Pirmasis puslapis
Aktualijos
Istorijos vingiai
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Likimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Kalėdų šviesos spindėjimas

Kardinolo Jozefo Ratcingerio (popiežiaus emerito Benedikto XVI) meditacijos

Mindaugas Buika

Popiežius Benediktas XVI prie Šv. Petro aikštėje įrengtos prakartėlės per 2012 metų Kalėdas

„Kalėdos – žmogiškiausia tikėjimo šventė, nes leidžia pajusti Dievo žmogiškumą, – rašė prieš 40 metų savo apmąstymuose Miuncheno (Vokietija) arkivyskupas kardinolas Jozefas Ratcingeris (Joseph Ratcinger), popiežius emeritas Benediktas XVI. – Niekur kitur, kaip tik prie Prakartėlės, taip nepajuntame, ką reiškia, kad Dievas panoro būti „Emanueliu“ – „Dievu su mumis“, Dievu, į kurį kreipiamės „Tu“, nes Jį sutinkame kaip Kūdikį. Tad Kalėdos, be kitą ko, yra ir šventė, kviečianti mus meditacijai, vidiniam įsigilinimui į Žodį“. Šie tuometinio Bavarijos katalikų ganytojo, žymiausio teologo, dabar Popiežiaus emerito kalėdiniai apmąstymai, Lietuvoje publikuoti knygoje „Kalėdų palaima“ (iš vokiečių kalbos vertė Gediminas Žukas), apžvelgtini pasitinkant mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Gimimo šventę.

Paralelės su Chanukos švente

Aiškindamas pirmąją istorijoje Kalėdų giesmę, kurią, pranešdami apie Jėzaus Gimimą, prie Betliejaus budėjusiems piemenims giedojo pasirodę angelai: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė Jo mylimiems žmonėms“ (Lk 2, 14), kardinolas J. Ratcingeris teigia, kad joje labiausiai visų laikų žmones jaudinantis žodis yra „ramybė“. Jis (hebrajiškai „šalom“) ženklina ne vien karo nebuvimą, bet ir bendrąjį teisingą žmogiškųjų reikalų sutvarkymą, pasaulį, „kuriame viešpatauja pasitikėjimas ir brolybė, nėra nei baimės, nei stygiaus, klastos ir melo“. Kitaip sakant, ramybė – tikras išganymas, kuris yra galutinis Kalėdų tikslas. Angelų giesmėje pirmiausia minima Dievo garbė, kaip nuolatinės ramybės, taikos garantas, o jos įtvirtinimas nėra tik asmeniškas, bet ir viešasis reikalas, įpareigojantis visus bendrojo gėrio siekimas. Taigi, Kalėdos yra susijusios su žmonių ramybe būtent dėl to, kad jose buvo iš naujo atkurta Dievo garbė ir užtikrino kiekvieno žmogaus garbę, žmogiškąjį orumą bei taikų sambūvį žmonių santykiuose.

Ganytojas nurodo, kad Kalėdų šventės diena, gruodžio 25-oji, žydų kalendoriuje švenčiama kaip Chanukos (šviesų) šventė. Ji primena, kad tą dieną 165 metais pr. Kr. žydų sukilėlių vadas Judas Makabėjas iš išvaduotos ir iš naujo pašventintos Jeruzalės šventyklos pašalino pagonišką Dzeuso aukurą. Jį buvo pastatęs Judėją užgrobęs Sirijos valdovas graikas Antiochas IV Epifanas, kuris norėjo su šaknimis išrauti judaizmo religiją. Laimėjus sukilimą, kuris žinomas Makabėjų sukilimo vardu, žydams pasisekė kuriam laikui išsivaduoti ir apvalyti bei iš naujo pašventinti savo dvasinį centrą, Jeruzalės šventyklą. Kardinolas J. Ratcingeris pastebi, kad Chanukos šventė, kuri Evangelijoje pagal Joną (10, 22) vadinama Pašventinimo iškilme, minima kaip „diena, kai buvo atkurta sutrypta Dievo garbė ir Dievas vėl imtas šlovinti kaip pridera“. Šia švente Izraelis tradiciškai datuoja savo atgimimą, kuris prasidėjo, kai laisvę atgavusi tauta vėl galėjo deramai tarnauti Dievui. Chanukos iškilmė, vadinama Šviesų švente, o pagal pranašo žodį: „Tauta, gyvenusi tamsoje, išvydo didžią šviesą“ (Iz 9, 1), buvo švenčiama ir Jėzaus laikais.

Paskutinė kalendorinė savaitė nuo gruodžio 25 iki 31 dienos ženklina astronominę saulėgrąžos pradžią, Naujųjų metų laukimą, visos kūrinijos atsinaujinimą. Todėl, kaip aiškina kardinolas J. Ratcingeris, jau apie 100 metais pr. Kr. vėl, dabar jau į romėnų nelaisvę patekę žydai, kaip tik tuo metu laukė Mesijo gimimo, kuris vėl turėjo pradėti naują laisvės epochą ir pamokyti žmones, kaip tinkamai garbinti Dievą. Tad galima suprasti, kodėl evangelistas Lukas, chronologiškai išvardydamas istorinius Jėzaus vaikystės įvykius, Jo gimimą kalendoriškai sutapatina su Chanukos švente, kuri ir tapo krikščioniškąja Kalėdų švente. Apmąstydamas tą nepaprastą naktį, kurią Betliejaus piemenis „nutvieskė Viešpaties šlovės šviesa“ (Lk 2, 9), kardinolas J. Ratcingeris, apibendrindamas angelų giesmėje skelbtą to įvykio nepalyginamą reikšmę, tvirtina: „Ką Judas Makabėjas pajėgė padaryti tik nepakankamai, tą dabar Kristus realiai įgyvendino savo Gimimu. Jis galutinai išmetė iš pasaulio stabus. Jis pastatydino savo Kūno šventyklą. Jis visiškai atkūrė Dievo garbę“.

Buvimas ramybės žmonėmis

Pastebėjęs, kad istorinėje praeityje (o kartais ir dabartyje) dėl žmoniją ištikusių baisybių ir didžiųjų nelaimių dažnai buvo priekaištaujama Dievui dėl tariamo piktumo ar kerštingumo, ganytojas pažymi, jog Kalėtų naktį pasirodęs Dievas kaip bejėgis kūdikis sugriauna visus baisiuosius Dievo paveikslus ir stabus. Dievo Sūnaus tapimas Žmogumi, Jo meilė, gailestingumas ir kančios auka yra dieviškoji garbė, kuri šiame pasaulyje kuriama Prakartėle ir Kryžiumi. „Visur, kur žmonės šio Dievo laikosi, prasideda ir naujas žmogiškumas, prasideda, nors ir fragmentiškai, ramybė žemėje“, – teigia kardinolas J. Ratcingeris. Taigi, kaip Chanukos šventė išreiškia Dievo šlovinimo atnaujinimą ir svetimųjų primestos stabmeldystės atsisakymą, taip tikroji ir galutinė Dievo garbinimo reforma yra Jėzaus Gimimo šventimas. Bet reikia siekti, kad šį atsinaujinimą, šios tikrosios krikščioniškojo tikėjimo pradžios – Kalėdų nakties – šventimą galiausiai lydėtų visuotinis dvasinis atgimimas. Reikia dėti pastangas, kad žmogumi tapęs amžinasis Dievas realiai būtų priimtas į asmeninio, visuomeninio, kultūrinio ir socialinio gyvenimo sritis, dalyvautų visoje žmogiškoje mūsų egzistencijoje ir būtų joje tikrai gerbiamas, kad būtų kovojama su blogiu, pavyzdžiui, pornografija, prekyba žmonėmis (prostitucija), smurtu, vargstančiųjų apleidimu, nes taip pažeminamas ne tik žmogus, bet ir kūdikiu įsikūnijęs Dievas. Kardinolas J. Ratcingeris šiame mokyme, kurį vėliau dar labiau išvystė savo pontifikatinėje tarnystėje, tapęs popiežiumi Benediktu XVI, primena, jog didelis Dievo paniekinimas yra Jo užmiršimas gyvenant tarsi Jo nebūtų, nes tai yra blogiausia nerūpestingumo ir nusikalstamo aplaidumo forma su sunkiomis pasekmėmis žemiškoje egzistencijoje ir amžinybės praradimu laikų pabaigoje.

Tiems, kurie pozityviai kelia klausimą, koks yra pavyzdinis Dievo garbinimas ir buvimas su „ramybės žmonėmis“, ganytojas siūlo atidžiau įsižiūrėti į Prakartėlėje atvaizduotus personažus. Evangelijos pasakojime kiekvienas jų yra pašauktasis, savaip pamaldumą išreiškiantis asmuo, todėl visi jie Dievo garbės liudijimais yra teisieji. „Štai Marija, kurią evangelistas Lukas pateikia kaip kontempliatyvaus žmogaus idealą. Štai Juozapas, kurį Matas taip ir vadina teisiuoju – ne dėl legalistinio, save peršančio, bet vidumi girdimo ir regimo teisumo. Štai paprastos širdies piemenys, tikrojo žemės Viešpačio ieškantys išminčiai, savo gyvenimą su šventykla susieję Simeonas ir Ona, – pristato tradiciškai Kūdikio Jėzaus gimimo scenoje pateikiamus asmenis kardinolas J. Ratcingeris. – Visi jie yra žmonės, kurių gyvenime Dievui tenka lemiamas vaidmuo ir dėl to jie yra tikri ramybės žmonės“. Jis paliečia ir natūralų kalėdinių dovanų klausimą: juk jeigu mes vieni kitus sveikiname su gimtadieniu ir kažką dovanojame, tai labai tinka pagalvoti apie dovanas užgimusiam mūsų Viešpačiui, kuris įsikūnijo pasiaukodamas dėl mūsų išganymo. Ganytojas primena šiai temai skirtą Rytų Bažnyčios himną, kuriame pabrėžiama padėkos svarba, kurią turėtų liudyti visa kūrinija nuo dangaus iki žemės. Pagrindinė Žmonijos dovana yra Dievo Motina, Švč. Mergelė Marija, kurios savęs dovanojimas klusniai ištariant „Fiat“ („Tebūnie“) reiškia, jog „iš žmogaus Viešpats nori ne kažko, bet jo paties“. Jis nori ne brangių dovanų, mūsų pajamų „procentų“, bet mūsų širdies, mūsų pavyzdingos krikščioniškos egzistencijos, mūsų tvirto tikėjimo, kuriuo remiantis vyktų doro gyvenimo liudijimas ir gerieji darbai. Jis nori artimo meilės patvirtinančių dovanų, apie kurias bus kalbama Paskutiniame teisme: maisto ir drabužių vargšams, atjautos ir paguodos žodžio bei pagalbos persekiojamiems, įkalintiems, vargstantiems svetimšaliams, visiems apleistiesiems ir pražuvusiems, nes juose kenčia pats Kristus.

Šv. Juozapo išgyvenimai ir dabartis

Giliau apmąstydamas Rytų Bažnyčios Kalėdų ikoną, kuri savo pavidalą įgijo IV amžiuje, kardinolas J. Ratcingeris pripažįsta, kad „joje vaizduojamas ypač glaudus Kalėdų ir Velykų, Prakartėlės ir Kryžiaus ryšys, kaip Senojo ir Naujojo Testamento darna bei dangaus ir žemės bendrystė. Pabrėžęs, kad kiekviena figūra toje ikonoje turi gilią ir slėpiningą reikšmę, jis sutelkia dėmesį į šventąjį Juozapą, panirusį į gilius apmąstymus. Prieš jį stovi gundytojas piemens drabužiais (aliuzija į vilką avies kailyje), kuris bando apgaulės būdu sugriauti Šventosios Šeimos globėjo tikėjimą ir, pasak liturgijos tekstų, kalba: „Kaip lazda negali turėti lapų, taip senas vyras nebegali tapti tėvu, lygiai taip skaisti mergelė negali pagimdyti“. Toje tikrai prieštaringų minčių sąsajoje, nors ir labai suglumęs, šventasis Juozapas, apšviestas Šventosios Dvasios, visgi atsispiria šėtono gundymams ir užgieda Dievą šlovinantį himną „Aleliuja“. Kardinolas J. Ratcingeris aiškina, kad kalėdinėje Rytų Bažnyčios ikonoje ir liturgijos tekste pavaizduotuose šventojo Juozapo išgyvenimuose perteikiamas nuolat pasikartojantis dramatiškas kiekvieno mūsų išbandymas. Gundytojas mums vis sako: „Egzistuoja tik regimas pasaulis ir nėra jokio Dievo tapimo žmogumi, jokio gimimo iš Mergelės“. Taigi, bandoma paneigti, kad Dievas kiekvieną iš mūsų pažįsta ir myli, kad Jis veikia šiame pasaulyje ir yra pasirengęs mums padėti.

Ganytojas pripažįsta, jog tai yra senas, dar evangelinių laikų gundymas, tačiau jis tęsiasi per visą krikščionybės istoriją ir ypač aktualus mūsų epochai. Iš tikrųjų dabar gausu visokių sekuliaristinių ir ateistinių „gundytojų“, kurie pateikia vis naujus „protingus ir mokslinius“ argumentus, tariamai nenugalimus, kad Dievo iš viso nėra arba kad Dievas po pasaulio sukūrimo yra visiškai jam abejingas, nesikiša į žmonių gyvenimo reikalus, todėl galima veikti absoliučiai nepriklausomai nuo Viešpaties, pasitikėti tik savo jėgomis ir gyventi tarsi Jo nebūtų. Tokių sunkių išbandymų akivaizdoje kardinolas J. Ratcingeris kvietė melsti Šventosios Dvasios šviesos ir malonės, kad mes atlaikytume visus gundymus ir su džiaugsmu šlovintume Kūdikėlio Jėzaus gimimu Žmogumi tapusį Dievą. Taigi, turime melsti, kad gimusiam Kristui atneštume daugiau nei didžiausią piniginę dovaną – mūsų tikėjimo lobį.

Viešpaties šlovės regėjimas

Nurodydamas Evangelijos pagal Joną prologą, kuriame svarbiausias Kalėdų nakties džiaugsmo įvykis įvardijamas kaip „Žodis tapo Kūnu ir gyvena tarp mūsų“ (Jn 1, 14), ganytojas pažymi, kad toje iškilmėje švenčiame ne kokio nors didžio vyro gimtadienį ir ne tik kūdikio gimimo slėpinį. „Čia įvyko tai, kas didinga, neįsivaizduojama ir kartu nuolatos laukta, tai, kas būtina: Dievas įžengė tarp mūsų, – tvirtina kardinolas J. Ratcingeris. – Jis taip neatsiejamai susijungė su žmogumi, kad šis Žmogus, būdamas tikras Dievas iš Dievo, Šviesa iš Šviesos, kartu išlieka tikras žmogus“. O tas jo žmogiškumas reiškia, kad Dievas nėra kokia nors tolima aukščiausia būtybė, prie kurios niekada neįmanoma priartėti. Priešingai. Jis visiškai artimas, mus girdi, mums visada pasiekiamas. Ir tą Viešpaties artumą bei amžinąjį asmeninį žmogiškumą patvirtina Dievo Sūnaus gimimas skurdžiame Betliejaus tvartelyje, Kūdikio Jėzaus buvimas Prakartėlėje.

Komentuodamas skaudų evangelinį pripažinimą, kad įsikūnijęs Dievas „pas savuosius atėjo, o savieji Jo nepriėmė“ (Jn 1, 11), ganytojas pastebi, kad čia kalbama ne vien apie pastogės Šventajai Šeimai nebuvimą Betliejuje, bet iškeliama „giliausia priežastis, kodėl ši žemė neteikia pastogės tokiai daugybei žmonių: duris Dievui, o per tai ir žmogui užveria mūsų puikybė“. Esame per daug išpuikę, kad pamatytume Dievą, ir kaip Erodas bei jo artimieji nebegirdime kalėdinės angelų giesmės. Galiausiai iš Dievo jaučiame grėsmę savo laisvei, nes trokštame priklausyti tik patys sau. Nieko nenorime girdėti apie Dievo nuosavybę, nes pripažindami tokią priklausomybę turėtume atsiversti ir pasikeisti. Todėl Dievas atėjo kaip Kūdikis, kad pakirstų mūsų puikybę, nes jeigu Jis būtų atėjęs kaip galiūnas, mes būtume tik pripažinę Jo pranašumą ir kapituliavę. „Tačiau Dievas nori ne mūsų kapituliacijos, bet mūsų meilės, – pabrėžia kardinolas J. Ratcingeris. – Jis trokšta išlaisvinti mus iš mūsų puikybės ir taip padaryti tikrai laisvus“. Reikia leisti, kad Kalėdų dienos džiaugsmas skverbtųsi į mūsų protus ir širdis, į mūsų sielas, nes tas džiaugsmas nėra iliuzija, bet galutinė, tikroji, graži, gera ir išlaisvinta tiesa: ji sklinda iš Betliejuje gimusio Kūdikio, kuris yra Dievo Sūnus.

Aptardamas tikriausią Kalėdų žinios priėmimą, kurį nusako Evangelijos žodžiai „mes regėjome Jo šlovę – šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos“ (Jn 1, 14), ganytojas pastebi, kad tai galėtų būti iš tvartelio grįžtančių ir savo išgyvenimus prie realios Prakartėlės tarpusavyje apibendrinančių piemenėlių žodžiai. „Tai galėtų būti ir žodžiai, kuriais Marija ir Juozapas nusako savo prisiminimus apie Betliejaus naktį“. Tačiau visi krikščionys turi gebėti noriai ištarti patvirtinimą „mes regėjome Jo šlovę šiame pasaulyje“, kadangi tai yra tikėjimo principas: kas tiki, tas regi. Kardinolas J. Ratcingeris, kaip vėlesniame savo, kaip popiežiaus Benedikto XVI, mokyme kviečia tikinčiuosius leisti, kad Kalėdų dienos slėpinys atvertų jų akis, padarytų juos reginčius. „Tada gyvensime kaip regintys, kaip žmonės, galvojantys ne tik apie save, ne tik save pažįstantys“. Pamaldus susikaupimas prie Prakartėlės galėtų būti atsakas į šį Kalėdų kvietimą, ženklas, kad „išmokome girdėti ir regėti, kad pripažįstame Dievą tikruoju to, kas mūsų, savininku“. Ganytojas įsitikinę, kad šitaip visi patys galėsime „tapti iš Betliejaus ateinančios šviesos nešėjais ir kupini pasitikėjimo melstis: „Adveniat regnum tuum / Teateinie Tavo Karalystė. Teateinie Tavo šviesa. Teateinie Tavo džiaugsmas“.

© 2017 „XXI amžius“