Audros laužė –
nepalūžom

Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas „Naujajam amžiui“ skyrė 9000 eurų projektui „Audros laužė – nepalūžom“ „XXI amžiaus“ laikraštyje. vykdyti. Projekto rubrikos: „Akistata su Tėvyne“, „Dezinformacijos labirintuose“, „Eterio balsai iš anapus“, „Gailestingumas – lietuvių tautos bruožas“, „Kova be taisyklių“, „Laikas ir žmonės“, „Laisvės daigai nelaisvės tamsoje“, „Likimai“, „Nelietuviai – Lietuvai“, „Partizanų kovų ir disidentų darbų atspindžiai literatūroje“, „Slaptųjų tarnybų dokumentus pasklaidžius“, „Valstybės kūrėjai“, „Žmogaus dvasia – neįveikiama“.

Žaizdos

Generolo K. Skučo simboliškas sugrįžimas į tėviškę

Gen. Kazimiero Skučo tėviškę žyminti vieta

MAURUČIAI. Spalio 27-ąją, penktadienį, paskutinio tarpukario Lietuvos vidaus reikalų ministro Kazimiero Skučo gimtinėje, įkasta kapsulė su žemėmis, atvežtomis iš generolo žūties vietos Pamaskvėje, vadinamosios „Komunarkos“. „Komunarka“ – specialus NKVD objektas, kuriame buvo užkasami Maskvoje sušaudyti represuoti asmenys, tarp jų ir aukšti Lietuvos pareigūnai. 1940 m. birželio14-ąją prieš vidurnaktį Lietuvos užsienio reikalų ministrui Juozui Urbšiui sovietai įteikė ultimatumą, kuriame reikalavo sudaryti Maskvai priimtiną vyriausybę, įsileisti į Lietuvos teritoriją Sovietų sąjungos armiją ir ją dislokuoti. Pirmasis ultimatumo punktas reikalavo išduoti sovietų teismui tuometį vidaus reikalų ministrą, buvusį Lietuvos karo atašė Maskvoje, brigados generolą Kazimierą Skučą ir Valstybės saugumo departamento direktorių Augustiną Povilaitį. Sovietų valdžia kaltino juos dėl tariamų provokacijų prieš Raudonąją armiją. Iš „Komunarkos“ parvežtos simbolinės kapsulės su žeme įkastos K. Skučo tėviškėje, Mauručiuose. Simbolinę akciją prie K. Skučo atminimui pastatyto paminklinio akmens Mauručiuose surengė generolo dukterėčia, žurnalistė Virginija Skučaitė. Ji sakė, kad Vyriausybė turbūt galvojo, jog vykdydama reikalavimus išgelbės Lietuvos nepriklausomybę, o galbūt ir save, bet viskas labai greitai apsivertė aukštyn kojom, nes Antanas Sniečkus tuoj pat K. Skučo ir A. Povilaičio bylas atidavė į Maskvą ir kartu atidavė abudu pareigūnus. V. Skučaitė pasakojo, kad šio įvykio 77 metus laukė ir Kalifornijoje gyvenanti garbaus amžiaus generolo dukra Jūratė Šukys ir jos sūnus Kazys. Žurnalistė dėkojo kolegei Violetai Juodelienei,  padėjusiai interneto platybėse rasti duomenų apie K. Skučo kūno užkasimo vietą – vasarą nuvykusi į Maskvą, V. Skučaitė aptiko dar dviejų tarpukario Lietuvos ministrų ir keliolikos kitų nužudytų aukštų Lietuvos pareigūnų pėdsakų. Į ceremoniją atvyko Garliavoje gyvenanti generolo dukterėčia Birutė Skučaitė-Artmonienė. Skučo garbei Mauručiuose nuaidėjo Lietuvos kariuomenės Garbės kuopos salvės. Ceremoniją filmavo žurnalisto ir prodiuserio Jono Ohmano vadovaujama kūrybinė grupė, kurianti dokumentinių filmų ciklą apie Lietuvos valstybei nusipelniusius žmones.

Žaizdos

Rajonas baigė įamžinti Nepriklausomybės kovų savanorius

KUČIŪNAI. Spalio 28-osios vidurdienį, po šv. Mišių Šv. Kazimiero bažnyčioje, miestelio gyventojai susirinko prie bažnyčios, kur buvo atidengtos ir pašventintos atminimo lentos, skirtos 1919–1920 metų Nepriklausomybės kovų Kučiūnų valsčiaus savanoriams ir Vyties kryžiaus kavalieriams. Lazdijų rajono savivaldybės meras Artūras Margelis pasidžiaugė, kad šis, nepriklausomybės kovų didvyrių atminimo įamžinimo procesas, kuris buvo pradėtas 2016–taisiais jau yra baigiamas. Meras teigė, jog svarbu išsaugoti istorinę atmintį ir pagerbti savanorius, kurie kovojo už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. „Svarbu ne tik prisiminti įvykius, bet ir įamžinti paprastų žmonių, kurie kovojo už valstybę, atminimą“ – sakė A. Margelis. Meras džiaugėsi, kad Dzūkijoje yra tvirta valstybingumo ir tikėjimo savo šalimi idėja ir padėkojo idėjos sumanytojui Viliui Kavaliauskui už ryžtą ir užsidegimą įamžinant Lazdijų krašto savanorių atminimą bei visiems rėmėjams, kurie prisidėjo prie 1919-920 metų Nepriklausomybės kovų savanorių ir Vyties kryžiaus kavalierių atminimo įamžinimo Lazdijų rajone.

Žaizdos

Ar semiamės stiprybės iš praeities?

Stasė Eitavičienė

Malda prie paminklo. Šventojo Rašto ištrauką skaito evangelikų reformatų kunigė Sigita Veinzieri, už jos – kun. Ernestas Želvys

NEMUNĖLIO RADVILIŠKIS. Spalio 15-ąją, sekmadienį, čia buvo atidengta Atminimo lenta 1919–1920 metų savanoriams, kilusiems iš šio valsčiaus. Tai – jau ketvirtasis atminimo ženklas šiems Tėvynės patriotams Biržų rajone. Neseniai Atminimo lentos buvo atidengtos Papilyje, Vabalninke ir Pabiržėje, dar viena savo eilės laukia Biržuose. Visose minėtose vietose renginiai vyko su dainomis, gražiomis, įkvepiančiomis politikų kalbomis, savanorių salvėmis. Bet Nemunėlio Radviliškyje šventės idilę sudrumstė Švč. Mergelės Marijos bažnyčioje šv. Mišias aukojęs Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios vikaras kun. Ernestas Želvys, priversdamas visus susirinkusius pamąstyti apie savo santykį su Tėvyne, savo artimu ir su tais, kurių atminimui atidengdami paminklus skiriame dainas ir žodžius, dažnai mūsų gyvenimuose praradusius tikrąją savo prasmę. Kunigas kalbėjo apie patriotizmą ir patrioto ištikimybę, kuri pasireiškia ryžtu aukotis savo šaliai, palaikyti ir ginti ją. Patriotas yra ištikimas tėvynei, nes ji yra sava. Tėvynė išlieka, nors pasikeičia valdžios ir santvarkos. Ir tamsiausiomis valandomis patriotas gali tikėtis, kad Tėvynė atgims, jos žmonės apsivalys, išsigydys. Atsitiesimas gali užtrukti dešimtmetį, pusę amžiaus, net ilgiau, bet tikslas nėra nepasiekiamas, ypač jei tauta ir tėvynė praeityje turėjo kuo didžiuotis, iš ko „stiprybę semtis“. Tokie, anot kunigo, buvo tie žmonės, kuriems netrukus atidengsime Atminimo lentą. „Ne lenta svarbu, bet jų žygių išaukštinimas mūsų širdyse. Galima daug rašyti ir kalbėti apie patriotiškumą, bet ką jis reiškia man? Daug skundžiamės, kaltiname valdžią, bet savęs nepaklausiame, ką konkrečiai padarėme, kad šitame Dievo mums sukurtame pasaulyje būtų daugiau tiesos ir gėrio, daugiau meilės. Mes pripratome, kad valstybė turi duoti mums. O ką jai duodame mes? Patriotizmas pasireiškia tuo, kad žmogus turi duoti, o ne valstybė. Mes pasijaučiame dievais ir norime, kad viskas būtų taip, kaip mes norime. O juk patriotizmas nėra vien savo jausmų išraiška, tai – darbas, veikla, dažnai net be atlygio. Skelbiamės Marijos žeme, o tikėjimo nėra. Liko kelios dienos iki paminklinės lentos atidengimo, skelbimų nėra nei miestelyje, nei rajono laikraščiuose. Kultūros namai sau, mokykla sau, bendruomenė sau – bažnyčioje tos pačios septynios giedančios močiutės, šiandien renginyje – irgi tik gerokai pagyvenę žmonės. Jūs nemylite nei savęs, nei kitų, o be meilės nėra nei tikros laisvės, nei patriotizmo“, – skaudžiai kalbėjo kunigas Nemunėlio Radviliškio bendruomenės žmonėms, privertęs ne vieną nuleisti galvą.

Dezinformacijos labirintuose

Susipykusi su sąžine ir protu

Edvardas ŠIUGŽDA

Lietuva pasiekė patyčių apogėjų. Lietuvos visuomeninio transliuotojo portale Lrt.lt pasirodė Vytenio Radžiūno parengtas pranešimas „Rašytoja Rūta Vanagaitė teigia surinkusi skandalingų faktų apie Lietuvos karininką, partizanų vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą. Partizanas esą buvo KGB agentas, o Simono Wiesenthalio centro Jeruzalėje direktorius Efraimas Zuroffas esą net surinkęs duomenų apie žydų žudynes“, o netrukus pasirodo portalo Delfi straipsnis su abejotinu pavadinimu: „Versija: R. Vanagaitės rankose atsidūrė kankinimų mėgėjo N. Dušanskio užrašai, skelbiamos sekimo ir arešto detalės“. Visa tai, reikia manyti, – tik triukšmo fonas, o ne mūsų tautos tragedijos klausimų aiškinimasis. Ar netampame panašūs į vanagaites, kurios sako, kad mes, lietuviai, vis kalbame, kaip mus skriaudė lenkai, rusai, ir bijodami kad ji mūsų vėl taip nepavadintų, veliamės į garbės nedidinantį aiškinimąsi. Jau pernai pavasarį su tų pačių interneto tinklalapių pagalba ir kai kurių jai pritariančių „garsių“ asmenų pastangomis pravedusi lietuvių niekinimo akciją, Vanagaitė skelbė, kad Lietuva išnaikino visus savo žydus, nedarydama atgailos dėl nužudytųjų. Štai taip niekinančiai apie Lietuvos kovas už išsivadavimą Lietuvos ambasadoriaus Baltarusijoje akyse kalbėjo Vanagaitė. Jos pasakojimą apibendrintai galima perpasakoti: „Lietuvius engė tai rusai, tai lenkai, taigi mes – didvyriai – tokia nesąmoninga legenda ir sugalvota Lietuvoje. Paskiau sužinojau: mano senelis šaudė, kitas – irgi. O pas mus namuose buvo spinta, joje – veidrodis. Argi pas juos, valstiečius, galėjo tai būti? Ne. Vadinasi, tai paimta iš nužudytų žydų“. Ir dar psichologiškai „pamurkdo“ į jos paistalus pakviestą ambasadorių: „Ačiū, kad ambasadorius neišeina, kažkas jį laiko. Gal jis neišdrįs išeiti“. Ir sarkastiškai tyčiojasi iš lietuvių, kurių supratimu, „Putinas tik ir laukia, kad parašyčiau: lietuviai žudė. Jei Putino nebūtų, jį reikėtų išgalvoti“. Taip lietuvius ji laiko visiškais kvailiais – joks Putinas (ar Stalinas), jokia Rusija mums, Lietuvos gyventojams, niekada nėra padariusi jokių skriaudų, tai mes, lietuviai, skriaudas darėme kitiems „mūsiškiams“.

Žaizdos

Kraupaus Sedos mūšio atminimas tebesaugomas

Vytautas MALŪKAS

Prie paminklo Sedos kautynių dalyviams uždegtos žvakutės ir padėta gėlių

Sedos miestelyje kasmet spalį minimos Sedos kautynių metinės – šiemet jos jau 73-iosios. Pirmiausia minėjimo dalyviai rinkosi Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje, po šv. Mišių prie paminklo žuvusiems kautynių dalyviams prisiminta jų istorija, o senosiose miestelio kapinėse žuvusiųjų kautynėse atminimas pagerbtas tylos minute, šaulių salvėmis, čia minėjimo dalyviai dalijosi savo atsiminimais.

Pradedama šv. Mišiomis

Sedos kautynių metu žuvę Tėvynės gynėjai kasmet pagerbiami jau du dešimtmečius, nuo 1994 metų: pagerbti žuvusiuosius atvykdavo likę gyvi jų kovų draugai, dabar jų gretos išretėjo, nes daugelis jau išėjo į Amžinybę. Į Sedos kautynių metinių minėjimą susirinko sediškiai, iš Mažeikių atvyko Lietuvos šaulių sąjungos Mažeikių 801-osios kuopos ir jaunieji „Gabijos“ gimnazijos šauliai, grojo Sedos pučiamųjų orkestras „Griaustinis“, vadovaujamas Kęstučio Dvaržeckio.