Pirmasis puslapis
Atmintis
Gimtasis kraštas
Istorija
    ir dabartis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai
2018 metai

Gyvenimo audrose nepalūžęs

Antanas POCIUS

(Tęsinys. Pradžia nr. 46, 47, 48, 49, 50; 2018 m. nr. 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 9)

P. Paulaitis (pirmoje eilėje antras iš kairės) Čiūnoje, Sibire. 1956 m.

Tardydamas saugumo generolas paklausė, kodėl P. Paulaitis prieš vokiečius kovojo tik lapeliais ir laikraštėliais, o nesuorganizavo partizanų būrio. P. Paulaitis atsakė, kad ginklu prieš vokiečius nebuvo būtinybės kovoti, kad jis ginklu nekovojo ir prieš sovietinę armiją, o gynė Lietuvos laisvę. Į tai generolas arogantiškai atsakė, kad Lietuva nepriklausoma buvo tik 20 metų, tačiau tokia jau daugiau nebebus, nes darbininkų ir valstiečių klasė neleis čia atkurti kapitalizmo. Dar pridūrė, kad SSRS kare nugalėjo Vokietiją, o greitai užims ir likusią Europą. P. Paulaitis suprato, kad beprasmiška ginčytis su tuo užkietėjusiu bolševiku, tik paklausė, kodėl kameroje jį laiko vieną izoliuotą nuo kitų kalinių. Čekistų vadas atsakė, kad tai esanti tardytojo ir kalėjimo viršininko kompetencija ir jeigu P. Paulaitis būsiąs geras per tardymą, tai jį perkelsią į bendrą kamerą. Deja, čekisto supratimu būti „geram“ reiškė sąmoningai pačiam save apkaltinti ir prisišaukti mirtį arba dešimtmečius kalinimo Rusijos šiaurėje. Vargu ar Vilniaus čekistai galėjo tikėtis tokio „gerumo“ iš įžymiojo politinio kalinio.

Gyvenimą paaukojo kaip karys, budėdamas kunigiško pareigingumo poste

A†A apaštališkasis protonotaras Bronius ANTANAITIS
(1925 02 19–1948 10 31–2018 02 27)

Apaštalinis protonotaras Bronius Antanaitis

Vasario 27 dieną Panevėžio Šv. Juozapo globos namuose mirė Panevėžio vyskupijos kapitulos kanauninkas emeritas, jubiliatas, apaštališkasis protonotaras Bronius Antanaitis. Jis buvo pašarvotas Kristaus Karaliaus Katedros kriptoje, laidotuvių šv. Mišios kovo 1 dieną 12 val. prasidėjo Kristaus Karaliaus Katedroje.

Prieš šv. Mišias

Panevėžio vyskupijos kancleris kun. lic. Saulius Černiauskas prieš šv. Mišias supažindino su prel. Broniaus Antanaičio gyvenimu, veikla, gautais apdovanojimais, testamentiniais linkėjimais. Gedulingose šv. Mišiose meldėsi keturi vyskupai: Panevėžio vyskupas Linas Vodopjanovas OFM (vadovavęs šv. Mišioms) ir vyskupas emeritas Jonas Kauneckas, Kauno arkivyskupai Lionginas Virbalas SJ ir emeritas Sigitas Tamkevičius SJ, iš Panevėžio bei kitų vyskupijų atvykę 40 kunigų. Iš Lenkijos, Balstogės Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčios, atvyko šios bažnyčios vikaras kun. Jaroslavas Kalinovskis. Kunigas Jaroslavas pažinojo prel. B. Antanaitį dar nebūdamas seminaristu. Buvo daug apie jį skaitęs, dalyvaudavo įvairiose šventėse ir juo žavėjosi. Jau tapęs klieriku apsilankė Smilgiuose. Klierikas Jaroslavas domėjosi iškilmingu kanauninkų kapitulos rūbu „cappa magna“, vėliau šį rūbą prelatas davė klierikui. Jis pasisiuvęs kopiją, originalą grąžino. Kun. J. Kalinovskis prisiminė, kaip atšventinant Vilniaus Arkikatedrą ir Šv. Kazimiero karstą su palaikais sugrąžinant į Arkikatedrą kan. B. Antanaitis buvo apsirengęs „cappa magna“. (Kun. J. Kalinovskis yra surinkęs unikalią įvairių drabužių bei beretų arba kopijų kolekciją.)

Mirė operos solistas Virgilijus Noreika

Virgilijus Noreika Tytuvėnų bažnyčioje Aurimo Dimindavičiaus nuotrauka

Eidamas 83 metus šeštadienį mirė operos solistas, Lietuvos nacionalinės ir kultūrinės meno premijos laureatas Virgilijus Noreika. Jis gimė 1935 m. rugsėjo 22 d. Šiauliuose, vėliau su tėvais persikraustė gyventi į Vilnių ir mokėsi Juozo Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje, 1953–1958 metais studijavo LSSR konservatorijoje solinį dainavimą (Kipro Petrausko klasė). V. Noreika Operos ir baleto teatro solistu tapo 1957 metais. 1975–1991 metais buvo šio teatro direktorius, meno vadovas. Pirmasis iš pokario Lietuvos solistų stažavosi Milano teatre „La Scala“. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje V. Noreika pradėjo dėstyti 1976 metais. Jis yra dainavęs daugelio pasaulio teatrų scenose: Maskvos didžiajame teatre (daugiau kaip 50 kartų), Berlyno valstybės operoje, Paryžiaus „Grand Opera“, Buenos Airių „Teatro Colon“, Stokholmo, Sofijos, Belgrado, Budapešto, Bukarešto, Varšuvos, Prahos, Bratislavos, Kijevo, Minsko, Talino, Rygos, Čikagos lietuvių operoje ir kitose scenose. Dainininkas sukūrė daugiau kaip 50 vaidmenų. Be vaidmenų lietuvių kompozitorių – Kazimiero Viktoro Banaičio, Giedriaus Kuprevičiaus, Vytauto Klovos, Balio Dvariono, Vytauto Laurušo – operose, atliko pagrindines partijas žymiausių užsienio kompozitorių operose: Don Jose (G. Bizet „Carmen“), Werther (J. Massenet „Werther“), Edgardo, Nemorino (G. Donizetti „Lucia di Lammermoor“, „Meilės eleksyras“), Lenskio (P. Čaikovskio „Eugenijusb Oneginas“), Otello, Alfredo, Hercogo (G. Verdi „Otello“, „La Traviata“, „Rigoletto“), Cavaradossi, Johnson, Rodolfo (G. Puccini „Tosca“, „Manon Lescaut“, „La Boheme“), Vladimiro (A. Borodino „Kunigaikštis Igoris“), Mocarto (N. Rimskio-Korsakovo „Mozart and Ssllieri“) ir kitas. V. Noreika atliko ir solinius koncertus, jų yra surengęs daugiau kaip 700. Jis yra pelnęs daugybę apdovanojimų, tarp jų – 2010 metais įteikta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija „už aukščiausią vokalinį meistriškumą ir neblėstantį talentą“. Taip pat – ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Didysis kryžius, Estijos „Baltosios žvaigždės“ ordinas.