Pirmasis puslapis
Atmintis
Gimtasis kraštas
Istorija
    ir dabartis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Gyvenimą paaukojo kaip karys, budėdamas kunigiško pareigingumo poste

A†A apaštališkasis protonotaras Bronius ANTANAITIS
(1925 02 19–1948 10 31–2018 02 27)

Apaštalinis protonotaras Bronius Antanaitis

Į savo bičiulio laidotuves iš Balstogės atvyko kun. Jaroslavas Kalinovskis

Laidotuvių apeigas atlieka vysk. Linas Vodopjanovas OFM Broniaus VERTELKOS nuotraukos

Vasario 27 dieną Panevėžio Šv. Juozapo globos namuose mirė Panevėžio vyskupijos kapitulos kanauninkas emeritas, jubiliatas, apaštališkasis protonotaras Bronius Antanaitis. Jis buvo pašarvotas Kristaus Karaliaus Katedros kriptoje, laidotuvių šv. Mišios kovo 1 dieną 12 val. prasidėjo Kristaus Karaliaus Katedroje.

Prieš šv. Mišias

Panevėžio vyskupijos kancleris kun. lic. Saulius Černiauskas prieš šv. Mišias supažindino su prel. Broniaus Antanaičio gyvenimu, veikla, gautais apdovanojimais, testamentiniais linkėjimais. Gedulingose šv. Mišiose meldėsi keturi vyskupai: Panevėžio vyskupas Linas Vodopjanovas OFM (vadovavęs šv. Mišioms) ir vyskupas emeritas Jonas Kauneckas, Kauno arkivyskupai Lionginas Virbalas SJ ir emeritas Sigitas Tamkevičius SJ, iš Panevėžio bei kitų vyskupijų atvykę 40 kunigų. Iš Lenkijos, Balstogės Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčios, atvyko šios bažnyčios vikaras kun. Jaroslavas Kalinovskis. Kunigas Jaroslavas pažinojo prel. B. Antanaitį dar nebūdamas seminaristu. Buvo daug apie jį skaitęs, dalyvaudavo įvairiose šventėse ir juo žavėjosi. Jau tapęs klieriku apsilankė Smilgiuose. Klierikas Jaroslavas domėjosi iškilmingu kanauninkų kapitulos rūbu „cappa magna“, vėliau šį rūbą prelatas davė klierikui. Jis pasisiuvęs kopiją, originalą grąžino. Kun. J. Kalinovskis prisiminė, kaip atšventinant Vilniaus Arkikatedrą ir Šv. Kazimiero karstą su palaikais sugrąžinant į Arkikatedrą kan. B. Antanaitis buvo apsirengęs „cappa magna“. (Kun. J. Kalinovskis yra surinkęs unikalią įvairių drabužių bei beretų arba kopijų kolekciją.)

Tapęs klieriku, diakonu, kunigu Jaroslavas aplankydavo prelatą Bronių Panevėžyje. Šis svečiui rodydavo nuotraukų albumus, pasakojo apie Panevėžio vyskupijos kunigus, itin daug ir labai nuoširdžiai kalbėjo apie vyskupą Kazimierą Paltaroką, su kuriuo jam teko daug bendrauti. Paskutinį kartą kun. Jaroslavas aplankė prelatą jo bute po traumos lūžių. Kunigas Jaroslavas sakė, kad prelatas buvo unikali, kilni asmenybė, gyvas, energingas, linksmas, labai geros širdies kunigas ir plačios erudicijos žmogus. Jis pats tapo pamokomu pavyzdžiu, ypač paminėtinas jo uolumas paskutinėmis gyvenimo dienomis, atsidavimas Dievui ir Bažnyčiai.

Laidotuvių šv. Mišios

Šv. Mišių pradžioje vyskupas Linas kalbėjo, kad turime visi padėkoti Dievui už ilgametį kanauninką, apaštalinį protonotarą, už jo uolumą, skelbiant Dievo Žodį, kad klausantysis išgyventų ypatingą Dievo meilę. Pavedant prelatą Bronių Dievo gailestingumui, giedota dieninė malda. Evangeliją skaitė kun. Henrikas Kalpokas.

Pamokslą sakė Kauno arkivyskupas emeritas Sigitas TamkevičiusSJ ir apibūdino velionio atsidavimą tarnystei Dievui ir žmonėms:

Kunigo Broniaus sodybos vietoje stovi iš akmenų pastatytas paminklas su kryžiumi ir įrašu: „Šioje sodyboje Jasonyse iki 1944 metų sovietinės okupacijos gyveno Jono Antanaičio žmona Jadvyga su atžalomis: Bronius – apaštalinis protonotaras, Zenonas – partizanas, Elena, Viktorija, Michalina, Adelė, Liuda, Paulina – tremtinės. Iki 1932 metų gyvenamajame name buvo keturių skyrių mokykla“.

Apie savo vaikystę kunigas Bronius pasakoja: „Augau daugiavaikėje šeimoje. Mūsų gimė dešimt, o užaugo aštuoni. Aš buvau jauniausias. Vyresni vaikai padėdavo prižiūrėti mažesnius, ravėdavo daržus, ganydavo paukščius, dirbdavo kitus darbus. Aš irgi keletą metų ganiau žąsis. Tėvelis mirė labai anksti, todėl šeimoje vargo netrūko“.

Nors buvo karas, Lietuvą okupavo Raudonoji armija, daug vargo matęs jaunuolis nepabūgo rinktis kunigystės kelio ir 1944 metais įstojo į Kauno kunigų seminariją. Brolis partizanavo, o motina ir seserys slapstėsi. 1948 m. spalio 31 d. vysk. K. Paltaroko buvo pašventintas kunigu. Spalio mėnesį būtų šventęs kunigystės 70 metų jubiliejų. Kaip kunigas jis darbavosi įvairiuose Lietuvos kampeliuose: Panevėžio bei Vilkaviškio vyskupijose ir Vilniaus arkivyskupijoje.

Savo kunigiškąjį kelią kunigas Bronius šitaip apibūdina: „Kai buvo areštuojami ir tremiami, persekiojami ir terorizuojami šviesiausi žmonės, nevertinamos dvasinės vertybės ir sąžiningumas, jaučiausi labiau reikalingas, nes kas gali sustiprinti kenčiančiuosius, jei ne tikėjimas ir malda. Mačiau, kad bedievių okupacijos metais kunigas reikalingas ir Lietuvoje, ir lageriuose, ir tremtyje. Džiaugiausi, kad tauta nepasidavė okupantams ir kolaborantams – žmonės eidavo į bažnyčią, o ne į jų rengiamus mitingus. Kai uždraudė rengti vaikus pirmajai išpažinčiai ir šv. Komunijai, pradėjome ieškoti kitų būdų – mokėme per pamaldas, grupelėmis. Uždraudė ligoninėse silpniems ligoniams teikti Ligonio sakramentą, tai daryti tekdavo slapta naktį, net vonioje. Dėl vaikų dažniausiai tekdavo vykti pas rajono valdžią ar net religijos reikalų įgaliotinį ir aiškintis“.

Per visą sovietmetį kunigas Bronius dėl savo uolumo buvo sovietinės valdžios persekiojamas. Vos pradėjus kunigišką tarnystę 1949 metų gegužę Pasvalio parapijoje po kelių mėnesių komunistinė valdžia kurį laiką neleido eiti kunigiškų pareigų.

1955 metais vysk. K. Paltarokas pasikvietė kunigą Bronių į Vilnių kanclerio pareigoms ir paskyrė Panevėžio vyskupijos Katedros kapitulos kanauninku, bet vos jam mirus 1958 m. komunistinės valdžios potvarkiu kunigas Bromius iškeltas į Krekenavos parapiją vikaro pareigoms.

1962 metais sovietinė valdžia kanauninką Bronių ištrėmė į Vilkaviškio vyskupiją. Į Bartninkų parapiją buvo paskirtas tik rezidentu – kunigu be pareigų. Nuo 1964 metų kanauninkas Bronius klebonauja Alksninės parapijoje. Per šešerius metus tarnaudamas Vilkaviškio vyskupijoje paliko ne tik gražų sielovadininko pavyzdį, bet ir aktyviai įsijungė į laisvės kovą už Bažnyčios teises. Jis buvo vienas iš iniciatorių pirmojo kunigų vilkaviškiečių kreipimosi dėl Kunigų seminarijos, kad būtų panaikintas valdžios nustatytas penkių klierikų limitas. Sovietinė valdžia pastebėjo kanauninko Broniaus įtaką Vilkaviškio vyskupijos kunigams ir jis 1970 metais nutremiamas į kitą Lietuvos pakraštį –  Avilių parapiją. Ilgiausiai, nuo 1974 iki 1995 metų, tarnavo Šeduvos ir Dambavos parapijose.

Visose parapijose, kur kanauninkas Bronius tarnavo, labiausiai rūpinosi sielovada. Viename savo interviu kan. Bronius pasakoja: „Kunigas šventimus gauna ne dėl iškilmių, lengvo ir poniško gyvenimo, o tam, kad tarnautų Dievui ir žmonėms. Iš tiesų kunigas dirba ne tam, kad būtų tvarkinga ir gražu bažnyčioje, bet tam, kad žmones suartintų su Kristumi kelyje į amžinybę. Todėl niekada nepaisiau, kokia valanda, diena ar šventė – visada buvau pasiruošęs pagelbėti parapijiečiams. Ypač dirbdamas vienas, be vikaro. Gerai prisimenu atvejį, nutikusį dirbant Alksninėje. Po rytinių šv. Mišių buvau išvykęs į Kauną. Grįžau vėlai, iš Kalvarijos jau nebuvo autobuso, todėl į Alksninę parėjau pėsčias. Seselė šeimininkė pasakė, kad buvo atėję kviesti pas ligonį į kaimą gal už trijų kilometrų. Nors jau visai sutemę, nusprendžiau eiti. Buvo gal pusė dvylikos, kai pasibeldžiau į duris. Ligonis buvo užmigęs. Bet jį pažadino, jam suteikiau Ligonio sakramentą. Grįžau į kleboniją. Kitos dienos rytą po šv. Mišių atėjo gedulo rūbais apsirengusi žmona ir pranešė, kad ligonis, kunigui išėjus, tuojau mirė. Mano širdyje buvo ramu ir dėkojau Dievui, kad man davė mintį eiti pas ligonį iškart, o ne laukti ryto“. (Čia minimas kan. B. Antanaičio apibūdinimas iš „XXI amžiuje“ spausdinto interviu su juo („Gyvenimo patirtys“, 2010 02 19, nr. 14) – „XXI amžiaus“ pastaba.)

Tarnaudamas parapijose, kanauninkas Bronius rūpinosi bažnyčių remontais ir savo darbštumo dėka sugebėjo visur – Alksninėje, Aviliuose, Šeduvoje, Panevėžio Švč. Trejybės bažnyčioje, Smilgiuose –  suremontuoti ir išgražinti bažnyčias.

Didžiausią įtaką kanauninkui Broniui padarė Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas. Apie jį kanauninkas taip kalba: „Jei vyskupas Motiejus Valančius buvo didysis žemaitis, tai vyskupas Kazimieras Paltarokas – didysis aukštaitis. Tai darbštus, išmintingas, gabus, praktiškas, diplomatiškas ir didelį autoritetą turėjęs vyskupas. Dievas jį apdovanojo talentu rašyti. Iš jo „Tikybos pirmamokslio“ per sovietmetį mokėsi daugybė vaikų. Buvo labai principingas, išdrįsdavo net religijos reikalų įgaliotiniui Broniui Pušiniui pasakyti, kad kunigas nėra piemuo, kad jį bet kur kilnotų“.

2000 metais Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus įteikė kan. B. Antanaičiui Lietuvos Nepriklausomybės medalį. 2005 metais jis pripažintas neginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) – laisvės kovų dalyviu. 2006 metais Šventasis Tėvas Benediktas XVI paskyrė apaštališkuoju protonotaru.

Paliko gražų atminimą

Po šv. Mišių atsisveikinimo žodį tarė velionio bendrakursis kunigų seminarijoje, Utenos Dievo Apvaizdos parapijos rezidentas, kanauninkas jubiliatas Povilas Svirskis, šiemet minėsiantis kunigystės 70-metį. Jis kalbėjo apie seminaristų bendrystę mokantis seminarijoje, okupacijas, džiaugėsi, kad tėvai jėzuitai ir marijonai teikė patalpas, sovietams užėmus seminariją. Prisiminė seminaristų požiūrį į bendrakursį Bronių: „Toks gražuolis – jam bus sunku atsispirti, merginos neatitraukia nuo jo akių“.

Tačiau seminaristas Bronius, kaip teigė kanauninkas, buvo tvirtai nusistatęs. Jis daug žinojo, buvo aukštas ne tik ūgiu, bet ir visa savo esybe. Kitas jų kurso draugas kun. Kazimieras Girnius (1925 01 26–1948 10 31–1996 08 11) yra sakęs, kad kunigas Bronius buvo degantis: jis atvykdavo į parapijas, labai greitai remontuodavo bažnyčias, siekė, kad Dievo namuose būtų gražu. Ir iš tikrųjų, po tų remontų bažnytėlės sušvytėdavo. Jis mokėjo derėtis, prieiti prie žmonių. Tačiau jam talkinti būdavo sudėtinga. Pats kanauninkas Povilas prisiminė, kad įtikti kunigui Broniui buvo ne taip paprasta. Kanauninkas prisiminė, kad kurso draugai turėjo gražų paprotį – kasmet vieni pas kitus rinkdavosi, paminėdami įšventinimo į kunigus dieną.

Prel. B. Antanaičio testamento vykdytojas kan. Juozas Janulis prisiminė, kad sovietiniais metais jis slapta vesdavęs klierikams rekolekcijas. Jų metu Alksninėje būsimasis kanauninkas pirmąsyk pamatė nepamirštamą dvasininką: „Jis buvo tikras gyvas sidabras – niekas negalėjo jo pralenkti, nors jį ir persekiojo ateistinė valdžia. Apaštališkajam protonotarui Broniui rūpėjo ne tik bažnyčių remontai, bet ir sergantys kunigai. Jis ne tik lankė ligonius, teikė jiems reikiamą pagalbą, bet ir tarėsi su medikais. Kan. J. Janulis prisiminė kelionę į Šventąją Žemę – kunigai su juo nespėdavo. Net ir gyvenantį senelių namuose vis ragindavo rengti jį šv. Mišių koncelebraciją. Kan. J. Janulis akcentavo prelato uolumą šv. Mišioms ir prašė: „Išmelsk uolumo ir Lietuvos tikintiesiems. Visą gyvenimą buvai blaivininkas – melski pas Dievą blaivybės Lietuvoje“. Kan. J. Janulis perskaitė svarbius punktus iš prel. B. Antanaičio testamento: atsiprašo, jei ką įskaudinęs, dėkoja Dievui už suteiktą laiką ir sveikatą ir prašo visų melstis. Dėkoja artimiesiems, gydytojams, medicinos seserims už globą ir rūpinimąsi. Dėkoja visiems šv. Mišių aukotojams. „Ilsėkis Ramybėje ir Dievo artumoje“, – sakė kan. J. Janulis.

Po šv. Mišių iškilminga laidotuvių procesija apėjo Katedrą ir sustojo prie gėlėmis išpuoštos kapo duobės. Ją pašventinus sukalbėtos maldos, pagiedotas himnas, giesmės. Panevėžio katedros šventoriuje išaugo naujas kapo kauburėlis primenantis ne tik Panevėžio vyskupijoje besidarbavusį dvasininką. Apašt. prot. B. Antanaitis palaidotas prie Dievo tarno kun. Alfonso Lipniūno (1905 05 12–1930 06 14–1945 03 28) kapo. Dabar kun. A. Lipniūnas tarsi apglėbė du svarbius Panevėžio vyskupijos dvasininkus: kairėje A. Lipniūno kapo pusėje – vysk. Juozo Preikšo (1926 11 22–1951 09 23–1984 12 02–2018 02 11) kapas, dešinėje – apašt. prot. B. Antanaičio.

Beje, apašt. prot. B. Antanaičio rūpesčiu ir lėšomis 2010 metais leidykla „Danielius“ išleido vysk. Kazimiero Paltaroko dar 1954 metais Vilniuje parašytą (113 mašinraščio puslapių) knygą „Karalaitis šventasis Kazimieras“. Apie šį rankraštį minėtoje knygoje kan. B. Antanaitis parašė įvadinę dalį „Vertingas istorinis dokumentas“. Šv. Kazimiero šventės išvakarėse Aukščiausiasis apašt. prot. B. Antanaitį pasišaukė į Amžinybę, kad ten jis kartu su šv. Kazimieru, jo šventėje galėtų garbinti Aukščiausiąjį.

Dr. Aldona VASILIAUSKIENĖ

Redakcijos prierašas. Kai kan. B. Antanaitis 1997–2006 metais ėjo Panevėžio Švč. Trejybės rektoriaus pareigas, šiame mieste suorganizavo gausų „XXI amžiaus“ platintojų būrį, kuris išplatindavo daugiau kaip po 200 kiekvieno numerio laikraščio egzempliorių. Jis kalbėdavo apie katalikišką laikraštį per homilijas, skaitydamas skelbimus, supažindindamas su „XXI amžiaus“ turiniu, svarbesniais rašiniais. Jis buvo įsitikinęs, kad katalikiškas laikraštis gali pasiekti žmones, tobulėti tik tada, kai prie jo sklaidos prisidės kunigai, nes suprato, jog be skaitytojų spauda gali tik numirti. Visu savo gyvenimu jis žinojo, jog katalikišką spaudą reikia puoselėti, ugdyti, saugoti, prižiūrėti. Kan. B. Antanaitis sakydavo, kad kiekvieno kunigo, kur jis bedirbtų, pareiga – prisidėti, kad katalikiška spauda kuo plačiau pasklistų tarp tikinčiųjų ir kad tie, kurie neapleidžia pareigos sekmadieniais lankyti bažnyčią, turi neapleisti ir pareigos skaityti katalikišką spaudą. Šio kunigo darbas tęsiamas ir dabar – „XXI amžių“ Panevėžyje skaito bene daugiausia žmonių, jei lyginsime su gyventojų skaičiumi, nors jis jau sumažėjęs. Esame dėkingi apašt. prot. B. Antanaičiui už aktyvų katalikiškos spaudos platinimą. Tesiilsi jis ramybėje!

© 2018 „XXI amžius“