Audros laužė –
nepalūžom

Likimai

Vincentas Borisevičius – vyskupas ir kankinys

Prelatas V. Borisevičius – Telšių kunigų seminarijos rektorius

Vyskupas Vincentas Borisevičius KGB kalėjime 1946 metais

Vyskupas Vincentas Borisevičius

Vysk. Vincentas Borisevičius su artimaisiais 1940 metais

V. Borisevičius gimnazijoje net nenujautęs, koks likimas laukia Lietuvos ir jo paties

Prieš 130 metų, 1887 m. lapkričio 23 d., Bebrininkuose, Šunskų parapijoje (tuomet Seinų, dabar Vilkaviškio vyskupijoje), Paežerių valsčiuje, gausioje valstiečių šeimoje gimė būsimasis Telšių vyskupas Vincentas Borisevičius (1887 11 23–1910 05 29–1940 03 10–1946 11 18). Tėvai – pamaldūs katalikai Augustinas ir Marija (Rugieniūtė) – šeimininkavo 40 ha ūkyje. Šeimoje užaugo devyni vaikai – keturi sūnūs ir penkios dukterys (iš viso buvo 13 vaikų, bet keturi mirė mažamečiai). Du sūnūs, Kazimieras (1884–1920) ir Vincentas, baigę Šunskų pradžios mokyklą, išvyko į Peterburgą ir kartu su kitais lietuviais mokėsi Šv. Kotrynos gimnazijoje. Tėvas svajojo, kad jo sūnūs pasirinktų kunigystės kelią, todėl leido jiems mokytis taip toli nuo namų, nes Peterburge esančios dvi Šv. Kotrynos gimnazijos – viena berniukams, kita mergaitėms – buvo vienintelės katalikiškos gimnazijos visoje tuometinėje carinės Rusijos imperijoje. Baigę šešias gimnazijos klases, 1903 metais broliai įstojo į Seinų kunigų seminariją. Abu sūnūs tapo kunigais – Kazimieras ir Vincentas, būsimas vyskupas.

Diakonas V. Borisevičius 1908 metais buvo pasiųstas tęsti aukštojo mokslo į Friburgo katalikiškąjį universitetą. 1910 m. gegužės 29 d. Seinuose buvo įšventintas kunigu ir toliau mokėsi Friburge. Parašęs disertaciją nespėjo jos apginti, nes 1912 metais vyskupas Antanas Karosas iškvietė į Lietuvą ir paskyrė Kalvarijos vikaru bei kalėjimo kapelionu.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, jaunasis vikaras 1915 metais buvo evakuotas į Minsk1 ir paskirtas rusų X armijos kapelionu. Ten organizavo lietuvių ratelį nukentėjusiems nuo karo šelpti. Sugrįžęs į Lietuvą, 1918–1921 metais dėstė tikybą ir dirbo kapelionu Marijampolės gimnazijoje, susitikdavo su jaunimu, Rusijoje užsikrėtusiu ateizmo, socializmo, komunizmo idėjomis, labai priešišku religijai. 1922 metais vyskupas A. Karosas paskyrė kun. V. Borisevičių Seinų (tada veikusios Gižuose) kunigų seminarijos dėstytoju. 1926 metais įsteigus Lietuvos bažnytinę provinciją, Telšių vyskupas Justinas Staugaitis jam pavedė kurijos kanclerio pareigas. 1927–1940 metais dirbo Telšių kunigų seminarijos profesoriumi ir rektoriumi. Tuo metu jis aktyviai dalyvavo ir Lietuvių katalikų mokslo akademijos veikloje. Mokėjo lotynų, lenkų, rusų ir vokiečių kalbas. Bendradarbiavo katalikiškoje spaudoje. Jo straipsniai išspausdinti „Ateityje“, „Tiesos kelyje“, „Žemaičių prietelyje“. 1928 m. vasario 16 d. popiežius Pijus XI kun. V. Borisevičiui suteikė prelato titulą.

Beveik visų jo mokytų ir auklėtų kunigų atmintyje prel. V. Borisevičius išliko kaip šviesi asmenybė. Kunigų seminarijoje dirbęs kun. dr. J. Mačernis apie jį yra pasakęs: „Man susidarė įspūdis, kad, jeigu mūsų vyskupijoje yra šventas žmogus – juo yra V. Borisevičius. Jo šventumas nebuvo tik kontempliatyvinis, o greičiau veiklumo šventumas“.

1940 metais prel. V. Borisevičius buvo pakeltas tituliniu Lizijos vyskupu ir paskirtas Telšių vyskupo pavaduotoju. Vyskupu konsekruotas 1940 m. kovo 10 d. Telšių katedroje. Jį konsekravo vyskupai Justinas Staugaitis, Kazimieras Paltarokas ir Juozapas Kukta. Mirus vysk. J. Staugaičiui, vysk. V. Borisevičius 1944 m. sausio 21 d. buvo paskirtas Telšių vyskupijos vyskupu ordinaru. O 1944 m. kovo 4 d. iškilmingai perėmė vyskupijos valdymą.

Genocido metu prieš žydų persekiojimą protestavo ir pagalbą suteikė daug Lietuvos vyskupų, kunigų ir vienuolių. Telšių vyskupas V. Borisevičius rašė, kad jis kartu su kitais Lietuvos vyskupais įteikė vokiečių valdžiai protesto memorandumą dėl žydų žudynių. 1946 m. sausio 3 d. savo laiške Lietuvos SSR KGB vysk. V. Borisevičius mini konkrečius paramos faktus: „Bet kokie pogromai ir neapykanta nesuderinama ne tik su mano asmeniniu charakteriu, bet visų pirma katalikų vyskupo padėtimi. Apie mano pagalbą idėjiniu atžvilgiu skirtingiems žmonėms liudija tokie faktai: išgelbėjau žydaitę, Telšių gydytojo dukterį; pamaitinau į nelaisvę patekusius rusų kareivius; daviau maisto ir tarybiniams piliečiams, kuriuos į Lietuvą atvežė vokiečiai. Su dabar jau mirusiu vyskupu [J. Staugaičiu] siųsdavome kunigus tarpininkauti, kad nebūtų šaudomi komunistai, iš kurių pavyko išgelbėti 5 žmones: Žutautą, Abramovičių ir kt. Aš pats prašiau, kad iš koncentracijos stovyklos būtų paleista Telšiuose gyvenusi Šaikūnų šeima“.

1945 metų pradžioje Pašilės (Raseinių aps. Kražių vlsč.) klebonijoje padėjo pasislėpti buvusiam Lietuvos konsului ir Plungės burmistrui, Žemaičių legiono štabo ryšininkui Eduardui Misevičiui. 1945 metų pavasarį slapstė Žemaičių legiono štabo vado pavaduotoją Šarūną Jazdauską, įdarbindamas jį Lieplaukio (Telšių vlsč.) klebonijos zakristijonu. Padėjo kunigams Pranui Gustaičiui ir Jonui Našlėnui slapstytis nuo NKGB, dažnai keitė jų parapijas.

Kodėl vyskupas 1944 metų rudenį nepasitraukė į Vakarus? Kodėl pasiliko Žemaitijoje? Juk aiškiai žinojo, kas jo laukia, pats išsamiai atskleidė bolševikų žiaurumus ganytojiškame laiške. Iliuzijų negalėjo turėti. Ir neturėjo. Laiške NKGB generolui rašė, kad jį labai sukrėtė Evangelijos pagal Joną žodžiai: „Geras ganytojas už avis guldo galvą“ (10, 11). Vysk. V. Borisevičius kaip kažkada apaštalas Petras suprato savo pareigą Dievui ir Bažnyčiai, liko su savo vyskupijos žmonėmis dalydamasis su jais gyvenimu.

1945 metų pabaigoje sovietų saugumiečiai vysk. V. Borisevičių kaltindami antisovietine veikla ir ryšiais su partizanais suėmė ir įkalino NKGB rūmų Vilniuje pusrūsyje įrengtame sovietų saugumo vidaus kalėjime. Dvasininko valią vidaus kalėjime mėginta palaužti iki 1946-ųjų sausio 1 dienos. Jam siūlyta bendradarbiauti ir sudaryti pažįstamų asmenų politines charakteristikas. Apsispręsti dėl savo, sovietinio saugumo informatoriaus, veiklos vyskupas turėjo per metus. Tačiau jau tų pačių metų sausio 3 dieną, praėjus dviem paroms nuo paleidimo į laisvę, vysk. V. Borisevičius laiške sovietinio saugumo vadovybei rašė: „(...) pareiškiu, kad įskundimai visiškai nesuderinami nei su manimi pačiu, nei su mano titulu, nei su mano sąžine, ir todėl aš kategoriškai atsisakau įskundinėti“.

Pajutęs pavojų, 1945 metų pabaigoje ir 1946 metų pradžioje vysk. V. Borisevičius kurį laiką slapta gyveno pas kun. Klemensą Rusecką Ilguvoje. Jis ištisas dienas praleisdavo klebonijoje. Tik anksti rytais nueidavo į bažnyčią aukoti šv. Mišių. Vieną dieną pas vyskupą iš Telšių į Ilguvą atvažiavo du kunigai ir šį įspėjo, kad Telšiuose enkavedistai pradėjo ieškoti iš ten nežinia kur išvykusio vyskupo. Visų klausinėjo, kur jis galėjo išvažiuoti. Kunigai vyskupui patarė arba grįžti į Telšius, jei manąs, kad per daug komunistų valdžiai nėra nusikaltęs ir jo neareštuotų, arba labiau slapstytis, visiškai nesirodant žmonėms, kad niekas negalėtų susekti, kur gyvenąs. Vysk. V. Borisevičius nusprendė pasirinkti pirmąjį variantą ir grįžo į Telšius.

1946 m. vasario 5 d. vysk. V. Borisevičius buvo suimtas ir įkalintas NKGB rūmų Vilniuje pusrūsyje įrengtame sovietų saugumo vidaus kalėjime, jam buvo pateikti kaltinimai už paramą ginkluotajam pasipriešinimui, antisovietinių pamokslų skaitymą ir draudžiamos literatūros laikymą. Tų pačių metų rugpjūčio 28 d. LSSR MVD kariuomenės karo tribunolas jį nuteisė pagal RSFSR BK 58-1 str. nubausti aukščiausia bausme – sušaudyti. Po tardymų bei kankinimų nuosprendis buvo įvykdytas 1946 m. lapkričio 18 d. LSSR NKGB–MGB vidaus kalėjime Vilniuje. Vysk. V. Borisevičiaus kūnas buvo išvežtas į Tuskulėnus ir užkastas greta kitų sušaudytų Lietuvos patriotų.

Vyskupo seseriai Marijonai buvo oficialiai pranešta, kad jos brolis mirė 1946 m. spalio 12 d. Tikrąja mirties data laikoma 1946 m. lapkričio 18 d.

Padvelkus gaiviems Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio vėjams, 1989 m. lapkričio 10 d., praėjus šiek tiek daugiau kaip 40 metų po vyskupo nužudymo, Lietuvos SSR Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų kolegija Karo tribunolo nuosprendį panaikino, „nesant nusikaltimo sudėties“. Išnagrinėję tuometinius sovietinio saugumo archyvus istorikai nustatė, kad vysk. V. Borisevičius tapo pirmąja NKGB (MGB) vidaus kalėjimo viršininko pavaduotojo Boriso Prikazčikovo auka. Jis, debiutavęs vysk. V. Borisevičiaus egzekucija, nuo 1946-ųjų iki 1947-ųjų metų saugumo pastato rūsiuose nužudė beveik 100 nuteistųjų mirties bausme. Vysk. V. Borisevičius buvo nužudytas šūviu į pakaušį (pagal RSFSR Baudžiamąjį kodeksą vienintelis mirties bausmės vykdymo būdas buvo sušaudymas). Tačiau netrukus B. Prikazčikovo egzekucijų braižas pasikeitė – šaunamąjį ginklą pakeitė keturbriaunis įrankis (tai galėjo būti plaktukas), o kai kuriais atvejais – kirvis. 1946 m. rugpjūčio 28 d. už tėvynės išdavystę ir antisovietinių pamokslų sakymą mirties bausme nubaustas ir kun. Pranas Gustaitis. Jo nužudymui B. Prikazčikovas pasirinko keturbriaunį įrankį ir suknežino aukos kaukolę.

Lietuvai atgaunant nepriklausomybę Katalikų Bažnyčios dvasininkai ėmė inicijuoti vysk. V. Borisevičiaus nužudymo aplinkybių išaiškinimą ir palaikų palaidojimo vietos paieškas. Nuo 1989-ųjų iki 1990-ųjų aukšto rango Lietuvos dvasininkai rašė užklausas tuometiniam Lietuvos TSR saugumo komitetui ragindami atskleisti vysk. V. Borisevičiaus palaidojimo vietą. Tačiau saugumo komiteto atsakymuose buvo nurodoma: „Apie vyskupo palaidojimo vietą žinių nėra“.

1994 m. sausio 9 d. Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo tarnybos (vėliau Valstybės saugumo departamento) generalinis direktorius Jurgis Jurgelis pranešė apie rastą informaciją, susijusią su vysk. V. Borisevičiaus nužudymu ir galima palaidojimo vieta. Duomenys buvo rasti sovietų saugumo tarnybų archyvuose, kurie nebuvo išgabenti iš Lietuvos po Sovietų Sąjungos griūties. Paaiškėjo, kad Lietuvos SSR saugumo komiteto atsakymai į Lietuvos dvasininkų laiškus dėl vysk. V. Borisevičiaus egzekucijos bylos buvę melagingi. Dokumentuose aiškiai nurodytos vyskupo nužudymo aplinkybės. Taip pat buvo rastas labai svarbus sovietinio saugumo dokumentas – Vilniaus miesto planas, o jame pažymėta vieta, kur buvo užkasami 1944–1947 metais NKGB (MGB) vidaus kalėjime Vilniuje nužudyti žmonės.

Nuo 1944-ųjų iki 1947-ųjų Vilniuje esančio Tuskulėnų dvaro parke, bendrose kapų duobėse buvo užkasta beveik 1000 sovietų saugumo vidaus kalėjime Vilniuje nužudytų žmonių. Šie masiniai palaidojimai buvo išaiškinti tik 1994 metais, ieškant Telšių vyskupo V. Borisevičiaus palaikų. 1999 metų rugsėjį vyskupo palaikai surasti, identifikuoti ir 27 dieną perlaidoti Telšių vyskupijos Šv. Antano Paduviečio Katedros vyskupų kriptoje.

Vyskupas ir ganytojas V. Borisevičius nuo savo tikinčiųjų bendruomenės nepasitraukė, paliudijo tikėjimą, įveikė kančios kelią, kad tada ir dabar mums visiems eiti būtų lengviau. Vysk. V. Borisevičius buvo labdarys, vargstančiųjų ir skurstančiųjų globėjas, pasirengęs visada padėti tiems, kuriems reikėjo pagalbos nežiūrint jų tikėjimo, tautybės ar ideologijos. Meilė Dievui ir artimui jam buvo svarbiausia. 1991 metais pradėta vysk. V. Borisevičiaus beatifikacijos byla.

Buvusio Tuskulėnų dvaro teritorijoje įkurtas Rimties parko memorialo kompleksas (Genocido aukų muziejaus padalinys), kuriame vysk. V. Borisevičiaus atminimui skirta atskira salė.

Lietuvos Respublikos Prezidento 1999 m. rugsėjo 24 d. dekretu Vincentas Borisevičius apdovanotas Vyčio Kryžiaus 2-ojo laipsnio ordinu (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro didysis kryžius), 2003 m. balandžio 25 d. dekretu – Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi (po mirties).

2002 m. lapkričio 23 d. Telšių vyskupas Jonas Boruta SJ paskelbė dekretą, kuriuo, minint 75-ąsiasTelšių kunigų seminarijos įsteigimo ir 115-ąsiaspirmojo jos rektoriaus gimimo metines, pagerbiant pirmąjį Telšių kunigų seminarijos rektorių Dievo tarną, vyskupą, kankinį, Telšių kunigų seminarijai suteiktas vyskupo Vincento Borisevičiaus vardas.

Šiuo metu Dievo tarno vysk. V. Borisevičiaus beatifikacijos ir kanonizacijos bylos postulatorius yra kan., relig. m. mgr., bažn. t. lic. Remigijus Saunorius, vicepostulatorius – kun., relig. m. mgr., teol. lic. Ramūnas Norkus. Patyrę malonių, užtariant vyskupui Vincentui Borisevičiui, malonėkite pranešti į Telšių vyskupijos kuriją, adresu Katedros a. 5, 87131 Telšiai.

Malda

Dėkojame Tau, Dieve, dangiškasis Tėve, kad tikėjimo persekiojimo laikais stiprinai mūsų vyskupą Vincentą tardymų ir kankinimų metu, suteikdamas jam jėgų sekti Tavo dangiškąjį Sūnų kančioje ir mirtyje.

Nuolankiai maldaujame Tave, kad užtariant Kankinių Karalienei ir Bažnyčios Motinai Švenčiausiajai Mergelei Marijai, mūsų kankinys vyskupas Vincentas būtų iškeltas į altorių garbę. To prašome per Kristų, mūsų viešpatį. Amen.

Imprimatur † J. Boruta SJ,
Episcopus Telšensis 2005 05 28

Parengta pagal: http://telsiuvyskupija.lt/?id=276

http://telsiuvyskupija.lt/?id=303

http://angelorum.lt/dievotarnai/vyskupas-vincentas-borisevicius-1887-1946/, Daumantas Liekis, „Vyskupo nužudymą lėmę žodžiai: kategoriškai atsisakau įskundinėti“, Delfi.lt, 2013 m. spalio 7 d. 12:01.

© 2017 „XXI amžius“