|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Prie žaliosios Šv. Kalėdų eglutės
Daugelis katalikų ir kitų krikščionių Lietuvoje jau pasipuošė ar šiomis dienomis pasipuoš eglutes, padabins jas įvairiais žaisliukais. Nuo vaikystės esame susigyvenę su šiuo Šv. Kalėdų ir Naujųjų Metų įvaizdžiu. Papuošti eglutę yra sena tradicija kai kuriose krikščioniškose tautose, taip pat ir Lietuvoje. Dabar ir mūsų miestų aikštėse įžiebtos eglės nenusileidžia kitų pasaulio šalių kalėdinėms puošmenoms. Kaip ši nuostabi kalėdinės eglutės tradicija atėjo į mūsų kraštą, ar nuo seno džiugina Lietuvos vaikus ir suaugusiuosius? Kaip sako etnologas Libertas Klimka, neilga eglutės istorija, bet jos šaknys yra gilios. Pirmasis senovės Romos kalendoriaus metų mėnuo buvo paskirtas laiko dievaičiui dviveidžiui Janui, žiūrinčiam į praeitį ir į ateitį. Pirmąsias šio mėnesio, vadinamo Januarijumi, dienas vadindavo kalendomis. Tai būta reikšmingo laiko tarpsnio visuomenės gyvenime, kai renkami svarbūs valstybės pareigūnai konsulai. Kaip paraginimą sau prieš rinkimus gerai pagalvoti ir teisingai apsispręsti romėnas namuose pasimerkdavo nulaužtą lauro šakelę. Štai čia turbūt, anot L. Klimkos, ir slypi Kalėdų eglutės tradicijos pradžia. Ir dar viena aplinkybė svarbi: žemdirbiai metų pradžia laikydavo pavasarį, metus pradėdavo skaičiuoti pirmiesiems pumpurams sprogstant, žolei sužaliavus, prasidedant naujam augalų vegetacijos ciklui. Tad ir Naujųjų metų simbolis kitados buvo šviežios žalumos šakelė. Tačiau didelių valstybių ar imperijų valdininkams metus buvo patogiau skaičiuoti nuo žiemos saulėgrįžos, surinkus iš rudeninio derliaus duokles. Tikėtina, kad būtent jų pastangomis Naujųjų metų šventė buvo perkelta į žiemos pradžią, bet išlaikė savo simbolį žalią šakelę. Bet tai pagoniškoji gamtos prisikėlimo po žiemos sustingimo samprata. Viduramžiais, kai Europoje sustiprėjo krikščioniškasis tikėjimas, bažnyčiose atsirado tradicija rengti kalėdines misterijas, rodančias Šventajame Rašte minimus įvykius, pradedant nuo Adomo ir Ievos, kuriuos prie Rojaus medžio žaltys gundė paragauti obuolio užginto pažinimo vaisiaus. Vidurio Europos bažnyčiose tą medį vaidinimui darydavo iš eglišakių, nes beveik niekas nežaliuoja žiemą. Štai kodėl kaime eglutės iki šiol puošiamos raudonskruosčiais obuoliukais! Anot etnologo L. Klimkos, iš bažnyčios į miesto aikštę kalėdinę žaliaskarę pirmieji iškėlė Rygos miestelėnai. Priešais jų rotušę į grindinį įleista bronzinė plokštė su įrašu skelbia, kad čia 1510 metais jau stovėjo pirmoji miesto Kalėdų eglė. Tada ji buvo puošta ne elektrinėmis girliandomis, o popierinėmis gėlėmis. Vokiečių kultūros kraštuose nedidelės kalėdinės eglutės, papuoštos skanėstais, nuo XVI amžiaus pradėjo atsirasti ir turtingesniuose namuose. Tačiau visuotine namų puošmena, tikruoju šeimų kalėdiniu džiaugsmu eglutė tapo tik nuo maždaug XIX amžiaus vidurio. Kai Anglijos princas Albertas 1840 metais savo žmonai karalienei Viktorijai paruošė kalėdinę staigmeną, rūmuose buvo papuošta žaliaskarė, kvepianti žiemos mišku. Mat princas buvo gimęs Vokietijoje, tad žinojo senojo žemyno tautų tradicijas. Per didikų rūmus bei dvarus kalėdinės eglutės tradicija ėmė plačiai plisti. Lietuviškuose raštuose ji pirmą kartą paminėta 1853 metais. Papuoštą eglutę tada matė būsimasis poetas ir vyskupas Antanas Baranauskas caro valdininko vachmistro namuose Vainute. Ir parašė apie tai savo jaunystės dienoraštyje... Pirmąsias eglutes su žaidimais ir dovanėlėmis vaikams imta rengti rusiškose mokyklose XIX amžiaus pabaigoje. Tuo norėta pavilioti lietuvių vaikus, atitraukti juos nuo slaptųjų daraktorinių mokyklėlių. Todėl to meto lietuvių šviesuomenė priešiškai sutiko tokius vakarėlius, aiškindama, kad tai nesanti mūsų tradicija. Pirmojo pasaulinio karo metu kalėdinę eglutę Lietuvoje pasipuošdavo vokiečių kariai, išsiilgę gimtųjų namų. Į savo blindažus prie eglutės pakviesdavo ir kaimo vaikus, apdalydavo juos saldainiais. Kaizerinės administracijos valdininkai surengdavo šventinį pobūvį, prie eglutės pakviesdami mokytojus, valsčiaus seniūnus, kunigus. Prieškariu jau Lietuvos švietimo ministerija išplatino aplinkraštį, raginantį kalėdines eglutes kaip bendraeuropinę tradiciją rengti mokyklose. Netrukus tai vaikus džiugino ir namuose. Eglutės puošimo paprotys, kaip aiškina L. Klimka, lengvai prigijo mūsų etninėje kultūroje, nes eglė lietuvio vaizduotėje turi savo mitologemą. Istoriografiniai šaltiniai užsimena apie baltų šventvietes prie eglės. XVII a. autorius Matas Pretorijus pasakoja apie perkūno įtrenktą dviejų drevių eglę. Prie jos susirinkdavę žmonės net iš tolimų kaimų ir aukodavę pinigus, audeklus, kad tik sveikatos nepritrūktų, laimė aplankytų. Pasakaitėje eglė priglaudžia sužeistą kregždutę, negalėjusią išskristi kartu su kitomis į dausas. O juk kregždė lietuvio įnamis, kitados atnešęs ugnį į jo namų židinį. Pasakoje Kaip genelis eglę kirto sakoma, kad eglė laikanti dangų. Taigi mitinėje sąmonėje ji yra pasaulio ašis. Todėl eglės šakelėmis nubarstomas velionies paskutinės kelionės takas. Eglutę matome pavaizduotą tradicinėje buities daiktų puošyboje, velykinių margučių, mezginių ir audinių raštuose. Kaimo pirkiose prieš Kalėdas maža eglutė būdavo kabinama prie balkio greta iš šiaudelių sunarstyto sodo. Manytina, kad taip atsirado ir šiaudinukai eglutės puošmenos. O mokyklose vaikai buvo pamokyti iš popieriaus snaiges iškarpyti. Mamos namuose iškepdavo meduolių žvaigždučių, mėnuliukų. Pirmosios kalėdinės dovanėlės tik tie sausainiukai ir saldainiai nuo eglutės šakelių. Suvalgyti juos buvo leidžiama per Tris Karalius, nurėdant eglutę. Stikliniai blizgūs papuošalai mūsų kraštą pasiekdavo iš Vokietijos. Ten jie buvo gaminami masiškai nuo 1848 metų. Sakoma, tais metais labai neužderėjo obuoliai, tad Tiuringijos stiklapūčiai Šv. Kalėdų eglutėms prigamino stiklinių. O elektrinės girliandos atkeliavo iš Amerikos. Čia pirmąją 1882 metais sukonstravo Edvardas Džonsonas (Edward Johnson), garsiojo Thomo Edisono asistentas, kad pakeistų pavojingą tradiciją degti žvakeles ant eglutės šakelių. Tad mes ir dabar branginame ne tokį seną, bet vis vien tradicija jau tapusį paprotį belaukiant per Šv. Kalėdas gimsiančio pasaulio išganytojo Jėzaus Kristaus atėjimo puošti eglutes ir karpinukais, ir šiaudinukais, ir žaisliukais, ir elektrinėmis girliandomis, ir saldainiukais, ir obuoliukais. Nors žalioji iš miško parnešta eglutė šiais laikais dažnai pakeičiama dirbtine, bet tai lieka tradicija, atėjusia iš ankstesnių metų. Saugokime ją!
© 2017 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |