2017 m. lapkričio 17 d.
Nr. 44 (2261)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Skandalai, skandalai...

Edvardas ŠIUGŽDA

Lietuvoje skandalų tikrai netrūksta. Praėjusios savaitės pabaigoje skambėjo nusigėrusio Seimo nario Lino Balsio „visuotinės paieškos“ su Seimo narių (ypač niekada nerimstančios Aušros Maldeikienės), policijos ir kopėčių pagalba. Paskiau paaiškėjo, kad Seimo narys yra gydomas. Bet kiek buvo išlieta patyčių?! Nespėjo pasibaigti Balsio skandalas, kai kilo naujas, jau nesusijęs su politikais: pasipylė dviejų moteriškių kaltinimai režisieriui Šarūnui Bartui dėl galimo seksualinio priekabiavimo. Pasirodo, viena aktorė prisiminė, kad prieš penkerius metus, jai būnant girtai (!), režisierius siūlė kažką daryti, bet ji nedarė, o gal darė, tik nedaug; kita dailininkė irgi reiškė pretenzijas, nes, kaip pasirodė, su juo nepasidalino užgyvento turto ar pan., todėl kilo barnis, buvo iškviesta policija. Režisierius Bartas paneigė tuos pasakojimus, bet turėjo atsisakyti studijos, nuomojamos Vilniaus savivaldybei priklausančiose patalpose – taip nusprendė be teismo meras Šimašius. Šarūnas Bartas – vienas talentingiausių nacionalinio kino kūrėjų, su kurio vardu siejamas nacionalinis kinas, jau tapo neatsiejama šalies kino istorijos dalimi. Jo filmai pristatomi įvairiose retrospektyvose pasaulyje, o neseniai vaidybinis filmas „Šerkšnas“ buvo pristatytas „Oskaro“nominacijai už geriausią filmą užsienio kalba. Gal kažkam netinka jo kūryba? Yra ir tokių nuomonių. Po penkerių metų įrodyti, kad nebuvai kupranugaris, yra sunku. Režisierius kaltinimus paneigė.

Užtat įdomiau pakrypo Seimo nario Kęstučio Pūko, apkaltinto galimai seksualiai priekabiavus, klausimai. Jam dėl galimo seksualinio priekabiavimo yra pradėtas apkaltos procesas, tačiau sustojo dėl parlamentaro ligos – komisijoje nesilanko, esą gydosi. Stringa ir teisėsaugos atliekamas tyrimas, nes Seimas nedalyvaujant K. Pūkui negali apsispręsti dėl jo imuniteto panaikinimo. Prokurorai nori politikui pateikti įtarimus dėl galimo seksualinio priekabiavimo ir ginklo laikymo taisyklių pažeidimo. Be Seimo sutikimo Seimo nario negalima traukti baudžiamojon atsakomybėn ar kitaip suvaržyti jo laisvės. Seimo laikinoji komisija, turinti pateikti išvadą dėl Seimo nario K. Pūko imuniteto panaikinimo, trečiadienį vėl išsiskirstė nieko nenusprendusi, nes parlamentaras pateikė pažymą apie nedarbingumą – šeimos ir odontologijos klinikos „Signata“ gydytojos Aistės Stasiulevičienės išduotas pažymas, jog parlamentaras nuo lapkričio 9 dienos yra gydomas ir nedarbingas. Tai komisijos nariams sukėlė įtarimų, nes nenurodyta nedarbingumo pabaiga, tik toje vietoje padėti du brūkšneliai. Komisija nutarė kreiptis į „Sodrą“, ar žurnalistų užfiksuotas tėvų sodyboje vadovaujantis stogo dengimo darbams K. Pūkas nepažeidė ambulatorinės reabilitacijos tvarkos, ir dėl nedarbingumo pažymos pagrįstumo. Be to, nutarta raštu kreiptis į K. Pūką, prašant, kad jis arba atvyktų į lapkričio 24 dienos komisijos posėdį, arba iki to laiko pateiktų savo paaiškinimus dėl prokurorų įtarimų raštu. Beje, pasirodo, Seimo narys K. Pūkas į Seimą grįžti nebenori ir prašo Seimo išleisti jį vaiko priežiūros atostogų. Parlamentaras, kuriam pradėta apkaltos procedūra, nori vengti Seimo iki pat 2020-ųjų. 64-erių kaunietis su savo penktąja žmona prižiūri jau dešimtą vaiką. Esą K. Pūkas nori atsidėti vaiko priežiūrai kaip reikiant – prašo nuo lankymosi parlamente jį atleisti visiems trejiems metams. Pūko prašymą Seimo pirmininko sekretoriatas gavo šią savaitę. Pūkas prašo jį išleisti nuo lapkričio 28-osios iki kol vaikui sueis treji metai. Tai reiškia, kad Pūko Seime galbūt taip ir nebebus, nes atostogos jam pasibaigtų 2020-ųjų spalio septintąją, o po trijų dienų, spalio 11-ąją, jau vyks nauji rinkimai. Labai gudrus ėjimas, ir iš kur tokie gudragalviai atsiranda. Tačiau Seimo vadovybė trečiadienį nusprendė neišleisti K. Pūko tėvystės atostogų. Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis pasiūlė, ir valdyba vienbalsiai nutarė, kad šiuo metu net netenkins jo prašymo. Tegul Pūkas teismo keliu ar kitaip įrodo, kad jam priklauso atostogos.

K. Pūko skandalas jau gerokai  pabodęs, tad Seimui reikia ir naujesnių. Štai toks ir atsirado – Seimas pasipiktinęs kolegos Povilo Urbšio pasisakymu apie nėščią liberalę. Seimo pirmininkas V. Pranckietis dėl parlamentaro pasisakymo apie liberalę Viktoriją Čmilytę-Nielsen raginamas kreiptis į Seimo Etikos ir procedūrų komisiją. P. Urbšys praėjusią savaitę paprašė, kad įstatymo pataisų dėl embrionų saugojimo neteiktų besilaukianti parlamentarė. Pasak Etikos ir procedūrų komisijos pirmininkės Ritos Tamašunienės, P. Urbšio elgesį reikia visuotinai pasmerkti. Bet pirmiau už Seimo pirmininką ir Seimo komisijos pirmininkę griežčiausio pasmerkimo ėmėsi Andrius Tapinas. Jis pareikalavo, kad „valstiečių“ frakcija tuoj pat išmestų iš narių. Žurnalistas, tai užsipuolantis tikybos mokytoją, tai pareikalavęs iš leidyklos spausdinti tik jo knygas, su užsidegimu puola ginti tariamai įžeistą nėščią Seimo narę, tapusią kai kurių medikų grupės interesų pagalbininke, pavadina P. Urbšį „mužiku“, kurį „valstiečių“ frakcija privalo tuoj pat pašalinti iš jos. Žurnalistas turbūt jau įsivaizduoja save ant balto žirgo atjojantį į Daukanto aikštės rūmus, nes, matyt, tikisi Prezidentės palaiminimo – juk Seimo narys drįsta pabaksnoti valstybės vadovei. Todėl žurnalisto drąsa kyla kaip ant mielių. Pasirodo, praėjusią savaitę keliems žinomiems šalies menininkams skambino kaimyninės valstybės priešiško propagandinio kanalo žurnalistai. Bet tai buvo žurnalisto Andriaus Tapino sugalvotas triukas. Iš jo spąstų teko kapanotis Gintarui Rinkevičiui, Andriui Mamontovui, Daliai Ibelhauptaitei, Giedriui Kuprevičiui, Arūnui Sakalauskui ir kitiems. Gintaras Rinkevičius, Nacionalinės premijos laureatas, Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro meno vadovas ir vyr. dirigentas, aiškino, kad yra labai nusivylęs, tokiais eksperimentais. Koks buvo eksperimento tikslas? Patikrinti menininkų lojalumą Lietuvai? Gal mes dabar imkime ir pradėkime vieni kitus įtarinėti, sekti ir dirbti tokiais metodais, kaip dirbo sovietinė propaganda? Manau, kad mes neturime dirbti analogiškais sovietiniams metodais, neturime pradėti vieni kitus tikrinti. Dalia Ibelhauptaitė, „Vilnius City Opera“ meno vadovė, režisierė ir prodiuserė, nustebusi, kokiu pagrindu remiantis ji ir jos kolegos tapo eksperimentiniais provokacinės kampanijos triušiais, kaimyninės valstybės Lietuvai priešiško propagandinio kanalo reklamos įrankiu. Ji teigia: „Būdama tremtinės, nuo šešiolikos metų kentėjusios sovietinės sistemos negandas Sibire, dukra, aš norėčiau tikėti, kad po tiek nepriklausomybės ir laisvės metų mes turime sugebėti kartu vienytis bendram tikslui. Mes turime kurti atvirą, laisvai mąstančią visuomenę, turime suvienyti ir įkvėpti ją orientuotis į pozityvius, sunkiai dirbančius ir savo darbu įvairiose gyvenimo srityse daug pasiekiančius žmones. Tikiu, kad turėtume mokėti pasidžiaugti tų žmonių darbais, stiprinti mūsų pozityvius autoritetus, nes pozityvių autoritetų dabar kaip tik labai trūksta mūsų visuomenės naratyve. (...) Man labai liūdna, kai visuomenė skaldosi, dirbtinai kuriama įtarinėjimų ir nepasitikėjimo atmosfera, atsiranda paranojos ir baimės. (...) Aš nieko nebijau, nes mama mane užaugino būti stiprią, ištvermingą, išmokė savarankiškai mąstyti, nepasiduoti gyvenimo negandoms ir nepalūžti. Per aštuonerius metus, praleistus Sibire, ji sunkiai sirgo. Alkana žinioms ir mokslui ji buvo priversta ganyti 600 avių bandą, o už nuklydusią avį grėsė baudžiamoji atsakomybė. Gyvendama košmariškomis sąlygomis ji niekada nepalūžo. Ji besąlygiškai mylėjo Lietuvą ir tikėjo ja net ir tada, kai jai, grįžusiai į Tėvynę išsimokslinusiai tremtinei, sovietinis rėžimas neleido dirbti nei universitete, nei mokyklose. Ji buvo žmogus, savo meilę šviesai, švietimui, Lietuvai ir jos ateičiai – vaikams ir jaunimui – teigęs ne skambiais šūkiais, o tyliais ir dažnai nelengvais kasdieniais gyvenimo pasirinkimais. Kaip tokios motinos vaikas gali nemylėti savo Tėvynės? Mama man nedainavo lopšinių ir nesekė pasakų. Vaikystėje namuose aš girdėjau tremtinių dainas ir pasakojimus apie baisiai staugiančius Sibiro stepėse vilkus...“ Žymius žmoes provokavęs A. Tapinas paskiau pripažino, kad perlenkė lazdą, bet kas iš to? Tad ar reikėtų stebėtis, kad Tapinas, įsivaizduodamas save net Seimo pirmininku ar būsimu prezidentu, jau reikalauja iš valdančiosios frakcijos išmesti „seksistą“ P. Urbšį? (Šiame numeryje spausdiname Povilo Urbšio straipsnį „Esu seksistas ir mužikas“ – atsiliepimą į Tapino puolimą prieš jį.)

Žiniasklaidos pagalba sukuriama daug skandalų. Galima pastebėti, kad jai svarbiau šurmulys, banalios temos, prie kurių ypač tinka skandalų kėlimas, o ne rimti klausimai. Štai ir Vladimiras Laučius vėl sugalvojo viešai pavanoti jam neįtinkantį kunigą, kuris, anot LRT.lt vyr. redaktoriaus, ir terorizuoja LRT, ir ieško ateivių, ir liaupsina Rusiją. Kaip geras seklys iš slaptųjų tarnybų, kun. Robertą Skrinską pavadinęs „prieštaringos reputacijos“ kunigu, Laučius primena prieš dvi dešimtis metų jį, kaip paėmusį interviu iš kito kunigo apie tuo metu išgarsintą abejotiną atvejį – esą matytus ateivius iš kitų planetų. Jis meta kaltinimą, kad kun. Skrinskas savo knygoje „atvirai liaupsino“ sovietinės ir carinės Rusijos valdžią, o dabar „niekieno nevaržomas“ daro spaudimą nacionalinio transliuotojo žurnalistams ir „trukdo“ jiems informuoti visuomenę. Suradęs, kokiais žodžiais kun. Skrinskas tada kreipėsi į kun. Bronislovą Paltanavičių, juose mato didžiulį peną savo užgauliojimams – kunigui esą „negerai su galva“, jis „pristato kliedesius kaip tiesą“. Taip jis bando teisinti LRT.lt žurnalistę Godą Raibytę, kuri savo publikacijoje „Rusiška propaganda vadinamai knygai – A. Verygos pratarmė“ tyčiojosi iš ministro Aurelijaus Verygos, parašiusio pratarmę B. Skrinsko knygai „Būkime blaivūs!“, ir, aišku, iš kun. R. Skrinsko. Anot Laučiaus, knygoje vien tik „fantasmagoriški teiginiai“ ir liaupsės Gorbačiovui ar carui. Pasirodo, Laučius puola „ateivių žinovą“ kun. R. Skrinską vien todėl, kad šis parašė „ilgą ir lunatišką skundą“ (tokie ir panašūs terminai apsčiai paskleisti po visą įsižeidusio, ar įžeisto, vyr.redaktoriaus straipsnį) dėl G. Raibytės straipsnio Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai, kuri žurnalistės minčių dėstymą pripažino „normaliu“ (Laučius nustatė, kad kun. Skrinskui „diagnozė aiški, ligoniui patariama gulėti“, bet gal jam pačiam tinka toji diagnozė ), vėliau – Visuomenės informavimo etikos komisijai. Aišku, sekė žurnalistų tampymas ir atitraukimas nuo darbo „dėl vieną spirgantį kunigėlį apsėdusios pilnaties“, betgi Laučius, kaip redaktorius, turėtų žinoti, kad bylos dėl šmeižtų ar žeminimo yra sunkios, tad jis neturėtų aimanuoti ir toliau bristi į „tokių kosmonautų, kaip R. Skrinskas“, „ateivių ir Gorbačiovo įkvėpto skundiko“ kun. Skrinsko žeminimo balą. Labai jau smagu atrodo Laučiui pergalingai joti ant Rusijos arkliuko: štai koks esu didvyris, pasisakau prieš Rusiją, ir todėl manęs niekas nepasmerks, nepajudins, tad kunigą galiu trypti, žeminti, niekinti – kas mane pabaidys. Nejaugi kun. Roberto Skrinsko puolimas Laučiui jau tapo norma ir netgi gyvenimo poreikiu?..

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija