Audros laužė –
nepalūžom

Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas „Naujajam amžiui“ skyrė 9000 eurų projektui „Audros laužė – nepalūžom“ „XXI amžiaus“ laikraštyje. vykdyti. Projekto rubrikos: „Akistata su Tėvyne“, „Dezinformacijos labirintuose“, „Eterio balsai iš anapus“, „Gailestingumas – lietuvių tautos bruožas“, „Kova be taisyklių“, „Laikas ir žmonės“, „Laisvės daigai nelaisvės tamsoje“, „Likimai“, „Nelietuviai – Lietuvai“, „Partizanų kovų ir disidentų darbų atspindžiai literatūroje“, „Slaptųjų tarnybų dokumentus pasklaidžius“, „Valstybės kūrėjai“, „Žmogaus dvasia – neįveikiama“.

Dezinformacijos labirintuose

Apie melo skleidėjus

Edvardas ŠIUGŽDA

Ne taip seniai, kai Rusija su Baltarusija vykdė savo karines pratybas „Zapad 2017“, mokydamosi sutriuškinti menamos Veišnorijos (Baltarusijos šiaurės vakarinės dalies) menamus separatistus, menamai palaikomus menamų Vesbarijos (Lietuvos) ir Lubenijos (Lenkijos) valstybių, kai kuriems patikliems tautiečiams buvo brukama pašaipi Stanislavo Stavickio (Stano) ir Deivydo Zvonkaus dainelė „Rusai puola“ – supraskite, jokios grėsmės mums nėra ir nebuvo. Lietuvos televizija surengė diskusiją, kurioje garsieji dainininkai gynė savo poziciją apie saugią Lietuvą ir gerąją kaimyninę Rusiją. Tačiau diskusijoje dalyvavę apžvalgininkai buvo kiek kitokios nuomonės: Vytautas Keršanskas aiškino, kad atlikėjai padarė Kremliui naudingą veiksmą, o Aurimas Navys sakė, kad Kremliui naudinga turėti suskaldytą visuomenę. Ir pats Stano pripažino: „Man baisu, kai matau suskaldytą Lietuvą“. Vadinasi, Lietuva tikrai suskaldyta. Bet kas tada ją skaldo? Gal kokie ateiviai iš kosmoso? O gal afrikiečiai? Lyg ir nesimato iš ten atvykusių skaldytojų... O pati Rusija juk tokia taikinga ir broliška per amžius... Deja, pačioje Lietuvoje pilna tų skaldytojų. Ir tai, kad Lietuva specialiai skaldoma, daug kas gali pastebėti, ne tik Stano. Tai ir skleidžiami melai esą Lietuvoje dislokuoto bataliono vokiečių kariai prievartauja mergaites arba padarė kokį nors kitą nusikaltimą. Stengiamasi įteigti, kad Vokietija ar JAV vos ne užgrobia Lietuvą – svetimi tankai esą važinėja po Lietuvos miestų ir miestelių gatves, taip vykdydami tikrą okupaciją. Žmonės priešinami ypač rafinuotai: jokio pavojaus iš mums draugiškos Rusijos esą nėra, tad valstybės gynybai ir saugumui valdžios metamos didžiulės lėšos tik veltui iššvaistomos, nors galėtų jas skirti švietimo reikalams ar mokytojų atlyginimas kelti.

Valstybės kūrėjai

Prasmingas kraštiečio prelato ir signataro įamžinimas

Paminklas Vasario 16-osios Akto signatarui kraštiečiui prel. Kazimierui Steponui Šauliui

Rugsėjo 8 dieną Šilutės rajonas pradėjo renginių, skirtų Valstybės Nepriklausomybės atkūrimo 100-mečiui, ciklą. Stemplėse, Lietuvos tarybos nario Kazimiero Stepono Šaulio (1872 01 28–1899 06 29–1964 05 09), 1918 m. vasario 16 d. valstybės nepriklausomybės akto signataro, tėviškėje, prasidėjo seniūnijų bendruomenių akcija „Nepriklausomybės akto kelionė per Šilutės rajono savivaldybės seniūnijas“. O jų rajone yra vienuolika.

Pirmąjį to ciklo įžanginį renginį surengė Tradicinių amatų centras ir Švėkšnos seniūnija.

Ankstyvą rytą jo dalyviai rinkosi į šv. Mišias Stemplių Šv. Aloyzo bažnyčioje. Po jų visi rinkosi prie prel. K. S. Šaulio paminklo Švėkšnoje. Čia seniūnas Alfonsas Šeputis pristatė visą Nepriklausomybės akto kelionės idėją, o Šilutės rajono meras Vytautas Laurinaitis pasirašė ant Nepriklausomybės akto kopijos ir ją perdavė pasiruošusiems pradėti žygį. Prie paminklo pasodintas ąžuoliukas, kuris nuo šiol bus simbolis, primenantis, kaip svarbu būti laisviems ir kokia svarbi tautai laisvė buvo, yra ir bus.

Žaizdos

Ar tikrai esame ta Lietuva, už kurią jie galvas padėjo?

Renginio dalyviai prie pašventinto kryžiaus, skirto Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės vadų atminimui, netoli buvusios sodybos, kurioje jie žuvo 1951 08 29. Kryžiaus autorius – tautodailininkas Liudas Ruginis

„Pagaliau užbaigėme. Nepašventintas kryžius yra negyvas“, – lengviau atsiduso Petras Piekus, šio susibūrimo iniciatorius ir visų darbų organizatorius, kai prelatas bažnytinės teisės daktaras Juozas Šiurys rugpjūčio 26 dieną pašventino beveik prieš metus pastatytą kryžių, skirtą Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės vadams atminti. Partizanai žuvo Laukstėnų kaime, Telšių rajone, 1951 m. rugpjūčio 29 d. Važiuojantieji nuo Pielių į Žvėrinčių kairėje prie kelio gali sustoti prie prieš dvejus metus pastatyto skulptoriaus Osvaldo Neniškio paminklo. Jame įrašyti visų žuvusiųjų vardai. O dabar dešinėje to kelio pusėje, ant kalnelio, po gražuoliu klevu, greta kun. Antano Venckaus prieš 80 metų jo Primicijų proga pastatyto ąžuolinio kryžiaus, jau gerokai aptrūnijusio, iškilo tautodailininko medžio drožėjo Liudo Ruginio kūrinys, kviečiantis užkopti į kalnelį, nulenkti galvą netoliese žuvusių didvyrių atminimui ir pamąstyti, kas mes esame, ką mums byloja visai arti šios vietos į žemę susigėręs Tėvynės gynėjų kraujas. „Jie – didvyriai“, – kalbėjo P. Piekus ten susirinkusiems. Dauguma iš jų – Žemaičių apygardos administracinio ir ūkio skyriaus viršininko, teismo pirmininko Petro Lileikio (Žuvelės, Algio, Girėno) artimieji. Jam po mirties 2016 m. balandžio 21 d. buvo pripažintas Kario savanorio teisinis statusas, o tų pačių metų gegužės 11 dieną suteiktas kario – vyresniojo leitenanto – laipsnis. Jie visi žuvo kovodami, enkavedistų apsupti, nepasidavė. Vyriausiam iš jų, Alfonsui Venckui (Dėdei, Vasariui), rinktinės štabo viršininkui, buvo 30 metų. Jauniausias – Šatrijos rinktinės vadas Ignas Čėsna (Žentas) buvo tik 23 metų. Vyrai norėjo gyventi, todėl kovėsi iki galo, priešinosi okupantams, nes tikėjo Lietuvos laisve. Joje matė savo kovos prasmę. Ir štai jau beveik 30 metų mes gyvename laisvoje Tėvynėje. Žuvusiojo sūnėnas P. Piekus pasakojo, kiek daug reikėjo turėti atkaklumo, kiek visokių dokumentų surinkti, kad įrodytų, jog partizanas Petras Lileikis tikrai vertas kario savanorio statuso. „Ar tai neturėtų būti valstybės rūpestis? – mąstė jis. – Niekas nejudina net piršto“. Taip lieka nežinomi visuomenei tie partizanai, kurie jau neturi artimųjų. Kai kurių buvusių giminaičiai neturi lėšų ar energijos tokioms paieškoms atlikti. O juk visą informaciją yra surinkęs Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras. Daug reikalingų dokumentų gaunama iš jo.