Lietuvos kūrėjai

Kronika

Signatarų atminimo vakaras

Bronius VERTELKA

Pranešimų autoriai (iš kairės): pilietinių iniciatyvų kėlėjas ir įgyvendintojas Arūnas Povilas Paliulis, Komunikacijos centro „Kalba. Knyga. Kultūra“ vadovė Lionė Lapinskienė ir Lietuvos evangelikų reformatų Konsistorijos viceprezidentas kun. Rimantas Mikalauskas

PANEVĖŽYS. Vasario 13-ąją Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka pakvietė į Panevėžio krašto signatarų Jono Vileišio, Kazimiero Bizausko ir Jokūbo Šerno atminimo vakarą. Atėjusius širdį virpinančia muzika sutiko Panevėžio muzikos mokyklos moksleiviai (mokytojos – Snieguolė Alijošaitienė ir Birutė Juodviršienė).

Su atkurtos Lietuvos jubiliejumi sveikino Seimo narys Povilas Urbšys ir bibliotekai skyrė dovaną, kurią priėmė vakarą vedusi poetė Elvyra Pažemeckaitė. Panevėžio miesto vicemeras Petras Luomanas ragino pasitelkus meilę ir tikėjimą kurti jau ant demokratinių pamatų stovinčią valstybę ir akcentavo: reikia ne reikalauti iš jos, bet savęs klausti, ką jai gero padarėme. Vasario 16-osios Aktą, skelbusį apie atkurtą savarankišką Lietuvos valstybę su sostine Vilniumi, perskaitė J. Miltinio dramos teatro aktorius Albinas Keleris. Salėje skambėjo „Tautiška giesmė“.

Pranešimą „Kazimieras Bizauskas: nuo lituanistikos iki politikos“ skaitė Komunikacijos centro „Kalba. Knyga. Kūryba“ vadovė Lionė Lapinskienė. Anksti mirus būsimojo signataro tėvams, našlaičiui skintis kelią į mokslo šviesą padėjo jo dėdė kun. Antanas Pranciškus Bizauskas (1861 08 13–1937 10 27). K. Bizauskas mokėjo rusų, latvių, vokiečių kalbas. Atostogaudamas Pumpėnuose, jis išvertė Juozapo Špilmano „Išpažinties paslaptis“ ir 1920 metais Kaune išleido B. Kasaičio slapyvardžiu. K. Bizauskas buvo vienas iš „Saulės“ gimnazijos Panevėžyje įkūrėjų 1915 metais, joje mokytojavo, rūpinosi pirmojo lietuviško mieste J. Masiulio knygyno apsauga, kadangi jo šeimininkas buvo išvykęs į Rusiją. Gyvendamas Panevėžyje įstojo į Lietuvos mokslo draugiją, parašė vadovėlio „Raštijos bei literatūros teorija“ pirmąją dalį. Iki 1940 metų niekas išmintingiau to nepadarė. Vadovėlio leidimas vėliau buvo pakartotas. Iš Vasario 16-osios Akto signatarų K. Bizauskas buvo jauniausias. Dirbo šeštosios Lietuvos vyriausybės švietimo ministru (1920–1922), buvo Nepriklausomos valstybės atstovas Vatikane, JAV, Latvijoje, Didžiojoje Britanijoje, Olandijoje. Sušaudytas 1941 metų birželio 26 dieną Baltarusijoje. K. Bizausko kapas nežinomas. Vilniaus Rasų kapinėse yra jo simbolinis kenotafas.

Lietuvos evangelikų reformatų Konsistorijos viceprezidentas, kun. Rimantas Mikalauskas susirinkusiems skaitė pranešimą „Jokūbas Šernas: trumpas ir ryškus dvasinis ir pilietinis gyvenimas“. J. Šerno gyvenimas truko tik 38 metus, vieną mėnesį ir 16 dienų. Buvo kilęs iš Jasiškių kaimo netoli Nemunėlio Radviliškio. Augo gausioje šeimoje (buvo šeštas vaikas). Namuose (dabar jie stovi apleisti) išmoko skaityti, susipažino su garsiuoju Biržų krašto knygnešiu Jurgiu Bieliniu. Mokėsi Dorpato universiteto teisės fakultete, tačiau po metų išvyko į Sank Peterburgą. Grįžęs į Vilnių dirbo „Lietuvos žinių“ redaktoriumi, susibičiuliavo su Antanu Smetona. Atkūrus Lietuvos valstybę, ėjo įvairias atsakingas pareigas vyriausybėse. Mirė 1926 metais pakirstas sunkios ligos.

Garbingą Šernų giminę pratęsia vienintelis likęs gyvas šiurpios Medininkų muitinės posto tragedijos liudininkas Tomas Šernas, Lietuvos evangelikų reformatų generalinis superintendentas. Tai atitinka jų vyskupo titulą.

Apie Joną Vileišį kalbėjo du pranešėjai. Iš aktoriaus A. Kelerio susirinkusieji išgirdo, jog J. Vileišis buvo itin tolerantiškas, iš savo tėvų paveldėjęs darbštumą. 10 metų buvęs Kauno miesto burmistru nevengė lankyti vargstančių šeimų, nepriimdavo jokių kyšių. Pats vairuodavo automobilį, bet tik tarnybos reikalais. Žmona ir vaikai naudojosi visuomeniniu transportu. J. Vileišio sutuoktinė buvo ypač dvasinga, mėgo kultūrinius renginius. J. Vileišis buvo puikus šokėjas. Aktorius perskaitė poetės E. Pažemeckaitės, irgi kilusios iš Pasvalio rajono, vakaro dvasią atitikusį eilėraštį, kurį salė palydėjo plojimais.

Paminklo J. Vileišiui Kaune pastatymo iniciatorius Arūnas Povilas Paliulis pasakojo, jog J. Vileišis, kilęs iš nedidelio Medinių kaimo Pasvalio rajone, Sankt Peterburge mokėsi fizikos ir matematikos, bet baigė teisę. Grįžęs į Lietuvą dirbo įvairių laikraščių redaktoriumi, Alantos valsčiuje (Molėtų r.) įkūrė šešias mokyklas, padėjo suformuoti 10 tūkstančių žmonių kariuomenę – apsiginti nuo Raudonosios armijos. Išvykęs į JAV surinko Lietuvai 2 milijonus dolerių aukų – tuo metu labai didelę sumą. J. Vileišiui dirbant Kauno burmistru, miestas patyrė didžiulių permainų. Kasmet rugpjūčio mėnesį jis mėgo su šeima parvykti į gimtąjį Medinių kaimą.

A. P. Paliulis pabėrė gražių bendravimo su J. Vileišio vaikais faktų, kai jis gyveno JAV. Pilietinių iniciatyvų kėlėjas ir įgyvendintojas vėliau šnekučiavosi su žinomu medžio drožėju Kęstučiu Krasausku, kuris savo kilmę iš motinos pusės sieja su garsiaisiais Vileišiais iš Medinių kaimo. Į signatarų atminimo vakarą tautodailininkas atvyko su savo šeimos nariais.

Vakaro dalyviai galėjo susipažinti su Konferencijų salėje eksponuojama Panevėžio J. Miltinio gimnazijos abiturientės Paulinos Sutkutės portretų, atliktų pieštuku, paroda „20 Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų portretų“.

Autoriaus nuotrauka

© 2018 „XXI amžius“