diena.lt/naujienos/kaunas/miesto-pulsas/sugiharos-savaite-su-dziazu-aitvarais-japoniska-arbata-ir-simtais-sveciu-825784, http://kauno.diena.lt/naujienos/kaunas/miesto-pulsas/sugiharos-savaiteje-kaunieciu-lauks-gausybe-renginiu-827179) rašoma: „Prasidėjus holokaustui (mūsų išskirta – red.) Kaune rezidavęs diplomatas čia išdavė tūkstančius tranzitinių vizų žydams ir tokiu būdu išgelbėjo per 6000 žmonių gyvybių. Beveik visą mėnesį – nuo 1941 m. liepos 31 d. iki rugpjūčio 28 d. – dirbęs po 12–16 valandų, paskutines vizas jis pasirašinėjo ne ant oficialių blankų (jie pasibaigė), o ant paprastų balto popieriaus lapų ir mėtė juos per traukinio langą jau išvykdamas iš Kauno geležinkelio stoties“. Anot www.kamane.lt, 2017 09 01 pranešimo (http://www.kamane.lt/Naujienos/Kita/Kaune-pirma-karta-organizuojama-Sugiharos-savaite), tai pasakė „Kaunas IN“ turizmo skyriaus vedėja I. Pažereckaitė-Kalėdienė. Tą patį paskelbė „Klaipėda“ (http://m.klaipeda.diena.lt/naujienos/kaunas/miesto-pulsas/sugiharos-savaiteje-kaunieciu-lauks-gausybe-renginiu-827179). Dar vėliau, rugsėjo 9 d. „Kauno dienoje“ buvo pranešta, kad Č. Sugiharos sūnus Nobuki aplankė Garliavoje nužudytų žydų vietą ir toliau rašoma apie lietuvių policininkų ir „baltaraiščių“ vykdytas baisias Garliavos žydų žudynes. Toliau pateikta mintis dar labiau įvardina lietuvius, kaip žydšaudžius, nuo kurių piktadarysčių esą ir gelbėjo Lietuvos žydus japonų diplomatas. Tiesiog įdomu, kaip Lietuvoje platinamas melas. Aišku, ir šmeižtas. Šių leidinių redakcijos net nepasidomėjo, kaip Č. Sugihara galėjo dirbti Kaune 1941 metų liepos–rugsėjo mėnesiais konsulu, jeigu Lietuva jau buvo okupuota vokiečių, o prieš tai dar ir Sovietų Sąjungos ir joks Japonijos konsulatas tuo metu Kaune negalėjo veikti. Taip 1940 metų įvykiai nukeliami į 1941 metus, nes tai autoriams ar redakcijoms „nesunkiai“ paaiškina, kodėl Sugihara gelbėjęs žydus nuo Holokausto Lietuvoje: 1941 m. liepą į Lietuvą jau buvo atėjusi vokiečių nacių valdžia, buvo prasidėjęs Holokaustas, kuriame (Garliavos žydų žudynių atveju) dalyvavo policininkai ir baltaraiščiai bei karininkai (net nenurodant, kad tai buvo vokiečių policininkai ir karininkai). Kad tai buvo vokiečių organizuota akcija, autoriai ar redakcijos nė neužsimena, nors prieš penkias dienas „Kauno diena“ rašė, kad Č. Sugihara „1939–1940 m. gyveno Kaune, Vaižganto g. 30“, taigi, visai ne 1941 metų rugpjūtį. Toks faktų klastojimas įprastas daugeliui autorių, ypač sovietinį išsilavinimą turinčių žurnalistų, toliau dirbančių šiuolaikinėje Lietuvoje arba perėmusių „geriausias“ tų laikų tradicijas. Vengiama paminėti, kad žydai buvo likviduojami Lenkijoje, Vokietijoje, Estijoje ir kitur vokiečių nacių įkurtuose konclageriuose, o visų Lietuvos žydų sunaikinimas suverčiamas lietuviams „baltaraiščiams“, „nacionalistams“. Išties, kada baigsime juodinti Lietuvą?

© 2017 „XXI amžius“