Audros laužė –
nepalūžom

Žaizdos

Vėlinių prisiminimo mozaika

Zigmas Tamakauskas

Vengrijos revoliucijos ir Vėlinių įvykių Lietuvoje minėjimas Kauno senosiose kapinėse: Vengrijos Nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Zoltanas Jančis ir Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė

Vėlinių įvykių Kaune dalyviai Zigmas Tamakauskas ir Vytautas Kluonius (vežimėlyje)

Vengrijos ambasadorius Zoltanas Jančis su ambasados darbuotojais ir grupe minėjimo dalyvių Vilniuje, prie Aušros Vartų ties sienoje įrengta memorialine lenta

J. Grušo meno gimnazijos mokinių grupė su gimnazijos direktore Nijole Šimiene, jos pavaduotoja Eugenija Paškauskiene, mokytojomis Lina Dekeriene ir Dalia Razumiene

Generolo P. Plechavičiaus kadetų licėjaus kadetų grupės rikiuotė

Visų Šventųjų dienos išvakarėse Kaune ir Vilniuje Vengrijos ambasada surengė 1956 metais Vengrijoje vykusios antisovietinės revoliucijos ir jos tuometinių atgarsių Lietuvoje, žinomų kaip Vėlinių įvykių, minėjimą. Tai jau įgavo gražios ir prasmingos tradicijos pobūdį, prisimenant mūsų abi tautas, kovojusias už savo laisvę ir nugalėjusias sovietinį imperializmą. Šio tuomet parodyto mūsų tautos solidarumo su kovojusia Vengrija, tos istorinės lietuvių ir vengrų tautų vienybės pademonstruotų įrodymų neištrynė sūkuringi laiko vėjai. Ji liko gyva.

Aš tada buvau Vilniaus universiteto antro kurso studentas. Daugelis iš mūsų turėjo jaunatviško idealizmo sparnus, didelį susirūpinimą dėl Lietuvos likimo, stengėsi savo veikla ir įgytomis žiniomis prisidėti prie jos gyvybingumo išlaikymo. Šiuos siekius palaikė ir stiprino savo dėstomomis paskaitomis patriotinės savimonės nepraradę mūsų iškilūs dėstytojai Juozas Balčikonis, Zigmas Zinkevičius, Meilė Lukšienė, Vanda Zaborskaitė, Irena Kostkevičiūtė, Jurgis Lebedys, Juozas Pikčilingis, Vincas Urbutis, Jonas Dumčius ir kai kurie kiti. Vėliau, prasidėjus partokratiniam siautėjimui, kai kurie iš minėtų dėstytojų buvo kaltinami, kad apie juos „sukosi nacionalistiškai nusiteikę“ studentai... Savo veikloje bandėme derinti įvairias veiklos priemones. Siekdami žinių, pasirinkdavome tokias kursinių darbų temas, kad gautume leidimą patekti į vadinamus „specfondus“, kuriuose buvo laikoma dar nesunaikinta Nepriklausomybės metais išleista literatūra, kėlusi ideologinį pavojų sovietinei valdžiai. Ją beskaitydami dažnai išbūdavome skaityklose iki vėlaus vakaro. Su kai kuriais studentais, sudarę slaptą patriotinės krypties būrelį, laiminant kunigui, davėme priesaiką Dievui ir Tėvynei Vilniaus Aušros Vartų bei Kauno Arkikatedros Bazilikos koplyčiose. Į pogrindinės organizacijos veiklą kalbinome įsijungti ir rusų kalbą studijavusį, kaip mums atrodė, gana rimtą, mąstantį studentą Bronių Kuzmicką, bet jis bijodamas galimų sovietinio saugumo represijų, prisidėti prie mūsų darbo sąžiningai atsisakė. Vėliau jis Maskvoje baigė filosofijos mokslus, prasidėjus atgimimui, įsijungė į Sąjūdžio veiklą, tapo Aukščiausiosios Tarybos (Atkuriamojo Seimo) nariu, jo pirmininko pavaduotoju, filosofinių veikalų autoriumi. Stengėmės aktyviai dalyvauti ir atviroje visuomeninėje studentiško gyvenimo veikloje. Mūsų bendrabučio kambarys, nors jame pasikabinome Rafaelio „Siksto Madonos“ paveikslo reprodukciją, buvo įgavo pavyzdingo kambario statusą. Tik vienas kitas į jį užsukęs „svečias“ pamurmėdavo, kad ši reprodukcija kelianti religinę nuotaiką... Tokiems patardavome labiau pasidomėti dailės istorija. Kambario draugas Algirdas Vaitkus, turėjęs kurse didelį autoritetą, gražiai smuikavo, Adolfas Gurskis garsėjo savo poetiniu talentu ir gera dikcija, aš irgi bandžiau pažinti gaidas ir mokytis groti net dviem instrumentais. Mūsų surengtose studentiškose vakaronėse skambėdavo lietuviškos dainos, poezijos posmai. Malonu prisiminti, kad universiteto vadovybė patenkino mūsų prašymą, kuriame prašyta rusų kalbos discipliną nukelti į neprivalomų dalykų sąrašą. Respublikos vadovybės prašėme, kad Vilniaus centrinei gatvei būtų grąžintas Gedimino prospekto vardas. Tuo susidomėjo KGB. Čekistai stengėsi per savo agentus išaiškinti šio rašinio iniciatorius. Kai atsirado studentiškos kepuraitės, raginome studentišką jaunimą sekmadieniais sutartą valandą drauge viešai dalyvauti šv. Mišių aukoje Šv. Mikalojaus bažnyčioje, parodant ištikimybę nepalaužtai ateistinių vėjų krikščioniškai pasaulėžiūrai, savo tautinei dvasiai. Bažnyčioje su dideliu dvasiniu pakylėjimu klausydavome talentingo tuometinės Konservatorijos studento Kastyčio Matulionio giedamos giesmės (už giedojimą bažnyčioje jis buvo pašalintas iš konservatorijos, baigė pogrindinę kunigų seminariją, tapo pasišventusiu kunigu, „LKB kronikos“ leidimo talkininku, sovietinių lagerių kaliniu – kovotoju už Bažnyčios ir Lietuvos laisvę). Jo balsas, pragydęs galingu tenoru, suvirpindavo visą bažnyčią, paskatindamas susirinkusius dar arčiau glaustis prie altoriaus, prie amžinojo Gėrio šaltinio. Per Velykas su būreliu studentų Kauno Arkikatedroje, apsirengę liturginiais drabužiais, gaudžiant varpams, dalyvavome velykinėje procesijoje. Smagu buvo joje matyti ir kai kuriuos iš Vilniaus atvykusius mūsų dėstytojus. Nepamirštamas ir niekieno neišduotas studentiškas Kūčių vakaras, kurį viename bute slapta parengė tuometinis lituanistinių studijų penktakursis Kazimieras Ambrasas (baigęs universitetą, jis tęsė studijas aspirantūroje, parašė disertacinį darbą, įgijo filologijos mokslų daktaro laipsnį, slapta mokėsi pogrindinėje kunigų seminarijoje, tapo žymiu kunigu, daugelio knygų autoriumi ir vertėju). Šio vakaro metu buvo prisimintas mūsų tautos dvasinės kultūros lobynas, papročiai, jame pakiliai sklandė gyva patriotinė dvasia.

Artėjo 1956 metų Visų Šventųjų diena. Nutarėme sutvarkyti krūmais apžėlusius lietuvių karių kapus Rasų kapinėse. Išvakarėse prie kapinių tvoros paslėpėme tvarkymo įrankius.

Kitą dieną po paskaitų mūsų vienminčių studentų būrelis kibo į darbą. Dirbome iki vėlyvo vakaro. Širdyje buvo gera. Vakaro tamsą nušvietė mūsų nuoširdaus darbo šviesa, susiliejusi su žuvusių Lietuvos gynėjų atminimo dvasia. Džiaugiausi, kad ir vėliau šį mūsų pradėtą Rasų kapinių tvarkymo darbą tęsė tame pačiame universitete fizikos mokslus studijavęs mano sūnus Gediminas, būdamas paskutiniame kurse sovietinės okupacijos metais neaiškiomis aplinkybėmis žuvęs kraštotyros ekspedicijoje. Po kelių dienų su kauniečių jaunimo būreliu tokio darbo ėmėmės ir Kauno senosiose kapinėse. Sutvarkėme apleistus 1941 metų Birželio sukilėlių, lietuvių karių ir pažymėtus lėktuvų propelerių kryžiais lakūnų kapus.

Kelios dienos buvo likusios iki įsimintinos lapkričio 1 dienos vakaro. Vengrijoje vyko antisovietinė revoliucija, aidėjo šūviai, iš vėliavų vidurio iškirpti apvalūs sovietiniai simboliai: skylėtos vėliavos tapo revoliucijos ženklu. Prie valdžios vairo grįžęs politinių reformų iniciatorius Imrė Nadis (Imre Nady) skelbė Vengrijos neutralitetą, išstojimą iš sovietinio Varšuvos pakto, reikalavo iš šalies išvesti sovietinę kariuomenę. Sužibo laisvės viltis visoms sovietų pavergtoms tautoms. Tokiame fone surengėme studentiško jaunimo vakaronę universiteto Istorijos filologijos fakulteto didžiojoje auditorijoje. Prisirinko tiek jaunimo, kad negalėjo sutilpti į auditoriją, buvo pilnas ir koridorius. Iš anksto parengėme kryptingą partokratų neiššifruotą programą. Sklido lietuviškos dainos, sukosi poros. Numatytos pertraukos metu mūsų bendramintis Adolfas Gurskis raiškiai paskaitė iš neseniai išleisto Maironio raštų dvitomio „Jaunosios Lietuvos“ poemos šeštosios giesmės ištrauką „Jau slavai sukilo...“ Visi suprato, kad tai – solidarumas su Vengrijoje vykstančia revoliucija. Nutilus plojimų bangai, visi susikibę rankomis pagiedojome „Lietuva brangi“. Sklido kiti patriotiniai eilėraščiai, dainos, kalbėtojų žodžiai. Vienas iš kalbėtojų ragino visus susitelkti, kad susikaupusi potencinė energija virstų kinetine. Paslapčiomis raginome vienas kitą lapkričio 1 dienos vakare rinktis į Rasų kapines prie dr. Jono Basanavičiaus kapo. Tuometinio Dailės instituto komjaunimo organizacijos sekretorius Arūnas Tarabilda net viešai paragino studentus vykti į Rasų kapines. Susirinko daugybė jaunimo iš visų Vilniaus aukštųjų mokyklų. Dr. J. Basanavičiaus kapas nušvito daugybės žvakių šviesos vainiku. Jį puošė atneštos įvairiaspalvės rudeninės gėlės, mano sudėti iš akmenėlių Gedimino stulpai, Trispalvės juostelės. Sklido patriotinio turinio eilėraščiai, kalbos, giesmė „Marija, Marija“, skambėjo Lietuvos himnas, sveikinantys Vengrijos revoliuciją žodžiai. Pasirodę milicijos būriai ir kareiviai stengėsi susirinkusį jaunimą išsklaidyti, neleisti žygiuoti link miesto. Kareiviams vadovavęs generolas net įstengė lietuviškai pasakyti keletą žodžių – eikite namo... Į brutalius kareivių ir milicininkų žodžius mes atsakydavome lietuviška daina ir šūkiais – laisvę Lietuvai, laisvę Vengrijai! Pralaužę atvykėlių užtvaras, nužygiavome iki Aušros Vartų. Čia mus pasitiko dar didesni represinės jėgos būriai. Pirmoje gretoje ėjusius kelis studentus pavyko jiems nutempti į greta stovėjusius uždarus sunkvežimius. Reikalavo išsiskirstyti. Jėgos buvo nelygios, vis gausėjo kareivių ir milicininkų būrių. Supratome, kad mums nepavyks nužygiuoti į miesto gatves. Prasidėjo derybos. Paprašėme, kad atvyktų miesto valdžios atstovai. Atvyko. Reikalavome, kad būtų paleisti suimti mūsų eisenos dalyviai, tada išsiskirstysime. Pavyko susitarti. Išsiskirstėme būreliais. Po šių įvykių tuometinis Lietuvos „šeimininkas“ Antanas Sniečkus pareikalavo iš aukštųjų mokyklų pašalinti daugybę studentų, prisidėjusių prie vadinamos antitarybinės demonstracijos Rasų kapinėse. Šiam reikalavimui ypač pritarė karjeristinė universiteto partokratija – V. Kuzminskis, I. Zaksas, J. Bielinis ir kai kurie kiti. Aš buvau apkaltintas „kontrrevoliucine veikla“, priekaištauta dėl mano ant dr. J. Basanavičiaus kapo sudėto Gedimino stulpų ženklo. Fakulteto sienlaikraštyje pasirodė užgaulios karikatūros, kurios, savo tikslo nepasiekusios, tik sustiprino mūsų studentišką dvasinę vienybę ir dar didesnį ryšį su patriotiškai nusiteikusiais dėstytojais. Brutaliems partokratijos reikalavimams atvirai pasipriešino tuometinis universiteto rektorius Juozas Bulavas jau anksčiau gerokai sulietuvinęs šios aukštosios mokyklos dėstytojų kontingentą ir patį universitetą. Tokiai rektoriaus nuostatai pritarė ir prorektorius Eugenijus Meškauskas – žinomas filosofas, skatinęs kritiškai plėtoti marksizmo principus, tyrinėjęs pažinimo ir mokslo metodologijos, ideologijos teorijos problemas. Prorektoriaus E. Meškausko buvau pakviestas į rektoratą paaiškinti atvykusiems čekistams Vėlinių įvykius Rasų kapinėse ir mano dalyvavimo priežastį. Buvau jiems pristatytas kaip sąžiningas ir geras studentas. Dalyvavimą tuose įvykiuose grindžiau savo religiniais įsitikinimais, kaltinau atvykusius milicininkus ir kareivius dėl brutalių užgauliojimų bei keiksmų. Sakiau, jei šito nebūtų buvę, būtume taikiai ir išsiskirstę. Prorektorius E. Meškauskas padėkojęs tarė: „Matote, patys esate kalti, nereikėjo tos kariuomenės siųsti, o dabar norite apkaltinti studentą Tamakauską ir kitus antitarybine veikla...“ Supratau, kad tuometinis rektoratas stojo ginti Vėlinių įvykiuose dalyvavusių studentų. Tąsyk man pavyko išvengti pašalinimo iš universiteto. Tik pareiškė griežtą papeikimą ir nutraukė stipendijos mokėjimą. Tačiau čekistinis sparnas nenurimo. Jis atsirevanšavo kitų metų Vasario 16-osios naktį atliktomis kratomis ir areštais. Atsidūriau saugumo rūsių kameroje kartu su Arūnu Tarabilda. Teko patirti visas tardymo „gudrybes“, brutalų pažeminimą. Dailės institute buvo panaikinta komjaunimo organizacija, kaip pasidavusi „nacionalistinei įtakai“. Tai atsitiko pirmą kartą sovietmečiu. Mane apkaltino „aiškia antitarybine veikla“ ir „už elgesį, nesuderinamą su tarybinio studento vardu“ pašalinę iš universiteto, išsiuntė į sovietinius rekrūtus prie Uralo radiacijos užterštoje zonoje. Atgavus Lietuvai laisvę, teko susipažinti su kai kuriomis bylomis, susijusiomis su mūsų minimu laikotarpiu. Vienoje radau savo lituanistinių studijų draugo, nuoširdžiai tauraus ir poetiškos sielos bendrakursio Leonardo Gogelio mane ginantį drąsų laišką, adresuotą Vilniaus universiteto rektoriui. Jame rašoma, kad šalinami iš universiteto tokie žmonės, kurie nemėgsta veidmainiauti, drąsiai ir atvirai rodo savo įsitikinimus, universitete didvyriais jaučiasi tokie prisiplakėliai ir veidmainiai, kaip pavyzdžiui, II kurso istorikas Aleliūnas ir kiti. Jie siekia „šiltų vietelių“ komjaunimo biuruose... Toje byloje yra ir man skirtas eilėraštis „Pro Patria“. L. Gogelis, liudijant jo kambario „draugui“ Mykolui Aleliūnui, buvo nuteistas ketveriems metams lagerio. Apie tai prieš kurį laiką rašė žurnalas „Ekstra“.

Į Pauralės Zlotousto vietovę pasiuntė mano kurso draugą Algirdą Vaitkų, perkeltą drauge su Valentinu Ardžiūnu į neakivaizdinį skyrių. Panašaus likimo susilaukė ir kai kurie kitų aukštųjų mokyklų studentai. Pakeista ir universiteto vadovybė, reorganizuota lietuvių literatūros katedra. Tačiau partokratams nepavyko sunaikinti jau nuo filomatų ir filaretų laikų universitete kilusios laisvės siekimo dvasios. Ji vis iškildavo įvairiomis formomis iki pat Lietuvos atgimimo.

Šiemet Kaune 1956 metų įvykių minėjimas vyko jau pagal tradiciją Senosiose kapinėse prie įrengto memorialo spalio 20 dieną. Jame dalyvavo Vengrijos Nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Zoltanas Jančis (Zoltan Jancsi) su savo bendradarbiais, organizuotos mokinių grupės su savo mokytojais iš Kauno Juozo Grušo meno gimnazijos ir iš generolo Povilo Plechavičiaus kadetų licėjaus. Minėjime dalyvavo miesto savivaldybės atstovas, to meto įvykių Kaune dalyviai Vytautas Kluonius ir Stasys Dovydaitis, Lietuvos partizanų ginkluotųjų pajėgų vado Adolfo Ramanausko-Vanago dukra buvusi Seimo narė Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė, buvęs Seimo narys Rytas Kupčinskas, Juozo Grušo meno gimnazijos direktorė Nijolė Šimienė, LPKT Sąjungos valdybos pirmininkė Rasa Bumbulienė, laisvės kovų dalyvis dirigentas Algimantas Mišeikis, Lietuvos Sąjūdžio Kauno skyriaus atstovai. Pasidžiaugęs mokinių gausa, ambasadorius Z. Jančis pabrėžė, kad sovietų represijų padarytos žaizdos gyja gana lėtai, visuomet reikia išlaikyti budrumą, prisiminti tuos žmones, kurie aukojo savo gyvenimą siekdami savo tautai bei kitoms sovietų pavergtoms tautoms laisvės ir nepriklausomybės. Prie memorialo buvo padėti Vengrijos ambasados ir Kauno savivaldybės vainikai. Skambėjo Vengrijos ir Lietuvos Respublikos himnai. Darganotą rudens dieną sušildė dalyvavusių mokinių atlikta meninė programa, kurią rengiant daug triūso įdėjo minėjimo dalyviai – J. Grušo meno gimnazijos direktorės pavaduotoja Eugenija Paškauskienė, mokytojos Lina Dekerienė, Dalia Razumienė, miesto mokinių ateitininkų vadovė, gimnazijos mokytoja Vida Zulonaitė, Generolo Povilo Plechavičiaus kadetų licėjaus mokytojai Jūratė Ivanauskienė, Olgita Cironkaitė, Laura Šimaitytė-Valaitienė ir Gintautas Mikalauskas.

Spalio 23 dieną 1956 metų įvykių Vengrijoje ir Lietuvoje minėjimas vyko ir Vilniuje, prie Aušros Vartų ties sienoje įrengta Atminimo lenta. Deja, čia neskaitant atėjusių ambasados darbuotojų, susirinko tik būrelis žmonių, kurių daugumą sudarė vyresniosios kartos atstovai. Savo tradicinę ištikimybę dalyvauti šiame minėjime parodė profesorė Ona Voverienė, istorijos mokslų daktaras Darius Juodis, buvęs Šakių rajono Sąjūdžio pirmininkas, Laikinosios komisijos KGB veiklai tirti narys, Kovo 11-osios Akto signataras Algirdas Endriukaitis. Nuskambėjus Lietuvos bei Vengrijos himnams, žodį tarė Vengrijos ambasadorius Z. Jančis ir pabrėžė to meto įvykių svarbą išsivaduojant iš sovietinės priespaudos, pasidžiaugė gražiu vengrų ir lietuvių tautų bendradarbiavimu. Jo kalbą (kaip ir Kaune) labai sklandžiai pateikė lietuvių kalba ambasadoriaus padėjėja Justina Budziūtė.

Minėjimas pratęstas prie kvapnios arbatos puodelio netoliese esančioje kavinėje. Čia jau nepučiant žvarbiam vėjui dar kartą prisiminti 1956 metų įvykiai Vengrijoje bei Lietuvoje. Ambasadorius pabrėžė tuose įvykiuose dalyvavusių žmonių drąsą ir pasiaukojimą. Prof. O. Voverienė pažymėjo patriotizmo, vienybės ir tautinio orumo išlaikymo svarbą, pasidžiaugė Vengrijos siekiu išlaikyti ir stiprinti savo nepriklausomybę. Prisiminimų žiupsneliu pasidalijo to meto įvykiuose dalyvavę A. Endriukaitis ir Z. Tamakauskas.

1956 metų Vėlinių įvykiai Lietuvoje, susiję su Vengrijoje vykusia revoliucija, – ryškus akmenėlis kuriant Laisvės mozaiką, pažymėtą Lietuvos gyvybės išsaugojimo siekiu, jos meilės auka ir pasišventimu. Tai neturėtų sudrumsti dažnai iš svetur atskriejusios nihilistinės nuotaikos, svetimų, kosmopolitinių vėjų gūsiai, norintys sumenkinti mūsų herojišką istoriją, dvasinės kultūros gelmę. Prisimintini poeto Kazio Inčiūros žodžiai: Veltui tavo mintys į svetur keliauja / Saulė, nors šviesiausia, bus svetur tamsi. / Čia brangiau už auksą juodos žemės sauja, / Nes kiekvienoj dulkėj čia tu pats esi.

Eugenijos Paškauskienės, Aldonos Grigaitienės ir Justinos Budziūtės nuotraukos

© 2017 „XXI amžius“