Audros laužė –
nepalūžom

Žmogaus dvasia – neįveikiama

Meilės šeimai, gimtinei pamokos

Janina Šemaškaitė

Knygos „Muziejaus keturiasdešimtojo sakmė“ viršelis (autorė – dailininkė Aušra Čapskytė)

Mano rankose pedagogo, žurnalisto Juliaus Norkevičiaus knyga intriguojančiu pavadinimu „Muziejaus keturiasdešimtojo sakmė“. Sakmės dažniausiai šlovina didvyrius, jų žygdarbius, jų tragišką ar nelaimingą meilę.

Ši nauja, dar spaustuve kvepianti knyga taip pat šlovina gyvenimo grožį, neparduotą ir neišduotą, vienintelę Žemėje meilę: motinų išsūpuotą, ant tėvo delnų ištiestą sutinkant ir išlydint vaikus į gyvenimą.

Per autoriaus vaikystės ir jaunystės prisiminimus kalbama apie šeimą, per karo ir okupacijų negandas išsaugojusią lietuviškumo tradicijas, tautos papročius ir gimtuosius namus. Tai – ne vien tik prisiminimų esė apie artimųjų likimus. Tai – knyga kur kas gilesniam pamąstymui, kuo gyveno senoji žemaitiška šeima, ką mes praradome pasitikdami XXI amžių. Gaila, su šimtmečio naujovėmis ir technikos pažanga atėjo per visą kovingą Lietuvos istoriją negirdėtas didžiausias susvetimėjimas...

Žaviuosi knyga, ramiu autoriaus pasakojimu, teigiančiu žmogiškosios būties vertybes, ir nejučia palyginu su mūsų dienų šeimos kasdienybe ir tarpusavio santykiais. Kuo gyveno autoriaus šeima ir artimieji?

Nors šeimą aplenkė Antrojo pasaulinio karo bombos, po okupacijos tėvams vargo ir sunkių darbų užteko. O dar ir giminaičiams teko padėti: didelėje šešis vaikus auginusioje šeimoje užaugo ir tėvelių krikštasūnis, likęs našlaičiu. Vienas kitą paremdami, užjausdami iš vargų išbrido. Sunkiausiais karo ir pokario metais šeima nepalūžo, neišauklėjo nė vieno girtuoklio, tinginio ar silpnavalio, nes vaikus visą gyvenimą lydėjo tėvų meilė, išugdyta pagarba tautos tradicijoms ir vienybė. Atmintin įstringa paskutinieji autoriaus tėvo žodžiai, tarytum priesakas vaikams išeinant į amžinybę: „Mylėkit vienas kitą, išsaugokit gimtus namus ir šeimos tradiciją“.

Štai tėvas po vakarienės skaito vaikams pasakų knygeles. Vėliau, kai vyresnieji vaikai patys pramoko skaityti, mažuosius džiuginti pasakomis tapo jų pareiga. Knygoje iškyla ir kiti vienijantys šeimą vaizdai. Karo metu, kai mūšiai artėjo prie Žemaitijos, bendromis jėgomis buvo iškasta slėptuvė. Autorius šypteli prisiminęs: „Vargu ar ji apsaugotų, jeigu bomba užkristų ar tankas užropotų?“ Tėvas, pamatęs vaikų akyse abejonę, priminė: „Svarbiausia – pavojaus metu būti visiems kartu“. Tai įsirašė atmintin visam vaikų gyvenimui: „Sunkią akimirką reikia susiburti visiems“. Ir vėl braunasi pastabėlė pamąstymui: autoriaus tėvas ir senelis buvo kalviai, amato žmonės, šiandien sakytų – mažaraščiai, bet mylėjo knygą ir žinojo jos vertę (ne taip, kaip šiandien kai kurių turtingųjų). Taigi, kai kas mokslo vertinti ir dabar dar nemoka.

Autoriaus šeima išgyveno okupacijų, tremčių laiką, komunizmo kūrimo absurdą. Su didele pagarba jis pasakoja apie šeimą, nepraradusią vienybės, tarpusavio pasitikėjimo, apie tėvelį ir mamytę šeimoje, kasdieninių darbų sūkury, randančius laiko vaikams. Spalvingas prisiminimų vėrinys: vaikai žaidžia tėvo išdrožtu sviediniu iš senų padangų, džiaugiasi plūgeliu, nukaltu tėvo rankomis, padeda pūsti dumples kalvėje seneliui. Kad šeima žiemą nesušaltų, visi drauge savo sklypelyje kasa ir džiovina durpes, ruošia kurą. Prisimenami sekmadieniniai bažnyčios lankymai, poilsio dienos su motinos dainomis ir jos rankų darbo dovanėlėmis, kurių ji negailėjo vaikaičiams: kam pirštines, kam kojines spėdavo numegzti.

Nesistebiu: visa, kaip mes sakome, tarpukario vaikų karta, nematė nei lopšelių, nei darželių. Tėvai visada buvo šalia, turėjo vienintelį tikslą – išmokyti vaikus darbo, amato ar siekti aukštesnio išsilavinimo. Net mintis neateidavo, kad galima likti be profesijos. Ne paslaptis: šiandien į mūsų gyvenimą pamažu veržiasi besaikė konkurencija, įsibrovusi net į moksleivių gyvenimą: tėvai skuba sūnus į verslą, dukras į žvaigždes ištempti. O iš ko jie duoną valgys, ką sugeba ar sugebės – nesvarbu! Įsigali pinigų ir lengvai uždirbamų pinigų siekis. Sunku pasakyti, ar tik ne dėl to ir susvetimėjimas? Šiandien jau nieko nestebina žmonių santykiai, kai bent dešimt praeivių gatvėje nesustoja parkritus žmogui, nepaklausia, ar jam reikia pagalbos? Jau nestabtelime ir neginame verkiančio vaiko gatvėje, iš kurio tyčiojasi stipresni jo bendramoksliai.

Išmaniųjų technologijų apsuptyje jau ne vienas gyvo žmogaus ne tik nemato, bet ir nenori pamatyti. Atėjęs į svečius aplankyti močiutės ar giminaitės, gavęs dovaną pakviestas prie bendro stalo, jau nemato artimųjų, negirdi jų šnekos, net nepastebi kalbančiojo akių nei nuotaikos. Gyvo žmogaus šalia jo nėra! Tik skuba maigyti telefoną! Visą pasaulį apjuosęs „išmanusis“ šluote nušluoja visus šiltesnius jausmus draugui, kaimynui, giminaičiui. Tokie jaunuoliai pamiršta šventą tiesą: jokie „išmanieji“, net tobuliausi technologijų kūriniai, niekada nepakeis gyvo žmogaus jausmų, mąstymo.

Ar tik netaps žurnalisto Juliaus Norkevičiaus knyga paskutiniąja dvidešimto amžiaus knyga, šlovinančia tėvų meilę šeimai ir gimtinės žemei? Tai – meilė, kurią gauname dar prieš gimdami, atėjusi su tėvų rūpestėliais ir gimtinės alsavimu.

Susimąstykime akimirką: tokios meilės šauksmas, namų židinio sakmė padėjo lietuviams iškęsti tremtį ir katorgiškus darbus Sibire, sugrįžti į Tėvynę.

Kaip šiandien toli esame net nuo to žemaitiško „kepurės pažįstamo“. Bet... paskaitykite knygą ir tikrai suprasite, ką norėjau pasakyti.

Knyga gimusi šimtmečių sandūroje – žurnalisto sukurtas rašytinis paminklas lietuviškai šeimai. Skaitai ir žaviesi tėvo – savamokslio mechaniko –asmenybe: šeimai rankinį grūdų malimo malūnėlį pagaminęs, vaikams – žaislų, jis buvo ir šeimos auklėtojas, ir patarėjas. Net pirmajai savarankiškai sūnaus, būsimo pedagogo, pamokai drauge su šeima vaizdinę priemonę gamino. Nė vienas šeimos narys šitų tėvo pamokų ir darbelių neužmiršo: išėję į savarankišką gyvenimą, meile ir laiškais džiugino.

Ypatinga šiluma apgaubtas motinos paveikslas. Subtili autoriaus prisiminimų gija nuveda skaitytoją į motinos gyvenimą šeimoje. Mamytė niekada nesiskundė, kaip sunku visur suspėti. Visi namų darbai– skalbimas, drabužėlių lyginimas, namų ruoša ir šeimos maitinimas gulė ant jos pečių. Darbų jai buvo per akis ir namie, ir daržuose. Ji, kaip sako autorius, „nelaikė ir nenorėjo laikyti visų keturių namo kampų“. Visi vaikai buvo mylimi (toks ir priimtas našlaitis), turėjo savo pareigas šeimoje, visi skubėjo tėvams padėti pagal savo jėgas ir supratimą. Mamytė suspėdavo jaunystės drauges, gimines aplankyti kitame kaime, nuėjusi netrumpą kelią pėsčiomis, ir su jaunimu dainų padainuoti. Ir vaikus išauklėjo dorus – ne tinginius, ne savanaudžius. Štai jums ir visa „tautinė mokykla“, kokią kurdami šiandien sukame galvas, skiriame lėšas, o ta „tautinė mokykla“ kaip neveikia jaunųjų sąmonės, taip jos ir neturime, ką nori daryk! Pasklinda mūsų jaunimėlis po pasaulį bėgdamas nuo menkiausio vargelio! Ir bėga nė neatsisukdamas į gimtus namus, tėvus. Net gražią lietuvių kalbą, išsilakstę užmiršta, į Tėvynę sugrįžti nė neketina. Jokia aukščiausio lygio pedagogika, net politikų „pamokslai“ apie pareigą Tėvynei negelbsti. Užmiršome ar nenorime žinoti, kad meilė gimtinei, gimtajai kalbai ir Tėvynei gimsta šeimoje.

Tėvų pasišventimo šeimai, auklėjimo šeimoje niekas negali pakeisti. Visam gyvenimui išlieka tik meilė su motinų apkabinimu, su sakraliniais tėvų priesakais saugoti gimtuosius namus. Reikėtų autorių pagirti už kantrybę atrenkant ir įpinant į knygą istorines žinias apie gimtąjį Telšių miestą, muziejaus gatvę ir jos gyvenimą. Skaitydami pasidžiaugiame gražia kalba su maloniais žemaitiškais žodeliais „Stasiūnelė, Manelė, papūnelis“, epitetais, palyginimais. Gražūs trumpi intarpai apie mamytės pomėgį grožėtis – rinkti ir dovanoti kitiems margas skareles.

Tokią tėvų meilę, kokią regi „prisiminimų sakmėje“, ne kiekvienam tenka patirti. Jeigu vaikystėje nesi tokios meilės bei „tautinės mokyklos“ gavęs iš tėvų, tai niekada ir pats nemylėsi, neturėsi, iš ko atiduoti meilės nei gimdytojams, nei „kepurės pažįstamam“...

Autorius šiltai prisimena savo tėvelių, senelių globą vaikaičiams. Jie visus yra priglaudę, paguodę ar pasidžiaugę jų darbais. O vaikaičių būta daug ir visi tilpo po senelių namų stogu, kiekvienam užteko vietos prie giminės vaišių stalo. Suaugę patys lankė senelius ir pirmąją savo algą jiems parnešė.

Vestuvėse ar laidotuvėse senieji buvo apsupti vaikaičių. Gražus iki ašarų atsisveikinimas su šeimos senaisiais: į amžinybę išlydėti atėjo giminaičiai ir svetimi, kuriems senųjų namučiai, bėdai ištikus, atverdavo duris. Nenorėčiau būti juodu pranašu ateičiai, bet... kažin ar mūsų dienų senoliai sulauks tokios pagarbos ir meilės? Ne vienas šiandien jau atkurtos nepriklausomybės metais pasidžiaugęs, toli gražu ne vargšas, išgirdęs, jog reikėtų padėti vienišam ar ligos prispaustam senam žmogui, iškart paklausia: „O ką jis turi? Garažą, butą, namus? Kam užrašys?“ Mes jau gyvename besielį, bejausmį laiką, kai labiausiai yra garbinami pinigai ir valdžia, „reikalingas“ žmogus. Net už menkiausią pagalbą žmogui tenka brangiai sumokėti, net ir meilė jau vertinama pinigais.

Tarp autoriaus aprašytų mamytės draugių pasitaikydavo ir kartais užeinančių vargetų: mamytė visus pavalgydindavo, kuo turėdama, paguosdavo geru žodžiu. Yra padėjusi ir iš Sibiro tremties sugrįžusiems, kai daugelis dar bijojo su tremtiniais bendrauti, net duris atidaryti. Į Norkevičių namus iš visų kampelių plaukė giminaičių ar pažįstamų laiškai su nuoširdžiais linkėjimais ir padėka šeimai.

Teko skaityti ir dienoraščius, ir autobiografinius prisiminimus. Pastaruoju metu tapo mada „memuarais“ sureikšminti savo nuopelnus, o jei jų nėra?! Sumokės žurnalistui ir parašys. Deja, taip siūlomų memuarų ir dienoraščių puslapiuose neaptikau tokios ryškios, spalvingos prisiminimų gijos ir nesavanaudiškos meilės gimtinei, kokią pajus kiekvienas, perskaitęs J. Norkevičiaus „Muziejaus keturiasdešimtojo sakmę“.

Kitaip ir nebuvo galima knygos pavadinti, tik sakme apie galingiausią pasaulyje meilę šeimai ir gimtinei. Ši knyga – ateities kartoms: jei neteksime tokių santykių šeimose, neliks ir Lietuvos.

Ačiū autoriui už giliamintę pamoką jauniems.

Ačiū už knygą, kuri tarytum vasaros vėjo gūsis nokstančių rugių lauke nuskaidrina sielą.

© 2017 „XXI amžius“