|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Panevėžio vyskupijoje Biržų dekanate Melsti arkangelo Mykolo užtarimo, tikėjimą liudyti gyvenimu ir darbais
BIRŽAI. Pirmasis spalio sekmadienis buvo neeilinis tikintiesiems, susirinkusiems į Šv. arkangelo Mykolo atlaidus Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje. Parapijos kunigų pakviestas, į Biržus atvyko nuncijus Baltijos šalims arkivyskupas Pedras Lopesas Kvintana (Pedro López Quintana). Dar gerokai prieš šv. Mišias Gyvojo rožinio draugijos narės kalbėjo rožinį, o tikintieji lūkuriavo lauke, norėdami šį garbingą svečią Popiežiaus pasiuntinį pasitikti bažnyčios šventoriuje. Ypač jaudinosi jaunosios gėlių barstytojos, pirmą kartą dalyvausiančios tokioje iškilmėje. Šv. Mišių aukai vadovavo arkiv. P. Lopesas Kvintana, koncelebravo jo asmeninis sekretorius kun. Mindaugas Šlaustas ir Biržų dekanas kun. Algis Neverauskas. Perdavęs Šventojo Tėvo palaiminimą ir pasidžiaugęs galimybe kartu su Biržų tikinčiaisiais švęsti Eucharistiją, arkivyskupas tikintiesiems kalbėjo, kad Šv. arkangelo Mykolo šventė visada turi būti džiaugsmo, dėkingumo ir paguodos priežastimi. Džiaugtis reikia, nes bendruomenė, kuri švenčia, gali vienytis ir iš naujo atrasti savo bendrystę. Minėdami šv. Mykolą, mes didiname savo dėkingumą Viešpačiui, o paguoda kyla iš to, kad šv. Mykolas tikinčiuosius lydi ir globoja savo užtarimu, o Viešpaties žvilgsnis mūsų niekuomet neapleidžia. Svečias tikintiesiems priminė, kad melagį ir melo tėvą, kaip Evangelijoje pagal Joną šėtoną vadina Jėzus, nugali arkangelas Mykolas, kurio vardas reiškia toks kaip Dievas. Nuncijus ragino žmones prašyti šv. Mykolo, kuriam Viešpats suteikė ypatingus įgaliojimus, užtarimo ir globos mūsų kasdienybėje, nes gyvenimas yra kova tarp gėrio ir blogio. Tai kova, kuri gimsta giliausiuose žmogaus sąžinės kloduose, kur kiekvienas yra kviečiamas pripažinti, pasirinkti ir sekti tikrąjį gėrį. Pamokslą arkivyskupas baigė kvietimu džiaugsmingu giedojimu garbinti Viešpatį ir atsiminti, kad su mumis gieda angelai, kurie remia mūsų žingsnius. Šie atlaidai ir garbaus svečio apsilankymas buvo neeiliniai biržiečių Aloyzo bei Albertinos Udrėnų šeimai. Dėkodamas už tarnystę Bažnyčioje, popiežius Pranciškus jiems suteikė Apaštalinį palaiminimą, o nuncijus įteikė tai pažymintį dokumentą. Po šv. Mišių ir procesijos šventoriuje norintys galėjo pasiklausyti koncerto, o po jo visi buvo kviečiami į muziejaus arsenalo salę pratęsti pokalbio su šia neeiline asmenybe. Maloniai apžvelgęs visus susirinkusiuosius, arkivyskupas pirmiausia paaiškino, kas yra nuncijus, ką jis veikia ir kam atstovauja. Mes esame Popiežiaus akys, ausys ir burna, vaizdingai kalbėjo svečias, pabrėždamas, kad daro ne savo, bet Šventojo Tėvo darbą ir yra jungiamoji grandis tarp Popiežiaus ir vyskupų. Nuncijus yra Vatikano ambasadorius, bet jis atstovauja Katalikų Bažnyčiai, todėl jo pagrindinė misija užtikrinti žmogaus teises, ginti jo orumą. Arkivyskupas prisiminė Lietuvos okupaciją, kurios Šventasis Sostas niekada nepripažino, palygino tikinčiųjų bendruomenes Latvijoje ir Estijoje, kurių interesams jis taip pat atstovauja. Paprašytas pakalbėti apie pašaukimą, nuncijus atsakė labai paprastai reikia daryti tai, ko Viešpats nori. Jis su humoru prisiminė savo jaunystę, seminarijos metus, svajones ir kuriamus planus, kuriuos sujaukė Dievas, pakvietęs jį tam, apie ką visai nesvajojo ir neplanavo. Aš buvau toks daugiau naminis, nemėgau važinėti, o Viešpats man kaip tik parinko tai, ko niekada nenorėjau daryti, linksmai kalbėjo arkivyskupas, prisiminęs savo misiją Madagaskare, Filipinuose, Indijoje. Dabar, žvelgdamas į savo nueitą kelią, galiu pasakyti, kad Viešpats norėjo, kad turėčiau kitokios patirties, ir viskas, kas mano gyvenime vyko, buvo tam, kad galėčiau atlikti šiandieninę tarnystę. Svarbiausia yra atsiduoti Viešpaties valiai, o tada jis padės mums keistis, daryti gerus darbus ir padės įveikti visas kliūtis, kalbėjo svečias. Nuncijus arkiv. P. Lopesas Kvintana jau ketvirti metai tarnauja Lietuvoje ir paprašytas mielai apibūdino mūsų tikinčiųjų bendruomenes ir tikėjimą. Pasak arkivyskupo, mūsų tikėjimas yra paženklintas sovietinio laikotarpio patirties, jame dar tebėra stipri pogrindžio dvasia. Jūs turite įgyti daugiau drąsos veikti. Jaučiu, kad esu pakviestas padrąsinti jus jaustis tikrąja Bažnyčios dalimi. Turite suprasti, kad dvasinio gyvenimo atsakomybė yra jūsų rankose, ne klebono. Į bažnyčią turite ateiti ne tik priimti sakramentų, bet ir liudyti tikėjimą, o jis liudijamas darbais ir gyvenimu. Būti krikščioniu reiškia taip gyventi, ne kalbėti. Žodžiai padeda išreikšti tai, ką darau, bet pirma reikia daryti, teigė arkivyskupas. Paklaustas apie kunigų seminarijas ir klierikų skaičių Lietuvoje, nuncijus problemą įvardijo tiesiai ir paprastai. Seminaristai gimsta bendruomenėse. Jei bendruomenėje neatsiranda seminaristų, tai joje kažkas negerai. Jei bendruomenė negali jaunajai kartai perteikti tikėjimo džiaugsmo, ji yra mirštanti. Jei esate užsidarę, liūdni, niurzgantys, kritikuojantys, jaunimas tai mato. Jis nenori būti toks ir tikėjimas jam tampa nepriimtinas. Tai ne tik kunigų, bet pirmiausia jūsų, tikinčiųjų bendruomenės, atsakomybė, susirinkusiems kalbėjo nuncijus. Išgirsti jo žodžius turbūt reikėtų ne vienai Lietuvos tikinčiųjų bendruomenei. Stasė Eitavičienė Autorės nuotraukos
© 2017 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |