Pirmasis puslapis
Aktualijos
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Audros laužė –
nepalūžom

Reklamos kaina - tik 0,30 € + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją

Tautos susitaikymo keliu

Popiežiaus Pranciškaus pastabos Kolumbijos valstybės ir Bažnyčios lyderiams

Mindaugas Buika

Popiežių Pranciškų Kolumbijoje pasitiko minios žmonių

Pilietinių kovų pasekmės

Popiežiaus Pranciškaus kalboje, pasakytoje Kolumbijos valstybės vadovams, visuomenės veikėjams, žymiausiems verslo ir kultūros atstovams bei akredituotiems užsienio diplomatams, pabrėžtinas jos sutaikinamasis pobūdis, svarbus kiekvienos tautos gyvenime, siekiant tikro atsinaujinimo ir pažangos. Taika buvo pagrindinis apaštalinio Šventojo Tėvo vizito į vieną didžiausių Lotynų Amerikos šalių leitmotyvas ir tai atsispindėjo kiekvienoje iš dvylikos jo rugsėjo 5–11 dienomis vykusios kelionės pasakytų kalbų ir homilijų. Ir dėl to negalima stebėtis, kadangi beveik 50 milijonų gyventojų, kurių 80 proc. yra katalikai ir 15 proc. protestantai, turinti Kolumbija, per pastaruosius daugiau nei 50 metų (1964–2016) vykusį žiaurų pilietinį karą prarado ko ne 300 tūkstančių gyvybių (dar apie 80 tūkstančių yra laikoma dingusiais be žinios, o 7 milijonai dėl vykusių kovų ir teroro buvo priversti palikti savo gimtąsias vietas).

Jame mūsų nesugriaunama viltis

Kun. Vytenis Vaškelis

Dievo Sūnaus apsireiškimas pasaulyje – pirmiausia Jo atėjimas į žmonių širdžių pasaulį, nes kas iš to, jei visa Visata kaip žiedlapis atsiveria Atpirkėjo šviesai, o žmonių širdys, nuodėmių įšale įkalintos, būtų negrįžtamai atstūmusios Malonę. Nors kartą gyvenime turime padėkoti Viešpačiui, kad mus aplenkė pražūtinga dalies neištikimųjų angelų lemtis, nes jų visiškai sąmoningo prieš savo Kūrėją maišto mastas pranoko didžiąją mūsų pirmųjų tėvų neklusnumo nuodėmę. Su Adomu ir Ieva mes neperžengėme tos ribos, už kurios būtume įžengę į nuolatos prieš Dievą kariaujančių, aplinkinių bei savęs neapkenčiančių ir išsigimimo genetiniu kodu paženklintųjų stovyklą.

Dievo Žodis (Jn 1, 1) nors iš anksto žinojo, kad ne visi priims Gerąją Naujieną, tapo kūnu, kad mes, atsižadėdami kūniškumo (Kol 2, 11), leistumės sudievinami ir grįžtume į save – į Jo nauja malone sužydėjusius savo širdžių sodus. Tai – egzistencinį pokytį dovanojantis sugrįžimas, nes, kai pakviečiame Viešpatį į save, keičiasi mūsų vidinės nuostatos, nes Jis nori mus padaryti amžinais optimistais, kurie ne tik įvairiuose išmėginimuose išlaiko pozityvų žvilgsnį, bet ir savo mirties valandą mokės Jam ramiai ištarti „tebūnie“, nes turės nepalaužiamą viltį bei savąją prisikėlimo dalį Jo Prisikėlimo karalystėje.

Nelietuviai – Lietuvai

Žygdarbiai suartina tautas

Livija ŠIUGŽDIENĖ

Čijunės Sugiharos atminimo lenta prie „Metropolio“

Praėjusios savaitės penktadienį, rugsėjo 8-ąją, galingu japoniškų būgnų trenksmu baigėsi Kaune vykusios „Sugiharos savaitės“ renginiai, prasidėję rugsėjo 2-ąją, šeštadienį. Šiais renginiais, įamžinančiais buvusio Japonijos konsulo Lietuvoje Čijunės Sugiharos gerųjų darbų atminimą, Lietuva buvo susijusi su tolimąja Japonija. Kartu galėjome suprasti, kas sieja lietuvių, japonų ir Lietuvoje (bei Lenkijoje, ypač iki Antrojo pasaulinio karo jai priklausiusiame Vilniaus krašte) gyvenusių žydų kultūras. 1939–1940 metais Kaune Japonijos vicekonsulu dirbęs Čijunė Sugihara, su olandų konsulu Janu Zvartendijku išdavė vadinamąsias „gyvenimo vizas“, leidusias išsigelbėti daugiau nei 6 tūkst. žydų iš Lenkijos, Lietuvos ir Vokietijos.

Vienas svarbiausių šios savaitės renginių organizatorių, Vytauto Didžiojo universiteto Azijos studijų centro vadovas Aurelijus Zykas siekė festivalį paruošti taip, kad būtų galimybė pažinti ne vien tik japonų kultūrą, bet ir kad renginiai būtų tiltas, jungiantis tris – japonų, lietuvių, žydų – kultūras ir du skirtingus laikotarpius – prieš Antrąjį pasaulinį karą ir XXI amžių.

Seimo kėslas Lietuvoje statyti Babelio bokštą

Piterio Breigelio vyresniojo paveikslas „Babelio bokštas“ (1563 m.)

Babelio bokšto statymas aprašomas Senojo Testamento Pradžios knygoje. Padavimas apie Babelio bokštą religiniu požiūriu paaiškina skirtingų kalbų atsiradimą pasaulyje. Pasak šio padavimo, po pasaulinio tvano žmonės buvo viena tauta ir kalbėjo viena kalba. Jie sumanė pastatyti dangų siekiantį bokštą, kad nieko jiems nebūtų negalimo, tačiau buvo už tai nubausti Jahvės ? jie prabilo skirtingomis kalbomis, negalėjo vienas kito suprasti, tad bokštas liko nepastatytas.

Biblijoje Babelis (religinis Babilono pavadinimas) lieka nuodėmės miestu, nuodėmės simboliu. Taip Naujojo Testamento Apreiškime Jonui aprašyta didžioji paleistuvė: „Ant jos kaktos buvo užrašytas vardas: Paslaptis, didžioji Babelė, ištvirkėlių ir žemės šlykštybių motina“.

Nelietuviai – Lietuvai

Unikalaus leidinio sutiktuvės

Laima Debesiūnienė

Renginio dalyviai Tautinių bendrijų namuose

Rugsėjo 9 dieną Vilniuje, Tautinių bendrijų namuose, įvyko eilėraščių rinkinio rusų kalba „Vilnius šaukia. Vilniaus poetinis įvaizdis“ pristatymas.

Projekto autorius ir vadovas, knygos sudarytojas ir iliustracijų parinkėjas – Vladimiras Kolcovas-Navrockis. Šią idėją jau anksčiau jis stengėsi įgyvendinti – „XXI amžiaus“ skaitytojams jau žinomas jo kraštotyrinis straipsnis apie Vilnių „Šį miestą tegu saugo šventovių palaima“ (2016 05 20) su parinktomis įvairių autorių eilėraščių ištraukomis ir paties Vladimiro grafikos darbais. Vėliau jo veiklą parėmė tuometinė poetų ir rašytojų, rašančių rusų kalba Lietuvoje, literatūrinio susivienijimo (LS) „Logos“ vadovė Ieva Achtajeva (nuo 2016 metų rudens jam vadovauja V. Kolcovas-Navrockis). Jie drauge parašė straipsnį apie šio kolektyvo veiklą (jis jau seniai išverstas į lietuvių kalbą, bet laikraštyje spausdinamas tik dabar). Vėliau kilo mintis surinkti dar daugiau medžiagos ir išleisti knygą. J. Achtajeva tapo antrąja sudarytoja ir korektore. Atliktas didžiulis darbas: surinkti eilėraščiai rusų kalba, atlikti vertimai iš kitų kalbų, į knygą pateko 176 autorių tekstai nuo XIX amžiaus pradžios iki mūsų dienų ir 61 (XVIII–XXI a.) dailininkų paveikslų reprodukcijos, beje, autoriai – iš 16 šalių. Beveik su visais teko susisiekti, paprašyti biografinių duomenų arba jų ieškoti įvairiuose šaltiniuose.

Šv. Lauryno šventė beržų ūksmėje

Raimondas Guobis

Šv. Lauryno atlaidų iškilmės dalyviai. Centre – kun. Eugenijus Staleronka

Rugpjūčio 12-ąją, šeštadienį, netoli Debeikių, prie Šventosios, kalnu stūksančiose Jononių kaimo kapinėse vyko tradicinė Šv. Lauryno šventė. Nors daugelį išgąsdino karščiausios metų dienos tvankuma, tačiau susirinko nemenkas būrelis vietinių bei po pasaulį išsibasčiusių kraštiečių. Vyko pamaldos su kankinystės taurumo dvasia, spalvinga, prasmingu raudonumu paženklinta procesija, piešinių paroda „Žemė žuvų ženkle“ ir jaukūs susitikimai.

Paslaptingame kalne buvo gerokai vėsiau nei aplink artėjančio lietaus ūkanomis apibarstytame pasaulyje. Beržų vainikai pridengė aikštelę nuo saulės, o virš kalno lakiojo smagus vėjelis. Šv. Mišių šventimui vadovavo Vyžuonų Šv. Jurgio parapijos klebonas kun. Eugenijus Staleronka. Vėliavnešių – brolių Vidmanto ir Leono Jankauskų bei Filimonos Vazulienės anūko Dainiaus Miškinio – rankose vėliavos skleidėsi karališku raudonumu. Klebonas irgi vilkėjo ryškiai raudoną arnotą, arkivyskupą Teofilių Matulionį birželio 25-ąją Vilniuje paskelbiant palaimintuoju vilkėtą, prisiminė šio garbingo mūsų tautos sūnaus bei Romos diakono Lauryno kankinystę už tikėjimą į Kristų. Giedojo operos solistas Tomas Ladiga. Procesija kapinių erdves, buvusį legendinės ponų Jaugelių bažnyčios šventorių apjuosė tris kartus, nediduką kryžių nešė paslaugioji Laimutė, didingai skambėjo maršalkos rankoje nemenkas bronzinis varpas, spindėjo Kristaus kankinimo simboliais išpuošta lazda, vėjas plakė vėliavų šilką ir palaimingai skambėjo giesmė. Pamoksle kalbėta apie kankinystę, gebėjimą laikytis savosios tiesos, neišsižadėti jos net mirties akivaizdoje ir savuosius globoti, mylėti. Juk kaip kadaise budelių akivaizdoje šv. Laurynas didžiausiu turtu pavadino varguolius, paprastus tikinčiuosius, taip ir tą kaitrią popietę mes suvokėme, kad didysis mūsų dienų turtas yra čia susirinkę žmonės. Pamaldas vainikavo didingai nuskambėjusi palaiminga kančios prasme spinduliuojanti giesmė „Kur augai tu, šventasis kryžiaus medi...“

Marijos stebuklų paliesti

Raimondas Guobis

Dievo Motinos pagarbinimas

Jei nori pajusti senąją lietuviškojo pamaldumo dvasią, pasijusti panašiai kaip tarpukariu ar tuoj po karo, keliauk į Šimonis tuomet, kai ten švenčiami didieji Švč. Mergelės Marijos ėmimo į Dangų – Žolinės – atlaidai. Tereikia, kad ta diena būtų laisva. Tai, kas čia vyko šiemet rugpjūčio 15-ąją, džiaugsmingai nustebino.

Dvasinis prologas

Pernai vasarą jau kelių išgyventų atlaidų dvasioje rengiausi keliauti į Šimonis, kad dar ir šiuos atlaidus pažinčiau, ten tvyrančią pirmapradžio pamaldumo dvasią pajusčiau. Keliavau ten žinodamas, kad tai – nepaprasta, net trimis Šv. Mergelės Marijos apsireiškimais paženklinta, pamaldumu ir pasitikėjimu Dievo Motina turtinga vieta. Kadaise čia neįžengiamos girios mūru stūksojo, kadaise padvario gyventojo vaikai paklydę begrybaudami sutiko nepaprastą moterį... Tai buvusi Mergelė Marija. Kitą kartą miško sargo Šimonio sutikta moteris pareiškė, kad, kas ji tokia, pasakysiąs ano nebylys sūnus. Sugrįžus namo tikriausias stebuklas įvyko, berniukas prabilo, ir pirmieji jo ištarti žodžiai buvo: „Marija, Marija, Dievo Motina...“ Dievo galybės paliestas Šimonis statyti bažnyčią užsimojo, o pastačius atvyko čia klebonauti kunigas Šimanauskas, tad ir naująjį bažnytkaimį Šimonimis pavadino. Buvau Šimonyse ir šiemet, tad mano potyriai į savotišką dvejų metų miksą susiliejo. Nors pernai buvo įdomiau, tačiau ir šiemetinė šventė daug džiugesio dovanojo.

Kaimo jubiliejus per Grušninį

Laibgalių kaimo kultūros centro moterų ansamblio dainininkės

Prie kelio iš Rokiškio į Jūžintus dvyliktame kilometre yra Ragelių kaimas. Jis, atrodo, toks kaip ir kiti Lietuvos kaimai ar sodžiai. Manoma, kad Ragelių kaimo pavadinimas kilęs iš čia gyvenusių žmonių Ragelių pavardės. Tokiomis pavardėmis žmonių dabar jau nebėra, tačiau aplinkiniuose kaimuose dar galima rasti. Čia yra medinė Švč. Mergelės Marijos bažnyčia. Ragelių parapijoje pirmąjį rugsėjo sekmadienį kasmet švenčiami Pijaus X atlaidai (parapijiečių vadinami Grušniniu, nes šiuo laiku jau būna prinokusios kriaušės). Šiemet į Ragelius suvažiavo ypač daug žmonių, kadangi atlaidų dieną buvo minimas ir Ragelių kaimo 450 metų jubiliejus.

10 valandą pilnutėlis žmonių autobusas išvyko į ekskursiją aplankyti knygnešio ir mokytojo Juozo Petrulio sodybą Audros kaime. Čia pasitikę jo giminaičiai papasakojo apie šią autentišką sodybą. Galėjome apžiūrėti jo kambarius, gėrėtis didžiule senų knygų biblioteka, išlikusiais baldais. Paskui vykome į Sėlynės kaimą, aplankėme paminklą, pastatytą Rokiškio krašto garbės piliečiui, mokytojui, partizanui Leonardui Grigoniui-Užpaliui. Jis – vienas iš aštuonių Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio (LLKS) tarybos narių, pasirašiusių 1949-ųjų vasario 16-osios Deklaraciją, netoli gimtojo Pužonių kaimo. Vėliau pasukome Kurkliečių kaimo link. Čia yra paminklinis akmuo Antanui Tumėnui – trijų Seimų nariui, nuolatinės Konstitucijos rengimo komisijos (1922 metais) pirmininkui, II Seimo Pirmininkui, X Vyriausybės vadovui, teisingumo ministrui, Vilniaus universiteto teisės profesoriui, Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) nariui ir vadovui. Apžiūrėjome benykstantį Mykolo Juozapo Riomerio dvarą Bagdoniškyje ir grįžome į Ragelius. Šios kelionės metu mus lydėjo buvęs Seimo narys Vytautas Saulis.

Bazilikos titulas yra įpareigojimas

Arkivysk. Gintaras Grušas

Brangieji,

šiandien džiugi diena, šiandien Trakų Švenčiausiosios Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia pasipuošia Bazilikos titulu ir kilnumu. Kai prieš 300 metų buvo vainikuotas čia gerbiamas Dievo Motinos, Lietuvos Globėjos, paveikslas, Popiežius atsiuntė prabangias karūnas, kurios per savo žemišką puošnumą mus kviečia prisiminti dangišką garbę, kuria yra apvainikuota Mergelė Marija. Ši Marijos garbė – buvimas Viešpaties tarnaite, visiškas sutikimas su Dievo valia, leidimas, kad Dievo meilė tobulai pripildytų savo kūrinį. Per tobulą nuolankumą Marija tampa Dangaus ir žemės Karaliene. Dėl šio nuolankumo ji tampa Dievo bendradarbe ir Jo malonių dalytoja. Šiai nuolankiai tarnaitei buvo patikėti Dievo lobyno raktai, todėl galime jos prašyti kokių tik norime malonių ir, jei prašysime tinkamų dalykų, ji atrakins lobyną ir mums jų suteiks.

Naujieji Telšių kunigų seminarijos mokslo metai

Kan. teol. lic. Andriejus Sabaliauskas

Vyskupų malda

Rugsėjo 4 dieną Žemaičių Kalvarijoje, tradiciškai per kasmėnesinius rugsėjo atlaidus Bazilikoje, iškilmingai pradėti naujieji Telšių Vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijos mokslo metai. 10 val. į Žemaičių Kalvarijos rekolekcijų namus rinkosi Seminarijos vadovybė, dėstytojai, posėdyje dalyvavo ir abu Telšių vyskupijos vyskupai – Jonas Boruta SJ ir Kęstutis Kėvalas. Posėdžio metu visus pasveikino, apie naujuosius mokslo metus mintimis pasidalino ir visą metų programą išsamiai pristatė seminarijos rektorius kun. dr. Ramūnas Norkus. Vysk. K. Kėvalas su visais kalbėjosi apie pašaukimų sielovadą, gvildeno su jaunimo pastoracija susijusius klausimus. Buvo nutarta šių mokslo metų pabaigoje organizuoti tarptautinę mokslinę konferenciją, skirtą Telšių kunigų seminarijos įkūrimo 90-mečiui ir šių dienų aktualijoms panagrinėti. Šie metai Telšių kunigų seminarijai jubiliejiniai – prieš 90 metų, 1927 m. spalio 4 d., tuometinis Telšių vyskupas Justinas Staugaitis įkūrė Telšiuose kunigų seminariją, kuri veikė iki 1946 metų, kai sovietinės valdžios buvo uždaryta, klierikai išvyko studijuoti į Kauno kunigų seminariją. Seminarija atkurta 1989 metais ir kaip universitetas veikia iki šiol.