Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Bibliotekose
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Panevėžio vyskupijoje

Biržų dekanate Per krikštą

bendruomenė pasipildė naujais nariais

Gražina ir Stasys Kvedarai su krikštasūniais ir klebonu kun. Algiu Neverausku

Ką tik katalikais tapę vaikai su savo krikštatėviais ir kunigais

Kunigas Ernestas su savo krikšto sūnumi Ernestu

BIRŽAI. Lapkričio 4-ąją, šeštadienį, Šv. Jono Krikštytojo parapijos bendruomenei buvo didelė šventė – katalikais tapo 10 jaunų žmonių. Devyni iš jų – trijų šeimų vaikai, globojami Medeikiuose įsikūrusiuose globos namuose „Vaiko užuovėja“, ir vienas, septyniolikmetis Mindaugas, panoręs tapti krikščioniu ir prisijungęs prie savo brolių ir seserų. Šventėje dalyvavo didesnė dalis globos namų šeimos: direktorė Sandra Slapšienė, socialinės pedagogės, kai kurie vaikai, atėję pasveikinti savo draugų ar tiesiog pažiūrėti, kas yra tas krikštas.

Vaikų globos namai „Vaiko užuovėja“ beveik 15 metų priklausė Evangelikų Reformatų Bažnyčiai, ir tik visai neseniai juos perėmė Biržų rajono savivaldybė. Kartu su įstaigos pavaldumo pokyčiais naująja „Vaiko užuovėjos“ direktore tapusi pedagogė S. Slapšienė sakė, kad mintis pakrikštyti vaikus kilo socialinėms pedagogėms, kurios seniai dirba šioje įstaigoje ir gerai pažįsta vaikų šeimas.

„Vienas mūsų auklėtinis turi įgimtą ligą, jo sveikata prastėja, tad pagalvojome, kad reikėtų vaikelį pakrikštyti“, – kalbėjo globos namuose dirbanti Bronė Polozova. Tam pritarė ir savivaldybės socialinės paramos skyriaus vedėjas Kęstutis Knizikevičius, irgi dalyvavęs šventėje.

Dar gerokai prieš šventę klebonas kun. Algis Neverauskas ir vikaras kun. Ernestas Želvys kvietė žmones pasiryžti tapti šių vaikų krikštatėviais. „Tikėjau, kad žmonės atsilieps. Džiaugiuosi, kad neteko nusivilti“, – sakė kunigas Ernestas, kiekvienam vaikeliui parinkęs tinkamiausią krikštatėvį šiai svarbiai krikščioniškai pareigai atlikti.

Sutuoktiniai Gražina ir Stasys Kvedarai bažnyčioje tiesiog švytėjo džiaugsmu. „Labai geras jausmas. Juk gerus darbus daryti gera. Tikime, kad visas dangus šiandien džiaugiasi“, – kalbėjo Gražina ir žadėjo, kiek galės, padėti šiems dviem broliukams, kurių krikštatėviais jie pasiryžo tapti. „Padėsime pirmiausia malda. Domėsimės, kaip jiems sekasi. Juk dabar mes ir visa mūsų Bažnyčios bendruomenė savo krikščionišku pavyzdžiu, malda, dėmesiu turime padėti, kad per krikštą gautos dovanos duotų vaisių ir vaikas augtų laimingas“, – sakė Stasys.

Krikšto mama Regina Cibienė pasakojo, kad daug vaikų pažįsta, nes dažnai lankosi „Vaiko užuovėjoje“. „Šie vaikai man nėra svetimi, todėl ir apsispręsti nebuvo sunku“, – sakė moteris.

Jau minėtas septyniolikmetis Mindaugas užkalbintas prisistatė ne tik tikruoju vardu, bet ir pavarde, kurios, sakė, nesigėdija, nes ne pavardė žmogų menkina ar aukština, bet žmogus pavardę. „Noriu po mirties patekti į dangų. O čia gyvendamas tikiu, kad Dievas man padės, nes nuo šiandien aš esu su juo. Melsiuos, kalbėsiu su Dievu, savo rūpesčius jam papasakosiu“, – žadėjo jaunuolis.

Šventėje dalyvavo Mindaugo bei dar keturių jo brolių ir seserų, gyvenančių globos namuose, tėvai. Motina, pati kadaise užaugusi vaikų namuose, pasivadinusi Onos vardu, džiaugėsi, kad vaikai bus pakrikštyti. „Aš esu katalikė, tad labai norėjau, kad ir vaikai būtų katalikai. Man gyvenime nelabai sekasi, gal mano vaikams su Dievo pagalba geriau seksis, gal jie bus laimingesni“, – sakė ji.

Po krikšto apeigų ramybę ir tylų džiaugsmą spinduliavo abu kunigai. A. Neverauskas susirinkusiems priminė, kad krikštas yra pirmasis žmogaus sakramentas, įvedantis jį į Bažnyčios gretas, tad šie vaikai šiandien tapo pilnateisiais katalikais. Jie turi galimybę ruoštis ir priimti kitus sakramentus. Kunigas kvietė krikštatėvius ir globos namų darbuotojus padėti vaikams eiti tikėjimo keliu, išsaugoti Krikšto žvakę iki vaiko Pirmosios Komunijos.

Kunigas Ernestas, pats tapęs krikštatėviu vienam iš vaikų (irgi Ernestui), džiaugėsi, kad pagaliau pavyko užmegzti ryšius su „Vaiko užuovėja“, ir neabejojo, kad gyvenimas šiuose namuose pasikeis. Juk krikštas kaip ir gyvenimas yra neatšaukiama dovana iš Dievo rankų, paliekanti neišdildomą žymę Dievo vaiku tapusio žmogaus gyvenime.

Stasė Eitavičienė

Autorės nuotraukos

© 2017 „XXI amžius“