|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Prisimenant kunigą salezietį Jurgį Birbilą SDB
Ar šiandien dar ką nors stebina pojūtis, kaip greitai bėga laikas? Jau 35 metai, kai pas Amžinąjį Tėvą iškeliavo kunigas vienuolis salezietis Jurgis Birbilas SDB (1890 09 211920 06 271982 10 30), paskutinius trejus savo gyvenimo metus praleidęs jaukioje Lakštingalų gatvėje Telšiuose, kurioje gyveno sesuo Agota su šeima. Šią ašarų pakalnę kunigas salezietis Jurgis apleido 1982 m. spalio 30 d. Visų Šventųjų šventės išvakarėse buvo pašarvotas Telšių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje, o lapkričio 3 d. jo paties pageidavimu palaidotas Griškabūdžio kapinėse netoli brolio Vinco (1897 01 081922 09 221970 09 27) ir bičiulio bei įkvėpėjo kun. saleziečio Antano Skelčio SDB (18841960). Salezietį kunigą gyvenimas vėtė ir mėtė: sovietams okupavus Lietuvą teko palikti Vytėnus, kur buvo įsikūrę broliai saleziečiai, ir keliauti per parapijas: Kauno Švč. Trejybės ir Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos), Skirsnemunė, Kelmė, Maironiai-Saudininkai, Tytuvėnai, Keturvalakiai, Josvainiai, Krakės. Užėjus sovietams buvo išardytos visos vienuolijų kongregacijos, kun. Jurgis neturėjo jokių galimybių reikštis Lietuvos gyvenime kaip vienuolis salezietis, tad teko imtis darbo parapijose. Turbūt salezietiškos regulos įskiepytas nuolankumas veikė kunigo Jurgio sprendimus prašydavosi skiriamas tik vikaru ar rezidentu, klebono pareigų vis atsisakydavo. Visą gyvenimą to jo įsitikinimo niekas negalėjo pakeisti, kad paklusnumo vyskupui neužtenka, kad kasdienes pareigas turi pravesti kam nors paklusdamas. Jo dukterėčia Irena Petraitienė, kuri su vyru Vilhelmu nuoširdžiai rūpinosi dėde, pasakojo, kad jis buvo labai taupus: drabužius dėvėdavo tol, kol jie laikydavosi, juos lopė ir kojines adė. Jei pasiūlydavo naujesnį rūbą itališkai atrėždavo, kad jam nereikia, kad tame šventasis skurdas. Gražiai derėjo ir šventas neturtas, ir taupus tvarkingumas: svetimo daikto kratėsi iš tolo, savo naudojo labai taupiai, saugodamas, taisydamas. Įtarti senelį kunigą šykštumu prilygtų nusikaltimui. Prašomas būtų atidavęs net paskutinius marškinius. Kodėl lopė, siuvo, taisė, kai spintoje turėjo gerus skalbinius, drabužius ar avalynę? Paklaustas atsakydavo: Tegu lieka geras, sudėvėto niekas nenorės. Jei tik galėjo, kiekvienoje parapijoje susikasdavo lysvelę, kurią pats ir prižiūrėjo. Jurgis Birbilas Griškabūdžio parapijos Urvinių kaimo ūkininkų Onos ir Jurgio Birbilų šeimos pirmagimis, pasaulį pasveikino 1890 m. rugsėjo 21 d., o pagal tradiciją turėjo perimti 23 ha Zanavykijos lygumų ūkį. Tačiau tėvų viltys žlugo, nes Jurgis, o vėliau ir jo brolis Vincas pasirinko kunigystę. Nors ir nemažas ūkis bei gausi šeimyna, tėvai nepamiršo pasirūpinti vaikų išsilavinimu. Vaikai bet kokiu oru mynė septynių kilometrų kelią iki mokyklos, tik retais atvejais, kai žemę kaustė speigai ar užklodavo neišbrendamos pusnys, likdavo Griškabūdyje pas davatkėlę nakvynės. Dėdės kanauninko Pranciškaus Augustaičio remiamas išvyko į Peterburgo gimanziją. Gyvenimo šiame mieste laikotarpis labai miglotas: 1905 metais įsivėlė į visuotinį bruzdėjimą, greitai iš ten pabėgo. Atostogaujančio tėviškėje kaimyno Antano Skelčio paragintas išvyko su juo į Italiją ir įsikūrė Ivrėjos mieste saleziečių įstaigoje, ruošiančioje aspirantus (vyrus, tiriančius savo pašaukimą) į saleziečius. Jei ne lenkų kalba, kurios pramoko Peterburge, būtų buvę gerokai sunkiau sutarti su lenkų aspirantais. 1909 metais įstojo į Lombriasco saleziečių naujokyną. Jau spalio pradžioje apsivilko sutaną, netrukus davė pirmuosius įžadus. 1916 metais Valsalice baigdamas filosofijos studijas saleziečių kongregacijoje davė amžinuosius įžadus. Dėl karo susisiekimas su tėviške nutrūko, tad nežinojo, kad jo brolis Vincas (g. 1897 m.) irgi įstojo į kunigų seminariją. Kunigas Jurgis teologiją studijuoja Milane. Čia jis gauna ir visus žemesniuosius šventimus, o 1920 m. birželio 27 d. kunigo šventimus. Po jų lieka šv. Ambroziejaus saleziečių įstaigos ekonomu ir tarnauja čia aštuonerius metus. Daugėjant norinčių įsijungti į kun. Jono Bosko sekėjų gretas, saleziečiai įsteigia tik lietuvių pašaukimams tirti skirtą įstaigą Perosa-Argentina, o kunigas Jurgis skiriamas dvasios tėvu. Į Lietuvą, į Vytėnus, kur nuo 1934 metų veikė lietuvių saleziečių centras, kunigas Jurgis parvyko Antrojo pasaulinio karo išvakarėse. Neilgai teko džiaugtis nuoširdžiu priėmimu, nes karas išblaškė kaip avilį dūzgusį vienuolyną. Vienuoliai buvo paskirstyti į parapijas ir turėjo priprasti prie kitokio gyvenimo. Kunigas Jurgis ilgai ir sunkiai taikėsi prie naujų sąlygų ir tarnystės parapijoje, o vėliau prie pakitusių liturginių apeigų. Buvo labai konservatyvių pažiūrų ir manė, kad šv. Mišių eiga yra šventa neliečiamybė, tad atidžiai studijavo ir sekė įvedamas naujoves. Jame virė arši dvikova tarp nuolankios pagarbos Bažnyčiai ir įvedamų naujovių. Gal dėl iš prigimties sunkokos dikcijos, gal dėl lietuvių kalbos spragų (daugiau nei 30 metų, praleistų Italijoje, paliko pėdsaką), vengė sakyti pamokslus, bet į klausyklą atsisėsdavo pirmasis ir palikdavo ją paskutinis. Turėjo gražaus tembro tenoro balsą, nors niekas, regis, negirdėjo jo dainuojant. Buvo įsitikinęs, kad kunigo balsas turi pasitarnauti tik bažnytinėse apeigose. Užtat jo brolis Vincas ne tik mėgo dainuoti, bet dar ir smuikeliu pačirpindavo ar armoniką virkdydavo. Kun. J. Birbilas SDB visa savo esybe, dvasine galia skleidė religinę tiesą, meilę artimui ir meilę Dievui. Apie atsidavimą pašaukimui kunigas misionierius Dante Invernizzi sakė: Tai itin brangus tikro saleziečio prisiminimas. Kai buvome vaikai, šv. Augustino kolegijoje Milane apie 1928 m. anksti rytą pirmą beskubantį atlikti savo pareigų sutikdavome kunigą Birbilą. Mes jo kalbos beveik nepažinome, nes užteko jo pastovaus darbštumo ir buvimo visur. Jo gyvenimo būdas mums buvo nuolatinė salezietiško gyvenimo paskaita. Kunigo Birbilo elgesyje bei santykiuose su kitais matei labai patenkintą saleziečio padėtimi žmogų net paprasčiausiuose užsiėmimuose, kaip pvz., didelių kolegijos namų švaros ir tvarkos palaikymas. Jis viską atlikdavo tikėjimo dvasioje. Ypatingai žavėjo jo meilė neturtui ir nusižeminimas. Kolegijoje jam buvo pavesta rūpintis pašaukimų daigynu ir tik vienas Aukščiausiasis žino, kiek Don Birbilas tų pašaukimų išpuoselėjo. Parengė Alma Būdvytienė Fotografijos iš Žemaičių vyskupystės muziejaus vaizdo archyvo
© 2017 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |