Audros laužė –
nepalūžom

Laikas ir žmonės

Knygos ir vaikystė, prasidėjusi kalėjime

Daiva Červokienė

Balio Buračo minėjimas Vytauto Didžiojo muziejuje su Karmėlavos mokyklos moksleiviais. Iš kairės: Aurelijus Noruševičius, Antanas Vaičius, Gražina Kadžytė

Su Kauno Suzuki mokyklos trečiokais 2015 metais prie paminklo Lietuvos partizanams Pagynėvio kaime, Raseinių rajone

Leidyklos „Kalendorius“ vadovas Aurelijus Noruševičius yra Lietuvos žurnalistų draugijos ir Tėvynės pažinimo draugijos valdybos vicepirmininkas, vienas iš 20 metų leisto tėviškės pažinimo laikraščio „Gimtinė“ rėmėjų, bendradarbių, keliasdešimties kraštotyrinių ir kitokių knygų autorius ir sudarytojas. A. Noruševičiaus kredo – nėra to blogo, kas neišeitų į gera, į viską būtina žiūrėti optimistiškai.

Pokario vaikas

Aurelijus Noruševičius gimė 1946 m. spalio 10 d. Kaune, kalėjime. Jo tėvelis Stanislovas Naruševičius (1921–1948) buvo partizanas (slapyvardis – Jūreivis), mama – partizanų ryšininkė. Antanina Kliknaitė-Naruševičienė (1921–2002) buvo suimta ir tardyta už ryšius su partizanais, kai į pasaulį pasibeldė antras sūnelis. Aurelijus kalėjime „sėdėjo“ pusę metų.

Šešių mėnesių vaiką atidavė močiutei Onai Kliknienei, o mamą išsiuntė į lagerį. Tačiau močiutė po poros mėnesių buvo rasta šulinyje negyva. Tada Aurelijų augino mamos sesuo Aleksandra Goldbergienė, kuri, kaip partizanų ryšininkė, irgi žuvo neaiškiomis aplinkybėmis. Tėčio tėvai Leonas ir Kaziemiera buvo išvežti į Sibirą, trys jų sūnūs tapo partizanais, du pasitraukė į Vokietiją.

Nelikus artimųjų, Aurelijus ir jo vyresnis brolis Aldevinas augo pas svetimus žmones.

„Augau keturiose šeimose, pas svetimus, bet labai gerus žmones. Ganiau ožkas, o pradėjęs eiti į mokyklą Viduklėje – ir karves, avių pulkelį, paaugęs naktigonėse prižiūrėjau arklius. Į mokyklą grįždavau spalio mėnesį“, – prisiminė Aurelijus. Brolį jis matydavo dažnai – uždaręs karves kelioms valandoms į tvartą, nubėgdavo kelis kilometrus jo aplankyti. Pasak Aurelijaus, brolis buvo labai darbštus, iniciatyvus, net kelios šeimos kvietėsi jį pas save. Globėjai jį mylėjo kaip savą, labai nenorėjo išleisti.

„Ką lėmė tokia vaikystė? Požiūrį į žmones. Žinau, kad tautiečiai nuostabūs ir geri, juos reikia mylėti. Jeigu jie priėmė mane, svetimą vaiką, tai – beribis mano dėkingumas jiems. Tokie žmonės galėjo įvairius žygdarbius daryti. Ar mūsų kartos žmonės taip aukotųsi?“ – sakė A. Noruševičius.

Mamos gyvenimo peripetijos

Antanina Naruševičienė kalėjime – akmenų skaldykloje Krasnojarsko krašte – praleido devynerius metus, po tokio katorgiško darbo ją ištrėmė į Kazachstaną, o po Stalino mirties amnestavo. Galėjo grįžti į Lietuvą, bet kur prisiglausti, kaip pradėti gyvenimą, kuo maitinti vaikus?.. Rostove prie Dono gyveno tikras jos dėdė, tėvo brolis, Motiejus Klikna (Matvej Klikno). Nuvažiavo ten, per protekciją gavo darbą. Dirbo šachtoje, nešiojo dinamitą, užsidirbo kelionei į Lietuvą.

Aurelijus sakė labai laukęs mamos, įsivaizduodavo jų susitikimą. Jį auginę žmonės nesakė, kad jo motina nuteista ir kali, sakydavo, kad atlieka žygdarbius. Viduklėje, kur gyveno, visos patalpos buvo išklijuotos dideliais rusiškais laikraščiais, daugiausia „Pravda“. Pamatęs moters nuotrauką laikraštyje, klausdavo, ar tai – ne jo mama. Globėjai atsakydavo, kad tik labai panaši.

1958 metais A. Naruševičienė grįžo į Lietuvą atsiimti savo vaikų ir kur nors apsigyventi. Aurelijus atsimena, kad mama jam atvežė nuostabią eilėraščių knygutę ir gražų parkerį. Prisimena ir tą pirmą susitikimą – sėdėjo su broliu, mama ir visi verkė. Aurelijus džiaugėsi mamos grįžimu ir norėjo gyventi su ja, brolis mamą priėmė šaltokai, sakė nenorįs gyventi kartu. Todėl jis verkė, kad mama nori jį pasiimti iš gero gyvenimo į nežinią ir vargą, Antanina, – kad sūnus jos nepripažįsta, o Aurelijus, – kad jiems liūdna...

Antaninos grįžimas davė impulsą jos tėvui Jonui Kliknai parduoti namą Tauragėje (tokiame didmiestyje politinė kalinė neturėjo teisės apsigyventi) ir nusipirkti kitą Šilutėje, kur jai leido įsikurti. Senelis Šilutėje, Klaipėdos gatvėje, įsigijo į Vokietiją pasitraukusios šeimos dviejų galų namą. Taip visi įsikūrė ten. Vaikai šalia turėjo mamą ir senelį.

Mokslai ir darbo pradžia – Šilutėje

Aurelijus, baigęs aštuonias klases, įstojo mokytis į Šilutės profesinę technikos mokyklą. Kadangi ši nesuteikė vidurinio išsilavinimo, įstojo ir į vakarinę mokyklą. Tada labai norėjo būti savarankiškas ir išeiti iš namų, brolis jau tarnavo armijoje.

Mokslus baigė labai gerai, įgijo aukščiausią staliaus-dailidės kategoriją ir pradėjo dirbti statybose. Nepilnametis jau vadovavo 43 žmonių brigadai. Tačiau norėjo mokytis toliau. O jo nenorėjo paleisti iš statybų. Aurelijus parašė prašymą tuometiniams Statybos ministrui Sakalauskui, kad jį išleistų studijuoti, bet atsakymo nesulaukė. Privalėjo atidirbti dvejus metus po profesinės mokyklos baigimo.

Tačiau kartą jų Klaipėdos statybos tresto kolonoje (KMSK-6) viešėjo aukšti valdininkai iš Vilniaus, kažko ir jį pasiėmė važiuoti į Klaipėdą. Juodoje „Volgoje“ Aurelijus išpasakojo, kad labai nori studijuoti, bet jo neleidžia. Tie svečiai pažadėjo padėti. Ir padėjo. Netrukus gavo atsakymą, kad turi teisę mokytis aukštojoje. Daugiau vadovai neprieštaravo.

Pareiškimą studijuoti Aurelijus nuvežė į Kauno medicinos institutą. Matė, kaip kankinasi jį užauginusi Juzefa Čekanauskienė, norėjo jai padėti. Tačiau mokslai nepatiko, o Juzefa mirė – medicinos studijos neteko prasmės. Kitąmet įstojo į teisę Vilniaus universitete. Nors biografijoje duomenis apie tėvus slėpė, šie buvo „suuosti“. Prorektorė po pusmečio pasikvietė pasikalbėti: „Perspektyvos jūsų nekokios. Net baigus mokslus sunku bus rasti darbą pagal profesiją. Pasitarę su mokslo prorektoriumi, patariame perstoti į istorijos fakultetą“. Visus darbus ir įskaitas užskaitė. Aurelijus iki šiol dėkingas šiems geranoriškiems žmonėms. Taip A. Noruševičius po šešerius metus trukusių neakivaizdžių studijų baigė istorijos mokslus Vilniaus universitete.

Daug kas išbandyta

Besimokydamas dėstė istoriją Užusalių, Karmėlavos vidurinėse mokyklose, vėliau Kauno 4-oje profesinėje technikos mokykloje, dirbo „Kauno balduose“, laikraštyje „Noriu“. Parengė kraštotyrines studijas: „B. Buračas Karmėlavoje“, „Karmėlavos istorijos apybraiža“, „Senovės pašto traktas“, „S. Nėries kolūkio istorija“, „Kauno baldų“ istorijos apybraiža“, „Darbo šlovės galerija“ ir kitas. Dirbdamas mokytoju daug straipsnių rašė „Tarybiniam mokytojui“, „Jonavos balsui“, vėliau – laikraščiui „Baldininkas“. Jo pasiūlymu Karmėlavos mokyklai (dabar gimnazija) suteiktas Balio Buračo (1897–1972) – žymaus etnografo, fotografo, mokytojo, muziejininko – vardas.

Kaip pradėjo rašyti? Aurelijus sakė rašęs nuo vaikystės: pradžioje – mokyklos sienlaikraščiui, vėliau – į „Lietuvos pionierių“. Aštuntokus juos vežė į cukraus fabriką Kapsuke (dabar Marijampolė). Pasipiktino – cukrų gamina, o balandžiai skraido. Parašė spaudai pirmąjį kritinį straipsnį, gavo atsakymą: „Imsimės priemonių, paukščiai neskraidys. Ačiū, kad atkreipėte dėmesį“.

Rašyti skatino ir kraštotyrinė veikla – mėgo su žmonėmis pakalbėti, užrašydavo jų pasakojimus, kai ką dėdavo į spaudą, kai kas likdavo tik sau. Turėjo būti itin atsargus. Buvo patekęs į sovietinio saugumo akiratį. Kartą, po eilinio pokalbio, pasiteiravo, kaip patinka darbas mokykloje, apie kolektyvą, o jau kitąkart sako: „Manome, kad jūs negalite dirbti mokykloje. Aurelijus susiorientavo, kad reikia jiems pritarti: „Ačiū, kaip atsibodo. Nuritate man didelį akmenį. Kaip mat rašau pareiškimą“. Tada suglumę saugumiečiai patarė: „Dar palūkėk“ ir daugiau niekada šia tema nekalbėjo“.

Ir prasidėjo Sąjūdis

A. Noruševičius prisimena aktyviai įsijungęs į Sąjūdžio veiklą. Norėjosi kalnus nuversti ir pasitarnauti Tėvynei: „Kaune daug įvairiais lygiais kalbėta apie Vytauto Didžiojo Universiteto atkūrimą. Vis šnekos, šnekos, o darbų nematyti. Garbūs profesoriai tikino – Universiteto atkūrimo koncepciją gal dešimtmetį reikia svarstyti. Veikla pagreitėjo, kai į diskusijas įsijungė išeivijos intelektualai, ypač entuziastingai idėją palaikė kultūros antropologė prof. Liucija Baškauskaitė. Norėjosi konkrečios veiklos. Gal įkurti VDU Kraštotyros fakultetą kaip pirmą kregždutę? Nuvažiavau pasitarti su Kraštotyros draugijos centro tarybos pirmininku Kaziu Račkausku. Jis pritarė. Kai paskelbėme apie fakulteto atidarymą, suėjo šimtai žmonių: pagyvenusių ir jaunų, verslininkų ir mokslininkų. Aš buvau dar jaunas, reikėjo labai pagalvoti, ką daryti, kokių užduočių imtis. Be paskaitų, seminarų, išvykų, susitikimų, diskusijų, visi studentai gaudavo konkrečių, kartais ir individualių užduočių. Išleidome fakulteto laikraštį „Alma Mater“, užrašėme nemažai prisiminimų, paruošėme daug gražių darbelių ir referatų kraštotyros tematika“.

VDU Kraštotyros fakultete paskaitas skaitė mokslininkai iš Vilniaus ir Kauno aukštųjų mokyklų ir mokslo įstaigų: istorikai Irena Regina Merkienė, Vytautas Merkys, Vida Kulikauskienė, Pranas Kulikauskas, Kazys Račkauskas, Jonas Rekašius, architektai Marija ir Martynas Purvinai, antropologė Liucija Baškauskaitė, literatai, bibliotekininkai, archyvarai, žurnalistai, politiniai kaliniai ir dainininkė Veronika Povilionienė. Dirbta ir daug praktinių darbų: fakulteto studentai sodino Atgimimo ąžuolyną J. Basanavičiaus tėviškėje, ruošė studiją apie lietuviškus vietovardžius Karaliaučiaus krašte, žymius Lietuvos žmones ir jų tautinę veiklą, organizavo diskusijas apie nepriklausomos valstybės ateitį, tyrinėjo Kauną juosusius carinės Rusijos pastatytus karinius fortus.

„Nors VDU atkūrimo taryba mūsų KF veiklos dėjosi nepastebinti, tikiu, kad mūsų darbas paspartino VDU atsikūrimą. KF visas paskaitas ir susitikimus organizuodavo pastate, kuriame prieškaryje veikė VDU. Žmonės ėjo laisvėjimo keliu, formavosi kitoks požiūris į šalį, į mūsų ateitį, į nepriklausomybę“, – pastebėjo A. Noruševičius.

Dvidešimtmetis – vardų kalendoriui

Jau 1988 metais A. Noruševičius pradėjo domėtis kalendorių sudarymu ir leidyba, daug rašė mėnraščiui „Gimtinė“ ir sieniniams kalendoriams. „Medžiagą rinkau iš knygų, žurnalų, rausiausi bibliotekose ir archyvuose. Pradėjęs ruošti vardų žinyną užtrukau penkerius metus ir turbūt dar tiek pat būčiau dirbęs, kol iš kortelių būčiau surašęs lapus, jei ne į gyvenimą įsiskverbę kompiuteriai“, – pastebėjo pašnekovas.

1995 metais išleido savo sutvarkytą „Vardų kalendorių“, į kurį įtraukė daugiau kaip 4000 lietuviškos kilmės vardų.

„Manau, kad „Vardų kalendorius“ išsprendė daug svarbių problemų. Galima rinktis vardą iš 4000, o ne iš kelių šimtų vardų. Visi kalendoriuje skelbiami vardai yra mokslininkų antroponimikų Bronio Savukyno ir Kazio Kuzavinio išleistoje knygoje „Lietuvių vardų kilmės žodynas“; ne savavališkai sukurti ar sudaryti. Kalendoriuje kiekvienas vardas turi vieną vardadienį, nors mūsų karta įpratusi, kad vienas vardas minimas kelis kartus per metus. Svarbiausia, panaikintas vardadienių chaosas – sukurta sistema, kurią galima tobulinti, o ne griauti“, – sakė A. Noruševičius, pastebėdamas, kad knyga sulaukė prieštaringų vertinimų, bet buvo tikrai reikalinga – pasirodė jau trečias papildytas leidimas „Vardadienių knyga“ su 4300 nepasikartojančių vardadienių.

Sukaupę daug vertingos medžiagos apie populiarius Lietuvoje vardus 2010 metais su žurnaliste Vaiva Pociūte-Štrimaitiene pradėjo leisti knygų seriją „Mūsų vardai“. Išėjo 19 nedidelių knygelių, pasakojančių apie populiarių vardų kilmę ir reikšmę, primenančių žymiausius šį vardą turėjusius ir turinčius tautiečius, jų mintis. Pirmoji knyga skirta Jonui, Janinai, Joanai. Išleistos – Vytautas, Vytautė; Antanas, Antanina; Ona; Irena; Mindaugas; Kęstutis; Aldona; Regina; Tomas; Juozas; Darius; Andrius; Saulius; Kristina; Linas, Lina; Danutė ir Rasa.

„Turime sukaupę daug vertingos medžiagos ir apie kitus populiarius vardus, bet nuostolingai leisti negalime“, – atsiduso A. Noruševičius.

1995 metais jis įkūrė UAB „Kalendorius“, kuriai ir vadovauja, leidžia mokslines, memuarines, grožinės literatūros knygas ir daug įvairios literatūros vaikams – nuo pasakų iki rimto leidinio „Pradinuko užrašai“.

Nusilenkimas tėvams ir partizanams

A. Noruševičiui labai norėjosi surašyti savo tėvų gyvenimo peripetijas. 1999 metais pasirodė knygelė „Jūreivio pėdsakas žemėje“, kurioje pagal liudijimus pasakoja apie tėvo partizano (slapyvardis – Jūreivis) gyvenimą ir kovą dėl Tėvynės. 2006 metais, 85-osioms mamos gimimo metinėms išleido jos gyvenimo ir kūrybos knygutę „Vilties lydėta“.

Aurelijus su žmona Alvyra jau 25 metus vasaroja sodyboje Pagynėvio kaime Ariogalos seniūnijoje, Raseinių r. Kai pamatė tą vietą (upelis iš trijų pusių juosia, miškas – iš ketvirtos), negalėjo nepirkti.

„Kaupdamas medžiagą apie Ariogalos apylinkėse, visame Raseinių rajone veikusius partizanus, norėjau juos pagerbti. Šiame rajone, Kalnujuose, palaidotas ir tėtė. Jis buvo priedangos būrio vadas, veikė apie Sujainius – lydėdavo partizanų būrių vadus į suėjimus, pasitarimus. Paskutinis būrio žygis buvo 1948 m. kovo 6 d. – lydėjo vadus į susitikimą. Jie nuvyko saugūs, o visas priedangos būrys žuvo netoli Raseinių. Apie šį faktą išgirdau prieštaringų žinių, bet labiausiai pasikliauju moterimis, kurios palaidojo mano tėtį ir jo būrio partizanus. Abi jos įveikė Sibiro golgotas: Elena Žitkuvienė gyvena Kaune, o Janina Šliburienė – Raseiniuose. Tad ir sumaniau pastatyti partizanams gražų kryžių savo sodyboje. Aplink pasodinau medelių, bandau sukurti parką. O keturis beržus pasodinau tėvui ir dar tris jo būrio draugams partizanams, žuvusiems ir palaidotiems Kalnujuose, pagerbti. Kryžius be užrašo. Užrašyti, kad kryžius skirtas Raseinių rajone kritusiems partizanams, kokia buvo mano intencija, – per kuklus įamžinimas, Tėvui paminklas stovi ant jo kapo Kalnujuose su iškaltais Marcelijaus Martinaičio, kuris irgi iš Kalnujų, žodžiais. Kryžių pašventino Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, dalyvavo, kalbėjo ir Elena su Janina“, – pasakojo A. Noruševičius.

Paminklinį Kryžių sukūrė Aurelijaus bičiulis tautodailininkas Leonas Juozonis (1922–2015) – meno saviveiklos, kraštotyros žymūnas, 1941 metų Birželio sukilimo dalyvis, šachmatininkas ir stalo tenisininkas, Lietuvos fizinio lavinimosi sąjungos garbės narys, pelnęs poeto Jono Aleksandravičiaus-Aisčio premiją, Kariuomenės kūrėjų savanorių medalį (1999), už nuopelnus Kauno miestui – Kauno miesto burmistro Jono Vileišio žalvarinį medalį (2012). Kryžiaus pašventinimo iškilmėse pagarbiai perskaitytos Ariogalos apylinkėse žuvusių partizanų pavardės, o renginio dalyviai apdovanoti A. Noruševičiaus knyga „Kai Gynėvė raudojo krauju“, skirta to krašto partizanams. Prof. Aleksandras Vitkus gražiai įamžino visą renginį, dalyvius, garbius svečius ir filmo kopiją CD formatu padovanojo Aurelijaus šeimai.

Skatina kurti

2007 metais, pasitaręs su specialistais A. Noruševičius paskelbė konkursą pradinių klasių mokiniams „Lietuvos vaikai kuria pasakas“. Tai susilaukė visuotino dėmesio. Tokius konkursus pradėjo skelbti mokyklos, bibliotekos, daugiafunkciai centrai, o geriausias pasakas siųsdavo respublikiniam konkursui, 30–70 jaunųjų kūrėjų pasakų išspausdindavo knygoje. Pirmoji knyga „Lietuvos vaikų pasakos“ išleista 2008 metais, dešimtoji – 2017 metais.

„Kaip sužadinti vaiką kūrybai be pasakos? Kasmet pasakas rašė tūkstančiai vaikų, ekspertų komisija geriausias atrinkdavo knygai. Laikėmės principų, knygoje neturi būti – žiaurumo, žmonių žeminimo, perdėto pesimizmo ir tradicinė pabaiga – gėris nugali blogį. Kasmet pirmąjį gegužės penktadienį sukviesdavome jaunuosius pasakų rašytojus į festivalį, kuriame apdovanodavome geriausius autorius, pristatydavom naują pasakų knygą, žiūrėdavome lėlių teatro spektaklį, klausydavomės koncerto, lankydavome parodas ir muziejus. Visada lijo saldainiais ir pasakų knygomis! Norėjau po jubiliejinio renginio šią veiklą perduoti jaunesniems kolegoms, kurie sugebėtų rasti lėšų ir naujų įdomesnių formų vaikų kūrybiškumui skatinti – entuziastų neatsirado.Daug kas skambino, kodėl nepaskelbtas 11-asis pasakų konkursas. Atsakau, tokio nebus. Kiek prašiau paramos, išgirsdavau tik neigiamus atsakymus: „Prašote paramos, o leidžiate knygas, vadinasi, uždirbate“. Jutau požiūrį: „Organizuoji, vadinasi, yra pelninga“. „Vaikų kūrybos neparėmė! Mažai kam Lietuvoje terūpi jos ateitis – vaikai“, – su nuoskauda kalbėjo A. Noruševičius.

Nesenai „Kalendorius“ išleido „Mano gyvenimo knygą“ auksiniais viršeliais tuščiais lapais, kurią žmogui reikia pačiam parašyti. Pateikti tik klausimai.

„Mano manymu, turėtume visi savo gyvenimo istorijas (ką padarėme gero ir blogo, kur klydome ir net kuo sirgome) ir palikti vaikams ir vaikaičiams. Svarbu visapusiškai pasidalinti savo atminties klodais – tai ainiams gali padėti išvengti nemažai bėdų, negandų. Atmintis labai svarbi, be jos nieko neturi, esi tik žoliukas. O palikdamas savo parašytą knygą palieki pėdsaką, toliau gyveni tarp savų, nors jau esi išėjęs...“ – tarsi apibendrino A. Noruševičius.

© 2017 „XXI amžius“