Audros laužė –
nepalūžom

Žaizdos

Penkių tautų didvyris

Lietuvoje minimos 200-osios generolo Tado Kosciuškos mirties metinės

Tado Kosciuškos 200-ųjų mirties metinių minėjimas šeštadienį prasidėjo prie Kauno pilies

Tadas Kosciuška. Dailininkas Kazimiežas Voiniakovskis (Kazimierz Wojniakowski), 1812 Nuotrauka iš nekropole.info

Tado Kosciuškos medalis

Kaune, prie Šv. Jurgio Kankinio bažnyčios

Šv. Mišias aukojo kanauninkas Stanislovas Krumpliauskas, kun. dr. Saulius Paulius Bytautas OFM ir kun. Petras Kražauskas.

Tadas Kosciuška, Lenkijos karalystės armijos generolas-leitenantas. Dailininkas Martynas Jablonskis (Marcin Jablonski), 1827

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorinės atminties puoselėtojai Kauno Šv. Jurgio Kankinio bažnyčioje

Kolekcininko iš Lenkijos Jaceko Javorskio paroda

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorinės atminties puoselėtojai Kauno Šv. Jurgio Kankinio bažnyčioje R. Kaminsko nuotrauka

Tado Kosciuškos 200-ųjų mirties metinių minėjimas šeštadienį prasidėjo prie Kauno pilies E. Matulevičiaus nuotrauka

Tadas Kosciuška (1746–1817), generolas, Lietuvos, Lenkijos, Prancūzijos, JAV ir Baltarusijos nacionalinis didvyris, Šveicarijos ir Prancūzijos garbės pilietis, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos Karalystės karo inžinierius, kovų už JAV nepriklausomybę dalyvis (1775–1783), vyriausiasis Abiejų Tautų Respublikos 1794 metų sukilimo vadas, mirė 1817 m. spalio 15 d. Šveicarijoje, Zoloturno (Solothurn) mieste. Jis buvo vienas iš pagrindinių 1794 metų sukilimo vadų Lenkijoje ir Lietuvoje, generolas, aktyviai dalyvavo Amerikos nepriklausomybės kare. 1794 metais Lenkijoje prasidėjęs T. Kosciuškos vadovaujamas sukilimas po kelių savaičių persimetė į Lietuvą. T. Kosciuškos metai yra įtraukti į UNESCO 2016–2017 metais minimų sukakčių sąrašą. Daugelyje pasaulio šalių, tarp jų ir Lietuvoje, yra T. Kosciuškos gatvės, aikštės, parkai, mokyklos. Kosciuškos vardu pavadintas aukščiausias Australijos kalnas. Jo atminimas įamžintas Jungtinėse Amerikos Valstijose: greta Aliaskos yra Kosciuškos sala, Indianos valstijoje – Kosciuškos grafystė, Misisipės valstijoje – Kosciuškos miestelis. Daugelyje šalių stovi paminklai generolui T. Kosciuškai – iš viso apie 200.

Tadas Kosciuška gimė 1746 m. Merečovščiznos dvare, Slanymo paviete, Naugarduko vaivadijoje, Lietuvoje (dabar Baltarusija). Baigęs vienuolių pijorų mokyklą, Kosciuška įstojo į kadetų korpusą Varšuvoje. Čia jis buvo vienas geriausių mokinių. Karo mokslų Kosciuška mokėsi Vokietijoje, Italijoje, o Prancūzijoje – dar ir tapybos. Prancūzijos švietėjų ir bręstančios revoliucijos idėjų įtakoje T. Kosciuška susidarė tvirtą demokratinę pasaulėžiūrą. Save laikė Lietuvos piliečiu, lietuviu. Įgijęs artilerijos kapitono laipsnį, 1774 metais grįžo į Lietuvą, tačiau į karinę tarnybą nebuvo pakviestas. Iš didikų patyręs pažeminimų, išvyko iš tėvynės į Ameriką ir 1776–1783 metais savanoriu dalyvavo JAV nepriklausomybės kare su Anglija. T. Kosciuška pasižymėjo keleriose kautynėse, dirbo vyriausiu inžinieriumi statant tvirtoves ir karinius įtvirtinimus, tapo Dž. Vašingtono adjutantu. Už nuopelnus JAV Kongresas T. Kosciuškai suteikė pulkininko, o vėliau – ir brigados generolo laipsnį. Jis buvo laikomas JAV artilerijos tėvu, tautos didvyriu. 1784 metais grįžęs į Lietuvą ir neradęs tarnybos kariuomenėje, apsigyveno savo dvarelyje. Kai Seimas 1789 metais nutarė padidinti kariuomenę, T. Kosciuška buvo pašauktas į tarnybą, bet paskirtas į Lenkiją. Jis rašė prašymus, kad būtų perkeltas į Lietuvą, bet Seimo lenkai nesutiko, kad jo noras būtų patenkintas. Gindamas1791 m. gegužės 3 d. konstituciją, T. Kosciuška 1792 metais kovojo su Rusijos kariuomene, išgarsėjo kaip gabus karo vadas, tačiau Rusijos generolui Suvorovui gavus pastiprinimą, teko trauktis. 1793 metais išvyko į Paryžių prašyti Prancūzijos revoliucinės vyriausybės paramos, tačiau jos negavo ir tragiška šio karo baigtis buvo nulemta.

1793 metais Rusijai ir Prūsijai įvykdžius antrąjį Lietuvos–Lenkijos valstybės padalijimą, 1794 metais T. Kosciuška buvo pakviestas vadovauti sukilimui. 1794 m. kovo 24 d. Krokuvos centrinėje aikštėje susirinkusiems žmonėms jis perskaitė sukilimo aktą („Už laisvę, valstybės teritorijos nedalomumą ir tautos nepriklausomybę“) ir prisiekė iki galo kovoti už Respublikos nepriklausomybę. Prasidėjo visame pasaulyje išgarsėjęs 1794 metų sukilimas (Kosciuškos sukilimas) Lenkijoje ir Lietuvoje prieš Rusijos imperiją ir Prūsijos karalystę, vadovaujamas T. Kosciuškos. Sukilėliai siekė atkurti valstybę su 1772 metų sienomis ir tęsti 1788–1792 metais pradėtas reformas. Sukilimo metu T. Kosciuškai buvo suteikti valstybės Aukščiausiojo Viršininko, diktatoriaus, įgaliojimai. Lietuvoje sukilimas prasidėjo 1794 metų balandį, kai sukilo bajorų vadovaujamos Lietuvos kariuomenės dalys – balandžio 16 dieną Šiauliuose buvo paskelbtas kariuomenės sukilimo aktas, sukilėlių vadu paskelbtas Jokūbas Jasinskis, beje, baigęs tą patį Varšuvos Riterių mokyklos kadetų korpusą kaip ir T. Kosciuška. Lietuvoje sukilimui vadovauti T. Kosciuška paskyrė karštą savo šalies patriotą, gabų karo vadą Jokūbą Jasinskį. Mykolas Kleopas Oginskis, polonezo „Atsisveikinimas su tėvyne“ autorius, vadovavo Ukmergės, Švenčionių ir Breslaujos apskričių sukilėlių daliniams. Architektas Laurynas Stuoka-Gucevičius Vilniuje suorganizavo 1600 miestiečių gvardiją ir pats kartu kovėsi su Rusijos kariuomene. Sukilusi Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė sudarė savo valdžią – Lietuvos Tautos Aukščiausiąją Tarybą (LTAT). Bijodamas Respublikos jėgų susiskaidymo, T. Kosciuška privertė Lietuvą pripažinti jo viršenybę. Lietuvos valdžia skelbė ne tik savo, bet ir T. Kosciuškos atsišaukimus dviem kalbomis – lietuviškai ir lenkiškai. Vilniaus sukilimo vadai tautiečiams aiškino, kad T. Kosciuška – paties Dievo Lietuvai ir jos laisvei siųstas lietuvis. T. Kosciuška viešais raštais lenkų ir lietuvių kalbomis suteikė visiems valstiečiams asmens laisvę, o dalyvaujančius sukilime atleido nuo lažo ir kitų prievolių. Daug lietuvių valstiečių, Lietuvos totorių ir žydų ėjo į sukilimą su T. Kosciuškos vardu lūpose, jis buvo apdainuojamas lietuvių liaudies dainose. Sukilime dalyvavo ir latviai, siekę atsikratyti vokiečių. Tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje sukilėliai pasiekė nemažai reikšmingų pergalių (Lietuvoje, pavyzdžiui, paminėtina sukilėlių Žemaičių divizijos pergalė prieš Rusijos armijos dalinius ties Saločiais (dabar Pasvalio r.), tačiau gausios Rusijos ir Prūsijos karinės pajėgos buvo pajėgesnės. Lemiamose kautynėse ties Maciejovicais (prie Varšuvos) sukilėliams pralaimėjus, sunkiai sužeistas T. Kosciuška buvo paimtas į nelaisvę, išvežtas į Peterburgą, kalinamas Petropavlovsko kalėjime. Sukilimas galutinai pralaimėjo 1794 m. lapkričio 5 d., kai kapituliavo Varšuva. Po sukilimo 1795 metų pabaigoje Rusija, Prūsija ir Austrija galutinai pasidalijo Abiejų Tautų Respubliką (trečiasis jos padalijimas) ir 1795 metų pabaigoje ši valstybė nustojo egzistavusi. Nors sukilimui pralaimėjus, Abiejų Tautų Respublika (Žečpospolita) buvo išbraukta iš pasaulio žemėlapio, caras Pavlas I paleido išgarsėjusį karo vadą T. Kosciušką iš nelaisvės, išgavęs iš jo pažadą niekada nekariauti prieš Rusiją, tačiau Kosciuška tokį pažadą davė su sąlyga, kad dalyvavusieji sukilime lenkai ir lietuviai bus paleisti iš tremties ir kalėjimų. Prancūzijos imperatorius Napoleonas gabiam karo vadui T. Kosciuškai pasiūlė vadovauti lenkų legionams žygyje prieš Rusiją. Nemažai siūlymų T. Kosciuškai teikė ir caras Aleksandras I. Tačiau nematydamas nei vieno, nei kito planų atkurti Abiejų Tautų Respubliką, jiems tarnauti atsisakė. Paskutinius gyvenimo metus T. Kosciuška praleido Šveicarijoje. Jo palaikai netrukus po mirties buvo pervežti į Krokuvą ir palaidoti Vavelio katedroje greta karalių ir kitų didžių žmonių.

Generolo T. Kosciuškos mirtis 1817 metų rudenį sukrėtė ir tuometės Lietuvos visuomenę. Nors jis mirė Šveicarijoje, visų luomų katalikai, reformatai, totoriai, žydai susirinko į savo šventyklas ir atidavė pagarbą žmogui, kurį vadino liaudies tėvu, žmoniškumo draugu, laisvės bei Respublikos gynėju, kuris neleidęs lietuviams be garbės pražūti. 1817-ųjų lapkritį ir gruodį visoje buvusioje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje – Vilniuje, Trakuose, Kaune, Naugarduke, Vilkmergėje (Ukmergėje), Volkoviske, Kėdainiuose – visų luomų gyventojai atidavė pagarbą savo gentainiui T. Kosciuškai. Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčioje, kurioje dvi dienas vyko gedulingos pamaldos bei iškilmės, stovėjo dailininko Jono Rustemo sukurtas katafalkas su granitine piramidės formos kolona, o joje – aukso raidėmis lotyniškas įrašas: „Dėkingiausios Tėvynės pagarba Laisvės ir Respublikos Gelbėtojui bei Gynėjui“. Greta išrašytas lenkiškas tekstas skelbė: „Žlugome – o jis neleido mums žlugti be šlovės“. Šioje bažnyčioje pirmąją iškilmių dieną, išsyk po Mišių bei pamokslo, kalbą, sugraudinusią tiek kalbėtoją, tiek klausytojus, pasakė Trakų pavieto maršalas Mykolas Juozapas Riomeris (Römer): „Broliai! Lietuviai! Stovime prie kapo, sukurto mūsų nemirtingajam Tadui Kosciuškai atminti. Tikra meilė – kitas amžių nesunaikinamas paminklas – yra vienintelė jam skiriama mūsų pagarba, kuri brolių sielose niekada nesiliaus gyvavusi. Paliko jis mūsų tautai garbę ir pasididžiavimą. Lietuvoje gimęs bajoras kovojo už tėvų žemės laisvę ir vientisumą. Ilsėkis amžinai tautiečių širdyse!“. 1819 metais T. Kosciuškos palaikai buvo parvežti iš Šveicarijos ir iškilmingai perlaidoti Krokuvoje, Vavelio katedroje, greta valdovų karstų.

* * *

Kaune jau gegužės 11-ąją patrankos šūviais paminėtos 200-osios generolo T. Kosciuškos mirties metinės. Vytauto Didžiojo universiteto Botanikos sode Kaune tą vakarą griaudėjo patrankos ir aidėjo šūviai. Inscenizuotas istorinis mūšis buvo skirtas Tado Kosciuškos – Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karo inžinieriaus, generolo, kovų už Jungtinių Amerikos Valstijų nepriklausomybę dalyvio ir vyriausiojo 1794 metų sukilimo vado – 200-osioms mirties metinėms. Profesorius Valdas Rakutis skaitė paskaitą apie šios iškilios asmenybės gyvenimą. Po pranešimo svečiams buvo pristatytas inscenizuotas XVIII amžiaus pabaigos – XIX amžiaus pradžios karių pasirodymas, kuriame dalyvavo LDK 1-asis Didžiojo etmono pėstininkų regimentas (iš Ukmergės), Kauno karo istorijos klubas prie Vytauto Didžiojo karo muziejaus, LDK generolo Juzefo Beliako Lietuvos totorių karo istorijos klubas, 1-asis princo Albrechto lietuvių dragūnų pulkas (iš Klaipėdos), Kauno pavieto laisvieji šauliai, Aleksoto 4-ojo pėstininkų pulko voltižieriai, Lietuvos šaulių sąjungos Vytauto Didžiojo 2-osios rinktinės Aleksoto 212-oji kuopa. Po pasirodymo Lenkijos Respublikos ambasados Lietuvoje, Lenkijos instituto Vilniuje, Lietuvos užsienio reikalų ministerijos ir Aleksoto seniūnijos, kurios teritorijoje įsikūręs Botanikos sodas, atstovai 200-ųjų T. Kosciuškos mirties metinių atminimui pasodino ąžuolą. Jis žaliuos šalia ąžuolo, kuris Botanikos sode pasodintas 2010 metais prie Smolensko įvykusiai lėktuvo katastrofai, kurioje žuvo Lenkijos prezidentas Lechas Kačinskis, atminti.

Dar vienas vakaras, skirtas generolo 200-osioms Tado Kosciuškos mirties metinėms paminėti, vyko gegužės 30 dieną Jašiūnų Balinskių dvaro rūmuose (Šalčininkų r.). Prof. Alfredas Bumblauskas pasakojo apie T. Kosciušką, o klarneto ir gitaros duetas „Bokun/Kościuszko Duo“ iš Lenkijos pateikė kamerinės muzikos šedevrus – nuo F. Šuberto, XX amžiaus prancūzų kompozitorių iki naujausios kamerinės ar solo muzikos. Koncerto metu Lietuvoje kartu su kitais kūriniais, skambėjo ir specialiai transkribuoti Tado Kosciuškos muzikiniai kūriniai.

Praėjusią savaitę Lietuvoje vyko svarbiausi T. Kosciuškos pagerbimo renginiai. Spalio 14 dieną, šeštadienį, istorinėje Kauno pilies teritorijoje ir Kauno Šv. Jurgio Kankinio bažnyčioje įvyko renginys, skirtas paminėti 200-ąsias generolo Tado Kosciuškos mirties metines. Vieni pirmųjų minėjimo iniciatorių – karo istorikas Algimantas Daugirdas ir Kauno Šv. Jurgio Kankinio konvento gvardijonas kun. dr. Saulius Paulius Bytautas OFM – sugebėjo sutelkti gausų bendraminčių būrį. Tai – puikus pavyzdys, kaip šlovingos LDK istorinės atminties puoselėjimas gali vienyti žmones ir  įvairias organizacijas bendram darbui. Renginys Kaune suvienijo visą Lietuvą, jungėsi ir svečiai iš užsienio. Atvyko šimtai žmonių iš Vilniaus, Ukmergės, Šiaulių, Telšių, Plungės, Klaipėdos, Panevėžio, Alytaus, Palangos, Zarasų ir kitų miestų pagerbti Lietuvos nacionalinio didvyrio T. Kosciuškos atminimą. Renginys prasidėjo rikiuote ir iškilminga eisena, kuriai vadovavo Kauno miesto ceremonmeisteris Kęstutis Ignatavičius. Istorinėje Kauno pilies teritorijoje nuaidėjo trys senovinio pabūklo salvės, dedikuotos gen. T. Kosciuškai, Lietuvai ir Kaunui. Lietuvos ir karo istorijos mylėtojai iš daugiau nei 16 organizacijų, nemažai kurių buvo pasipuošę XVIII amžiaus pabaigos – XIX amžiaus pradžios lietuvių, totorių, lenkų karine ekipuote, miestiečiai ir svečiai, nešini valstybinėmis bei istorinėmis vėliavomis, skambant VĮ Marijampolės miškų urėdijos medžioklės ragų ansamblio (vadovas – Audrius Pučinskas) atliekamiems maršams, žygiavo nuo Kauno pilies iki Šv. Jurgio Kankinio bažnyčios. Šv. Mišias už gen. T. Kosciušką aukojo Laisvės kovų dalyvis, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorinės atminties organizacijų vyriausiasis kapelionas, Dusetų Švč. Trejybės parapijos klebonas kanauninkas Stanislovas Krumpliauskas, Kauno Šv. Jurgio Kankinio konvento gvardijonas kun. dr. Saulius Paulius Bytautas OFM ir kun. Petras Kražauskas. Po šv. Mišių aukos karo istorikas Eduardas Brusokas skaitė pranešimą „Generolas Tadas Kosciuška – tautų laisvės kovotojas“. Savo parodą pristatė kolekcininkas, istorijos mylėtojas iš Lenkijos Jacekas Javorskis (Jacek Jaworski). Jis iš Lenkijos atvežė lietuviškos karinės ekipuotės (XVIII–XX a.) kilnojamą parodą. (Eksponatus buvo galima apžiūrėti Šv. Jurgio Kankinio bažnyčioje.) Tarp gausiai susirinkusių dalyvių buvo daug dabartinės kariuomenės karininkų, jaunieji Povilo Plechavičiaus licėjaus kadetai, šauliai – tai ypač prasminga minint talentingo karvedžio mirties metines. Nusipelnę asmenys buvo apdovanoti visuomeninių organizacijų įsteigtais T. Kosciuškos vardo garbės medaliais ir kryžiais. Tarp Atminimo renginio organizatorių buvo Kauno apskrities bajorų draugijos narė Kristina Giedraitienė.

Penktadienį, spalio 13-ąją, Seimo rūmuose Vilniuje buvo paminėtos 200-osios generolo Tado Kosciuškos mirties metinės. Renginyje apie Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės 1794 metų sukilimo vadą T. Kosciušką pranešimus pristatė Valdas Rakutis, Eduardas Brusokas, Algimantas Daugirdas. Seime vykusi konferencija buvo vienas iš spalio 8–18 dienomis Vilniuje organizuojamos programos „Už Jūsų ir mūsų Laisvę!“, skirtos 200-osioms generolo T. Kosciuškos mirties metinėms paminėti, renginių.

Sekmadienį, spalio 15-ąją, 200-osios Lenkijos, Lietuvos ir JAV didvyrio T. Kosciuškos mirties metinės buvo iškilmingai paminėtos Vilniuje ir platesniu rakursu. Metinių minėjimas prasidėjo šv. Mišiomis Šventųjų apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje. Vėliau eita iki Nepriklausomybės aikštės. Eitynėse dalyvavo kariuomenės baikerių klubas, pučiamųjų orkestras, Vilniaus raitoji policija, Šaulių sąjungos Karaliaus Mindaugo rinktinė, Bajorų karališkosios sąjungos nariai. Nepriklausomybės aikštėje pakeltos vėliavos, pasirodė kariuomenės Garbės sargybos kuopos kariai. Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos vadas Perlis Vaisinta pabrėžė generolo kovos reikšmę ir XX amžiaus nepriklausomybei: „Tadas Kosčiuška įkvėpė valstiečius, dvarininkus, įkvėpę inteligentiją iššūkiui, kuris yra Nepriklausomybė, iššūkiui kuris yra laisvė, todėl mes šiandien pagarbiai lenkiame galvas generolui, manyčiau, turime būti jam dėkingi ir už Kovo 11-ąją ir už Vasario 16-ąją, nes kažin ar be šios asmenybės turėtume tos tvirtybės ir vidinio įkvėpimo“. Lenkijos ambasadorė Lietuvoje Uršula Doroševska (Urszula Doroszewska) kreipėsi ir į jaunimą: „Mes, lenkai ir lietuviai, minintys Tado Kosciuškos mirties metines, gerbiantys laisvę ir demokratiją, esame T. Kosciuškos tauta. Norėčiau kreiptis į jaunimą: jei kada nors turėsite sūnų, nedvejokite, pavadinkite jį garbingu Tado arba Tadeušo vardu, kad ir jie jaustųsi esantys T. Kosciuškos vaikais“.

A.Daugirdo, E. Matulevičiaus, ir R. Kaminsko nuotraukos

© 2017 „XXI amžius“