|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Prisimenant kunigą disidentą, Sibiro tremtinį Praną Račiūną Lidija Veličkaitė
Pirmojoje straipsnio dalyje, kurią spausdinome praėjusį penktadienį, apžvelgėme kun. Prano Račiūno MIC gyvenimo ir veiklos kelią, remdamiesi kun. Vaclovo Aliulio MIC parengta knyga Vienuolis nenuorama. Kunigo Prano Račiūno MIC, asmuo ir veikla dokumentų ir atsiminimų šviesoje (2015 metais išleista Marijonų talkininkų leidyklos). Šiame straipsnyje paminėsime atsiminimus iš kun. Pr. Račiūno gyvenimo, kuriuos atskleidė jo giminaitė, žinoma politinė ir visuomenės veikėja Angelė Barkauskaitė-Nelsienė, nuo pat vaikystės pažinojusi būsimą kunigą, be to, girdėjusi pasakojimus iš kunigo mamos, tetos Elzbietos Račiūnienės, tėvų Ciprijono ir Petronėlės Barkauskų ir jų giminių prisiminimų, gyvenant Lietuvoje, vėliau Vokietijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV), Čikagoje. Būsimas kunigas Pranas Račiūnas gimė 1919 metais ir augo Marijampolėje. Jo motina Elzbieta Paulionytė ir Angelės Nelsienės močiutė Katarina Paulionytė buvo brolių dukros ir gyveno Santakos kaime, Kalvarijos valsčiuje, Marijampolės apskrityje. Santakos kaimą galima buvo vadinti Paulionių šeimos lizdu, nes ten netoli vienas kito jie turėjo savo ūkius. Anksti mirus Pr. Račiūno tėvui, šeimos globėju tapo dėdė, A. Nelsienės tėvelis Ciprijonas Barkauskas. Dar būdamas 14 metų, Pr. Račiūnas pareiškė mamai, kad jis taps kunigu. Motina labai prašė giminių ir dėdės Ciprijono Barkausko, kad kaip nors Praniuką atkalbėtų nuo šio žingsnio, nes jis buvo silpnos sveikatos ir dar per jaunas, kad žinotų, ko nori. Tačiau Praniukas neatsisakė savo nuomonės bus kunigas, nes tai yra jo gyvenimo tikslas. Savo tvirtu nusistatymu ir meiliais žodžiais Praniukas pakeitė mamos priešiškumą. Besimokydamas kunigų seminarijoje, Pr. Račiūnas kiekvieną vasarą praleisdavo A. Nelsienės tėvų Ciprijono Barkausko ir Petronėlės Guogaitės-Barkauskienės ūkyje Santakoje, buvo kaip šeimos narys. Vos brėkštant rytui, seminaristas Pr. Račiūnas keldavosi ir tris kilometrus dažnai pėsčiomis eidavo į Kalvarijos bažnyčią dalyvauti šv. Mišiose. A. Nelsienė pasakojo, kad jai būsimas kunigas padėjo suprasti Dievo svarbą žmogaus gyvenime, nutiesė tikėjimo kelius jos vėlesniam gyvenimui. Ji labai jį mylėjo ir pasitikėjo jo žodžiais. Kun. Pr. Račiūnas visą gyvenimą kovojo už savo krašto ir tikėjimo laisvę, tuo keliu vedė ir daug kitų. Tai buvo jo kunigiškas pašaukimas, tikintieji, klausydami jo pamokslų, visa tai jautė, nes jis mokėjo rasti kelią į žmonių širdis. 1943 metais Pr. Račiūnui tapus kunigu, Barkauskai su dukromis Aldona, Roma ir Angele bei plati kunigo giminė turėjo laimę dalyvauti jo pirmosiose šv. Mišiose Marijampolėje, Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje. Artėjant antrajai sovietų okupacijai, Barkauskų šeima, žinodama, kad bus ištremta į Sibirą, pasitraukė į Vakarus. Taigi kurį laiką buvo nutrūkęs ryšys su jų mylimu giminaičiu kun. Pr. Račiūnu, kuris pasiliko apaštalauti Lietuvoje. Šešiolika metų kalėdamas Sibire kun. Pr. Račiūnas labai dažnai buvo gundomas pasirašyti malonės prašymą, kad galėtų grįžti ir apaštalauti savo avelėms Lietuvoje. Jam net lašindavo vandenį ant galvos, kad tik priverstų pasirašyti. Kunigas pusiau juokais tardytojams atsakydavo, kad ištremtas be teismo neturi jokio reikalo prašyti atleidimo, nes gyveno tik pagal savo kunigišką pašaukimą ir tarnavo žmonėms. Pirmuosius penkerius metus tai atrodė kaip savotiškas ritualas, bet blogėjant kalinimo sąlygoms ir dėl sveikatos sutrikimų darėsi vis sunkiau. Klausiamas, kaip galėjo tai iškęsti, jis atsakydavo, kad nebuvo paprasta. Gundymas pasiekdavo tokią ribą, kad kunigas puldavo ant kelių ir šaukdavosi Jėzaus pagalbos ir jėgų tai ištverti. Ir kažkaip sugebėjo atsisakyti ir nepasirašyti. Ilgiausiai be teismo sovietų lageriuose kalintas kun. Pr. Račiūnas, 1965 metais paleistas į laisvę nenuleido rankų, aktyviai įsitraukė į Bažnyčios ir visuomeninį gyvenimą. 1979 metų pradžioje kunigas netikėtai gavo leidimą išvykti į JAV aplankyti sunkiai sergančios motinos, kuri rašė prašymus į įvairias instancijas, norėdama paskutinį kartą apkabinti sūnų. Elzbieta Račiūnienė pasitraukė į Vakarus 1944 metais kartu su sūnumi Kazimieru ir įdukra Gertrūda. Kazimieras tiesiog pašventė savo gyvenimą broliui Pranui, siuntė pinigus ir pirko jo veiklai reikalingas priemones. Kitas kunigo Prano brolis Jurgis pasiliko Lietuvoje, dalyvavo generolo Povilo Plechavičiaus suburtoje Vietinėje rinktinėje, dėl to buvo ištremtas į Sibirą, grįžo į Lietuvą ir su žmona Eugenija bei vaikais apsigyveno Druskininkuose. Elzbieta Račiūnienė gyveno Čikagos priemiestyje, Cicero miestelyje, ir kai kun. Pr. Račiūnas buvo kalinamas, slaptais kanalais gaudavo iš jo laiškus. Apie juos viešai kalbėti buvo gana pavojinga. Kiekvieną savaitgalį motina atvažiuodavo į Čikagą pas A. Nelsienės tėvus ir visai šeimai skaitydavo Praniuko parašytus laiškus. Kunigas rašydavo beveik koduotu būdu, kurį dauguma tuo metu naudojo susirašinėdami su artimaisiais. E. Račiūnienė sūnui į kalinimo vietą siųsdavo maisto, drabužių ir vaistų. Tuo metu Mordovijos lageryje kartu su kunigais Pranu Račiūnu ir Alfonsu Svarinsku kalėjo ukrainiečių arkivyskupas Josypas Slipyjus. Kartą stipriai peršalęs, arkivyskupas susirgo plaučių uždegimu ir tik E. Račiūnienės atsiųstomis penicilino tabletėmis, kurias slapta arkivyskupui duodavo felčeriu dirbęs kun. A. Svarinskas, buvo išgelbėta jo gyvybė. Ukrainos graikų (rytų) apeigų Katalikų Bažnyčios hierarchas J. Slipyjus Sibiro lageriuose iškalėjo 18 metų, į laisvę išleistas 1963 metais, 1965 metais jam suteiktas kardinolo laipsnis. Važinėdamas po JAV ir kalbėdamas su žurnalistais, kardinolas visada pabrėždavo, kad viena tauri lietuvė motina išgelbėjo jam gyvybę. 1979 metų pradžioje atvykęs į Čikagą kun. Pr. Račiūnas susitiko su motina, broliu Kazimieru ir apie šimtu giminių. Vaikai parengė lietuvišką programą su dainomis ir giesmėmis. Šis po ilgų metų pasimatymas su kun. Pr. Račiūnu buvo kupina džiaugsmo ir didelių emocijų šventė vėl jį pamatyti ne tik gyvą, bet ir pilną optimizmo. Tačiau dar Lietuvoje kunigas kai kurių dvasininkų buvo perspėtas, kad jo išvažiavimas į Vakarus bus susijęs su didžiule rizika, kad tai sukels įtarimų, jog jam suteikta Komunistų partijos privilegija, už kurią reikės atitarnauti. Tačiau A. Nelsienė ir giminės teigia, kad kun. Pr. Račiūną girdėdavę kalbant, jog jis niekada jokio pasižadėjimo nedavęs ir skaudžiai išgyveno tokį jam mestą kaltinimą. Kunigas buvo labai principingas, nepalenkiamas ir nepalaužiamas savo tikėjimu ir patriotizmu. Į Lietuvą kun. Pr. Račiūnas grįžo per Romą, nes Šventasis Tėvas Jonas Paulius II 1979 m. spalio 20 d. pakvietė jį privačiam pokalbiui. Kunigas Popiežiui papasakojo apie tikrąją Lietuvos Katalikų Bažnyčios padėtį ir apie kunigų ruošimą. Komunistų partija į Kunigų seminariją atrinkdavo kandidatus, kurie nei savo elgesiu, nei įsitikinimais, nei gyvenimo būdu netiko kunigystei. Popiežius, visa tai išklausęs, išleisdamas kunigą, uždėjo ranką jam ant peties ir pavedė bei įpareigojo steigti Lietuvoje pogrindinę kunigų seminariją. Kun. Pr. Račiūnas su tėvu Jonu Danyla SJ iš tikrųjų įsteigė Pogrindinę kunigų seminariją prie Marijonų vienuolijos, į kurią atėjo jau Dievo pašaukti būsimi kunigai. Jei ne ši seminarija, kun. Pr. Račiūno žodžiais, Lietuvoje nebūtų likę Katalikų Bažnyčios. Kun. Pr. Račiūnas buvo subūręs slaptą grupę seserų vienuolių, kurios, dirbdamos ligoninėse kaip gailestingos seserys, slapta sunkiems ir mirštantiems ligoniams suteikdavo dvasinės paguodos, pasimelsdavo ir išdalindavo Šv. Komuniją. 1987 metais kun. Pr. Račiūnas su vyskupu Antanu Vaičiumi ir kitais dvasininkais sovietų valdžios buvo išleistas į Romą dalyvauti Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejaus ir arkivyskupo Jurgio Matulaičio beatifikacijos iškilmėse. JAV Lietuvių bendruomenės Vakarų apygardos, į kurią įėjo septynios valstijos, Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejaus paminėjimo pirmininkė A. Nelsienė kartu su JAV Lietuvių bendruomenės regionų paskirtais pirmininkais, vyskupu Pauliumi Baltakiu ir kun. Kazimieru Pugevičiumi, prieš atvykdama į Romą, Baltuosiuose Rūmuose susitiko su JAV prezidentu Ronaldu Reiganu ir įteikė jam Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejaus ženklą bei Rusijos Sibiro lageriuose kalinamų kalinių sąrašą, kuriuos buvo prašoma išlaisvinti iš sovietų kalėjimų. Tiesiai iš Vašingtono į Romą atskridusi A. Nelsienė, Vatikane, Audiencijų salėje su mons. Audrio Juozo Bačkio pagalba pristatė popiežiui Jonui Pauliui II Sibiro tremtinę, arkivyskupo Jurgio Matulaičio sesers anūkę Eugeniją Jackevičiūtę-Keresevičienę, ir įteikė Popiežiui arkivyskupo Jurgio Matulaičio šeimos medžio dokumentą. Popiežius įdėmiai peržiūrėjo, įsidėjo į sutanos kišenę, abi moteris palaimino ir padavė du kvietimus dalyvauti jo atnašaujamose šv. Mišiose ir priimti iš jo rankų Šv. Komuniją. Į iškilmes atvyko ir A. Nelsienės vyras Romas, dukros Audra Narbutienė, Renata Paulienė, Inga Rugienienė ir žentas Rimas Narbutas. Šv. Petro bazilikoje, šv. Mišių metu nešant aukas, kun. Pr. Račiūnas įteikė popiežiui Jonui Pauliui II ant tradicinio rankšluosčio lietuvės, dešimties vaikų motinos, iškeptos duonos kepalą. Šventasis Tėvas jį apkabino ir pabučiavo. A. Nelsienės dukra Audra Narbutienė, Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos (PLJS) sekretorė, viso pasaulio lietuvių jaunimo vardu įteikė Popiežiui dovaną didelį lietuvišką rūpintojėlį. Popiežius, paėmęs Audros ranką, liepė jai kalbėti lietuviškai, ko jis nesupras, paklaus ir atsakys angliškai. Į iškilmes buvo atvykę nemažai kun. Pr. Račiūno giminaičių, su kuriais, joms pasibaigus, įvyko džiaugsmingas susitikimas. Kunigas ypač džiaugėsi, kad jaunesnioji giminės karta jau dalyvauja Katalikų Bažnyčios apeigose. 1987 metais Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejus buvo paminėtas Los Andželo (JAV) Šv. Kazimiero lietuvių parapijoje. Iškilmingas Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejaus paminėjimas prasidėjo tų pačių metų lapkričio 22 dieną tuometinėje Los Andželo Šv. Vibianos katedroje. Kaip Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejaus paminėjimo pirmininkė su savo komitetu A. Nelsienė į iškilmingąjį paminėjimą pakvietė daug svečių ir, žinoma, iš Lietuvos pas ją atvykusį paviešėti kun. Pr. Račiūną. Šv. Mišias koncelebravo vyskupai Džonas Vardas (John Ward) ir Paulius Baltakis, Šv. Kazimiero parapijos klebonas prel. Algirdas Olšauskas ir keturi kunigai svečiai, vienas iš jų kun. Pr. Račiūnas. Joms pasibaigus, New Otani viešbutyje surengtas minėjimas, į kurį atskrido Kalifornijos gubernatorius Džordžas Deukmejianas (George Deukmejian), jo patarėjas dr. Džonas Makartis (John McCarthy) ir atvežė jo pasveikinimą su Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejumi, dalyvavo tuo metu buvęs Lietuvos atstovas Vatikane Stasys Lozoraitis jaunesnysis, kelių valstybių konsulai ir jų atstovai. Viešint Fulertono mieste pas Nelsus Šv. Julianos katalikų parapijos klebonas tėvas Džudis Herligis (Jude Herlihy) ne tik leido kun. Pr. Račiūnui kasdien aukoti šv. Mišias, bet, išreikšdamas jam didelę pagarbą kaip Sibiro kankiniui už tikėjimą, šv. Mišiose jam patarnavo. Vėliau kunigui aukoti šv. Mišias buvo leista ir Šv. Kazimiero lietuvių parapijos bažnyčioje Los Andžele, sakyti pamokslą ir susitikti su lietuviais parapijiečiais. Kun. Pr. Račiūnas su Nelsų šeima aplankė San Franciską, domėjosi katalikų bažnyčiomis, jas fotografavo ir pasimatė su kelių didelių ligoninių kapelionais ir gydytojais. Nuoširdžiai ir broliškai priimtas atsakinėjo į jų klausimus apie Lietuvos tikinčiųjų padėtį, medicinos būklę ligoninėse ir tikinčiųjų ligonių aprūpinimą dvasiniais patarnavimais. Lietuvos bičiulių gydytojų įpareigojimu kunigas domėjosi naujausiais medicinos technologijos ir kraujo tyrimo pasiekimais. Nuo 1990 metų atvykdama porą kartų (dviem savaitėmis) per metus į Lietuvą dalyvauti JAV Lietuvių bendruomenės, vėliau Pasaulio lietuvių bendruomenės ir Lietuvos Respublikos Seimo komisijos posėdžiuose A. Nelsienė visada aplankydavo kun. Pr. Račiūną, kad ir kokio užkampio parapijoje jis darbuotųsi. Tabariškiuose ji pamatė kunigo rašomą Lietuvos vyskupų istoriją. XX amžius ir sukauptą retų bažnytinių rūbų kolekciją, giesmynus, inkrustuotus gintaru paveikslus, įvairius senovinius drožinius. Šis muziejus buvo pretekstas Lietuvos inteligentams apsilankyti pas kunigą, pasikalbėti apie svarbius valstybinius, dvasinius ir religinius reikalus, kartais net užsibūti ne vieną dieną. KGB agentai nepalikdavo kun. Pr. Račiūno ramybėje, dažnai atvykdavo tikrinti. Kartą net užkliuvo jo nedidelėje klebonijoje rasti vienuolika čiužinių, tačiau kunigas atsikirto, kad nėra įstatymo, reglamentuojančio čiužinių kiekį. Kun. Pr. Račiūnas buvo pasišventęs Dievui, Tėvynei ir Artimui, beveik idealizavo vyskupą Motiejų Valančių ir jo veiklą, sugebėdavo su humoru kalbėtis su žmonėmis, net ir su savo priešininkais. Nepaisydamas sunkių kalėjimuose praleistų metų, kunigas išlaikė jaunatvišką dvasią ir požiūrį į gyvenimą, nelinkęs buvo dejuoti ir skųstis savo išgyvenimais. Todėl ir jaunimui buvo lengva su juo bendrauti. Dar ir šiandien A. Nelsienės dukros džiugiai prisimena su giminaičiu kunigu praleistas dienas, jo girdėtus pamokymus apie religines tiesas, įvairius gyvenimo iššūkius, santykius su Dievu, ieškant gyvenimo džiaugsmo ir prasmės. Visi, kurie sutiko kunigą, įsiminė skvarbų jo didelių mėlynų akių žvilgsnį, šiltą ir mylintį. Kun. Pr. Račiūnas rengė daug susitikimų besiruošiantiems susituokti. Su jais visada laisvai kalbėdavo apie santuokos reikšmę, įsipareigojimus, dažnai, ypač vyrams, pabrėždavo, kaip reikia gerbti ir mylėti savo žmonas. Skaudžiausias A. Nelsienės susitikimas su kun. Pr. Račiūnu įvyko 1997 metų vasarą, kai jis gydėsi Kauno akademinėse klinikose. Jau buvo pasibaigęs ligonių lankymo laikas ir tik jautri ligoninės darbuotoja atsižvelgė į A. Nelsienės prašymą pasimatyti su giminaičiu. Atsisveikindama su jai brangiu kunigu, A. Nelsienė paklausė jo, kas jam buvo sunkiausia gyvenime, tikriausiai, kai kalėjo Sibire. Nusišypsojęs kunigas atsakė, kad kalėjime jis turėjo daug draugų, ten galėjo padėti žmonėms. Skaudžiausia gyvenime buvo tai, kad dažnai juo buvo nepasitikima, buvo įtarinėjamas bendradarbiaujant su okupantais. O jis negalėjo sakyti tiesos ir atremti tų įtarinėjimų, neišduodamas savo bendražygių. Kunigas Pranas buvo linksmas ir pilnas vilties pasveikti, užbaigti visus numatytus darbus ir dar atvykti į Kaliforniją pailsėti, pasidžiaugti ir pabendrauti su visa Nelsų šeima. Netrukus, A. Nelsienei sugrįžus į JAV, rugpjūčio 24 dieną, kun. Pr. Račiūnas Viešpaties buvo pašauktas į amžinuosius namus, paliko šį pasaulį su begaline meile ir tikėjimu Dievu, kuriam visa širdimi, visomis jėgomis tarnavo, ne tik kankinamuosiuose, bet retkarčiais ir kankintojuose ieškodamas Dievo veido. Nors prabėgo jau 20 metų nuo kun. Pr. Račiūno mirties, A. Nelsienės šeimoje išliko gyvas jo, kaip atsidavusio Dievo tarno, prisiminimas, kuriuo dabar jau dalijasi ne tik su trimis dukromis, bet ir dešimčia vaikaičių. Prisimenant ir iš naujo pergyvenant nepateisinamus įtarinėjimus kunigui Pranui, kuriuos A. Nelsienės šeima ir kunigo giminės skaudžiai išgyveno, po kunigo mirties kardinolo Vincento Sladkevičiaus išsakyti žodžiai artimiesiems suteikė nepaprastą širdies ir dvasios palengvėjimą, atleidžiant visiems tiems, kurie neteisingai jį įtarinėjo.
© 2017 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |