Audros laužė –
nepalūžom

Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas „Naujajam amžiui“ skyrė 9000 eurų projektui „Audros laužė – nepalūžom“ „XXI amžiaus“ laikraštyje. vykdyti. Projekto rubrikos: „Akistata su Tėvyne“, „Dezinformacijos labirintuose“, „Eterio balsai iš anapus“, „Gailestingumas – lietuvių tautos bruožas“, „Kova be taisyklių“, „Laikas ir žmonės“, „Laisvės daigai nelaisvės tamsoje“, „Likimai“, „Nelietuviai – Lietuvai“, „Partizanų kovų ir disidentų darbų atspindžiai literatūroje“, „Slaptųjų tarnybų dokumentus pasklaidžius“, „Valstybės kūrėjai“, „Žmogaus dvasia – neįveikiama“.

Žaizdos

Vėlinių prisiminimo mozaika

Zigmas Tamakauskas

Vengrijos revoliucijos ir Vėlinių įvykių Lietuvoje minėjimas Kauno senosiose kapinėse: Vengrijos Nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Zoltanas Jančis ir Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė

Visų Šventųjų dienos išvakarėse Kaune ir Vilniuje Vengrijos ambasada surengė 1956 metais Vengrijoje vykusios antisovietinės revoliucijos ir jos tuometinių atgarsių Lietuvoje, žinomų kaip Vėlinių įvykių, minėjimą. Tai jau įgavo gražios ir prasmingos tradicijos pobūdį, prisimenant mūsų abi tautas, kovojusias už savo laisvę ir nugalėjusias sovietinį imperializmą. Šio tuomet parodyto mūsų tautos solidarumo su kovojusia Vengrija, tos istorinės lietuvių ir vengrų tautų vienybės pademonstruotų įrodymų neištrynė sūkuringi laiko vėjai. Ji liko gyva.

Aš tada buvau Vilniaus universiteto antro kurso studentas. Daugelis iš mūsų turėjo jaunatviško idealizmo sparnus, didelį susirūpinimą dėl Lietuvos likimo, stengėsi savo veikla ir įgytomis žiniomis prisidėti prie jos gyvybingumo išlaikymo. Šiuos siekius palaikė ir stiprino savo dėstomomis paskaitomis patriotinės savimonės nepraradę mūsų iškilūs dėstytojai Juozas Balčikonis, Zigmas Zinkevičius, Meilė Lukšienė, Vanda Zaborskaitė, Irena Kostkevičiūtė, Jurgis Lebedys, Juozas Pikčilingis, Vincas Urbutis, Jonas Dumčius ir kai kurie kiti. Vėliau, prasidėjus partokratiniam siautėjimui, kai kurie iš minėtų dėstytojų buvo kaltinami, kad apie juos „sukosi nacionalistiškai nusiteikę“ studentai... Savo veikloje bandėme derinti įvairias veiklos priemones. Siekdami žinių, pasirinkdavome tokias kursinių darbų temas, kad gautume leidimą patekti į vadinamus „specfondus“, kuriuose buvo laikoma dar nesunaikinta Nepriklausomybės metais išleista literatūra, kėlusi ideologinį pavojų sovietinei valdžiai. Ją beskaitydami dažnai išbūdavome skaityklose iki vėlaus vakaro. Su kai kuriais studentais, sudarę slaptą patriotinės krypties būrelį, laiminant kunigui, davėme priesaiką Dievui ir Tėvynei Vilniaus Aušros Vartų bei Kauno Arkikatedros Bazilikos koplyčiose. Į pogrindinės organizacijos veiklą kalbinome įsijungti ir rusų kalbą studijavusį, kaip mums atrodė, gana rimtą, mąstantį studentą Bronių Kuzmicką, bet jis bijodamas galimų sovietinio saugumo represijų, prisidėti prie mūsų darbo sąžiningai atsisakė. Vėliau jis Maskvoje baigė filosofijos mokslus, prasidėjus atgimimui, įsijungė į Sąjūdžio veiklą, tapo Aukščiausiosios Tarybos (Atkuriamojo Seimo) nariu, jo pirmininko pavaduotoju, filosofinių veikalų autoriumi. Stengėmės aktyviai dalyvauti ir atviroje visuomeninėje studentiško gyvenimo veikloje. Mūsų bendrabučio kambarys, nors jame pasikabinome Rafaelio „Siksto Madonos“ paveikslo reprodukciją, buvo įgavo pavyzdingo kambario statusą. Tik vienas kitas į jį užsukęs „svečias“ pamurmėdavo, kad ši reprodukcija kelianti religinę nuotaiką... Tokiems patardavome labiau pasidomėti dailės istorija. Kambario draugas Algirdas Vaitkus, turėjęs kurse didelį autoritetą, gražiai smuikavo, Adolfas Gurskis garsėjo savo poetiniu talentu ir gera dikcija, aš irgi bandžiau pažinti gaidas ir mokytis groti net dviem instrumentais. Mūsų surengtose studentiškose vakaronėse skambėdavo lietuviškos dainos, poezijos posmai. Malonu prisiminti, kad universiteto vadovybė patenkino mūsų prašymą, kuriame prašyta rusų kalbos discipliną nukelti į neprivalomų dalykų sąrašą. Respublikos vadovybės prašėme, kad Vilniaus centrinei gatvei būtų grąžintas Gedimino prospekto vardas. Tuo susidomėjo KGB. Čekistai stengėsi per savo agentus išaiškinti šio rašinio iniciatorius. Kai atsirado studentiškos kepuraitės, raginome studentišką jaunimą sekmadieniais sutartą valandą drauge viešai dalyvauti šv. Mišių aukoje Šv. Mikalojaus bažnyčioje, parodant ištikimybę nepalaužtai ateistinių vėjų krikščioniškai pasaulėžiūrai, savo tautinei dvasiai. Bažnyčioje su dideliu dvasiniu pakylėjimu klausydavome talentingo tuometinės Konservatorijos studento Kastyčio Matulionio giedamos giesmės (už giedojimą bažnyčioje jis buvo pašalintas iš konservatorijos, baigė pogrindinę kunigų seminariją, tapo pasišventusiu kunigu, „LKB kronikos“ leidimo talkininku, sovietinių lagerių kaliniu – kovotoju už Bažnyčios ir Lietuvos laisvę). Jo balsas, pragydęs galingu tenoru, suvirpindavo visą bažnyčią, paskatindamas susirinkusius dar arčiau glaustis prie altoriaus, prie amžinojo Gėrio šaltinio. Per Velykas su būreliu studentų Kauno Arkikatedroje, apsirengę liturginiais drabužiais, gaudžiant varpams, dalyvavome velykinėje procesijoje. Smagu buvo joje matyti ir kai kuriuos iš Vilniaus atvykusius mūsų dėstytojus. Nepamirštamas ir niekieno neišduotas studentiškas Kūčių vakaras, kurį viename bute slapta parengė tuometinis lituanistinių studijų penktakursis Kazimieras Ambrasas (baigęs universitetą, jis tęsė studijas aspirantūroje, parašė disertacinį darbą, įgijo filologijos mokslų daktaro laipsnį, slapta mokėsi pogrindinėje kunigų seminarijoje, tapo žymiu kunigu, daugelio knygų autoriumi ir vertėju). Šio vakaro metu buvo prisimintas mūsų tautos dvasinės kultūros lobynas, papročiai, jame pakiliai sklandė gyva patriotinė dvasia.

Laikas ir žmonės

Knygos ir vaikystė, prasidėjusi kalėjime

Daiva Červokienė

Balio Buračo minėjimas Vytauto Didžiojo muziejuje su Karmėlavos mokyklos moksleiviais. Iš kairės: Aurelijus Noruševičius, Antanas Vaičius, Gražina Kadžytė

Leidyklos „Kalendorius“ vadovas Aurelijus Noruševičius yra Lietuvos žurnalistų draugijos ir Tėvynės pažinimo draugijos valdybos vicepirmininkas, vienas iš 20 metų leisto tėviškės pažinimo laikraščio „Gimtinė“ rėmėjų, bendradarbių, keliasdešimties kraštotyrinių ir kitokių knygų autorius ir sudarytojas. A. Noruševičiaus kredo – nėra to blogo, kas neišeitų į gera, į viską būtina žiūrėti optimistiškai.

Pokario vaikas

Aurelijus Noruševičius gimė 1946 m. spalio 10 d. Kaune, kalėjime. Jo tėvelis Stanislovas Naruševičius (1921–1948) buvo partizanas (slapyvardis – Jūreivis), mama – partizanų ryšininkė. Antanina Kliknaitė-Naruševičienė (1921–2002) buvo suimta ir tardyta už ryšius su partizanais, kai į pasaulį pasibeldė antras sūnelis. Aurelijus kalėjime „sėdėjo“ pusę metų.

Žmogaus dvasia – neįveikiama

Dr. Algirdas Matulevičius ir tautos žadinimo šaukliai

Vytautas Žeimantas

Monografijos autorius dr. Algirdas Matulevičius Autoriaus nuotraukos

Žinomas Mažosios Lietuvos tyrėjas daktaras Algirdas Matulevičius paskelbė naują monografiją, pavadinęs ją „Tautos žadinimo šaukliai“. Joje nagrinėja aktualią temą – lietuvių tautinį atgimimą, aktyviai prasidėjusį XIX a. antrojoje pusėje. Šią problematiką prie dabarties skaitytojų jis priartina, ją atskleidžia per laikraštį „Aušra“ (1883–1886) ir žurnalą „Varpas“ (1889–1905), kurie nors ir buvo leidžiami Mažojoje Lietuvoje, tačiau buvo daugiau skirti Didžiajai Lietuvai, jos gyventojams.

Naujojoje monografijoje autorius profesionaliai nagrinėja lietuvių liberaliosios inteligentijos pastangas žadinant tautą priešintis Rusijos imperialistinio monarchistinio režimo vykdomam lietuvių kalbos, mokyklų ir apskritai kultūros etnocidui, prievartinei rusifikacijai ir pravoslavinimui, Katalikų Bažnyčios persekiojimui, lietuvių ir lenkų supriešinimui.