2017 m. gruodžio 29 d.
Nr. 50 (2267)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

Svetainė įkurta
2001 m. spalio 3 d.

RUBRIKOS

XXI Amžius


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Abipus Nemuno

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Už laisvę

Pro Deo et Patria

Slaptieji takai

Atodangos


XXI Amžius


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai


PRIEŠPASKUTINIS NUMERIS

XXI Amžius


MŪSŲ
RĖMĖJAS

Audros laužė –
nepalūžom



REKLAMA LAIKRAŠTYJE

Reklamos kaina - tik 0,30 € + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją



 

Šiame numeryje:

Kaune bus statoma
nauja bažnyčia

Dievas yra su mumis

Džiaugsmingas
perkeitimas

Kūdikis –
mums ranką
tiesiantis Dievas

Dievo meilės patirtis
prasideda Betliejuje

Dievas yra su mumis

Norėti to,
ko nori Dievas!

Branginkime
tikėjimo lobį

Kristaus atėjimas
tebūna paskatinimas
priimti Dievą

Vasario 16-osios
nepriklausomybės
Akto signatarai

Balėnų
miško kautynės

Signatarų namai
ruošiasi priimti
Vasario 16-osios aktą

Gyvenimo
audrose nepalūžęs

Tikėjimo išmintis migrantų ir pabėgėlių globoje

Popiežiaus Pranciškaus laiškas minint Pasaulinę taikos dieną (2018 m. sausio 1 d.)

Mindaugas Buika

Šventasis Tevas su migrantais,
kurie yra nuolatinio jo dėmesio centre

Rūpindamasis, kad kenčiančių migrantų ir pabėgėlių reikalai taptų prioritetu taikdariškoje veikloje, popiežius Pranciškus savo kreipimesi minint 2018 metų Pasaulinę taikos dieną kviečia Katalikų Bažnyčios narius ir visą tarptautinę bendruomenę gailestingai ir išmintingai dorotis su problemomis. Pasaulinė taikos diena kasmet minima per Naujųjų metų sutikimą, sausio pirmąją dieną, kai liturgijoje švenčiama Švč. Mergelės Marijos, Dievo Gimdytojos, iškilmė. Lygiai prieš penkis dešimtmečius, 1968 metų sausio 1 dieną, pradėdamas ją minėti tuometinis popiežius Paulius VI išreiškė troškimą, kad šis įvykis kalendorinių metų pradžioje skatintų teisingą taikos siekį, skaičiuojant laiko atkarpas, planuojant darbus ir įvykius visame politiniame, socialiniame ir kultūriniame gyvenime. Nuo to laiko kiekvienais metais Romos popiežiai paskelbia magisterinius pareiškimus Pasaulinei taikos dienai, susitelkdami į kokią nors svarbią visuomeninės veiklos temą.


Krikščioniška laiko projekcija

Kun. Vytenis Vaškelis

Laiko judėjimas nepriklauso nuo mūsų. Ar mes galvojame apie metus, ar ne, jie ateina ir praeina. Mums svarbu žinoti, ne kaip laikas eina, bet kaip mes elgiamės tose laiko atkarpėlėse, iš kurių audžiamas visas mūsų gyvenimo kilimas, priklausantis Dievui. Nors būsimus 2018 metų įvykius dengia tam tikra nežinomybės skraistė, bet mes, pasitikėdami Dievo Apvaizda, sakome, kad, jei stengsimės Jai būti ištikimi, iš Jos sulauksime naujų palaiminimų bei išmėginimų, nes į Dievo Karalystę mums lemta keliauti per daugybę vargų (Apd 14, 22). Mus stiprina bei guodžia pažado išsipildymas: „Žinome, kad viskas išeina į gera mylintiems Dievą“ (Rom 8, 28).

Tikėjimas byloja, kad mes iš tiesų jau dabar esame amžinybės prieangyje, o mirtis bus tik galutinės pergalės iškovojimas (plg. Fil 1, 21). Jei tikime šiais žodžiais, dar uoliau darbuojamės, būdami įsitikinę, kad dangus jau yra prasidėjęs čia ir dabar, kai triūsiame žinodami, jog Viešpats (geriau nei mes patys save) mato mus šiame laike ir, nepaisydamas mūsų klaidų, kurias apgailime, džiaugiasi mūsų gyvenimo įprasminimu Jame. Taigi mūsų net menkiausi veiksmai niekur nedingsta...


Prezidentė D. Grybauskaitė: blogybės Lietuvoje nėra dominuojantis dalykas

Lietuvos Respublikos prezidentė
Dalia Grybauskaitė Vilniaus
Katedros aikštėje
Roberto Dačkaus (lrp.lt) nuotrauka

Lietuvoje daug kalbama apie blogybes, nes norima, kad jų neliktų. Visgi tai nėra dominuojantis dalykas, nes gerų yra daugiau, LRT RADIJUI sakė prezidentė Dalia Grybauskaitė. Prezidentės nuomone, nors pasaulis pasitiki Lietuva ir gerai ją vertina, patys gyventojai labai savikritiški ir dažniau renkasi reikšti nepasitenkinimą.

Labai daug keliaujate po Lietuvą. Kaip galėtumėte apibūdinti lietuvius?

Tai įvairūs žmonės. Turime bendrų bruožų, bet ir labai daug individualių. Esame Šiaurės Europos valstybė, dirbame daugiau nei kalbame, emocijas dažniau pasilaikome sau. Tuo turbūt skiriamės nuo kitų tautų. Žinoma, kai važinėju po regionus, matau, kad kiekvienas jų skirtingas, turi net kalbos, maisto, drabužių skirtumų. Mes tikrai labai skirtingi, nors į mus žiūrint gal taip ir neatrodo.


Aleksote atidengtas koplytstulpis broliams Vailokaičiams

Koplytstulpį atidengia Aleksoto
parapijos klebonas kan. Valius
Zubavičius OP ir Aleksoto
seniūnė Liukrecija Navickienė

Gruodžio 24 dieną Kaune, Aleksoto Šv. Kazimiero bažnyčios šventoriuje, buvo atidengtas koplytstulpis, skirtas broliams Juozui ir Jonui Vailokaičiams. Būtent jie 1921 metais dovanojo žemės sklypą Šv. Kazimiero bažnyčios statybai. Šv. Mišias aukojo ir koplytstulpį pašventino Šv. Kazimiero (Aleksoto) parapijos klebonas kanauninkas Valius Zubavičius OP. Renginyje dalyvavo Aleksoto seniūnijos, bendruomenės, Lietuvos šaulių sąjungos (taip pat ir Vailokaičių giminaitis šaulys dr. Saulius Julius Bazevičius), Kauno sąjūdžio atstovai, parapijiečiai ir jų svečiai.

Juozas Vailokaitis – kunigas, Lietuvos visuomenės veikėjas. Jonas Vailokaitis – Lietuvos Nepriklausomybės Akto (Vasario 16-osios) signataras.

Klaipėdos krašto atgavimui broliai Vailokaičiai paaukojo apie 225 tūkst. Lt. Suvokdami mokslo svarbą Lietuvos ateičiai, 1925 m. jie Lietuvos universitetui padovanojo 16 ha žemės Fizikos ir chemijos fakultetonrūmams statyti. Broliai Vailokaičiai įsteigė ar nupirko akcines bendroves „Palemonas“, „Metalas“, „Maistas“, „Medis“, „Venta“, „Spėka“, „Linas“, „Eksimportas“, „Urmas“. Didžiausia, moderni, aukštos kokybės plytas gaminusi įmonė „Palemonas“ padėjo „sumūryti“ Lietuvą, nes per metus jų pagamindavo po 7–8 mln. plytų. Manoma, kad „Palemono“ plytomis pastatyta didesnioji Kauno mūrinių pastatų dalis. „Metalas“pagal 1938 metais turėtą kapitalą (7,5 mln. Lt) buvo didžiausia privati įmonė Lietuvoje, ji gamino žemės ūkio mašinas ir padargus, vienintelė šalyje turėjo temperuoto ketaus liejyklą. „Maistą“1923 metais įsteigė Juozas Vailokaitis, Malinauskas, Semaška ir dar keli akcininkai. Abu broliai valdė 99 proc. įmonės akcijų. Bendrovei vadovavo Juozas Vailokaitis. Eksportavo gyvulius, paukščius ir mėsos gaminius. Pastatė mėsos fabriką, skerdyklas, įsigijo šaldytuvus, įsteigė pavyzdinį paukščių ūkį.


Žmogaus dvasia – neįveikiama

Gyvenimas – kalendoriuje-knygoje

Kitąmet minėsime 225-ąsias Simono Daukanto gimimo metines

Daiva Červokienė

Istorikė Vida Girininkienė
Virginijaus Jociaus nuotrauka

Istorikės Vidos Girininkienės tyrinėjimo kryptis – XIX–XX amžiaus pradžios Lietuvos istorija. Šiemet ji parengė ir išleido kalendorių-knygą „Simonui Daukantui 225“, skirtą istorikui, literatui ir kalbininkui, švietėjui, tautinio atgimimo žadintojui, pirmosios Lietuvos istorijos lietuvių kalba autoriui Simonui Daukantui (1793–1864), kurio 225-ąsias gimimo metines kitąmet minėsime. Ji rinko kultūros žmonių parašus, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2018-uosius paskelbtų S. Daukanto metais.

Lakoniškas žvilgsnis į gyvenimą

Kalendoriuje-knygoje glaustai pateikiami S. Daukanto gyvenimo faktai. Jis gimė 1793 m. spalio 28 d. Kalviuose (dabar Skuodo r.), mokėsi Kretingos pradinėje ir Žemaičių Kalvarijos keturių klasių mokyklose, Vilniaus gimnazijoje, baigė Vilniaus universitetą. Dirbo Rygos generalgubernatoriaus kanceliarijoje, Lietuvos Metrikos archyvo Valdančiajame senate metrikanto (Adomo Mickevičiaus bičiulio Pranciškaus Malevskio) padėjėju Sankt Peterburge. Motiejaus Valančiaus, S. Daukanto ir jo bendražygių pastangomis iš carinės valdžios 1841 metais gautas leidimas steigti parapijines lietuviškas mokyklas Lietuvoje. 1850 metais S. Daukantas grįžo į Žemaitiją, mirė 1864 m. gruodžio 6 d. Papilėje (dabar Akmenės r). Be to, leidinyje lakoniškai pristatomi S. Daukanto gyvenimą atspindintys istoriniai dokumentai, nuotraukos, jo knygų faksimilės.


Apie iškilias krašto moteris

Bronius VERTELKA

Konferencijos pranešėjai
vyskupas emeritas Jonas Kauneckas
ir Komunikacijos centro „Kalba. Knyga.
Kūryba“ vadovė Lionė Lapinskienė

PANEVĖŽYS. Gruodžio 5-ąją Panevėžio miesto savivaldybės viešoje bibliotekoje (Kniaudiškių g. 34) vyko konferencija „Iškilios Panevėžio krašto moterys“. Ją organizavo biblioteka ir miesto Pedagogų švietimo centras.

Gausiai susirinkusiesiems žodį tarė į rašytojos Gabrielės Petkevičaitės-Bitės asmenybę įsikūnijusi J. Miltinio dramos teatro aktorė Eleonora Koriznaitė, sveikino miesto meras Rytis Mykolas Račkauskas, Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas. Vyskupas teigiamai vertino tai, kad surengta konferencija, kurioje prisimenamos žymiosios Panevėžio krašto moterys. Jo žodžiais, pirmoji tokia Panevėžio vyskupijoje buvo 1831 metų sukilimo dalyvė Emilija Pliaterytė, kilusi iš Dusetų, antroji – lietuvė žvalgė Marcelė Kubiliūtė. Trečiąja įvardijo rašytoją G. Petkevičaitę, išrinktą parlamento nare ir pirmąją Europoje vadovavusią Seimui.


Žmogaus dvasia – neįveikiama

Meilės šeimai, gimtinei pamokos

Janina Šemaškaitė

Knygos „Muziejaus
keturiasdešimtojo sakmė“ viršelis
(autorė – dailininkė Aušra Čapskytė)

Mano rankose pedagogo, žurnalisto Juliaus Norkevičiaus knyga intriguojančiu pavadinimu „Muziejaus keturiasdešimtojo sakmė“. Sakmės dažniausiai šlovina didvyrius, jų žygdarbius, jų tragišką ar nelaimingą meilę.

Ši nauja, dar spaustuve kvepianti knyga taip pat šlovina gyvenimo grožį, neparduotą ir neišduotą, vienintelę Žemėje meilę: motinų išsūpuotą, ant tėvo delnų ištiestą sutinkant ir išlydint vaikus į gyvenimą.

Per autoriaus vaikystės ir jaunystės prisiminimus kalbama apie šeimą, per karo ir okupacijų negandas išsaugojusią lietuviškumo tradicijas, tautos papročius ir gimtuosius namus. Tai – ne vien tik prisiminimų esė apie artimųjų likimus. Tai – knyga kur kas gilesniam pamąstymui, kuo gyveno senoji žemaitiška šeima, ką mes praradome pasitikdami XXI amžių. Gaila, su šimtmečio naujovėmis ir technikos pažanga atėjo per visą kovingą Lietuvos istoriją negirdėtas didžiausias susvetimėjimas...


Partizanų kovų ir disidentų darbų atspindžiai literatūroje

Knyga apie tremtinę gydytoją Dalią Grinkevičiūtę

Anelė Butkuvienė

Knygos „Dalia“ viršelis

2017 metus galime vadinti Dalios Ginkevičiūtės – rašytojos tremtinės, politinės kalinės, gydytojos, disidentės metais. Gegužės 28 dieną sukako 90 metų nuo jos gimimo, o gruodžio 25 dieną – 30-osios jos mirties metinės. D. Grinkevičiūtės atsiminimai „Lietuviai prie Laptevų jūros“ – viena vertingiausių knygų lietuvių literatūroje. Ji įrašyta antruoju numeriu XX amžiaus lietuvių literatūros lobyno sąraše. Atsiminimuose ji rašo apie lietuvių tremtį prie Šiaurės ledjūrio 1941 metais, savo ir likimo draugų patirtas kančias, jų dvasios stiprybę. Ji visam laikui įamžino stalininės totalitarinės sistemos žiaurumus. Deja, biografinių duomenų atsiminimuose ir kituose leidiniuose apie pačią autorę nedaug.

Šiemet išleista knyga apie D. Grinkevičiūtę (Dalia. Kaunas: Naujasis lankas, 2017. – 143 p.) Jos autorė – habilituota medicinos mokslų daktarė, docentė Dalia Kotryna Baliutavičienė. Ji – D. Grinkevičiūtės pusseserė, pažinojusi ją nuo kūdikystės. Knygos „Dalia“ autorė taip apibūdina knygos paskirtį: „...tai mėginimas papasakoti apie Dalios gyvenimą, tai, kas liko giminių atmintyje, ko galbūt tyrinėtojai kitur nerastų. Daug kur naudotasi ir jos pačios atsiminimuose aprašytais biografiniais faktais ir samprotavimais bei gana gausia literatūra apie ją. Deja, kai kurie nurodyti faktai ne visuomet būdavo teisingi“ (p. 10).


Žaizdos

Maigų miško paslaptys

Albertas Ruginis

Iš kairės: kanauninkas Jonas Navickas
(1941 m. birželio 27 d. nušautas
ir subadytas Viekšnių komunistų
kolaborantų) su Telšių vyskupu Justinu
Staugaičiu Viekšnių bažnyčios šventoriuje

Abipus senojo Viekšnių–Laižuvos kelio plyti Maigų miškas. Skersai vieškelio eina miško keliukas Ilgšis. Netoli jo (dešinėje nuo Viekšnių pusės) yra paminklinis akmuo, žymintis, jog toje vietoje 1941 m. birželio 27 d. sovietinių aktyvistų buvo sušaudytas Viekšnių bažnyčios klebonas kanauninkas Jonas Navickas.

Prie Ilgšio keliuko auga pušis, Šventąja vadinama. Joje įkelta koplytėlė. Mat netoliese būta partizanų bunkerio. Čia slėpėsi apie 10 partizanų. Į tą bunkerį partizanams maisto atnešdavo geležinkelio darbininkas Antanas Žylė.

Kita partizanų slėptuvė buvo prie Spanguolynės (Šernynės?..) pelkės. Netoli slėptuvės gyveno partizanų ryšininkė Marytė Strikauskienė. Karo metu ji slėpė numuštą rusų karo lakūną, o pokariu šelpė partizanus. Išvirusi valgyti, duodavo sutartinį ženklą, garsiai šaukdama vištas: ,,Put, put, put“. Taip pakviesti vyrai po vieną iš bunkerio ateidavo pavalgyti.

 
Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija