|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
Katalikiški universitetai ir migracija Popiežius Pranciškus iškelia aukštųjų mokyklų misiją Mindaugas Buika
Tikslas pažinti tiesą Popiežius Pranciškus, rūpindamasis katalikiško jaunimo intelektualumu, neseniai vykusiuose susitikimuose su katalikiškų universitetų atstovais pabrėžė ypatingą aukštąjį išsilavinimą ir mokslinius laipsnius turinčių Katalikų Bažnyčios narių atsakomybę moraliai sprendžiant dabarties problemas. Apie tai Šventasis Tėvas kalbėjo spalio 26 dieną audiencijoje priėmęs 50-ąsias steigimo metines mininčio Portugalijos katalikų universiteto delegaciją, kurią atlydėjo sostinės Lisabonos arkivyskupas kardinolas Manuelis Klemente (Manuel Clemente), tradiciškai einantis šios aukštosios mokyklos didžiojo kanclerio pareigas. Sveikindamas jį ir kitus audiencijos dalyvius popiežius Pranciškus sakė, kad Bažnyčia turi remti aukštąsias studijas, kuriose ugdomi Dievo tautos ir visuomenės lyderiai. Bažnyčia turi pasinaudoti katalikų intelektualų žiniomis ir gebėjimais detaliai aiškinant esamą socialinę ir kultūrinę tikrovę bei pripažinti mokslinių tyrimų rezultatus, skirtus visuomenės pažangos plėtrai. Universiteto (lot. universitas visuma) samprata, prigimtis ir misija, kurią nuo istorinių ištakų formavo bažnytinės struktūros, ypač vienuolijos, kalba apie žmogiškąją ir dieviškąją pažinimo prasmę, visapusišką pažinimą, kurio galutinis tikslas suprasti tiesą. Be šių dalykų ir jų pasiaukojančio siekio iškyla pavojus, kad žmonijos išmintis ir gebėjimai gali pasiduoti dalinių interesų spaudimui, aiškino Šventasis Tėvas. Tada pagrindiniu kriterijumi tampa trumpalaikių materialinių ar ideologinių poreikių patenkinimas, asmeninis ir grupinis savanaudiškumas. Dėl to pažeidžiama intelekto ir kūrybos laisvė, kuri yra tikrosios pažangos garantas. |
||
|
|
||
Mažumas integrali Didingumo sąlyga Kun. Vytenis Vaškelis
Dievo žvilgsnis visada esti įžvalgus ir panoraminis. Sukūręs pirmuosius žmones Jis jiems davė egzistencijos pilnatvę savo Širdies dalį, kurios jie nemokėjo tinkamai įvertinti bei saugoti. Nors Viešpats, dar prieš žmonijos sukūrimą žinojo, kad ji dėl pirmapradės kaltės nusigręš nuo Jo, bet kiekvienas asmuo buvo sukurtas laisvas rinktis tai, kas gyvenime yra vertingiausia. Dėl savo beribio gailestingumo Jis Adomui ir Ievai suteikė viską, kad jie galėtų vaikščioti (žr. Pr 3, 8) su Juo pačia Būties versme. Ar įmanoma Kūrėjui labiau išaukštinti savo mylimą kūrinį, kad jis, būdamas su Juo ir Jame, tiesiogiai bei išradingai dalyvautų intensyviausiame visuotinio dieviško projekto vykdymo procese? Iš pažiūros Dievas persistengė kūriniui davė pernelyg gardų savo gerumo pyrago gabalą, kad jis, užuot per visą amžinybę būtų Jam dėkojęs už tai, ką gavo (beje, antgamtinis buvimas su Dievu tobulai patenkina giliausias žmogaus sielos aspiracijas), panoro savo laisvę iškeisti į nepatirtą nepažintos nelaisvės džiaugsmą, pirmiausia klausdamas savęs: O gal iš tiesų piktoji dvasia yra teisi, kuždėdama, kad Kūrėjas nuo manęs slepia kažką labai svarbaus drausdamas ragauti vaisių nuo pikto pažinimo medžio, nes nenori turėti visiškai Jam lygiaverčio partnerio, žinančio, kas gera ir kas pikta? (plg. Pr 3, 5). |
||
|
|
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |