Audros laužė –
nepalūžom

Valstybės kūrėjai

Vasario 16-osios nepriklausomybės Akto signatarai

Artėja šimtosios Nepriklausomybės akto paskelbimo metinės – iki šio reikšmingo ir garbingo mūsų valstybės jubiliejaus teliko 55 dienos. Nepriklausomybės paskelbimas 1918 m. vasario 16 d. tapo svarbiu įvykiu lietuvių tautai, po 123 metų galėjusiai sukurti savo valstybę naujaisiais laikais. Nepriklausomybės aktą pasirašė dvidešimt Lietuvos Tarybos narių, savo gyvenimu paliudijusių tautos ryžtą turėti savo valstybę. Baigiame spausdinti Lietuvos valstybei nusipelniusių žmonių – 1918 metų vasario 16-osios akto signatarų – biografijas. Tai – Jokūbo Šerno, Jono Vailokaičio ir Jono Vileišio gyvenimo gairės. Parengta pagal Aigustės Vykantės Bartkutės medžiagą.

Jokūbas Šernas

Jokūbas Šernas

Jokūbas Šernas gimė 1888 m. birželio 14 d. Jasiškių kaime (Biržų aps.). Tėvai buvo reformatai, tad ir Jokūbas vėliau aktyviai dalyvavo organizaciniame protestantų bažnyčios gyvenime. J. Šernas mokėsi Nemunėlio Radviliškio pradinėje mokykloje, Slucko (Baltarusija) gimnazijoje, iš kurios pašalintas už dalyvavimą revoliuciniame judėjime. 1910 metais baigė privačią Tartu (Estija) gimnaziją. Metus pasimokęs Tartu universiteto Teisės fakultete, perėjo į Peterburgo universitetą ir baigė 1914 metais.

Grįžęs į Lietuvą, dirbo žurnalistu, redagavo „Lietuvos žinias“, dėstė istoriją Vilniaus „Ryto“ gimnazijoje. Pirmojo pasaulinio karo metais – Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti narys. J. Šernas buvo vienas iš Lietuvių konferencijos Vilniuje (1917 m. rugsėjo 18–22 d.) organizatorių; buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą, jos generalinis sekretorius. 1918 m. vasario 16 d. kartu su kitais devyniolika Tarybos narių pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės aktą.

Mykolo Sleževičiaus vadovaujamame IV Ministrų kabinete buvo ministras be portfelio, vėliau paskirtas Prekybos ir pramonės banko direktoriumi, Vidaus reikalų ministerijos referentu. Nuo 1925 metų J. Šernas – pirmasis Savivaldybių departamento direktorius, žurnalo „Savivaldybė“ redaktorius.

Jokūbas Šernas dėjo daug pastangų, kad Lietuvai būtų sugrąžintas Klaipėdos kraštas. Daugiausia jo pastangomis į Lietuvos Valstybės Tarybą 1920 m. kovo 20 d. buvo kooptuoti trys Prūsų Lietuvos Tautinės Tarybos nariai (Taryba dar 1919 metų balandį įteikė Taikos konferencijai Paryžiuje deklaraciją, kad „Mažoji Lietuva būtų priglausta prie Didžiosios Lietuvos“, deja, buvo patenkinta tik maža ir deklaracijos, ir Lietuvos valstybės delegacijos reikalavimų dalis – Lietuvai pripažintas Klaipėdos kraštas iki Nemuno). Todėl įvyko speciali Valstybės Tarybos sesija, skirta Mažajai Lietuvai (tam įvykiui prisiminti J. Šernas parengė ir išleido knygą „Kovo 20 diena“, kurioje pateikta ir Prūsų tautos istorija, ir tą dieną posėdyje pasakytos kalbos). Valstybės Tarybos nutarimą 1921 metais pakartojo Steigiamasis Seimas, pareikšdamas, kad Mažoji Lietuva yra neatskiriama nepriklausomos Lietuvos valstybės dalis, tačiau tik po sėkmingo 1923 m. sausio 15 d. lietuvių Klaipėdos krašte sukilimo Klaipėda ir jos kraštas įsijungė į Lietuvos sudėtį. Tuo labai džiaugėsi signataras J. Šernas. Deja, šiuo laimėjimu džiaugtis galėjo neilgai – 1926 m. liepos 31 d. neįveikęs skrandžio vėžio mirė Kaune. Palaidotas Nemunėlio Radviliškyje.

Jonas Vailokaitis

Jonas Vailokaitis

Gimė 1886 m. birželio 25 d. Šakių apskrityje, Sintautų valsčiuje, Pikžirnių kaime. 1908 metais baigė Peterburgo prekybos ir pramonės institutą ir grįžo į Lietuvą. Tarnavo Marijampolės „Žagrės“ kooperatyve. 1912 metais su broliu Juozu Kaune įkūrė Brolių Vailokaičių ir bendrovės banką nusigyvenusių bajorų dvarams supirkti, jiems skirstyti ir išsimokėtinai išparduoti lietuviams. Pirmojo pasaulinio karo metais dėl lietuviškos veiklos okupacinės valdžios kalintas, vėliau laikytas policijos priežiūroje.

1917 m. rugsėjo 18–22 d. dalyvavo Lietuvių konferencijoje Vilniuje. Išrinktas į Lietuvos Tarybą. 1918 m. vasario 16 d. pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą. Buvo Lietuvos krikščionių demokratų partijos narys. 1919 metais su broliu Juozu įkūrė Ūkio banką ir buvo jo vadovas. 1920 metais išrinktas į Steigiamąjį Seimą. Jame buvo Valstybės finansų ir biudžeto komisijos pirmininkas. Brolis Juozas – Steigiamojo, I bei II Seimo narys.

Buvo vienas iš „Maisto“, „Metalo“ akcinių bendrovių steigėjų ir dalininkų. Nuo 1937 metų – „Metalo“ valdybos pirmininkas. Įsigijo Palemono plytinę. Įkūrė prekybos „Eksporto ir importo“ akcinę bendrovę. 1925 metais išrinktas Lietuvos banko tarybos nariu. 1937 metais – Urmo bendrovės pirmininkas ir bankininkų atstovas Prekybos ir pramonės rūmuose. Buvo vienas Lietuvos aeroklubo steigėjų 1927 metais. 1940 metais pasitraukė į Vokietiją. Mirė 1944 m. gruodžio 16 d. Blankenburge. 2007 metais palaidotas Paštuvos (Kauno r.) kapinėse šalia brolio kunigo Juozo.

Jonas Vileišis

Jonas Vileišis

Advokatas Jonas Vileišis – Lietuvos nepriklausomybės Akto (1918 m.) signataras. Tai – asmenybė, istorijos palikta J. Basanavičiaus šešėlyje, nors savo darbais, veiklumu ir palikimu J. Vileišis yra ne mažiau iškilus.

Jonas Vileišis gimė 1872 m. sausio 3 d. Biržų apskrityje, Pasvalio valsčiuje, Medinių kaime. 1892 metais baigė Šiaulių gimnaziją, 1892–1894 metais studijavo Peterburgo universiteto Fizikos ir matematikos fakultete, vėliau – Teisės fakultete ir baigė 1898 metais. Dar studijuodamas Peterburge, pradėjo bendradarbiauti su „Varpu“, „Ūkininku“. 1900 metais grįžęs į Lietuvą, vertėsi advokatūra ir įsijungė į „12 apaštalų“ draugijos, kuri gynė lietuvių kalbos teises, veiklą. 1904 metais, panaikinus spaudos draudimą, J. Vileišis gavo leidimą savaitraščiui „Lietuvos ūkininkas“, o 1907–1909 metais jis leido „Vilniaus žinias“ (1909 metais, laikraštį panaikinus, įsteigė „Lietuvos žinias“). 1902 metais buvo vienas Lietuvių demokratų partijos kūrėjų. 1905 metais buvo organizacinio komiteto Didžiajam Vilniaus Seimui šaukti narys; 1907 metais – vienas Lietuvių mokslo draugijos steigėjų ir jos valdybos narys.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, kartu su kairiosios pakraipos lietuvių inteligentų grupe J. Vileišis įkūrė Lietuvių draugiją nukentėjusiems nuo karo agronomijos ir teisės pagalbai teikti, tapo jos pirmininku; dalyvavo Lietuvių komiteto veikloje. Rūpindamasis švietimo reikalais, Atlantos valsčiuje įsteigė šešias mokyklas, būdamas Mokslo draugijos narys, organizavo vadovėlių leidybą. Mokytojams platino antivokiškus atsiliepimus ir už tai buvo suimtas, 6 mėn. kalintas Lukiškėse, vėliau ištremtas į Vokietiją prievartos darbams. Berlyne pabėgo, slapstėsi pas pažįstamus, kol, baigiantis karui, gavo atleidimą iš koncentracijos stovyklos ir teisę grįžti į Vilnių.

Tėvynėje nuo 1917 metų buvo Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partijos narys, šiai partijai 1922 metais susijungus su Lietuvos valstiečių sąjunga nemažai laiko ir jėgų skyrė veiklai Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungoje, buvo Centro komiteto narys (1929 metais atsisakė CK pirmininko pareigų ir iš partijos išstojo). Įsitraukė į Lietuvių konferencijos Vilniuje 1917 m. rugsėjo 18–22 d. organizavimą, tapo konferencijos prezidiumo nariu. Konferencija J. Vileišį išrinko į Lietuvos Tarybą. Jis vienintelis iš Lietuvos Tarybos narių, balsavo prieš 1917 m. gruodžio 11 d. Lietuvos nepriklausomybės deklaravimą, kuriuo buvo pasižadama nustatyti Lietuvos priklausomybę Vokietijai. J. Vileišis buvo vienas iš Lietuvos Tarybos narių, išstojusių iš jos 1918 m. sausio 26 d. ir protestavusių prieš Lietuvos Tarybos įsipareigojimus Vokietijai uzurpuojant Steigiamojo Seimo teisę nustatyti Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis. Visi 20 Lietuvos Tarybos narių 1918 m. vasario 16 d. balsavo už grįžusių narių – J. Vileišio, Mykolo Biržiškos, Stepono Kairio ir Stanislovo Narutavičiaus – siūlomą Lietuvos Nepriklausomybės Aktą be Lietuvos įsipareigojimų Vokietijai. Kartu su kun. Justinu Staugaičiu ir dr. Jurgiu Šauliu buvo deleguotas į Vokietiją siekti, kad būtų pripažinta Lietuvos nepriklausomybė.

Nors J. Vileišis buvo pakviestas dirbti pirmojoje Vyriausybėje, tačiau dalyvauti sudarant Ministrų kabinetą atsisakė. 1918 m. gruodžio 18 d. tapo antrosios, Laikinosios Lietuvos Vyriausybės, vadovaujamos Mykolo Sleževičiaus, vidaus reikalų ministru. Eidamas šias pareigas, suorganizavo savivaldybių veiklą, rūpinosi, kad kiekvienoje apskrityje dirbtų po gydytoją, paskelbė Kooperacijos bendrovių ir sąjungų įstatymą, parengė šaukimo į kariuomenę taisykles. Per du su puse mėnesio savo žinybai nustatė pagrindines funkcionavimo gaires. Antroji Vyriausybė išsilaikė iki 1919 m. kovo 12 d. Trečioji – Pr. Dovydaičio Vyriausybė – išsilaikė mėnesį, bet J. Vileišis gavo pasiūlymą ketvirtajame M. Sleževičiaus Ministrų kabinete eiti finansų ministro pareigas. Ši Vyriausybė dirbo nuo 1919 m. balandžio 12 d. iki 1919 m. spalio 7 d. Ieškodamas užsienio paramos besikuriančiai Lietuvos valstybei, parengė valiutos reformą – atsistatydinus Vyriausybei ji nebuvo įgyvendinta. (Ketvirtajai Vyriausybei taip pat pavyko suformuoti dešimties tūkst. karių kariuomenę, apsiginti nuo Raudonosios Armijos, perimti iš vokiečių krašto administravimą, sudaryti funkcionuojantį valstybės aparatą.)

1919 metais tapo Lietuvos valstybės atstovu JAV. Svarbiausias jo tikslas – gauti Lietuvos pripažinimą de jure, užmegzti nuolatinius finansinius ir prekybinius ryšius bei rinkti aukas Amerikos lietuvių bendruomenėse. Nors visų užduočių įvykdyti ir nepasisekė, tačiau sėkmingai buvo sprendžiamos finansinės ir organizacinės problemos (surinko aukų per 1,8 mln. dolerių, suvienijo į partijas susiskaldžiusius lietuvius).

1921–1933 metais buvo Kauno miesto burmistras. Per trumpą laiką organizavo kanalizacijos, vandentiekio tinklų tiesimą, sutvarkė susisiekimo problemas, pastatė tiltų, įkūrė mokyklų, visuomeninių organizacijų, kaip rašoma šaltiniuose, ,,sueuropino Kauną“.

1922 metais J. Vileišis buvo išrinktas į I Seimą, o 1923 m. birželio 19 d. II Seime kaip ir A. Stulginskis pretendavo į Respublikos Prezidento postą.

J. Vileišis paskelbė apie 500 straipsnių, Lietuvos universitete (vėliau – Vytauto Didžiojo universitetas) skaitė paskaitas. Signataras minimas ir kaip aktyvus daugelio sąjungų, draugijų narys, sporto, kultūros mecenatas, Baltijos valstybių sąjungos puoselėtojas. Dirbdamas Valstybės Taryboje (nuo 1932 metų), paruošė Civilinio kodekso projektą.

Okupavus Lietuvą įsijungė į pogrindinę veiklą. 1942 m. birželio 1 d. Jonas Vileišis mirė Kaune, palaidotas Vilniaus Rasų kapinėse, Vileišių šeimos koplyčioje.

© 2017 „XXI amžius“