|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
Sugrįžimas į tėviškę po 73 metų
Prieš 95 metus, 1922 m. gegužės 2 d., Dūkšto parapijos Kaniūkų kaime gimė prel. Vaclovas Šarka. Baigęs Vytauto Didžiojo gimnaziją įstojo į Vilniaus kunigų seminariją. Buvo sunkūs laikai. Seminariją tai uždarė, tai vėl atidarė, todėl teko kurį laiką pasimokyti ir Kauno kunigų seminarijoje. Taip buvo baigti keturi kursai. 1944 metais, besitraukiant vokiečiams, klierikas Vaclovas Šarka su daugybe lietuvių, bijodamas tarybų valdžios represijų, pasitraukė į Vokietiją. Ten jis baigė kunigų seminariją, 1946 m. liepos 21 d. buvo įšventintas į kunigus. Ilgus metus dirbo Hamburge. Jį prisimenantys pasakoja, kad buvo be galo kuklus, darbštus, sau turtų nekraunantis kunigas. Jis nuo pat pirmų darbo dienų rūpinosi išeiviais lietuviais, kuo galėdamas šelpė, daugeliui padėjo išvykti į Ameriką, rūpinosi sielovada, dalyvavo visuomeniniame gyvenime, vadovavo skautams. Visas lėšas skirdavo labdarai. Už surinktas lėšas Santariškių ligoninės vaikų skyriui nupirko inkubatorių neišnešiotiems naujagimiams. Prel. V. Šarka niekada nepamiršo, kad yra lietuvis, išlaikė Lietuvos pilietybę, rūpinosi tėvynės reikalais, sekė įvykius, dėl visko sielojosi, rašė laiškus tuometiniams Sovietų Sąjungos vadovams, prašė leisti grįžti į namus tremtiniams, disidentams. Geležinė uždanga neleido aplankyti tėvų, vėliau jų kapų, susitikti su broliu ir dviem seserimis. Sunkiai sirgdamas apgailestavo, kad negalės po galva pasidėti lietuviškos smiltelės. |
||
|
|
||
Prisimenant kunigą salezietį Jurgį Birbilą SDB
Ar šiandien dar ką nors stebina pojūtis, kaip greitai bėga laikas? Jau 35 metai, kai pas Amžinąjį Tėvą iškeliavo kunigas vienuolis salezietis Jurgis Birbilas SDB (1890 09 211920 06 271982 10 30), paskutinius trejus savo gyvenimo metus praleidęs jaukioje Lakštingalų gatvėje Telšiuose, kurioje gyveno sesuo Agota su šeima. Šią ašarų pakalnę kunigas salezietis Jurgis apleido 1982 m. spalio 30 d. Visų Šventųjų šventės išvakarėse buvo pašarvotas Telšių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje, o lapkričio 3 d. jo paties pageidavimu palaidotas Griškabūdžio kapinėse netoli brolio Vinco (1897 01 081922 09 221970 09 27) ir bičiulio bei įkvėpėjo kun. saleziečio Antano Skelčio SDB (18841960). Salezietį kunigą gyvenimas vėtė ir mėtė: sovietams okupavus Lietuvą teko palikti Vytėnus, kur buvo įsikūrę broliai saleziečiai, ir keliauti per parapijas: Kauno Švč. Trejybės ir Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos), Skirsnemunė, Kelmė, Maironiai-Saudininkai, Tytuvėnai, Keturvalakiai, Josvainiai, Krakės. Užėjus sovietams buvo išardytos visos vienuolijų kongregacijos, kun. Jurgis neturėjo jokių galimybių reikštis Lietuvos gyvenime kaip vienuolis salezietis, tad teko imtis darbo parapijose. Turbūt salezietiškos regulos įskiepytas nuolankumas veikė kunigo Jurgio sprendimus prašydavosi skiriamas tik vikaru ar rezidentu, klebono pareigų vis atsisakydavo. Visą gyvenimą to jo įsitikinimo niekas negalėjo pakeisti, kad paklusnumo vyskupui neužtenka, kad kasdienes pareigas turi pravesti kam nors paklusdamas. |
||
|
|
||
Lietuvos šimtmečio istorijos liudininkė
Spalio 26 dieną, eidama 103-iuosius metus, Kaune mirė Birutė Verkelytė-Fedaravičienė, kurios gyvenimas viso šimtmečio Lietuvos istorija. Ji gimė 1915 m. kovo 4 d. Švenčionyse. Jos senelis buvo knygnešys, o tėvas carinės armijos rekrūtas, kuris 1918 metais už lietuvių karių organizavimą grįžti į Lietuvą ir kartu slaptų dokumentų gabenimą Lietuvai bolševikų buvo pagautas ir sušaudytas prie Sankt Peterburgo. Pradinę mokyklą Birutė lankė Palūšėje, o nuo 9 metų, 1924 metais, išvyko gyventi į Vilnių. Ten, jos žodžiais tariant, prabėgo patys gražiausi gyvenimo metai. Ir tikrai nėra kito žmogaus, galėjusio daugiau papasakoti apie tokį Vilnių, kurio jau beveik niekas neprisimena. Birutė mokėsi lietuviškoje Vytauto Didžiojo Gimnazijoje, o baigusi kelis kartus stojo į Stepono Batoro universiteto medicinos fakultetą, tačiau kaip litwinka ir moteris nebuvo priimta (į St. Batoro universitetą lietuvius pradėjo priimti tik nuo 1925 metų). Kadangi domėjosi politika, tai 1935 metais įstojo į Aukštąją Politinių mokslų mokyklą prie Rytų Europos mokslinio tiriamojo instituto ir baigė 1939 metais. Besimokydama paskutinėse gimnazijos klasėse bei studijų metais Birutė įsitraukė į daugelio lietuviškų kultūrinių organizacijų veiklą. Drauge su kitais lietuviais keliaudavo per kaimus ir, bendraudama su kaimo jaunimu bei vaikais, dainuodavo lietuviškas liaudies dainas, dalindavo lietuviškas maldaknyges ir spaudą. Už šią veiklą ne kartą okupacinės valdžios buvo nubausta piniginėmis baudomis ir areštu. Birutės pase jos pavardė (kaip ir kitų lietuvių) buvo įrašyta lenkiškai: Biruta Werkelysowna litwinka. Paso įrašas litwinka reiškė, kad niekur valstybės tarnyboje ji negalės gauti darbo. Nežinoma atvejų, kad lenkų okupuotame Vilniuje lietuviai būtų ėję kokias nors valstybines pareigas. 1939 metų vasarą, Europoje prasidėjus politinei įtampai, lenkų okupuotame Vilniuje buvo atidarytas Lietuvos Generalinis konsulatas. Į jį dirbti buvo pakviesta Birutė Verkelytė. Vokietijai užpuolus Lenkiją ir prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, vakarinės Lenkijos pabėgėliai pradėjo veržtis į Vilnių norėdami gauti vizas į Lietuvą arba tranzitines vizas per Lietuvą į kitas šalis. Visi jie buvo išgirsti ir įleisti. Išduodant vizas, išgelbėti tūkstančiai žydų. Birutei teko dirbti ir sekretorės, ir mašininkės, ir stenografės darbus. Kai Vilnius ir jo sritis sugrįžo Lietuvai, Konsulatas buvo uždarytas, o vietoje jo buvo įsteigta Vilniaus miestui ir sričiai valdyti Vyriausybės įgaliotinio įstaiga, kuriai vadovauti buvo paskirtas A. Merkys, o po jo K. Bizauskas. 1940 metais, SSSR okupavus Lietuvą, K. Bizauskas buvo suimtas, įkalintas ir sušaudytas Minsko kalėjime. Bijodama panašaus likimo, Birutė išėjo atostogų ir į darbą daugiau negrįžo. Sužinojusi, kad ieškoma, išvyko į Kauną ir ištekėjo už gydytojo Petro Fedaravičiaus. |
||
|
|
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |