Audros laužė –
nepalūžom

Žmogaus dvasia – neįveikiama

Apie iškilias krašto moteris

Bronius VERTELKA

Konferencijos pranešėjai vyskupas emeritas Jonas Kauneckas ir Komunikacijos centro „Kalba. Knyga. Kūryba“ vadovė Lionė Lapinskienė

PANEVĖŽYS. Gruodžio 5-ąją Panevėžio miesto savivaldybės viešoje bibliotekoje (Kniaudiškių g. 34) vyko konferencija „Iškilios Panevėžio krašto moterys“. Ją organizavo biblioteka ir miesto Pedagogų švietimo centras.

Gausiai susirinkusiesiems žodį tarė į rašytojos Gabrielės Petkevičaitės-Bitės asmenybę įsikūnijusi J. Miltinio dramos teatro aktorė Eleonora Koriznaitė, sveikino miesto meras Rytis Mykolas Račkauskas, Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas. Vyskupas teigiamai vertino tai, kad surengta konferencija, kurioje prisimenamos žymiosios Panevėžio krašto moterys. Jo žodžiais, pirmoji tokia Panevėžio vyskupijoje buvo 1831 metų sukilimo dalyvė Emilija Pliaterytė, kilusi iš Dusetų, antroji – lietuvė žvalgė Marcelė Kubiliūtė. Trečiąja įvardijo rašytoją G. Petkevičaitę, išrinktą parlamento nare ir pirmąją Europoje vadovavusią Seimui.

Pirmasis konferencijoje pranešimą skaitęs Panevėžio kraštotyros muziejaus direktorius Arūnas Astramskas gvildeno temą „Panevėžio moterų viešosios veiklos pradžia“. Jis sakė, jog 1897 metais Panevėžys turėjo apie 20 tūkstančių gyventojų. Tai buvo daugiakultūris miestas. Jame jau ne kilmė buvo svarbi, bet nuveikti darbai. Nieko nestebino, jeigu žydų šeimoje žmona dirbo prekyboje, o vyras studijavo torą. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Panevėžyje veikė apie 40 įvairių draugijų, iš jų dvi – moterų. Buvo steigiami teatrai, kino teatrai, viešai rodyti spektakliai.

Pedagogas, istorikas, 14 knygų autorius Juozas Brazauskas kalbėjo tema „Ona Maksimaitienė – pedagogė, mokslininkė, pirmojo sieninio Lietuvos istorijos žemėlapio autorė (1902–1999)“. Jam artimai teko pažinoti šią moterį. Apie O. Maksimaitienės mirtį pranešė jos sūnus Mindaugas. Giliai sujaudintas J. Brazauskas atėjo į miesto savivaldybę pranešti, kad mokslininkės palaikus laidos Panevėžyje. Aukštas pareigas ėjęs valdininkas tada J. Brazausko paklausė: „O kas ji tokia?“ O. Maksimaitienė buvo gyva Panevėžio švietimo istorija. Gimė Peterburge 1902 metais, mokėsi Voronežo gimnazijoje. 1928 metais Kauno universitete istoriją baigė 10 studentų, tarp jų – ir O. Girčytė. Atvykusi iš Kėdainių, Panevėžyje 22 metus dirbo pedagoginį darbą. 1957 metais išvyko gyventi į Vilnių ir dirbo Istorijos institute. 1970 metais išėjo į pensiją, bet toliau dirbo negaudama atlyginimo. O. Maksimaitienė palaidota šalia vyro Kristaus Karaliaus katedros parapijos kapinėse.

Apie rašytoją G. Petkevičaitę-Bitę, kurios pavardė įrašyta tarp 100 iškiliausių asmenų minint Lietuvos tūkstantmetį, mintimis dalijosi gydytoja, kraštotyrininkė Liudvika Knizikevičienė. Prelegentė pateikė gausios medžiagos iš šios moters gyvenimo ir išreiškė gailestį, kad namas Šv. Zitos gatvėje, kur gyveno rašytoja, stovi apleistas ir prašosi gero šeimininko rankų.

Su pranešimu „Daktarės Onos Domaševičiūtės-Ronkienės misija“ supažindino prof. habil. dr. Rita Aleknaitė-Bieliauskienė iš Vilniaus, prieš tai bibliotekai padovanojusi knygų. Gydytoja O. Domaševičiūtė-Ronkienė (1907–1996) dirbo neskaičiuodama darbo valandų, nemokamai gydė neturtingųjų vaikus. Pranešėjai teko pas ją gydytis bei lankytis jos namuose. Gydytoja mėgo tvarką ir švarą. Netgi kėdės būdavo baltai užtiestos. Tai buvo kultūros žmogus. Į gyvenimo pabaigą išsikėlusi gyventi į Vilnių lankė spektaklius, skaitė žurnalus lietuvių, rusų, vokiečių, lenkų kalbomis. O. Domaševičiūtė-Ronkienė palaidota Vilniuje, Bernardinų kapinėse šalia motinos.

Po kavos pertraukos Anykščių A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus Rašytojų memorialinio skyriaus vedėja Alma Ambraškaitė sklaidė rašytojos Bronės Buivydaitės-Tyrų Dukters gyvenimo ir kūrybos puslapius Panevėžyje 1925–1934 metais. 1927 metais ji ištekėjo už Juozo Mičiulio, nors jo nemylėjo. Tai buvo raiškių akių, labai gražių rankų moteris. Net Antanas Vienuolis jai piršosi, tačiau atsakiusi, kad mylinti jį tik kaip rašytoją. Gyvendama Panevėžyje, B. Buivydaitė brendo kaip rašytoja. Rašė eilėraščius, pjeses. 1934 metais pasirodė „Atversti lapai“ – jos prozos knyga apie mokytojų ir mokinių gyvenimą.

S. Nėrį galima vertinti įvairiai, tačiau tai buvo tikra poetė, pranešime „Salomėjos Nėries kūrybos impulsai Panevėžyje“ akcentavo Komunikacijos centro „Kalba. Knyga. Kūryba“ vadovė Lionė Lapinskienė. Susirinkusieji iš pranešėjos sužinojo, kad gyvenimas Panevėžyje (1934–1936) jai buvo vienas kūrybiškiausių.

„Onutės Pranckūnaitės talka kovoje už tikėjimo laisvę“ – tokia buvo Panevėžio vyskupo emerito Jono Kaunecko pranešimo tema. Jeigu jis nebūtų atvykęs dirbti į Panevėžį, kažin ar būtų taip apie ją žinoma. Onutė, paprasta ūkininko dukra, būdama 15 metų, jau rašė eilėraštukus apie Lietuvą užgriuvusią baisią nelaimę – atsiradusius kolūkius. Vėliau aktyviai veikė perspausdindama ir įrišdama nelegalias knygas. Pradžioje spausdino mašinėle, paskui – savo buto vonios kambarėlyje stovėjusiu skalbimo mašinos dydžio kopijavimo aparatu. Labai primityviomis sąlygomis ji nukopijavo daugiau kaip 1000 knygų.

Pranešimą Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro aktores E. Šulgaitę, R. Zdanavičiūtę, E. Matulaitę, D. Melėnaitę atvirukų kolekcijoje „Bonjour, Maestro“ skaitė VšĮ „Dermė“ direktorė Jūratė Kavaliauskienė. Bendraudama su fotomenininku Stanislovu Bagdonavičiumi, jau turi 14 „miltinukų“ atvirukų su jų nuotraukomis ir prierašais. Dalia Melėnaitė – su baltu puodeliu, nuo J. Miltinio laikų išsaugotu. Aktorei atrodė, jog fotografuota jos namuose, o ne J. Miltinio palikimo studijų centre. Eugeniją Šulgaitę fotografavęs S. Bagdonavičius bene paskutinį kartą matė ją gyvą. „Esu vilnietė, nemačiau gyvo J. Miltinio, bet dar ne vieną, dirbusį su juo, ketiname įamžinti atvirukuose“, – sakė J. Kavaliauskienė. Tokių atvirukų kolekciją galima įsigyti J. Miltinio dramos teatre.

Autoriaus nuotrauka

© 2017 „XXI amžius“