Audros laužė –
nepalūžom

Žmogaus dvasia – neįveikiama

Gyvenimas – kalendoriuje-knygoje

Kitąmet minėsime 225-ąsias Simono Daukanto gimimo metines

Daiva Červokienė

Istorikė Vida Girininkienė Virginijaus Jociaus nuotrauka

Istorikės Vidos Girininkienės tyrinėjimo kryptis – XIX–XX amžiaus pradžios Lietuvos istorija. Šiemet ji parengė ir išleido kalendorių-knygą „Simonui Daukantui 225“, skirtą istorikui, literatui ir kalbininkui, švietėjui, tautinio atgimimo žadintojui, pirmosios Lietuvos istorijos lietuvių kalba autoriui Simonui Daukantui (1793–1864), kurio 225-ąsias gimimo metines kitąmet minėsime. Ji rinko kultūros žmonių parašus, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2018-uosius paskelbtų S. Daukanto metais.

Lakoniškas žvilgsnis į gyvenimą

Kalendoriuje-knygoje glaustai pateikiami S. Daukanto gyvenimo faktai. Jis gimė 1793 m. spalio 28 d. Kalviuose (dabar Skuodo r.), mokėsi Kretingos pradinėje ir Žemaičių Kalvarijos keturių klasių mokyklose, Vilniaus gimnazijoje, baigė Vilniaus universitetą. Dirbo Rygos generalgubernatoriaus kanceliarijoje, Lietuvos Metrikos archyvo Valdančiajame senate metrikanto (Adomo Mickevičiaus bičiulio Pranciškaus Malevskio) padėjėju Sankt Peterburge. Motiejaus Valančiaus, S. Daukanto ir jo bendražygių pastangomis iš carinės valdžios 1841 metais gautas leidimas steigti parapijines lietuviškas mokyklas Lietuvoje. 1850 metais S. Daukantas grįžo į Žemaitiją, mirė 1864 m. gruodžio 6 d. Papilėje (dabar Akmenės r). Be to, leidinyje lakoniškai pristatomi S. Daukanto gyvenimą atspindintys istoriniai dokumentai, nuotraukos, jo knygų faksimilės.

V. Girininkienė pastebėjo, kad šis leidinys – ilgamečio darbo, pradėto rengiant monografiją „Papilė“ (išleista 2004 metais), tęsinys. Remiantis jos tyrimais, skelbtais knygoje ir žurnale „Literatūra ir menas“, perversime kalendoriaus puslapius, prisimindami pagrindinius S. Daukanto gyvenimo etapus.

Išlikę miestelėnų atsiminimai

Leidinio pristatyme Papilėje, kur paskutinius gyvenimo metus praleido S. Daukantas ir kur stovi paminklas žymiajam žemaičiui, buvo prisimintos ir jo gyvenimo detalės. V. Girininkienė pabrėžė, kad duomenų apie S. Daukanto išvaizdą beveik neišliko, buvo (ir tebėra) tik Jono Zenkevičiaus 1850 metais nutapytas portretas ir XIX amžiaus pabaigoje pagal giminių pasakojimus Joniškio savamokslio dailininko Aleksandro Ratkaus sukurtos istoriko veido ir povyzos rekonstrukcijos. Skulptorius Vincas Grybas (1890–1941), vienas žymiausių XX amžiaus pirmos pusės lietuvių monumentaliosios skulptūros kūrėjų, gavęs pasiūlymą Papilėje kurti paminklą S. Daukantui, buvo atvykęs į miestelį susitikti su žmonėmis, kurie dar prisiminė S. Daukantą (jis ten gyveno nuo 1861 m. spalio 14 d. iki mirties). Tačiau iš jų skulptorius mažai ką tesužinojo. S. Daukanto amžininkai akcentavo, kad šis buvęs vienišas ir atsiskyręs, vaikščiojęs užsikišęs pieštuką už ausies. Buvo visada mįslingas. Net bažnyčioje, išsitraukęs popiergalį kažką užrašydavo. Vis klaidžiodavęs Ventos pakrantėmis, net gerų drabužių neturėjęs. Mokėjęs „stalioriauti“ (staliaus amato). To meto Papilės gyventojai tai bene labiausiai vertino. Istorija mažai kam rūpėjo. Išsilavinęs inteligentas, visus savo atlyginimus išleidęs knygų leidybai, su savo apsitrynusiu surdutu (beje, jam nešioti reikėjo leidimo, kurį Daukantas, kaip Senato tarnautojas, turėjo) buvo nesuprantamas. Daukantą Papilėje suprato ir palaikė jo vienintelis pažįstamas iš senesnių laikų – Papilės parapijos administratorius kun. Ignotas Vaišvila, jo pastatydintuose prie bažnyčios šventoriaus namuose istorikas ir mirė.

Paminklo statymo detalės

1930 metų kovą paminklo Daukantui komitetui (jam pirmininkavo prof. Mykolas Biržiška) patvirtinus galutinį (trečiąjį), paminklo eskizą, skulptorius V. Grybas išvyko į Berlyną. Čia jam pačiam prižiūrint buvo išlieta bronzos statula. Traukiniu per Tilžę, Pagėgius jis pasiekė Papilės geležinkelio stotį. Statulą iš stoties arkliais parvežė ūkininkas V. Mačius, ji buvo pastatyta klebonijos kluone ant languota staltiese apdengto staliuko, šalia kurio suneštos kėdės ir įrengta lauko fotoateljė. Fotografavosi paminklo statymo Papilės komiteto nariai, pats V. Grybas su savo pagalbininku Pranciškumi Mikutaičiu ir kiti.

Paminklo statybos karštymetis Papilėje prasidėjo 1930 metų vasarą. Plušėjo Papilės miestelio gyventojai, vietiniai meistrai. Rugpjūčio pabaigoje ant 7 metrų pjedestalo buvo užkelta bronzinė statula. Tačiau paminklui dar kažko trūko. V. Grybas, už Papilės bažnyčiai atliktą kažkokį darbą gavęs iš kun. A. Šveistrio 400 litų, pusę šios sumos davė vietiniam kalviui, kad nukaltų grandines, kuriomis vėliau buvo apjuosta apatinė postamento dalis. Lėšas paminklo statybai rinko komitetas, vadovaujamas Viekšniuose gimusio kultūros ir literatūros istoriko, Vasario 16-osios Akto signataro M. Biržiškos, o jas aukojo daugiausia Lietuvos mokytojai.

Su knyga rankoje

Rugsėjo 21 dieną Papilėje įvyko paminklo atidengimo šventė, kokios miestelis iki tol nebuvo matęs. Deja, skulptorius joje nedalyvavo, mat buvo nepatenkintas aplinkos neišbaigtumu. Iškilmės prasidėjo Papilės piliakalnio kapinėse, prie S. Daukanto kapo. Eidami į kapines ir vėliau prie vaišių stalo papilėniškiai turėjo galimybę pabendrauti su tuomečiu švietimo ministru Konstantinu Šakeniu, dailininkais Petru Rimša, Antanu Žmuidzinavičiumi, prof. Vaclovu ir Mykolu Biržiškomis, Augustinu Janulaičiu ir kitais. V. Grybas pavaizdavo S. Daukantą grakštų, munduru vilkintį inteligentą. Paminklas turgaus aikštėje, apsuptoje vieno aukšto namelių, stovi ant 7 metrų pjedestalo. Nuo pagrindinio kelio nusisukęs Daukantas su knyga „Lietuvos istorija“ rankoje žvelgia į vingiuojančią Ventą, tolumas.

Pasak menotyrininkų, S. Daukanto paminklas Papilėje yra vienas geriausių V. Grybo sukurtų paminklų, apimantis kilnius Daukanto asmenybės siekius ir istorinį reikšmingumą, pilietiškumą ir vidinį psichologinį dramatiškumą.

Kaip pastebėjo V. Girininkienė, galbūt nė vieno XX amžiaus pirmosios pusės paminklo atidengimo iškilmės neturi tokios gausios fotodokumentacijos. Papilėje gyveno talentingas fotografas Jonas Sinkevičius, turėjęs miestelyje modernią fotoateljė ir fiksavęs ne tik apylinkių gamtą, bet ir to meto įvykus, šventes ir kasdienybę. Paminklo nuotraukos paplito visoje Lietuvoje kaip atvirukai, kurie buvo dovanojami, siunčiami draugams, giminėms.

Vietoje išvadų

V. Girininkienė priminė, kad vienam žymiausių mūsų šviesuolių, tautinio, istorinio ir dorovinio sąmoningumo žadintojų S. Daukantui Vilniuje yra skirta aikštė, o paminklo nėra. Logiška, kad toks stovėtų aikštėje šalia senojo universiteto, kuriame jis mokėsi ir rašė. Beje, yra išlikęs pirmasis V. Grybo projekto eskizas, apie kurį skulptorius 1928 metais Petrui Rimšai rašė, kad jo įgyvendinti negalima dėl lėšų stygiaus. Pirmojo paminklo postamentas buvo žemesnis ir platesnis, o ant jo pagrindo iš visų keturių kampų pastatytos figūros išplėtė paminklo siužetą. Jos vaizdavo jauną motiną su vaiku ant kelių, kanklininką, žvelgiančią į tolį moterį su knyga ant kelių, senovės lietuvių karį.

© 2017 „XXI amžius“