|
Žmogaus dvasia neįveikiama
Koks Lietuvos vardo skonis mums ir užsienio lietuviams?
Artėjant Lietuvos valstybingumo atkūrimo 100-mečiui, šį įvykį paminėti ruošiasi lietuviai visame pasaulyje, visi, kam svarbu būti lietuviu. Šiam jubiliejui VšĮ Kūrybos pieva kuria dokumentinį filmą Lietuvos vardo skonis. Tai bus filmas apie išeivijos lietuvius visuose pasaulio žemynuose, apie jų ryšį su tėvyne, apie tai, kaip jie iki šiol išsaugojo lietuvišką kultūrą, apie Rytų ir Vakarų išeivijos kelius iš Lietuvos ir atgal, apie lietuvius be Lietuvos, bet su mažyte Lietuva širdyje. Lietuvos valstybės atkūrimą minėdami dar kartą prisiminsime, kad ne valstybė kuria tautą, o tauta kuria valstybę, užtikrina jos teisėtumą, įgaudama patirties ir galios išsaugoti pati save, sako VšĮ Kūrybos pieva direktorė Venesa URBIENĖ, pastebėdama, kad būdama tokia mažutė, Lietuva tebeturi neišsenkamą kultūros vertybių lobyną, kurio nesugebėjo sutrinti į dulkes nei karai, nei okupaciniai režimai, kuris ne ką menkesnis nei daugumos didžiulių pasaulio tautų bei valstybių. Su V. Urbiene kalbėjomės apie jos kuriamą filmą ir lietuvių bendruomenių tradicijas, pastangas puoselėti lietuvybę svetur ir jų esmę.
Kaip sumanėte kurti šį filmą?
Užaugau labai patriotiškoje šeimoje, kurioje net sovietiniais laikais buvo minima Vasario 16-oji. Tądien mama paruošdavo vaišes, ant stalo pamerkdavo geltoną ir raudoną tulpę, kurios žalių lapų fone simbolizuodavo tautinę vėliavą. Maži mes su broliu to nesupratome, bet tas vaizdas įstigo atminty visam gyvenimui. Vėliau tėvai mums paaiškino, kas tai per diena, tuo išreikšdami didelį pasitikėjimą mūsų sąmoningumu. Tai buvo laiku ir tinkamai pasėtas patriotiškumo grūdas.
Mama iš kažkur gaudavo slaptų Vakaruose išleistų lietuviškų leidinių kopijų, perspausdintų mašinėle (greičiausiai, per bažnyčią, kur ji giedojo chore ir buvo komiteto pirmininkė): ir Adolfo Šapokos Lietuvos istoriją, ir straipsnių apie sovietinės okupacijos nusikaltimus, pasakojimų apie tremtį, tremtinių eilėraščių, Vakaruose gyvenančių lietuvių veiklą ir daug kitų įdomių dalykų. Ryte rydavome tą slaptą literatūrą. Visa tai sovietmečiu žadino tautinę savimonę, skatino gilintis į nutylimus istorijos faktus, į savo kilmę bei etninę kultūrą, saugoti tai kaip didelį turtą.
Nepriklausomybės atkūrimo sunkmečiu savo kailiu patyriau kai kurių dalykų, apie kuriuos anksčiau tik slaptoje literatūroje skaičiau. Atsivėrė galimybės susipažinti su tolimuose laisvuose kraštuose Lietuvą palaikiusiais tautiečiais, o vėliau ir su Sibiro žemėje pasilikusiais tėvynainiais.
Studijuojant kino režisūrą, mūsų kurso vadovas buvo žymus lietuvių poetinės dokumentikos klasikas Henrikas Šablevičius, garsėjęs savo patriotiškumu ir nepaklusnumu sovietinės vadžios reikalavimams bei cenzūrai, nesukūręs nieko antilietuviško ar akivaizdžiai sovietiško. Jį itin jaudino etninio kultūros paveldo puoselėjimo klausimai, ir čia mes visiškai sinchronizavomės. Iš jo perėmiau ne tik dokumentinio kino kūrimo patirtį, bet ir daug papildžiau įgimtus bei nuo vaikystės įskiepytus tautinės savimonės, patriotiškumo pagrindus, dar giliau suvokiau jų reikšmę tautos išlikimui. Taip pamažu ėmė rutuliotis būsimo filmo planas, siekis kino išraiškos priemonėmis suburti skirtingų pasaulio kraštų lietuvius į vieną bendrą projektą, kurio pagalba jie tarsi prisileistų vieni prie kitų panašiai, kaip buvome susikabinę rankomis Baltijos kelyje. Tik šįkart tas kelias turėtų driektis per visą pasaulį, o susikabinimas rankomis būtų labiau simboliškas.
Ryžausi imtis šio milžiniško projekto be finansinės paramos. Tai, daugelio manymu, prilygo šuoliui stačia galva į bedugnę...
O kokie pagrindiniai filmo siekiai?
Minint valstybės atkūrimo jubiliejų siekiama simboliškai pagerbti visų nuo Lietuvos atskirtų, už Lietuvą kentėjusių ir jai savo gyvenimus bei darbus skyrusių ir ligi šiol tebeskiriančių lietuvių atminimą, nulenkti galvas prieš begalinį tėvynės ilgesį, suteikusį jėgų didiems darbams. O tokių lietuvių yra kone visuose pasaulio žemynuose.
Tai man rūpėjo daug metų, visą sąmoningą gyvenimą.
Kokie klausimai labiausiai domino sumanius kurti filmą?
Man buvo svarbu suprasti pačiai ir papasakoti kitiems, kas vienija skirtinguose pasaulio žemynuose išsibarsčiusius lietuvius, nepaisant atstumo, bėgančio laiko, besikeičiančių veidų, įvykių, santvarkų.
Kino meninės išraiškos priemonėmis ieškau atsakymų į klausimus:
Kas yra ta nenusakoma jėga, verčianti žmogų puoselėti savo šaknis, net ir žinant, kad niekuomet jau nebegyvensi Tėvynėje? Ir kaip ta jėga veikia...
Kodėl lietuviui svarbu saugoti protėvių ir tautiečių atminimą, net jei jų kaulai ilsisi amžino įšalo žemėje, o iki ten keliaujant tenka įveikti daugybę sunkumų ir pavojų, daug ką paaukoti?
Koks yra tas jausmas, kai svarbiausiomis Lietuvai akimirkomis, kartu su milijonais lietuvių, tariame vardą LIETUVA? Koks yra tas Lietuvos vardo skonis skirtingų žmonių lūpose? Kas yra lietuviškumo esmė ir koks yra tas visus vienijantis pasididžiavimo savo kilme kodas, sukeliantis jausmą, kad esi kažkokio labai didelio ir prasmingo fenomeno dalis?
Kaip atrinkote šalis, kuriose gyvenančius lietuvius būtina aplankyti?
Be abejo, orientavausi ne į tas šalis, kurias lietuviai pamėgo tik pastaruoju metu, ieškodami geresnio uždarbio, o bendruomenės dar nėra susikūrusios arba jaunos, nelabai ką dar nuveikusios. Šalių sąrašas buvo sudarytas remiantis statistiniais duomenimis apie tai, kur gyvena didžiausios bei seniausios, aktyviausios lietuvių bendruomenės. Tose bendruomenėse gyvena kelių skirtingų kartų lietuviai, įkurta daug įvairių lietuviškų organizacijų, sukaupti gausūs veiklos archyvai. Tos patirtys padeda susidaryti tikslesnį vaizdą apie išeivijos lietuvių gyvenimą ir bendravimą su Lietuva per pastaruosius 100 metų.
Kelias šalis aplankėte?
Dėl finansinių sunkumų daug šalių aplankyti nepavyko, dar daug kas planuose, tebeieškoma rėmėjų. Kol kas filmo kūrimo darbai vyko Australijoje, Amerikoje ir Rusijoje (Sibire).
Ar svetur gyvenantys lietuviai stengiasi saugoti protėvių ir tautiečių atminimą?
Visur, kur begyventų, lietuviai buriasi į bendruomenes ir stengiasi puoselėti lietuvybę, saugoti protėvių perduotas tradicijas bei papročius net ir tik simboliškai, minimaliai, savaitgaliais ir šventinėmis dienomis. O kai kuriose šalyse išeivijos lietuviai gyvena tokį aktyvų lietuvišką kultūrinį gyvenimą, kad net Lietuvoje gyvenantys tautiečiai galėtų pavydėti ir to pasimokyti.
Kaip manote, kas ragina žmones puoselėti lietuvybę?
Manau, kad svarbiausias čia yra tautinio išlikimo instinktas. Jis lietuviams visuomet padėjo ir iki šiol padeda ne tik savimi pasirūpinti, bet ir veikti tėvynės labui, užtikrinti lietuvių tautos egzistenciją, kokioje šalyje begyventume.
Ir kiek kartų svetur įsikūrusių tautiečių palikuonys save vadina lietuviais ir kas tai lemia?
Skirtingų pasaulio kraštų lietuvių bendruomenėse susibūrusios net keturios kartos, neskaičiuojant tų, kas išėjo į Amžinybę. Tačiau, kaip bebūtų liūdna, yra ir tokių emigrantų, kurie užsienyje gyvena palyginus neseniai ir negausiai, bet apie tėvynę nieko nenori žinoti ir prisiminti jos... Jų vaikai nebemato prasmės vadinti save lietuviais, nebemoka kalbos, nežino kultūros bruožų, nes nelaiko to vertybe. Bet tai yra reti atvejai. O dauguma emigrantų laiko save lietuviais, tuo didžiuojasi. Tai lemia tėvų požiūris į savo šaknų puoselėjimo svarbą, auklėjimas asmeniniu pavyzdžiu, šeimų įsiliejimas į visuomeninę lietuvišką veiklą toli nuo tėvynės. Nemažą reikšmę dar turi ir galimybė apsilankyti Lietuvoje tai visuomet palieka didžiulį teigiamą įspūdį ir labai sustiprina norą būti lietuviais.
O kas gyvenant svetur tampa svarbiausiu lietuviškumo aspektu?
Bendraujant su lietuvių bendruomenėmis svetimuose kraštuose, didžiausią įspūdį palieka tas nepalaužiamas ryžtas puoselėti lietuvybę, ta kantrybė, su kuria metų metus jie kas savaitgalį iš vietinių gyventojų pavirsta kitokiais: veža vaikus į lietuvišką mokyklą, mokosi tautinių šokių ir dainų, kuria projektus ir kitaip gyvena lietuvišką gyvenimą užuot ramiai pailsėję. Dar didesnį įspūdį daro savanoriškas neapmokamas ten besidarbuojančių mokytojų, įvairų organizacijų aktyvistų darbas, aukojant savo asmeninį gyvenimą, laisvalaikį ir miego valandas, neretai ir pinigus. Ir visa tai vardan tos Lietuvos!
Tai yra nepakartojamas, žodžiais neapsakomas, sunkiai paaiškinamas, nuostabus mūsų tautos bruožas suvienyti jėgas bendram tikslui, daryti gerus darbus bendram labui. Nuo senų senovės lietuviams įprasta savitarpio pagalbos forma, taikliai pavadinta talka. Daugelis tautų tokio žodžio neturi, kaip neturi ir talkininkavimo tradicijų. Šis žodis reiškia ne tik padėti. Svarbiausia jo reikšmė telkti, sutelkti žmones bendram tikslui.
Ir tas reiškinys pastebimas ne tik išeivijos lietuvių bendruomenėse Lietuvoje irgi daug tokių žmonių, šeimų ir bendruomenių, kurių santykiai bei veikla grindžiami savitarpio supratimu, bendradarbiavimu, pagalba, atjauta ir labdara, kūrybiškomis iniciatyvomis, tautinėmis ir patriotinėmis ambicijomis. Kartais net koktu girdėti tautiečius, kurie mėgina formuoti neigiamą tautos įvaizdį, atseit lietuviui didžiausias džiaugsmas, jei kaimyno karvė nudvėsė. Tačiau tai ne nacionalinis bruožas tokių bruožų vienodai turi visos pasaulio tautos, tiksliau, mažiausiai išsilavinusi ir nekultūringiausia tautos dalis, nepriklausomai nuo etninės kilmės.
Kokios patirtys padarė didžiausią įspūdį kuriant šį filmą?
Atvykus į šalį, kurioje nesi buvęs ir kuri labai toli nuo Lietuvos, didžiausią įspūdį dažniausiai palieka gamta. Net negalėčiau pasakyti, kas labiau mane pribloškė Australijos peizažai, keisti kalnai ir unikali gyvūnija ar nuostabus vasariškas Sibiro taigos ir Sajanų kalnų grožis... Tačiau tai tik pirmi įspūdžiai. Vėliau, bendraujant su etniniais tų kraštų gyventojais, nejučiom tenka lyginti savo tautos ir jų kultūrą, maloniai nustembi atradęs kokių nors archajiškų papročių, tradicijų, amatų ir kitų panašumų. Lietuvių bendruomenėse ypač jaudina tas stiprus tėvynės ilgesys, kurio mes, gyvendami Lietuvoje, negalime pilnai suvokti ir pajusti. Tėvynę žmonės priima kaip savaime suprantamą likimo dovaną, o įvertina tik tuomet, kai likimas nuo jos atskiria. Tas begalinis tėvynės ilgesys suteikia mūsų tautiečiams išeivijoje jėgų daryti visa tai, ką jie daro vardan lietuvybės išsaugojimo. Tai tikrai labai įspūdinga.
Kaip manote, kas yra lietuviškumo esmė?
Manau, lietuviškumo esmė yra tas suvokimas, kad priklausai Lietuvai, kaip kultūriniam ir socialiniam reiškiniui, savo kilmės ir kultūros bruožų vertinimas, savęs siejimas su etnine lietuvių tauta ir pastangos tai perduoti savo vaikams, vaikaičiams, suvokimas, kad Lietuva ne tik geografinė, bet ir etninė Tėvynė, kurioje yra kiekvieno lietuvio šaknys, kad pasielgęs netinkamai, užtrauksi gėdą visai lietuvių tautai. Patriotiškai auklėtam lietuviui gyvenimo esmė yra išlikti lietuviu net sudėtingiausiuose likimo vingiuose.
Tas Lietuvos vardo skonis skirtingose šalyse gyvenančių tautiečių lūpose daug kuo skiriasi?
Lietuvos vardo skonį kiekvienas įsivaizduoja savaip. Populiarus posakis dėl skonio nesiginčijama čia irgi labai tinka, nes kiekvienas žmogus turi savų patirčių, prisiminimų, vienaip ar kitaip paveikusių jo emocijas. Nenoriu atskleisti visų paslapčių, nes filmas bus nebeįdomus. Tačiau pastebėsiu: kad ir kaip skirtingai įvairiuose pasaulio kraštuose gyvenantys lietuviai įsivaizduoja Lietuvos vardo skonį, didžiausi kontrastai yra tarp tų minčių, kurias išsakė Lietuvoje bent kartą pabuvę žmonės ir niekad jos nematę, nors save laikantys lietuviais. Daugiau atsakymų į šį klausimą rasime būsimame filme, kai jis pasieks ekranus.
Kaip sekėsi ir sekasi įgyvendinti sumanymą?
Sunkiausia rasti finansinių galimybių ir gauti paramos. Kol kas jos, vystydama šį projektą, sulaukiau tik iš svetur gyvenančių tautiečių. Vis dar tikiuosi, kad pavyks pritraukti partnerių bei rėmėjų Lietuvoje. Tačiau šiuo metu darbai visiškai užstrigę. Filmą pabaigti būtina, nes jis sumanytas kaip dovana Lietuvos valstybingumo atkūrimo šimtmečiui, o jubiliejus artėja. Daugybei pasaulio lietuvių šis filmas irgi taps savotiška jubiliejinių metų dovana, nes jame kalbama apie jiems ir kiekvienam lietuviui svarbius dalykus, vertybes. Kiekvienas galės tarsi trumpam persikelti per vandenynus ir susitikti su tautiečiais ar net giminaičiais, likimo išblaškytais po skirtingus žemynus. Daug skirtingų kraštų lietuvių dalyvavo ar dalyvauja kuriant filmą, kiekvienas iš jų čia įdėjo daug širdies šilumos, gerų norų, o kai kurie ir apčiuopiamos nesavanaudiškos paramos. Visi jie labai laukia šio filmo. Jame sutiksime daug šviesių, neeilinių žmonių, kuriais Lietuva gali didžiuotis, nors jie gyvena ne tėvynėje. Nemažai jų jau garbingo amžiaus. Apmaudu, kad neretai paminklus tokiems pastatome ar filmus apie juos sukuriame tik jiems palikus šį pasaulį. Lietuvos valstybingumo atkūrimo šimtmečio metais norisi parodyti šį filmą, kol tie žmonės dar gyvi, to laukia, kad spėtų pasidžiaugti buvimu kartu su saviškiais visame pasaulyje bent ekrano pagalba.
Kad būtų galima sėkmingai užbaigti filmą, reikia pagalbos. Naudodamasi aplinkybėmis noriu pakviesti visus lietuvius jungtis prie projekto Lietuvos vardo skonis ir bent simboliškai paremti.
VšĮ Kūrybos pieva
IBAN: LT96 7044 0600 0809 2341
SWIFT kodas (BIC):
AB SEB bankas CBVILT2X
Banko adresas: Gedimino pr. 12, LT-01103 Vilnius, Lietuva
Banko kodas juridinių asmenų registre: 112021238
Mokėjimo tikslas: PARAMA
Daugiau informacijos VšĮ Kūrybos pieva svetainėje www.kurybospieva.com, naujų projektų puslapyje, skiltyje Kino projektas: http://www.kurybospieva.com/432007725
Noriu pakviesti visus lietuvius jungtis prie projekto Lietuvos vardo skonis ir pagal išgales bent simboliškai paremti. Daugiau informacijos VšĮ Kūrybos pieva svetainėje www.kurybospieva.com, naujų projektų puslapyje, skiltyje Kino projektas: http://www.kurybospieva.com/432007725.
Dėkoju už pokalbį.
Kalbėjosi Daiva Červokienė
© 2017 XXI amžius
|