Lietuvos kūrėjai

Kronika

Biustas su Trispalve buvusiam klebonui ir signatarui kun. Alfonsui Petruliui

Rūta Averkienė

Kun. Alfonso Petrulio minėjimo dalyvių grupė prie jo biusto Marcinkonių Šv. apaštalų Simono ir Judo Tado bažnyčioje su klebonu kun. Povilu Paukšte

MARCINKONYS. Šv. apaštalų Simono ir Judo Tado bažnyčioje atidengtas ir pašventintas atminimo ir pagarbos ženklas – biustas su Lietuvos trispalve – XX amžiaus pradžioje trejus metus Marcinkonių parapijoje dirbusiam ir ryškų pėdsaką šio kaimo istorijoje palikusiam Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarui, tautiškumo dvasios, lietuvybės puoselėtojui kun. Alfonsui Petruliui (1873 08 04–1928 06 28). Todėl dabartinis parapijos klebonas kun. Povilas Paukštė aukojo iškilmingas šv. Mišias ir meldėsi už iškilų dvasininką, visus, kovojusius už Lietuvos laisvę bei 100-metį švenčiančią Lietuvos valstybę. Simboliška, kad prasmingas atminimo ženklas šiam ypatingą asmenybės šviesą skleidusiam dvasininkui bei Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarui atidengtas Vasario 16-osios išvakarėse bei šiemet minint 145-ąsias jo gimimo metines.

Prieš šv. Mišias sugiedotas Lietuvos valstybės himnas. Biustą pašventinęs kun. P. Paukštė sakė, jog turime branginti tokių žmonių kaip kun. A. Petrulis atminimą, nes jie savo gyvenimą pašventė garbingai atlikdami savo pareigą Tėvynei.

Atidengiant biustą muzikantas Albertas Antanavičius atliko specialiai kun. A. Petruliui sukurtą dainą. Kun. P. Paukštė kvietė visus žmones semtis tvirtybės ir tikėjimo iš Dievo bei tokių dvasiškai stiprių žmonių kaip kun. A. Petrulis būti savo šalies patriotais, siekti bendrystės, vienybės ir darnos.

Kun. A. Petrulio biustą su Lietuvos trispalve iš lieto akmens sukūręs skulptorius Nerijus Kavaliauskas sakė, jog jam – didelė garbė įamžinti ryškią Lietuvos asmenybę ir vieną iš Lietuvos valstybės kūrėjų. Šio biusto gamybą finansavęs Gediminas Jakavonis dėkojo Marcinkonių kaimo bendruomenei, kuri patriotiškai pritarė idėjai įamžinti čia kadaise dirbusį Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarą, ir sakė: „Nuoširdžiai dėkingas jums, marcinkoniškiai, kad šio Lietuvos didžiavyrio atminimas įamžintas būtent čia, Marcinkonyse. Juk jis čia dirbdamas, kovojo dėl mums visiems brangios lietuvybės“.

Marcinkonių bendruomenės pirmininkė Rimutė Avižinienė padėkojo visiems, kurių geranoriškumo ir pastangų dėka Marcinkonių bažnyčią papuošė šis prasmingas atminimo ženklas, liudijantis svarbias ne tik Marcinkonių parapijos, bet ir Lietuvos istorijos akimirkas. Biusto autoriui skulptoriui N. Kavaliauskui ji dovanų įteikė ką tik išleistą monografiją apie Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarą, kun. A. Petrulį.

Iškilmėse dalyvavo daug garbių svečių: Kovo 11-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai Audrius Rudys ir Algimantas Norvilas, Varėnos rajono savivaldybės mero pavaduotojas Giedrius Samulevičius, Marcinkonių seniūnas Vilius Petraška ir kiti.

Signataras A. Rudys padėkojo marcinkoniškiams už tikrųjų vertybių puoselėjimą ir už tai, kad nepamiršta savo ištakų. „Kunigas Alfonsas Petrulis – biržietis, tačiau marcinkoniškiams jis tapo irgi labai brangiu žmogumi, nes jis, čia klebonaudamas, parapijos žmonėms skleidė tautiškumo, patriotiškumo šviesą, taip pat ir pats čia dirbdamas ruošėsi tam, ką vėliau su kitais devyniolika iškilių Lietuvos žmonių padarė – pasirašė Vasario 16-osios Aktą. Jis – vienas iš tų, kurie Lietuvos valstybei padėjo atsirasti ir įsitvirtinti pasaulyje. Ačiū jums, kad gražiai pagerbiate jo atminimą“.

Įteikti garbingi apdovanojimai žmonėms, prisidėjusiems ir prisidedantiems prie Lietuvos Nepriklausomybės puoselėjimo. Lietuvos sąjūdžio Kauno tarybos vardu sveikino Raimundas Kaminskas. Už patriotiškumo ir pilietiškumo sklaidą generolo Tado Kosčiučkos kryžiumi buvo apdovanotas kun. P. Paukštė. Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečio sąjūdžio ženklai įteikti Marcinkonių seniūnui Viliui Petraškai, Marcinkonių bendruomenės pirmininkei R. Avižinienei bei skulptoriui N. Kavaliauskui. Laisvės kovotojų kryžiaus ordinais apdovanoti savanoriai, 1990–1991 metais Vilniuje ir Vilniaus apskrityje vieni iš pirmųjų drąsiai atlikę pareigą Tėvynei.

Prasminga įamžinti asmenybes, kurios savo gyvenimu ir veikla padėjo pamatus mūsų valstybei. Viena iš jų – kun. A. Petrulis. Šis iškilus dvasininkas per savo neilgą gyvenimą visur, kur jam Dievo duota buvo darbuotis, paliko neabejotinai ryškų pėdsaką tų vietovių istorijoje bei didelę pagarbą žmonių širdyse. Nors tik trejus metus klebonavęs Marcinkonių parapijoje, tokį pėdsaką jis paliko ir šio kaimo istorijoje. Dvasininko laikui nepavaldžios gyvenimo tiesos ir dabar yra labai aktualios, o jo gyvenimas ir veikla liudija jį buvus ryškiu tautos žiburiu.

Kun. A. Petrulis visą savo gyvenimą dirbo ir gyveno tarp paprastų parapijiečių, rūpindamasis ne tik jų sielovada, bet ir švietimu, raštingumu, lietuvybės skleidimu ir įtvirtinimu. Jis visa savo esybe prisidėjo prie Valstybės pamatų sukūrimo. Į Marcinkonių parapiją kun. A. Petrulis vyskupo buvo atkeltas ir čia dirbti pradėjo 1908 metų spalį. Čia, nepaisant įvairiausių okupacijų, buvo tikrai lietuviškas kraštas, kunigas tęsė ne tik dvasininko darbą, bet ir švietėjišką veiklą. Suvokdamas, kad neraštingus žmones tobulėti skatina meno saviveikla, jis Marcinkonyse įsteigė gausų ir balsingą bažnyčios chorą, kuris ne tik giedojo bažnytines giesmes, bet ir lietuviškas, ypač patriotines dainas. Senieji marcinkoniškiai dar mena savo senelių pasakojimus, kaip parapijiečių mylimas klebonas ne tik rūpinosi, kad choristai būtų gražiai pasipuošę, bet organizuodavo koncertus kitose parapijose. Kun. A. Petrulio rūpesčiu atnaujinta ir Marcinkonių bažnyčia, joje įrengti skambūs vargonai. Senolių atsiminimuose likę ir tai, kad kunigas ragino nenusileisti lenkams. Tuo metu buvo pagyvėjęs susidomėjimas etnografija. Garsus to meto Peterburgo fotografas A. Seržbutovskis lankėsi Marcinkonyse ir darė nuotraukas, susijusias su etnografija. Tuomet į Peterburgą buvo išgabentas solidus rinkinys iš kelių šimtų su etnografija susijusių daiktų, o kun. A. Petrulis spaudoje rašė ir apgailestavo, kodėl mes patys savo senovės nevertiname ir nerenkame etnografinių daiktų. Šiandien kun. A. Petrulio klebonavimą Marcinkonyse primena bažnyčioje įrengtas stendas su nuotrauka ir tekstu kunigui atminti. Klebonijoje, kuri buvo pastatyta prieš pat kun. A. Petruliui atsikeliant į Marcinkonis, neabejotinai yra išlikusių daiktų ir relikvijų, kuriuos kunigas lietė ir naudojo.

Laiko tiltais, mus jungiančiais su praeitimi, persikelkime į ją, prisiminkime šios neeilinės Lietuvos asmenybės gyvenimą. 1899 metais tapęs kunigu būsimasis Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras pirmiausia buvo paskirtas į Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčią vikaru, netrukus išsiųstas į Bagdonavos (dabar Baltarusija) filiją filistu, 1901-ųjų pradžioje – į Joniškį, paskui į Giedraičius klebonu, 1903 m. rugpjūčio 16 d. perkeltas į Maišiagalą klebonu. Už pernelyg aktyvią lietuvybės veiklą 1907 metais kun. A. Petrulis nublokštas į tolimą Nalibokų parapiją netoli Lydos. O 1908 metų spalį, kaip minėta, atkeltas į Marcinkonių parapiją. 1911-aisiais jis paskiriamas klebonu į Pivašiūnus. Čia jam likimas lėmė darbuotis ilgiausiai – net 18 metų. Galima tik stebėtis, kad lenkiškoji Bažnyčios vadovybė nepasiekė savo tikslo ir nesužlugdė atkaklaus lietuvybės puoselėtojo. Jis, nors dirbo mažose parapijose, tačiau aktyviai dalyvavo visuomeniniame ir politiniame gyvenime, rasdavo laiko ir lėšų atvykti į Vilnių. Suprasdamas, kad tik sveika tauta gali kurti pažangų gyvenimą, Pivašiūnuose įsteigė blaivybės draugijos skyrių. Per pirmą susirinkimą užsirašė net 60 žmonių. Įsteigė „Ryto“ draugijos skyrių, dirbo Lietuvių laikinėjame komitete nukentėjusiems dėl karo šelpti, pradėjo leisti katalikišką laikraštį „Aušra”, prisidėjo steigiant kitus lietuviškus laikraščius ir žurnalus, rašė jiems straipsnius, platino spaudą parapijų kaimuose ir miesteliuose. Kad žmonėms geriau sektųsi ūkininkauti ir žemės ūkio žinios taptų prieinamos, dalyvavo ūkininkų būrelyje, pats jam ir pirmininkavo, įkūrė vartotojų draugijos kooperatyvą, buvo išrinktas sekretoriumi.

Kodėl taip greitai nutrūko puikiai prasidėjusi gabaus, išsilavinusio, mokančio lenkų, rusų, vokiečių, prancūzų, lotynų kalbas kunigo karjera? Bažnyčios vyresnybei užkliuvo, kad, dar būdamas vikaru, jis jau pradėjo rūpintis lietuvių kalbos įvedimu bažnyčioje. O lenkiška bažnytinė vadovybė negalėjo taikstytis su tokiu jauno dvasininko išsišokimu, nepaklusnumu ir tvirtu pasiryžimu ginti lietuvių kalbą. Nuo tada jam buvo atimtos visos galimybės dirbti didelėse parapijose. Gal čia ir buvo priežastis, kodėl kun. A. Petrulis pasirinko lietuvybės gynimo ir puoselėjimo kelią.

Ryškų pėdsaką paliko ir kun. A. Petrulio dalyvavimas politinėje veikloje. Jis buvo organizacinio komiteto narys Vilniaus konferencijai parengti. Ji buvo sušaukta 1917 m. rugsėjo 18 d., joje jis buvo išrinktas į Tautos Tarybą. 1918 m. vasario 16 d. kartu su kitais Tarybos nariais pasirašė Nepriklausomos Lietuvos Valstybės atkūrimo Aktą. 1918 metais dalyvavo Lozanoje vykusioje ketvirtojoje lietuvių konferencijoje. Lenkų okupacijos metais kun. A. Petrulis buvo vėl kilnojamas į kitas parapijas: 1924 metais – į Stakliškes, 1927 metais – Paparčius. Paskutinė jo parapija – Musninkai, į kurią atvyko 1928 m. kovo 7 d., o 1928 m birželio 28 d., ryte, eidamas aukoti šv. Mišių, sukniubo prie altoriaus. Čia jis atgulė ir amžino poilsio. Nuolatiniai šmeižtai, bažnytinės ir pasaulietinės valdžios persekiojimai, įtemptas dvasinis, visuomeninis ir politinis darbas palaužė jo sveikatą. Mirė jis tesulaukęs 55 metų.

Tuomet, kai Lietuvoje buvo vykdoma ne tik polonizacija, bet ir rusifikacija, kun. A. Petrulio veikla prilygo žygdarbiui. Reikia nepamiršti, kad tai buvo sunkus carinės priespaudos metas, kai pagrindinė politinė carinės imperijos veiklos kryptis buvo nutautinimas. Vis dėlto, nepaisant didžiulio lenkų spaudimo, kun. A. Petrulis buvo tolerantiškas visiems savo parapijiečiams, taigi ir lenkams. Kaip pasižymintis tolerancija 1909 metais Vilniaus vyskupijos susirinkime jis buvo išrinktas į komisiją, kuri stebėtų, kad nebūtų pažeidžiama tikinčiųjų teisė melstis gimtąja kalba, ginčams tarp lietuvių ir lenkų nagrinėti. Vilniaus vyskupija jį delegavo į Varšuvą aptarti bažnytinių procedūrų, poterių atnaujinimo.

Šio iškilaus dvasininko atminimas įamžintas jo tėviškėje Katališkiuose (Biržų r.). Ten stovi paminklinis akmuo. Paminklinė lenta yra Pivašiūnuose prie bažnyčios, koplytstulpis Paparčiuose, paminklinis akmuo Maišiagaloje, Alfonso Petrulio aikštė ir gimnazija Musninkuose.

Tokių šviesulių kaip kunigas A. Petrulis atminimo tegul neužgožia laiko ir užmaršties dulkės. Jo gyvenimas ir veikla mums yra pavyzdys, kaip svarbu puoselėti savo šaknis, kad išliktume tauta su savo kalba, tradicijomis ir kultūra.

Varėnos rajonas
Autorės nuotrauka

© 2018 „XXI amžius“