100 metų – tūkstančiai žygių...

Valstybės kūrėjai

Antano Smetonos istorinis palikimas Lietuvai

Prezidento užsienio politikos metmenys

Dr. Algimantas Kasparavičius

Lietuvos istorijos institutas

Antanas Smetona

Nesileisdamas į smulkesnes detales ir mažiau reikšmingų istorinių faktų vardijimą, pabandysiu trumpai, beveik tezėmis išdėstyti Antano Smetonos formuotos užsienio politikos metmenis bei jų esmę. Ir kartu pabandysiu daugmaž apibendrinti tos politikos rezultatus, kurie, nuo A. Smetonos neaiškios ir tragiškos mirties JAV praslinkus beveik 75 metams, manau, jau gali būti laikomi jo istoriniu palikimu moderniajai Lietuvai.

A. Smetonos išrinkimas prezidentu tiek 1919-ųjų balandį, jaunai valstybei balansuojant ant išliko briaunos, tiek ir 1926-ųjų gruodį po kontroversiško karinio-politinio dešiniųjų perversmo nebuvo atsitiktinis ar tik politiškai konjunktūrinis dalykas (kaip, deja, neretai nutinka mūsų dienomis, šiandieninėje Lietuvoje...), o greičiau logiškas ar netgi, sakyčiau, dėsningas tuomet dominavusio lietuvių politinio elito apsisprendimas.

Dar prieš pirmąkart tapdamas prezidentu, A. Smetona tuomečio lietuvių politinio elito akyse jau buvo spėjęs užsitarnauti svarų autoritetą, pademonstruoti išskirtinį politinį, diplomatinį profesionalumą, puikų juridinių subtilybių išmanymą, politinės minties aiškumą, aštrumą ir lankstumą. Drįsčiau kelti versiją, jog Lietuvos valstybingumo aušroje A. Smetonos politinė veikla tam tikra prasme lygintina su europiečių istorinėje atmintyje lengvai atpažįstama britų Pirmojo pasaulinio karo metų premjero liberalo Deivido Loido Džordžo (Dawid Lloyd George) figūra.

Kaip yra pastebėjęs lietuvių kultūros antropologas Vytautas Kavolis, ankstyvasis Smetona (maždaug iki XX amžiaus trečiojo dešimtmečio pradžios) buvo beveik tipiškas klasikinis, „europietiško sukirpimo“ dešinysis liberalas nacionalistas. Kad būtent taip jis veikė ir mąstė, pastaraisiais metais vis labiau leidžia įsitikinti ne tik tuomečio Smetonos kalbų ir straipsnių analizė, lietuvių socialistų, socialdemokratų prikaišiojimai jam „ginant“ žemvaldžių ir stambiojo kapitalo interesus, bet kartu ir vis daugiau atsirandančių britų, prancūzų, vokiečių, amerikiečių, švedų, latvių įvairaus rango veikėjų liudijimai ir Smetonai duotos charakteristikos.

Iš esmės, plačiąja prasme, 1918–1920 metų skurdžios ir pavojingos lietuviškos politinės realybės sąlygomis tik valstybės vadovas „klasikinis liberalas“ galėjo būti pajėgus dirbti su diktatoriškos struktūros charakterio asmenybe premjeru prof. A. Voldemaru, premjeru socialistu-populistu M. Sleževičiumi ir premjeru centro kairiuoju liberalu E. Galvanausku.

Nuo Vilniaus Didžiojo Seimo ligi Lietuvių konferencijos Vilniuje A. Smetonos kauptas politinis autoritetas neliko nepastebėtas. 1917-ųjų rugsėjį Lietuvių konferencija jį vieną pirmųjų išrinko į Krašto Tarybą. O pastaroji, jau kaip liberalių pažiūrų ir vidurio kelio žmogų – savo pirmininku. Turint galvoje, kad šalia Smetonos tuomet stovėjo tokios asmenybės kaip J. Basanavičius, S. Kairys, M. Biržiška, J. Šaulys ar J. Vileišis, tai buvo rimtas ir solidus A. Smetonos politinio pajėgumo pripažinimas.

Ir čia svarbu paminėti, jog išrinktas Tarybos pirmininku Smetona savo autoriteto ne tik neiššvaistė, bet dargi sustiprino. Drįstu kelti hipotezę, jog visai tolesnei jo politinei karjerai itin reikšminga tapo atkarpa nuo 1917 m. gruodžio 11 d., kada Taryba priėmė pirmąją Nepriklausomybės deklaraciją, iki 1918 m. vasario 16 d., kada buvo priimtas antras Nutarimas dėl Nepriklausomybės ir kada kovo 23-iąją Lietuvos moderniąją valstybę pirmąkart oficialiai pripažino užsienio šalis – kaizerinė Vokietija. Būtent šiuo laikotarpiu A. Smetona pirmąkart pasireiškė kaip jau pakankamai subrendęs valstybininkas, pajėgus brėžti būsimos valstybės užsienio politikos metmenis, strategiją ir rinktis taktiką jai realizuoti.

Taip teigti leidžia A. Smetonos užimta pozicija netrukus po Gruodžio 11-osios Deklaracijos Taryboje kilus nesutarimams ir net skilimui, vėliau verdant aistroms ir ginčams dėl Vasario 16-osios Deklaracijos turinio suredagavimo. Ir ypač, A. Smetonos užimta juridinė pozicija jau po 1918-ųjų Vasario 16-osios Tarybos Nutarimo. Trumpai tariant, kaip matyti iš Lietuvos Tarybos protokolų, visa ginčo Taryboje esmė tuomet buvo, koks 1917-ųjų Gruodžio 11-osios ir 1918-ųjų Vasario 16-osios Tarybos priimtų dokumentų tarpusavio santykis. Kairysis Tarybos sparnas ir Tarybos vicepirmininkas, socialdemokratas inžinierius S. Kairys nepajudinamai laikėsi nuostatos, jog Vasario 16-osios Nutarimas iškart paneigė Gruodžio 11-osios Deklaracijos juridinę galią su visomis jos juridinėmis-politinėmis pasekmėmis. Kairieji atitinkamai tuomet buvo pasiryžę veikti.

Teisininkas pagal išsilavinimą Tarybos pirmininkas A. Smetona bei greta jo stovėjusi ženkli Tarybos dešiniojo sparno dalis (su dr. J. Šauliu priešakyje) buvo kietai įsitikinusi, jog šie du istoriniai Tarybos dokumentai iš esmės vienas kito neneigia. O Vasario 16-osios Nutarimas ne paneigia, o tik Lietuvos valstybingumo naudai iš esmės praplečia Gruodžio 11-osios Deklaracijos turinį. Charakteringa, jog Tarybos pirmininkas A. Smetona 1918 metų kovą su delegacija nuvykęs į Berlyną būtent taip šių dviejų dokumentų juridinį santykį aiškino ir vokiečiams. Ir, mano galva, išaiškino pakankamai sėkmingai, nes prieš paskelbdamas Lietuvos valstybės pripažinimą pagal Gruodžio 11-osios Nutarimo formulę Kaizeris Vilhelmas ir kancleris grafas fon Hertlingas (von Hertling) kategoriškai nereikalavo Tarybos atšaukti Vasario 16-osios dokumento formulės.

Ir išties, atidžiau paanalizavus tuos du moderniajai Lietuvos istorijai neabejotinai reikšmingus dokumentus, tampa pakankamai aiški A. Smetonos juridinės pozicijos ir politinio veikimo logika. Viena vertus, jis buvo žodžio žmogus ir nebuvo linkęs galvotrūkčiais kaitalioti savo pažiūrų. Dėl Gruodžio 11-osios Deklaracijos jis buvo davęs žodį vokiečiams jos laikytis ir tą įsipareigojimą stengėsi vykdyti, nes manė, kad tik taip politikoje gali būti išlaikomas padorumas ir įgyjamas tarpusavio pasitikėjimas. Todėl neatsitiktinai istoriniame Vasario 16-osios posėdyje iš Tarybos pirmininko pozicijos kelioms valandoms pasitraukė. Tai, kad jau vakariniame tos pat dienos Tarybos posėdyje, nepaisant kairiųjų nusistatymo, vėl buvo perrinktas pirmininku, manyčiau, rodo, jog A. Smetonos taktika bei strategija Tarybos daugumai buvo pakankamai suprantama ir remiama.

Kita vertus, A. Smetona buvo politikas-teisininkas. Jam 1917 metų pabaigoje – 1918 metų pradžioje svarbiausia buvo ištraukti Lietuvą iš Rusijos suvereniteto gniaužtų ir grąžinti jai vakarietiškos civilizacijos vystymąsi. Gruodžio 11-osios Deklaracijos pirmosios pastraipos formulė, apeliuojanti į tautų apsisprendimo teisę ir Vilniaus konferencijos sprendimus, skelbė Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimą su sostine Vilniuje ir kartu ne tik traukė Lietuvą iš rusiškojo suvereniteto erdvės, bet ir braukė pasilikimo atgimstančioje Lenkijoje ilgaamžę tradicinę unijinę juridinę paradigmą. To meto tarptautinėje teisėje tai buvo revoliucinis įvykis. Būtent taip įvykius suprato ir A. Smetona (ir J. Pilsudskis...).

Antroji pastraipa, iš esmės kalbanti apie būsimos valstybės vidaus politinį turinį (formą ir santykius su kaimynais), susidariusiomis aplinkybėmis A. Smetonai atrodė mažiau reikšminga, todėl dėl jos turinio radikalaus demokratizavimo jis nebuvo linkęs skubėti ir rizikuoti prarasti svarbiausią pasiekimą, užfiksuotą Gruodžio 11-osios Deklaracijos pirmojoje pastraipoje. Tačiau, kaip žinoma, keturiems kairiesiems su Kairiu priešakyje atrodė kitaip. Ir jie praktiškai vien savo politinių idealų bei valios dėka Smetonos daugmaž diriguojamai Tarybos daugumai sugebėjo iš esmės padiktuoti Vasario 16-osios Nepriklausomybės Deklaraciją – politinę-juridinę formulę, kuria mes didžiuojamės iki šiandien.

Deja, tarptautinės teisės ir valstybės subjektiškumo požiūriu, šios deklaracijos formulė dėl Lietuvos valstybingumo atkūrimo iš esmės nepasakė nieko naujo, tik pabrėžė atkuriamos valstybės vidaus turinį, kad atkuriama „demokratiniais pamatais“. Tačiau čia nebuvo jokios revoliucijos, nes tokiais „demokratiniais pamatais“, įvertinant tuometinę praktiką, galėjo būti tvarkoma ne tik respublika, bet ir lietuviška konstitucinė monarchija (britų pavyzdys) ar kokia nors didžioji kunigaikštystė (Liuksemburgo pavyzdys).

Didesnis skirtumas buvo tarp abiejų deklaracijų antrųjų pastraipų. Tuo metu, kada Gruodžio 11 dienos Deklaracijoje buvo prašoma „Vokietijos imperijos apsaugos ir pagalbos“, pasisakoma „už amžiną, tvirtą Lietuvos valstybės sąjungą su Vokietijos imperija“, kuriai realizuoti sudaromos keturios konvencijos (karinė, susisiekimo, muitų ir pinigų), Vasario 16-osios Nutarimo antroje dalyje buvo sakoma, jog „Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis privalo galutinai (išryškinta mono – A. K.) nustatyti kiek galima greičiau išrinktas steigiamasis seimas, demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktas“.

Esminis, raktinis žodis pastarojoje Vasario 16-osios Deklaracijos citatoje yra „galutinai“, kuris labai aiškiai pabrėžia, kad šia formule ne atšaukiamas, ne suspenduojamas ar panaikinamas Gruodžio 11 dienos Deklaracijos antros pastraipos (ryšių su Vokietija) veikimas, o tik apibrėžiamas: ligi Steigiamojo Seimo sušaukimo ir jo galutinės valios pareiškimo. Griežtai ir grynai teisiškai žiūrint, Vasario 16-osios Nutarimas ne panaikino Gruodžio 11-osios Deklaraciją, o tik išplėtė jos turinį, tiksliau, tą dalį, kuri kalbėjo apie būsimos Lietuvos valstybės formą ir santykius su Vokietija. Trumpai tariant, tai, ką Taryba, NEATSIKLAUSUSI TAUTOS AVANSU buvo davusi Vokietijai pagal Gruodžio 11 d. dokumentą, pagal Vasario 16-osios Nutarimo formulę dar turėjo patvirtinti arba atmesti demokratiškai išrinktas šalies parlamentas. Tai yra, jau galutinai išspręsti šią dilemą.

Pareiškimas, kad Vasario 16-osios Nutarimas veikė tik 5 dienas, yra tiesiog nesusipratimas...

Keliu hipotezę, jog Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo Deklaracija savo forma ir turiniu yra dualistinė ir bene vienintelė tokia unikali. Ją sudaro dvi tarpusavy susietos organiškos dalys – Gruodžio 11 dienos Tarybos Pareiškimas (Deklaracija) ir Vasario 16 dienos Tarybos Nutarimas. Šiuo aspektu ji absoliučiai skiriasi, tarkime, nuo Suomijos ar Estijos nepriklausomybės deklaracijų. Taip daugiausia nutiko dėl visiškai skirtingo Lietuvos ir pastarųjų šalių geopolitinio reljefo 1917 metų pabaigoje – 1918 pradžioje.

Dar pora žodžių dėl terminų: kaip mums vadinti savo nepriklausomybės gimimo metriką – Aktu, Deklaracija ar Nutarimu, kaip parašyta Vasario 16-osios dokumente? Pagal tuomet vyravusią praktiką aktais dažniausiai buvo įvardijami tik juridiniai dokumentai. Tačiau šiuo atveju kalbame apie politinį-juridinį, kuriam reikėtų ir atitinkamo pavadinimo. Nuo JAV Nepriklausomybės deklaracijos laikų tokio pobūdžio dokumentai tuomet tradiciškai būdavo įvardijami deklaracijomis. Tačiau Lietuvos atveju ne viskas taip paprasta.

Atsižvelgiant į mūsų dokumentų turinį bei adresatą (bendrinį Gruodžio 11-osios ir tikslinį į valstybes – Vasario 16-osios), būtų, jog Deklaracija vadintinas tik Gruodžio 11-osios dokumentas, o Vasario 16-osios jau taip, kaip įvardyta tekste, – „Nutarimas“. Turėdamas galvoje, jog A. Smetona buvo geras teisininkas, o be jo Taryboje dirbo dar keli profesionalūs juristai, Vasario 16-osios dokumento pavadinimas „Nutarimu“, manau, buvo gerai apgalvotas ir sąmoningas. Kitaip tariant, Tarybos dešiniųjų supratimu, greičiausiai, tai buvo „Nutarimas“, iš esmės išplečiantis Gruodžio 11-osios Nepriklausomybės deklaracijos turinį. Taigi, Lietuvos Nepriklausomybės Deklaracija galėtume vadinti arba tik 1917 metų Gruodžio 11-osios dokumentą arba Gruodžio 11-osios ir Vasario 16-osios dokumentus abu kartu in corpore. Tačiau vien tik 1918 metų Vasario 16-osios dokumentą įvardinti kaip Nepriklausomybės Deklaraciją būtų sudėtinga, nes jis adresuotas ne urbi et orbi, bet tik „Rusijos, Vokietijos ir kitų valstybių vyriausybėms“. Taip adresuotas dokumentas neatitiktų tradicinių nepriklausomybės deklaracijų turinio.

Keliu hipotezę, jog būtent toks dualistinis mūsų Nepriklausomybės Deklaracijos pobūdis 1918-aisiais Tarybai daugiausiai ir sukliudė jos viešo paskelbimo tautai ceremoniją. Juridiniu požiūriu, skelbti būtų reikėję abi dalis. Tačiau 1918-ųjų pavasarį ir vasarą politiškai tai buvo gana pavojinga: vykstant revoliucijai Rusijoje tauta tokio subtilaus žaidimo galėjo ir nesuprasti, nes netgi kairysis nacionalinio politinio elito sparnas to suprasti nenorėjo.

Manau, šis sudėtingas, painus ir rizikingas A. Smetonos politinis-juridinis žaidimas su vokiečiais daugiausiai ir sukūrė pozityvią vietos elito nuomonę apie Smetoną, pasitikėjimą juo, kaip valstybės vadovu, bei davė pagrindą vėliau jį išrinkti valstybės prezidentu. Būtent dėl to 1919-ųjų balandį Smetona skubiai buvo iškviestas iš užsienio į Kauną ir išrinktas prezidentu.

Juo tapęs, savo politinės strategijos ir taktikos laikėsi toliau. Svarbiausiu jo užsienio politikos uždaviniu tiek 1919–1920, tiek ir 1926–1940 metais tapo nacionalinio valstybingumo puoselėjimas ir saugojimas. Tačiau jo nematė ir neįsivaizdavo be sostinės Vilniaus (beje, čia paradoksaliu būdu A. Smetonos pozicija sutapo su J. Pilsudskio išvada, jog be Vilniaus lietuviškas valstybingumas istorinėje perspektyvoje neįmanomas iš principo). Todėl galima sakyti, jog beveik visos jo užsienio politikos credo tarpukario metais tapo Vilniaus atgavimas ir valstybės teritorinės programos realizavimas.

Nesileidžiant į detales, galima tik konstatuoti, jog spręsdamas šį strateginį valstybės uždavinį jis rinkosi įvairias taktikas, kurių dauguma (pavyzdžiui, strateginė partnerystė su SSSR) XXI amžiaus pradžios lietuviui jau dažnai net ir nebesuprantama. Bet istorinė A. Smetonos užsienio politikos metmenų esmė kita. Esmė ta, kad daugiausia tik tos politikos dėka, ypač po to, kai dėl valstybės teritorinės programos realizavimo kapituliavo gausiausia, įtakingiausia politinė jėga krikščionys demokratai, o LSDP laikėsi tik demokratinio-plebiscitinio valstybių sienų nustatymo modelio, mes visi, čia šiandien sėdintys ir kalbantys, aiškiai žinome savo valstybės sienas ir sostinę. Be A. Smetonos užsienio politikos Lietuvos valstybė, jei ji ir gyvuotų šiandien, XXI amžiaus pradžioje, savo teritorija ir erdve, o tai reiškia ir geopolitiškai, atrodytų gerokai kitaip. Ir Lietuvos Seimas posėdžiautų kitoje vietoje.

Tad toks ir yra, lieka tas prezidento A. Smetonos istorinis palikimas XXI amžiaus Lietuvai – valstybė su aiškiai nubrėžtomis sienomis ir įvardyta, niekieno nebeginčijama sostine. To palikimo paveldėtojai, žinia, sumokėjo aukštą politinę kainą. Bet ar yra ir ar gali būti šiame pasaulyje, ypač politiniame, daiktų be verčių?

Žinia, prezidentui A. Smetonai dar reikėjo geros politinės intuicijos pasirenkant politinius sąjungininkus savo istoriniams uždaviniams realizuoti. Bet tai – jau būtų kita tema.

Pranešimas skaitytas 2018 m. vasario 9 d. Seime vykusioje konferencijoje.

© 2018 „XXI amžius“